(Pradžia – čia)

Ukrainiečiai praeidinėjo ir vis dar praeina lygiai tuos pačius procesus, kaip ir mes – skirtumas tėra tik gerokai įvairesnė etnosų (mentaliteto arba bendrų socialinių instinktų) gausa vienoje bendrinėje tautoje toje didelėje teritorijoje ir tuo pačiu gerokai gausesni nacionaliniai aktyvai (ir sunkioji bei technologinė pramonė ten buvo geriau išvystyta, ir ten žemės yra gerokai derlingesnės bei klimatas palankesnis).

O ir jie išties bandė tą visą savo oligarchinę korupcijos sistemą pas save pakeisti – du maidanai yra irgi apie tai.

Kaip ir didvyriškas vakariečių banderofcų iš Galycijos karas šalies rytuose, siekiant sustabdyti galimą totalų Ukrainos nurusifikavimą ne šiaip kalbos prasme (nes pats Kijevas kaip sostinė valdžios prasme – imtas jau po antrojo Maidano tiesiog de-rusifikuoti) vietoje viliojančio įsivaizduojamo sueuropinimo, kalbant mentaliteto permainų prasme, net jei nebūtų tos jau formalios okupacijos kaip Kryme ar quasi okupacijos kaip Donecke ir Luhanske.

Išties ten vyksta lūkesčių, net jei ir nepagrįstų, motyvuojamo vienokio ukrainiečių mąstymo ir veiklos būdo, kaip socialinių instinktų visumos, ne šiaip sau tik idėjinė kova, bet ir biologinė atranka visuomenėje su kitu socialiai instinktyvaus veikimo būdu – tuo taip vadinamu rusišku, sovietiniu, komunistinės praeities ir pan.

Donecko oro uostą gynusių “kyborgų“ atminimo pašto ženklų blokas – pasigendu Lietuvos Pašto išleisto analogiško mūsų “didvyriams“ kirkilams (iš vikės)

Ir čia kalbu ne tik apie politinį veikimą arba kažkokią ideologiją – kalbu ir apie jau mano minėtąją darbo etiką, ir apie moralines ir etikos normas bei tuos vadinamus suformuotus ir vėl toliau jų socialinės ir šeimyninės aplinkos formuojamus socialinius instinktus.

Ir patys sau atsakykite į klausimą, ar korupcinėje aplinkoje, kur sėkmė lydi tik apsukriuosius kitų sąskaita, o ne darbščiuosius bei talentingus, bandančius patiems iš savęs taip prasimušti sąžiningais ir moraliais būdais, išties formuosis etiški ir “dorovingi“ socialiniai instinktai, dėl kurių mes Europoje lauksime integravimui naujųjų ukrainiečių (no pun intended) išskėstomis rankomis?

Deja, bet šitų ukrainietiškų revoliucijų permaltas establišmentas irgi taip ne sukūrė naujus socialinius liftus visuomenei, kur jei tik dirbsi ir savo talentus išnaudosi, tai užsidirbsi ir taip prasimuši į elitus, bet daugiau susikūrė tik dar didesnes galimybes vietos oligarchams, kurie ir finansavo iš pradžių taip vieną “revoliuciją“ ir naują politinį elitą valdžioje, o po to kiti pasifinansavo save, o jau va dabar prafinansavo ir einamąjį valdantįjį politinį establišmentą.

Ir tai – dar ne pabaiga.

Nes einamuoju establišmentu yra nepatenkinti šių nustumtieji nuo tų nacionalinių aktyvų ir srautų dalybų. Tik čia tas žodis dalintis nereiškia dalinimosi su plebsu, aišku, nes taip tik plebsas prieš savo valią pasidalina savo trupiniais su tais laukinio kapitalizmo laikus, nepriklausomai nuo šalies ir laikmečio, simbolizuojančiais “plėšikaujančiais baronais“, kurie tarpusavyje ir išsidalina.

Kadangi ukrainiečių magnatų apetitai visada nenusileisdavę didbroliams ar iš Lenkijos, ar iš Rusijos, o šalies ištekliai ne tik teritorija visada yra riboti, tai yra neišvengiamas ir trečiasis maidanas, tik ne toje Kijevo aikštėje Kreščiatnyke, bet, spėju, pačių oligarchų tarpusavyje.

Tik, deja, bet nuo to plebsui geriau nebus, kai ir tie susipjaus tarpusavyje, užuot taikiai susitarę, ir kas nekart istorijoje, kaip paminėjau pradžioje įrašo, ten tarp tų “variagų“ ar “kazokų“ ir įvykdavę.

* * *

Juk, kaip irgi minėjau – Ukraina yra bendra rusėnų kalba šnekančių tautų skiautinys, kur vieno pakraščio (sic!) ukrainietis savo etnosą ir savo tautinį mentalitetą suvokia visiškai kitaip, nei kito pakraščio ukrainietis.

Pakankamai pilietiškai pribrendę tautos savo savivaldai paprastai didelėse teritorijose šitą problemą išsprendžia subalansuota federalizacija, kaip, tarkime, ir vokiečiai su prancūzais, užuot įprastai sau karais dalinęsi Europą, tai dabar turi Europos Sąjungą kaip konfederaciją.

Tačiau federalizacija Ukrainoje reikštų šalies suvereniteto praradimą ir dar didesnius teritorijų praradimus – juk ir Krymas buvęs autonominiu savotiškame federaliniame santykyje su Kijevu, o ir rytiniai regionai turėję savo pilnateisį atstovavimą aukščiausiose valdžios struktūrose, net jei Ukrainos Respublika ir nesivadino formaliai federacine.

Ir tikrai naivu manyti, kad taip va nedorėlis rusas atėjo ir visą buvusią idilę sugriovė – nieko niekas iš šalies nesugriautų, jei ten išties būtų buvusi unitarinė valstybė, ir jei nebūtų de facto tas sąlyginis federalizmas tų visų kučmistus pakeitusių politinių šalies elitų ignoruotas (ir todėl “baltieji“ ir “raudonieji“ suomiai visi kartu priešinosi sovietams, kai tokia jau perpuvusio smetoninio režimo “tautiška“ Lietuva bailiai nusileido lenkų, nacių ir, galop, dar sovietų ultimatumams bei paskesnei okupacijai).

Ir dabar nenuostabu, kai regionai tą savo atstovavimą realiai jau netgi praradę, todėl vis garsiau pyksta, kad “laimėjusi“ po Antrojo Maidano tik Galicija, yra “okupavusi“ jų visų bendrą Kijevą, ir dar taip iš esmės bando prie savęs jau prisijungti ir visą Ukrainą.

O juk odesietis tikrai nenori būti tapatinamas su petliūrininkų gerbėjais “tautininkais“, kai rytinis slobodietis, nekalbant jau apie doneckiečius ar padnepriečius – su tais vakariečiais banderofcais; ir net patys vakaruose esantys galicijiečiai su užkarpatiečiais ir huculais sutaria ne visai taip jau ir švelniai, kaip ukrainietiškai pažodžiui skamba tas jų posakis “prašom“ – будь ласка.

“Pats tu – mazochistas!“ – kaip pasakytų apie Lvovo kelių erelį Kijeve 2010-aisiais

Blogiausia, kad Ukraina taip pat yra ir išorinių didelių geopolitinių intrigantų poligonas.

Nekalbant apie Rusiją su jos imperinėmis ambicijomis, kuomet Rusijos sienos baigiasi ten, kur baigiasi degalai tankui, bei dar ir suprantamu nacionaliniu interesu tiesiog pašonėje turėti draugišką, o ne priešišką sau teritoriją (matyt, rusai durnačioku skiepija tik mūsų užsienio politikos šulus).

Juk dar yra ir amerikietiškas, kuris turi visiškai priešingus rusiškiems interesus.

JAV politinis elitas siekia, kad rusų tankai taikiai sau rūdytų garažuose, o visi degalai žaliavos pavidale pigiai tekėtų į rinką, ir kad Rusijos papilvėje, kaip prieš šimtmetį Balkanai Europoje, vyktų dar nekariniai neramumai, taip sukaustantys bereikalingą Kremliaus dėmesį ir nukreipiantys Rusijos gerokai mažesnius už JAV karinius ir finansinius išteklius į galimas ir menamas grėsmes, užuot taip vėl besimatavus linksmakočio ilgiais su JAV kituose planetos regionuose, nes vien geografiškai Rusija yra didžiausia savo teoritorija per du žemynus ir tris vandenynus (tiksliau, tai tris su puse – britai rusų pakeliui per Didįjį Žaidimą vis tik iki Indijos neprileido).

Aš apie europietišką “interesą“ net nekalbėsiu, nes ES tie kremliniai kompradorai tarpusavyje konkuruoja su vaithauziniais, todėl parsidavinėja vieniems ir kitiems labai pigiai (nes juk – laisva rinka!).

Deja, bet ukrainiečių kompradorai net nepastebėjo, kaip išties pasikeitė nuotaikos JAV politiniame establišmente.

Miegalius Džo gal ir nėra “rusų agentu“ kaip tokiu tuščiai kaltintas Oranžinis MAGA, bet jie jau daugiau dolerių vien tik už tuščius pareiškimus, kaip ukrainiečiai (ir ne tik jie) myli JAV, nebeduos.

Maža to, dar ir atidirbti už anksčiau duotos (ir jau seniai ukrainiečių, aišku, pavogtus) dabar pareikalavęs.

Dėdė Semas 1899 metais moko periferijas taip mylėti Ameriką, kaip ją myli jo valstijos (Puck žurnalas, iš JAV Kongreso bibliotekos)

Todėl ukrainiečių valdančiojo politinio elito tas demonstratyvus dabar lakstymas palei rytines sienas ir mosikavimas kumštukais Rusijos pusėn yra tik būdas imituoti savo ankstesnių pažadų vykdymą.

Kaip ir jų viešai eskaluojamas tas šaltasis karas jau ir su kaimynine Baltarusija, nors Batka ne tik Krymo aneksijos nėra pripažinęs “teisėta“, bet ir visą laiką elgėsi tik draugiškai su ukrainiečiais (kaip ir su lietuviais, primenu) politikoje bei tarpusavio prekyboje.

O dar ir Euro-mamulė Angelė pagaliau baigė savo kadenciją – o jau ir prie jos bendrai ES komisarai po truputį pradėjo iš ukrainiečių reikalauti finansinės ataskaitos, kaip tie įsisavinti duoti eurai šalyje sumažino korupciją ir pagerino ekonominę situaciją, o ne atvirkščiai – korupciją tik padidino, o ekonominė visuomenės būklė dar labiau pablogėjo (mūsų kombinatoriai bent trinkeles ES revizoriams gali parodyti).

Ukrainos elite jau niekas dabar nėra tikras, kad nauji ES ir Vokietijos bei Prancūzijos vadovai griežčiau nepareikalaus ne tik atskaitomybės, bet ir patiems už tas ankstesnes skolas pagal pateiktus vekselius susimokėti esamais šalyje nacionaliniais aktyvais – o juk šiuos jau yra anksčiau pasisavę vietos atamanai (tad teks “išbuožinti“?).

JAV karšia kailį ne tik už skolas “pilipiniečiams“ prieš daugiau nei šimtmetį, bet tas dabar jau gresia ir ukrainiečiams, ypač jei pasiimtų injekciją iš “ne tų“ (iš JAV Nacionalinio Archyvo)

Ir nusispjauti pačiai ES jau gali būti į savo kompradorus, dirbančius JAV, kai jų kiti kremliniai kompradorai taip atidirbs prieš JAV interesą, nes dar ir pati JAV panorės privilegijuoto sau “investicinio klimato“ Ukrainoje, o kur stambaus verslo interesai sutampa, ten nekariaujama, o susiderama ir sutartinai atiminėjami tie proverbiniai bananai iš paikesnių beždžionių.

Juolab, kad dar ir Kinija (sic!) neseniai liko nušalinta nuo savo investicijų į gamybos objektus, ukrainiečiams kinų akcininkus banaliai atšauktomis vizomis išstūmus iš šalies ir tiesiog pasiėmus valdymą iš jų, kas yra akiplėšiškas reiderystės aktas (“kur hoholas praėjo…“?).

Jei dar manote, kad tai Lietuvoje valdantieji per pastaruosius metus pakankamai prisidirbo užsienio politikoje, tai pasidžiaukite, kad ne iki tokio dar lygio, kaip prisikombinavo sau ukrainiečių elitas.

* * *

Mūsiškiai bent jau turi siaurą ir aiškų farvaterį veiklai: (1) kariauti su amžinai puolančiais rusais ir (2) pataikauti amžinai mums demokratijos etalonu esančiais vakariečiais – aišku, kad už šių pinigus, kurių nei jūs, nei aš negausime, nes sau įprastai žygiai su visa šaika pasivogs mūsų vardu ir už mus, nepergyvenkite.

Jei Galicijos ukrainiečiams šis modus operandi atrodo patraukliai (svarbu, kad tik pinigus dar už tai mokėtų!), tai nereiškia, kad ir likusius ukrainiečius tokios “lietuviškos“ perspektyvos irgi vilioja.

Tik primenu, kad JT organizacijos paskaičiuotas pajamų skirtumas tarp 10 procentų turtingiausių (to sąlyginai – elito) ir 10 procentų varguolių (sąlyginai tų alkanųjų, kurie nelabai ką jau turi prarasti, išskyrus savo grandines, anot tokio komunizmo kūrėjo):

  • ukrainiečiai – 5.9 karto (švedai – 6.2) prie $24’066 pajamų vidurkio po mokesčių per metus prie tipinės $7’000 metinės algos;
  • lietuviai – net 10.4 kartų (rusai – 12.7) prie $23’690 pajamų vidurkio po momesčių per metus prie tipinės $12’000 metinės algos.

Nu bet už tai mes – Europa!

Argi?…

* * *

P.S. jau pasnigo ir pašalo – tad dabar ir rogutėmis išvežinėti, ir čiuožti iš čia, kol dar neišvežė, žinote, tapo lietuviams gerokai lengviau.

O va kazokams stepėse – dar teks pasimūčinti.

Už Kijevą, vyrai!

Įrašas iškart visa apimtimi publikuotas Patreon 2021-12-04 – ačiū rėmėjams!