Jei dabar į šitą klausimą jums kilo pirmiausia mintis apie gerbiamąjį Profesorių ir nerinktąjį Prezidentą Vytautą “Tatą“ Landsbergį, save vadinusį muzikologu (matyt, dėl taip vadinamo “akademinio parazitavimo“ M. K. Čiurlionio asmenybės ir kūrybos eksploatavime, nors šunauja iš kirmėlyno amsi, kad vis tik jis dėstęs konservatorijoje, kur nebuvo rengiami būsimieji konservatorių šaikos pakalikai, mokslinį komunizmą, į kurį privalu ir anuomet buvo tikėti, kaip ir dabar į propagandą, lygiai taip pat melagingai vadinamą “mokslu“, nors marksizmas politinėje ekonomikoje yra viena iš liberalizmo atšakų, kai šiuolaikiniai “liberalai“, vadinantys save laisvėnais ar progresyviaisiais, tai aršesni neo-marksistai už patį Karlą), tai va jums, kaip landsbergistas ir megztųjų berečių kapitonas (© Audrius Bačiulis) pasakysiu, kad esate, tamstos, vatnykais, kremlinais ir visokiais antivalstybiniais šliaužiančio sąmokslo elementais iš penktosios kolonos!

Ne, aš apie tą kitą Vytautą – irgi taip nekarūnuotą, kaip ir nerinktą prezidentu (sic!), bet irgi de facto buvusį valstybės galva, dar anos imperinės Lietuvos karalių, pramintą ne amžininkų, o propagandistais padirbėjusių 500-tojo jubiliejaus proga tarpukario istorikų mums tuo Didžiuoju.

Nes, matau, tas vis dar skladuky užsivoliojusių karališkų palaikų “identifikavimo“ klausimas kiek užsitęsė.

* * *

Nors tikrai jau galėjome iškilmingai juos aplaistyti kaip vėl “netikėtai“ surastus ir džiugiai atpažintus, pasakius iškiliems politikams bei istorijos korifėjams prie išpuošto grabuko pompastiškas kalbas miniai patriotiškų tautiečių net straksint iš džiaugsmo.

Lietuvos nekarūnuoto karaliaus Vytauto Didžiojo laidotuvių iliustracija viduramžių foliante (iš vikės)

Mes štai savo “šaikoje“ anuomet irgi tryse turėjome tokią tradiciją (dabar pandeminiai laikai sugriovė daug ką) susitikti prie alaus – niekuo nestebinanti tradicija, nebent tuo, kad tam jokio pišpasio ir valdžios leidimo anksčiau nereikėjo.

Taip susėsdavome pablevyzgoti ir visokius smagius blėnis (pvz., apie grafą Pšezdeckį ir pas jį Griedraičių mūšį pralakusį generolą Silvestrą Žukauską arba prakeiktu litvinu tarpukario Lenkijos Seime vadintą Juzefą Pilsudskį) pataukšti:

  • su chirurgu, atlikusiu ne vieną lazeriu unikalią operaciją (apie kurias rašė ir spauda, o jis kukliai į tai tik ranka, man pastebėjus, numojo, nors sukėlęs didžiulį nepasitenkinimo šurmulį nomenklatūrinėje lietuviškoje medicinos profesūros tokiu savo “įžulumu“), ir kuris dabar verčiasi tiesiog privačia gražinimo ir plastikos praktika, nes kam jam nervus gadintis vaikų chirurgijos skyriui vadovaujant;
  • ir jo sūnaus krikštatėviu, pravardžiuojamu Profesoriumi (sic!) arba tiesiog Profu, kuris ne tik didesnis landsbergistas už mane, bet ir tarpukario istorikas (pas jo dekaną stojamuosius egzaminus ir Edita Mildažytė laikė), o dar ir VSD analitiku, suderinęs savo pomėgį su gerai apmokama alga bei socialinėmis garantijomis jūsų sąskaita, suspėjo iki pensijos padirbėti (jo nerasite nei pėdsako jokiuose socialiniuose tinkluose, o prisiskambinti faktiškai neįmanoma).

Ir smagiai gurkšnojome medaus alutį, chirurgui nepamirštant vis pasišaipyti iš istoriko, ar tam tikriai nepatinka berniukai, o patinka labiau tik trečio kurso studentės, tuomet dar veikusioje aludėje ir bravore “Avilys“ Gedimino prospekte netoli Vyriausybės, Lietuvos Banko, komsomolkės redakcijos, Katedros, Centrinio Pašto ir minėtojo chirurgo klinikos, kur tuomet šis ir dirbo toms, kurioms Beno Gudelio kosmetikos parduotuvės pirmame aukšte per mažai buvo, o mums po ne pirmojo bokaliuko parkulniuoti visiems į namus iš ten buvo gana patogu.

Profas paprašė tada šios informacijos manęs neafišuoti (taip aš visą laiką ir pratylėjau!), ką tuomet genialaus PR prasme sumąstė “valstybininkai“, ir ką tam jų “arbatėlės klubui“ priklausantis jo tuometinis VU Istorijos Fakulteto dekanas Bumbis turėjo pasekoje “istoriškai įforminti“.

Dabar tai kelių dešimtmečių senumo “sensacija“, tai jau galiu pasidalinti esminėmis jos detalėmis, ir jei turėsite kantrybės, tai žemiau, atrodytų, nesusijusius įvykius ir žmones smagiai rasite dar ir kaip priklausomus vienas nuo kito.

* * *

Visa tai (ne apie mūsų alutį kalbant, o džiugų tautai istorinį įvykį valstybės mastu) galėjo visai realiai nutikti dar 2010-aisiais – minint Vytauto Didžiojo mirties 1430-aisiais ir jo valdymo 580-ąsias metines, nes su 575-osiomis savotiškai jau buvo kiek “pražiopsota“.

Tiesą sakant, 2005-aisiais, t.y. vos kitais metais po to visuotinio džiugesio su įstojimais į NATO ir ES, mes juk turėjome gana daug rimtų sukrėtimų mūsų politikoje:

  • ir dėl nusavinto viešbučio “Draugystė“ padovanojimo savo meilužei, vėliau sugyventinei, dar vėliau antrai žmonai atgaline data ir visiškai neteisėtai tapusiai “prezidentiniene“, nors šia nebuvusi nei dienos, turėjo teisintis prieš tautą ir valstybę (nors jis manė, kad pats yra valstybė, bet tai ne jis toks pirmas taip manantis) buvęs LR Prezidentas, o tada jau premjeras AMB;
  • ir jo koaliciniai partneriai darbiečiai su valstiečiais (sic!) gerokai papurtė šio Vyriausybės stabilumą, kai Darbo partijos lyderis Viktor Uspaskich turėjo irgi taip teisintis dėl savo fiktyvaus KTU magistro diplomo (ot, moralistų laikai mūsų politikoje dar buvo – į tai dabar niekas net dėmesio nebekreiptų!);
  • ir dar iš moterų į “valstietes“ persivadinusios partijos lyderė tais pačiais metais prof. Kazimira Danutė Prunskienė teisintis turėjo irgi dėl gauto iš rusų visuomeninės organizacijos ordino ir suteikto šiai kniagynios titulo (toks maždaug Stasio Urniežiaus, vadinto jaunųjų gediminaičių kunigaikščiu Vildaugu, lygio), po ko šioji šalia KGB stukačiaus slapyvardžio “Šatrijos Ragana“ dar buvo praminta “Kniagynia Utiugova“ (nes ordiną jai atsiuntė įpakuotą į dėžutę nuo lygintuvo – rus. utiug).

Viktoras iš ūkio ministrų vis tik atsistatydino (nors galėjo to politiškai nesunkiai išvengti – jo partija Seime turėjo daugiausiai balsų, laimėjusi net 39 vietas), o Kazimira atsistatydinti iš žemės ūkio ministrės pareigų – to daryti reikalo nematė.

Tada dar Lietuvoje žnegtelėjo majoro Trojanovo Su-27, kurį su gėlėmis šiknalindiškai suskubo pasitikti bestuburis krašto apsaugos ministeris Gediminas Kirkilas, pasisavinęs sau du ordinus (kurių vieną ir gavo už šį savo “kovinį žygį“?) ir dar vieną VU magistro diplomą (neturėdamas išvis bakalauro išsilavimo bei nelankydamas jokių paskaitų), nors kažkodėl dėl šito incidento buvo skandalingai atstatydintas tik aplinkybes bandęs išsiaiškinti KOP vadas plk. Jonas Marcinkus, pats gerai išmanęs šiuos sovietinius ir rusų naikintuvus.

Todėl taip dėliojosi, kad “apvalesnė“ data, atrodė, tiko geriau – nors 2007-aisiais Profesoriui Prezidentui padaryti 75-mečio proga tokią prabangią gimtadieninę dovaną irgi mintis Vytauto palaikų (apie Didįjį čia vėl kalbu!tame  strateguotojų klube (jie taip save patys buvo įvardinę įvairiuose interviu) taip pat krebždėjo.

* * *

Truputį nukrypsiu, kad šią minėtą “valstybininkų“ kompaniją (iš esmės – jos vidinį ratą), kurie mane ne vienas (ypač VSD vadovai) taip iš matymo pažino dėl darbo vardan tos amerikiečiams, tai aš pats labai netikėtai jiems, staiga susimėčiusiems ant siauro šaligatvio ramioje eismui gatvėje, kaktomuša užtikau išeinančią iš meksikietiško restorano priešais Baltarusijos ambasadą – ir už ką mieloji mūsų šunauja, tąsiusi jų pavardes kaip sąmokslininkų ir “žydrojo Albino“ (kai išteki už Lietuvos, tai nereikia kitos… ne, čia to lytinio organo sakinyje netrūksta irgi), būtų sumokėjusi paparaciui ne vieną daukantinę kupiūrą.

Dar nepamirškite, kad proga iškilmingai žinutei buvo irgi ne pati palankiausia, kai prieš metus buvo Breste nužudytas VSD pulkininkas Vytautas Pociūnas (irgi Vytautas!), išsiųstas į Gardino konsulatą už per didelį susidomėjimą “pradangintais“ JAV pinigais, skirtais Baltarusijos opozicijai, kurie juk ir ėjo per šių valstybininkų rankas, ir po ko jau 2011-aisiais teisingumo ministeris Remigijus Šimašius perdavė Baltarusijos KGB visus gudų opozicijos duomenis, ir neužilgo šių lyderis Alesius Beliackis buvo areštuotas ir nuteistas 4.5 metų kalėjimo.

Veikiau pasakyčiau (bet nesakau gi – kas per šmeižikiškos sąmokslo teorijos jūsų galvelėse, nu!), kad šitaip buvo atsidėkota Baltarusijos KGB už “paslaugą“ patraukus neįtikusį per daug smalsųjį VSD pulkininką irgi Vytautą, tik, aišku, ne teisingumo ministeris šiuos mainus organizavęs, bet du iš trijų AMB pavaduotojų šulų LKP/LDDP/LSDP “šaikoje“, kurių vienas pabuvo KAM, o kitas, žinia, ir VRM (bet čia irgi – tik sutapimai, tiesa?).

Nužudytojo saugumiečio našlės ir ją palaikančių visuomenininkų dėka generalinė prokuratūra, kurioje vadovais buvo ne vienas antrojo rato “valstybininkas“, buvo taip priversta triskart (!) atnaujinti bylą, ir vis ją uždaryti “neradus“ jokių įrodymų dėl nužudymo.

Ir visus tuos metus Lrytas nuosekliai pylė pamazgas ant velionio saugumiečio (juk tie žmonės ir dabar labai sėkmingai vis dar dirba propagandistais, tik, atrodytų, “priešingai“ pusei!), o velionio “kolegos“ iš VSD (susaistyti su tais pačiais “valstybininkais“) dar jo iš esmės taip viešai išsižadėjo.

Net neskaitant to aukščiau paminėtojo ordinų kolekcionieriaus, po mirties pristačiusio apdovanoti gal kiek kuklesniu kaip jo susikombinuotas, bet irgi ordinu, ironiška, Vytauto Didžiojo ordino Komandoro Didžiuoju Kryžiumi – keista, kad ne jo taip irgi turimu Vyčio Kryžiaus ordinu, kuriuo paprastai apdovanojami juk karininkai, didvyriškai pasižymėję mūšio lauke (dažniausiai – po mirties, nes, žinote, kare šaudo…), tai tie kirkiliniai gvazdikai nelegaliai mūsų oro erdvėje skraidžiusiam Su-27 naikintuvu majorui Trojanovui, ko gero, prilygsta žygdarbiui pagal šiuos apdovanojimo kriterijus, o pulkininko žūtis einant tarnybines pareigas, deja, karininkiško ordino nenusipelno.

Sutikite, ir vėl gavosi tarsi nekoks taip fonas šventei dėl Vytauto kūno “susiradimo“ – tad vis tik beliko pasirengti apvalesnei datai ir sulaukti, nors 2010-aisiais gautųsi dar kartu ir paminėti juk Kovo 11-osios 20-ąjį jubiliejų.

* * *

Deja, dar metai iki tol mes čia sulaukėme iš pradžių ekonominės krizės pasaulyje, pramintos neužilgo Didžiąja Recesija, o kartu su ja – ir per visą paskesnį dešimtmetį savo dvigubos kadencijos (kurią jau nedrąsiai, atkreipkite dėmesį, įkakotukų vėl siūloma pakartoti!) taip demokratiją Lietuvoje ir pribaigusios autokratės, apie ką susitikime Vilniuje su ja net Batka pasišaipė, kad kaip čia taip jį, palyginus su ja, dar paskutiniu Europos diktatoriumi vadina.

Ir tą demokratijos saulėlydį aš prognozavau iškart a.a. Aurelijui Katkevičiui, kurio redaguojamas “Veidas“ išspaustino pirmąjį viešą interviu su šia, kur ji ten paikai pūtėsi, kaip diktatoriškai renkasi sau kadrus, įskaitant ir dabartinę PIŠ, kuomet Trepsė dar buvo AMBo paskirta finmin, ir kaip po to jau įstatymais “apiforminama kaip reikia“.

Šio buko boulingo kamuolio, paridento pianisto ir šachmatininko Tatos rankute, paskirtis buvo viena – ištrankyti tarsi kėglius tuos iš esmės susimokiusius prieš naujosios nomenklatūros VL ir senosios nomenklatūros AMB “klanus“ šių “valstybininkų“ AJ “Žydrojo Albino arbatėlės strateguotojų klubą“ (tuomet, atkreipkite dėmesį, net menama netradicinė lytinė orientacija galėjo sužlugdyti karjerą lietuvių politikui).

Ir ką jūs patys, tarsi paikenos lemingai, tais savo balsais ir padarėte, padėdami taip Tatai paskirti (nes gi “rinktis nebuvo iš ko!“ – o nesukirba koks nedidukas įtarimas jūsų tuščiose makaulytėse, kaip čia taip vis “nutinka“, kad vis “nebūna iš ko rinktis?“) šią į LR Prezidentus, kai dar 2005-aisiai ji kaip tik buvo dar AMB pasiųsta į eurokomisares.

Ir šioji savo misiją kaip pirmūnė “gera mergaitė“ ir atliko, kai į tą “tulpinę ekselenciją“ išvirto iš partškolos, kur juk studijavęs ir aukščiau paminėtasis ordenonoscas, žemės ūkio “katedros“ vedėjos (taip, kolaborantams ji ten tarnavo ir per Sausio 13-tąją, kol tos kontoros jau galutiniai neuždarė).

Nors savo tarptautinę karjerą pradėjo taip net nelabai smagiai, kuomet buvo išprašyta neoficialiai iš JAV, kur buvo ją taip AMB, priglaudęs iš Mykolo Burokevičiaus TSKP “ant platformos“ senus bičiulius (sic!) kompartijos, ją pasiuntęs pasistažuoti, ir iš kur ji parsivežė hapkido juodą diržą ir labai nuoširdžią asmeninę iki kerštavimo neapykantą amerikiečiams ir JAV (du JAV Prezidentus pasiųsti – reikia ne vien “talento“!..).

Juk ir tas Trepsės “surastas“ slaptasis CIA menamas kalėjimas Lietuvoje, nusispjaunant į Lietuvos reputacinius nuostolius, į prarastas geopolitines pozicijas (kur ta regioninė prie LR Prezidento “valstybininko“ Valdo Adamkaus buvusi Vilniaus Dešimtuko lyderė dabar?), į EŽTT priteistas jūsų sąskaita kompensacijas “kaliniui“, kurio net advokatai akyse neregėję – tai juk yra iš tos pačios kerštų serijos “valstybininkams“ bei amerikiečiams.

Todėl man net dabar juokinga, kai dar bukesnis už buką žygiukas iš šaikos tos konjuktūrinės šiknalindystės dėlei ir toliau dar nepamiršta akcentuoti, koks jis pats irgi yra “vokiškas produktas“, o su JAV “mafija“ turįs ryšius tik per kažkokius kubiečius disidentus, kad čegevarininkai taip netyčia nepripažintų šio neo-komsomolco dar ir savu, o Trepsė su savo tulpiniais pakalikais – šios keršto taikiniu.

Tai dar labai gerai, kad šios ždanofkės “ekonomistės“ pačios pirmos kadencijos pradžioje, kai jau ir taip turėjome ekonominę ir finansinę nemokumo krizę šalyje, Audriui Kubiliui pribaiginėjant plaktuku parkritusią Lietuvos ekonomiką į momenėlį, pasirinkus į iždo buhalteres dabartinę jau PIŠ suvedinėti finansinius galus ir politines sąskaitas su visuomene (visai kaip dabar – toji pagiežingų, kerštingų ir intrigantų šaika niekaip negali atleisti tautai, kuri už juos nebalsuoja) pagal B, C, D ir dar su Š nepaskutinį scenarijų, link kurio “smagiai“ ritomės (ne tik finansiniai nuostoliai nuo BVP, bet milžiniški žmonių praradimai tuo metu tarsi per kokį karą!), tas vis “mus puolantis rusas“ taip ir neužpuolė.

Nes šios trepsės (ką ji visada daro persiutusi iš įsiūčio) dėka tuomet pirmus metus net neturėjome jokioje jėgos ar panašioje valstybės įtakingoje strateginę reikšmę turinčioje struktūroje nei vieno vadovo, visur tebuvo tik l.e.p., nes buvo svarbu, kad tik ne tie “valstybininkai“ (ypač čia išsiskyrė iš Anykščių pavieto ištrauktas neaišku koks veikėjas į generalinius prokurorus, tačiau kai palygini su dabartine bent jau teisingumo “ministere“, tai anas nors turėjo patirties ir išsilavinimo).

* * *

Iš politinio akiračio patrauktas buvo ne tik pats ponas Albinas (ne ta marionetė, kurios sugrąžinimas į Radioshow buvo Ingridos sąlyga greitam Algiui, kad ji balotiruotųsi kaip protege vietoje jos globėjos Trepsės, baigiančios antrąją, ir labai nuoširdžiai tikiuosi, kad tikrai paskutinę kadenciją) – buvo patraukti visi jo bičiuliai “valstybininkai“.

Kurių didžiausia nuodėmė, ko gero, yra tame, ką ir sako ta pravardė apie juos – juos išties sunku pavadinti kokia nors lovio šaika, nes svarbiausia visada buvusi Lietuvos valstybė, ir ne kaip dabartiniams kompradorams, kuriems Lietuvos šalis tapusi tiesiog kolonija, kurią šie administruoja pagal direktyvas ir pataikavimą šeimininkams ES, ir dėl ko sau iš kelio link nučiulpimo taip trūks-plyš siekia patraukti dabartinį ekselencijų (vat Trepsė iki tol toms pareigoms, matai, jiems visą dešimtmetį tiko!).

Kad dar taip yra įmanoma Lietuvą iškelti aukščiau savo asmeninių ar šaikos interesų – visiškai neįmanoma suvokti nei vienam sovietmečio ar dabartiniam dešros komsomolcui, kuris valstybę juk mato kaip savo asmeninio pasipelnymo šaltinį, kaip apie tai labai simboliškai pati Trepsė pasityčiojo, atsiliepdama apie kažkurio pareigūno nevykėliškumą, kad tas net namo iš valdiškos tarnybos nesugebėjo pasistatyti. Tad pradėjus gi šiai karą prieš Albiną, paaiškėjo, kad tas net neturi jokio turto, o vienintelė dar sovietmečiu įsigyta jo pirtelė užsiundytiems opričnykams kliuvo pagal po jos pastatymo ten įteisintame draustinyje tik savo lieptu, pakeitusi natūraliai perpuvusį.

Kai ji pati, primenu, savo eurokomisarišką ir dabar dar prezidentinę rentas yra suinvestavusi į mūsų valstybės skolą, naudodamasi savo aukščiausio vadovo padėtimi – kitaip tariant, būdama šalies vadove ji padarė finansiškai ir jus skolingus jai.

Sakykite, baudžiauninkai, o čia tik man, kaip “anarchistui“, ir mano buvusiai dėstytojai DJ Starkai tas “bananų respublikos“ chunta vadinamo rentininkų elito modelis užkliūna?

* * *

Bet, grįžtant nuo konteksto ir jo veikėjų vėl prie nekarūnuoto karaliaus Vytauto Didžiojo palaikų “suradimo“ tarsi buvo surastas originalus vokiečiams perduotas Vasario 16-osios Nutarimo nuorašas dėl nepriklausomybės 1918 metais paskelbimo, tai ne tiek faktas, kad nebuvo progų, kiek faktas, kad nebuvo kam surasti tas progas per dešimtmetį demokratijos degradacijos šioje šalyje į mirusią respubliką.

Per tą laiką buvo tik išties surasti ir iškilmingai paminėti 1863-1864 metų sukilėlių vado Kosto Kalinausko ir ginkluoto LLKS 1944-1953 metų pasipriešinimo vado Adolfo “Vanago“ Ramanausko palaikų perlaidojimai prie nelabai comme il faut nomenklatūroms prideramų valstiečių atitinkamai 2019-aisiais ir 2018-aisiais Vilniuje.

Bet lietuviai yra nuolankių lažininkų tauta – maištininkų mes nemėgstame. Apie tai dar rašęs Vilniaus debošyrius Adomas Mickevičius.

Nors Kostą Kalinauską būtent savu laikantys gudai ne tik sudalyvavo gausiai jo iškilmingose valstybinėse perlaidotuvėse, bet ir pareikalavo jo palaikus netgi atiduoti jiems. Gali būti, kad jų impercus litvinistus (nes jie jokie nacionalistai!) antibatkininkus (o va Batka – nacionalinio elito pavyzdys, kuris ne tik mūsų laimei taip šalyje užspaudė tuos agresyviuosius litvinistus nuo teritorinių ir istorinių pretenzijų mums, bet ir sukūrė dabar iš sovietukų “bulbašų“ tą belarusų tautą, kuri save labai gerai pradėjo skirti nuo rusų!), ir kurie mus laiko žmudzinais ir jų Vilniaus okupantais, šie irgi “jų sukilėlio“ palaikų suradimo ir iškilmingo perlaidojimo mūsų įvykiai jau po metų ir labiau sumotyvavo balta-raudona-balta maištams po eilinių jų prezidento Aleksandro Lukašenkos “perrinkimų“.

Akivaizdu viena – vis tik tokie veikėjai niekaip ir niekuo vis tik neįkvepia lietuvių, bučiuojančių žiedą ant baltųjų rankučių savo dvarponiams, gyvenantiems taip iš rentų ir šių cholopų išsunkimo.

Kaip jau nekart aš sakiau, šiai mūsų godžiai, šykščiai ir pavydžiai tautai įkvėpti reikalingi atitinkami ne aukoję savo gyvybes vardan tėvynės veikėjai (teisininkas Kostas Kalinauskas buvo šlėkta, galėjęs puikiausiai prasisukti advokatūroje, o Adolfas Ramanauskas turėjo JAV pilietybę kaip ten gimęs, tad ramiai išvykti kuo toliau nuo okupacijos), bet tokie, kurie valstybę traktuoja kaip savo nuosavą ūkį (manote, kodėl AMB buvo populiaresnis už Tatą?).

Ir kurių visa didybė, paremta tuo tautiniu godumu, šykštumu ir pavydumu (ne mažesniu iš to išplaukiančiu suktumu – dukart apmulkinti teutonus, tarkime), yra beatodairiškas užvaldymas visų finansinių aktyvų taip “nuo jūros iki jūros“, nepriklausomai nuo to, ar susimokėjai simbolinį grašį už sklypuką, ar pakišai savo valdinius lenkų reikalui kokiame Žalgiryje (tai gerai, kai dar laimi, skirtingai nuo 1399-ųjų Vorkslos, po ko LDK ištisai kartai nebeturėjo sunkiosios kavalerijos – esminės smogiamosios jėgos viduramžių mūšių laukuose).

Jau kaip ir būtų pats metas šiai sklypininkų partijai (ar žemes kilojusiai prie V. Landsbergio tada, ar vsio zakonno vieną eurą pavertusiai milijoninėmis investicijomis dabar prie G. Landsbergio) ištempti Vytauto lavonėlį į viešumą.

* * *

Kadangi prieš Albiną Janušką kovojusi šaika šį jau parsitempė atgal.

Ir tas pats paskvilius apie VSD karininką anuomet rašinėjęs Lrytas jau kaip pagal signalą (kodėl kaip pagal – arba, o kodėl čia toks sutapimas?) pradėjo parengiamąją PR akciją “pasvarstymais“, o kieno ten visą dešimtmetį palaikai dūli archeologų sandėliuke, o gal tai būtų pats Vytautas, ką?… (kadangi šie šūdžiai ne pirmąkart išima ar perdeda savo straipsniukus, tai nuorodą jums įdėsiu į “valstybininko“ palaikų kasėjo tokį patį pasvarstymą už pinigus delpipliuse tą pačią dieną; jei surasite, duokite nuorodą, prašau ir ačiū).

Man gi klausimas tame yra tik toks – kada jau mums (jums, kaip paikiems lemingams!) pagaliau pakiš tą “surastą“ Vyckos lavonėlį?

Tikėtina, kad po šios kadencijos, kuri net neįpusėjusi, bet per pirmus metus palaikymas šiai vos 19 procentų rinkėjų išrinktai koalicijai, kuri net be sukčiavimų Seime balsuojant nesugeba kvorumo surinkti, ir kuria pasitikėjimas nukritęs iki bet kada per 30 metų buvusių pasitikėjimo žemumų Vyriausybe, praminta paniekinamai bobiausybe (nieko bendro su lytiškumu tai net neturi) bei valdančiosiomis kvankomis (nerasta nei kompetencijų, nei supratimo apie valdymą, nei vizijų apie tolimesnę valstybės strategiją), tai šio svaraus “argumento“ bei svarbių palaikų prireiks jau per ateinančius 2024-ųjų rinkimus, kurie dar ir sutampa su prezidentiniais.

Bet jei ištrauks Didžiojo lavonėlį gerokai anksčiau iki šių rinkimų, kad sucementuotų jau skeldėjančią net branduolinę rinkėjų mažumą, tai reikš, kad valdantiesiems išties pareina šikna, nes jau nebėra kito būdo, kuriuo dar galima jų susimovimo mastą valdžioje dabar užgožti.

Blogiausia, kad juk išties net nebėra jokios politinės opozicijos šiems (gi sakiau – lietuviai nemėgsta maištininkų, ir į protesto maršus renkasi labai vangiai, ir tik atsiklausę valdžiukės leidimo bei kuo nuošaliau nuo valstybinių valdžios centrų, idant šiukštu!), todėl tai taip pat reiškia, kad tarsi nabašnykui prisiminus persti, jau šis ištrauktas pasidžiaugti (sic!) Vyckos lavonėlis šiai mirusiai respublikai™ irgi parodys pareinant tikrai gerokai didesnę šikną jau visos valstybės mastu.

Beliko tik šio svarbaus įvykio dabar mums visiems sulaukti (nebūtinai su škotiška vienasalykline samane) – aš dabar netgi jau nenustebčiau, jei finmin apsimetanti, nors protelio tam ir stokojanti, skaistinta šimonytė iždo lėšas šiam valstybiniam valstybininkų bei dviejų nomenklatūrų susivienijimo iškilmingam renginiui yra patyliukais išskyrusi.

Kaip tik kitąmet sutaps ta proga ir jubiliejus Melno taikai po laimėto karo su kryžiuočiais 1422-aiais, taip galutinai išlaisvinus žemaičius (kur ten dabar atskalūnininkų maištininkų daugiausia?) ir juos pagaliau pakrikštinus, ko nebuvo įmanoma padaryti 1387-aisiais – tai ir nedaug beliko šventės su Vytauto Didžiojo ta proga (sic!) palaikų suradimu tepalaukti, tiesa?

Pats metas skelbti vėl ir jau trečiąjį karantiną, kad ši valdžiukė bent iki tol dar pratemptų.

Įrašas simboliškai kitądien po 101-osios metinės Trečiosios Rusų 1917-ųjų metų Revoliucijos, anksčiau žinomos kaip valstybinis bolševikų perversmas po Antrosios Rusų Vasario Revoliucijos arba Didžioji Spalio Revoliucija, dar net iki publikacijos Patreon paskyroje kone dvi savaitės prieš tai tezėmis linksmino draugus žinutininkuose, kurie mane ir paskatino vis tik viską į vieną tekstą surašyti (o jei už tai mane pasodins, ar koks persiutęs piktūnas paduos į teismą, tai tokie tad jie man ir “draugai“ su va šitokiais patarimais, aišku!)