(Pradžia – čia)

Šiaip sprendimai visuomenės mastu, apie ką esu rašęs ir anksčiau ne kartą, yra iš esmės du:

  • išorinis – tai karas ir šalies okupacija, kuri jėga taip permaltų visą establišmentą pagal atėjūnams parankias visuomenės sistemos normas ir principus, sukuriant naujus socialinius liftus ir atrankos sistemą pagal kitus meritokratinius kriterijus;
  • vidinis – tai revoliucija, jei dalis elito susiformavę yra pagal kitus smegenų selekcijos principus ir jiems reikia tą establišmentą patiems jėga permalti vardan “pokyčių po pokyčių“, sukuriant naujus socialinius liftus ir atrankos sistemą pagal kitus meritokratinius kriterijus.

Ir ne, be to prievaizdo “šlubo vokiečio su lazda“ – joks formalus įstojimas į jokias europines sąjungas savaime persiauklėti ar performatuoti sociumą neveikia.

Pirmasis permainų variantas ne tik dėl priklausymo NATO mums patiems kol kas negresia, nors 2014-aisiais buvome išties labai arti to, kad net gerokai su savo nepotizmo diegimu bei demokratijos naikinimu pasišikusi čia partškolos tulpinė dukart ekselencija, kaip vyriausioji ginkluotųjų pajėgų vadė, iš baimės apsišiko ir nuskuodė bučiuoti žiedo JAV Prezidentui, nors, aišku, išties reikia “talento“ taip sugebėti net du juos pasiųsti šunims per blakstienas trankyti.

Prisimenant istorinius 1939-1941 ir 1944-1987 metų sovietų okupacijos periodus (o 1941-1944 yra apie Holokaustą kaip biologinės negatyvios selekcijos būdą – kas mūsų tautai, sprendžiant iš neapykanta persunkto entuziazmo dėl pišpasių, atvirai siūlant “antivakserius“ fiziškai naikinti, tai, deja, bet labai tipiška, tarp kitko, tik va niekas į veidrodį nenori pasižiūrėti), tai juk visi nacių ir sovietų atėjūnai juk realiai jėga ir per prievartą keitė ir jaunosios kartos moralę.

Ir jau esu anksčiau pastebėjęs, kad pokario rezistencija iš esmės įvyko tik morališkai subrendusios jaunosios kartos jau po “tautos vado“ Antano Smetonos laikmečio, kuomet ne reali, o tik norima ir menama lietuviška tautinė ir laisvės ideologija pogrindyje suformavo visų tų LLKS gausių gimnazistų ir studenčiokų moralinį nusiteikimą ginkluotam pasipriešinimui, kai su labai nedidelėmis ir visiškai nereikšmingomis išimtimis, bet visa toji smetoniškoji karininkija ir valdininkija su nomenklatūrine inteligentija gi sėkmingai arba išemigravo (įskaitant ir patį Tautos Vadą), arba labai sėkmingai prisitaikė ir kolaboravo, priklausomai nuo savo moralinės degradacijos laipsnio.

Bet ir SSRS finale juk sugriuvo tik dėl dešros komsomolcų, kurie nusprendė verčiau tapti kapitalistais – ir viską iš jūsų Perestroikos dėka pasigrobė sau su viliojančiu lozungu, kad mainome turimą valdžią (demokratizacija!) į tą tik pasitikėjimo teise dabar valdomą (funkcionieriai!) nuosavybę.

Kai kurie jų išsaugojo ir tą, ir aną. Kai kurie prarado ir tą, ir aną. Bet dabar mūsų establišmente jau tuokiasi senoji ir naujoji nomenklatūra. Tad kai taip “patriotiškai“ ir “dešniateisingai“ balsuojate už bendrinius landsbergius, tai jūs tuo pačiu metu balsuojate ir prieš bendrinius čijauskus, ar kaip čia gaunasi, jūs mielieji mano tautiniai šizofrenikai, ką?.

Ne jau iš šalies žiūrint, tai, žinote, kaip tame orveliškame gyvulių ūkyje – jokio skirtumo tarp tų proverbinių kiaulių prie valdžios lovio nebesimato.

O va jei taip pažiūrėtume į Rusijos 1905 ir 1917 metų revoliucijas, tai jos juk buvo nulemtos spėriai augančio kapitalizmo, kuris jau nebetilpo cariniuose feodalizmo rūbeliuose. Ir suprantama, kodėl tas “proletariškas“ ar “buržuazines“ revoliucijas finansavo juk vietos fabrikantai (simboliška, kad Karl Marx rėmėjas ir bendražygis Londone taip pat buvo vokiečių fabrikantas Friedrich Engels), kai faktiškas jas organizavo, kalbant ne apie rėksnius leninus su trockiais ant statinių ar šarvuočių, nudirbusius visą ideologinį ir motyvacinį PR darbą, aišku, o pačią vadybą, tai juk inžinieriai, prakutę per keletą dešimtmečių vykusios sparčios “pramoninės revoliucijos“.

Tai visi tie fabrikai, kasyklos, komercija su visu eksportu, garlaiviai ir, aišku, geležinkeliai (rusai garvežių rinkoje net britus išstūmė!), ir nors JAV pakilo pirmasis aeroplanas, bet rusai ir pirmąsias akrobatines figūras, kaip štabs-kapitono Piotro Nesterovo “mirties“ kilpą atliko, ir po tiltais čkaloviškai paskraidę, ir per Šiaurės ašigalį į kitą žemyną, ir pirmieji pagaminę sunkiasvorius transporto lėktuvus (beje, šis techninio aviacinio įdirbio paveldas – juk dabar Ukrainoje, ir ukrainiečiai buvo pagrindiniais oro pervežėjais JAV ir sąjungininkų karui Irake).

Irgi simboliška, kad vienas geriausių ukrainiečių filmų “Į mūšį eina vieni seniai“ yra ne tik aviacinis, bet ir apie karą sovietų pusėje prieš nacius

O šio 1973 metų filmo nuspalvinimu 2009-aisiais už $5.5k/min. pasirūpino Ukrainos Rados deputatas iš Užkarpatės Nestor Šufrič – ir Odesoje 2014-ais primuštas “Dešiniojo Sektoriaus“ už susidėjimą su “priešais“ rytiečių ukrainiečių Regionų partijai, ir dar 5 metais anksčiau paminėto pradžioje Saviko Šusterio tiesioginėje TV laidoje susimušė su Ukrainos vidaus reikalų ministru Jurijumi Lucenko, o ir šiaip labai panašių jo politinių muštynių būta daugiau (kazokai, ko norėti…).

* * *

Pažiūrim, ką aš jau rašiau ir apie Lietuvą, ir kodėl 1987-1988 metai suformavo pagrindą Sąjūdžiui.

Gorbio legalizuota kooperacija per privačias arteles (kurias paikai panaikino Nikita Chruščiovas, o dar prie Stalino artelės pagamindavę iki 70% visų vartojimo prekių) realiai ne tik įteisino šešėlines “spekuliantų“ pajamas, bet juk labai greitai sukūrė laisvo kapitalo perteklių, kurio net nebuvo realiai kur šalies planinėje ekonomikoje investuoti, kai jau nusipirkai žiguliukus ir pasistatei kooperatinį butą bei aprūpinai vaikus, įkišdamas už kyšius dar ir į aukštąjį mokslą – kaip juokaudavę, kuriame “institute“ studijuoji, gal KPI (kuris dabar KTU), tai atsakydavę, kad KTĮ (Kur Tėvai Įkiš).

Establišmentas tuomet išties labai nesunkiai tame “socialiniame kontrakte“ per dainuojančią revoliuciją politinės scenos užkulisiuose susitarė: funkcionieriai pasiima sau pramonę (Lietuvoje – pradedant išsitąsytu Agroprom kompleksu) ir visą stambųjį ūkį, o likę farcofščikai ir cechovykai su spekuliantais – sau gali pasilikti susikurtą smulkesnį. Bet taip kartu legalizuoja visi kartu ir “juodus“ pinigus, sumarinuotus į auksą, ikonas ir kartais netgi valiutą, už kurią buvusi numatyta netgi baudžiamoji atsakomybė.

O totalaus deficito tuomet nuvargintai tautai buvo nesunkiai parduotas tuščias pažadas apie tą mitinį kapitalizmą, kur visi, neva, taps turtingais – ir gyvensime “kaip Švedijoje arba Vokietijoje“. O dar toje pasakų Lietuvoje bus ir laisvė (tik laisvė vogti nesutapo su laisve veikti be valdžios kišimosi ar laisve emigruoti, bet Tata, kurpdamas sklypukų persikėlimo ir atsėmimo legalizavimo bazę, kitiems to labai ir nedetalizavo).

Tačiau, sakykite, juk ir jūs dabar taip galite už euriuką įsigyti sklypuką sostinėje bei jį užstatyti už kokius dvidešimt milijonų, ar ne?

Jei ne, tai gal “reikėjo geriau mokykloje mokytis“, ar kaip ten? Tai ką – trūksta talentų, varguoliukai?…

Dabar kaltinkite tik save, ir šiukštu – ne “aplinką“, kuria taip išties dera vadinti visą šitą politinę, socialinę ir ekonominę Lietuvoje sukurtą sistemą (sukurtą ne jums, aišku, bet jūsų sąskaita).

Lietuvoje Sąjūdžio toji dainuojanti revoliucija irgi buvo ne apie popmuzikos repertuarą estradoje bei el-er-tė radijuje be Glavlito palaimos, ir ne apie roko maršus (esu išsaugojęs net jų marškinėlius) – o apie nacionalinių aktyvų perdalinimą (kai perdalinimas reiškia kažkas iš kažko atims, nes tas “perdalins“ – tai kai galima laikinai eiti premjero pareigas ir persidalinti iš “visų“ tik sau kokią nors šalies ekonomikoje kertinę pramonės gamyklą).

Tautiškai angažuotas lietuviškas pankas Nėrius “Atsuktuvas“ Pečiūra su rašytoja Jurga Ivanauskaite Roko Maršo metu (iš Žmonės)

Dabar Lietuvoje yra jau tas etapas, kuomet establišmentas yra pilnai susiformavęs, ir skirtingi elitai jau tarpusavyje ne tik tuokiasi, kaip minėjau, bet ir bendrai šalyje yra sukurta rentų ekonomika, o valdininkijoje tarpsta tos pačios begėdiškos privilegijos, prieš kurias, neva, Sąjūdis kovojo (tik tas Sąjūdis gal ir kovojo prieš, bet va kibesni ir verslesni sąjūdiečiai – tai kovojo už jas sau).

Jau seniai nebėra šalyje socialinių liftų, neskaitant gal tik jau irgi stringančių IT sektoriaus galvočiams – va tokiems prieš šimtą metų buvusiems šioje pozicijoje inžinieriams (bet tikrai ne visiems IT proletarams). Kaip ir nėra kaip anuomet naują revoliuciją galinčių finansuoti fabrikantų, nes juk oligarchija yra ne tironija (sic!), o jų tiesioginis ar deleguotas valdymas, taip prisidengiant demokratija.

Nėra visuomenėje jokios pozityvios atrankos pagal talentus – nėra ir meritokratijos valdžioje.

Todėl tarpsta tik nepotizmas, gimdantis visokius titulinius anūkus ir žygius iš šaikų. Tiek “privačiame“ versle, tiek ir “valstybėje“ vyrauja tik neigiama atranka pagal pažintis, švogerizmą ir pan., įskaitant po to tokių vidutinybių vykdomą diskriminaciją prieš bet kokią galimą jiems konkurenciją (taip jau ne pirmąkart šioje susitraukusioje per pandemiją ekonomikoje ir darbo rinkoje manęs į darbą koks čingačgukas ar čiombė neima – nes dėl mano patirties bijo, kad neužilgo eis “ieškoti naujų gyvenimo iššūkių ir naujų karjeros galimybių kitur“).

Lietuvoje jau yra tik rentų ekonomika, įskaitant fondososinimą, ir postų paveldimumas – ar taip privačiame melagingai vadinamame versle, ar taip klaidingai vadinamoje valstybėje. Todėl net naivu kalbėti apie laisvą rinką ir konkurenciją – antraip, nei valstybinis sektorius jį išlaikantį privatų sektorių algomis nelenktų daugiau jau nei dešimtmetį, nei (ne)monopolizuotoje rinkoje būtų įmanomi tokie antkainiai ir neadekvatus kainų kilimas, kaip yra dabar.

Bet jūs patys už tai balsavote – už šią godžią, šykščią ir pavydžią visuomeninę ir ekonominę sistemą:

  • su visais tais “viršpelniais“ ir dvigubais, lyginant su kaimynais, antkainiais;
  • su varančiomis į skurdą bei emigraciją “minimalkėmis“;
  • bei visu tuo “influencerišku“ pasipuikavimu prieš kitus ir totalia empatijos stoka, persmelkta nebeslepiamos jau pagiežos “varguoliams“ ir begaliniu noru teisėtai smurtauti, gautus privilegijas ir sertifikuotas “galimybes“, ir demonstruoti (trečiasis biologinis poreikis, pamenate?) tą savo legalizuotą prievartą “nonkonformistams“.

* * *

(paskutinė dalis – čia; arba visas 7667 žodžių tekstas vientisai yra Patreon paskyroje)

Kam dega paskaityti dar, tas šiandien eina į marinistinį tinklaraštį ir skaito apie gaisrą laivėse čia.