Dar pačią pirmą karo Ukrainoje dieną aš pradėjau rašyti, kaip visa tai vertinu, ir po daugiau nei 7000 žodžių supratau, kad nebeturiu tam žodžių, kaip visa tai pakomentuoti…

Galima, aišku, iš ukrainiečių skausmo ir mirčių sau nuolatinį dėmesį susikurti – tarsi visi tie mūsų dėmesio ištroškę narciziukai mirusiais vaikučių veidukais, apsimetantys “ekspertukais“, kurie net taikos metu apgailėtinai (!) išsisuko nuo tarnybos savo kariuomenėje, dabar pezantys keliais frontais kaip veteranai pliurpalogijos generolai, dar vakar įsivaizdinę virusologais, epidemiologais, politologais, sociologais ir ekonomistais, nors jokios kvalifikacijos nei vienoje srityje realiai neturi.

O ir mūsų generolai, primenu, karjeros metu visiškai išsisukę nuo karinių misijų, savo antpetukus pričiulpė iš politikų kažkuriuose partiniuose užkabariuose ar valdžios koridoriuose. Nei vienas jų neturi savo praktikoje jokio laimėto mūšio (pralaimėto, iš kurio pasimokytų – irgi, nes neturi absoliučiai jokio) bent bataliono lygyje, nekalbant jau apie brigados.

O ir batalionams vadovauja tik peraugę leitenantai (išskyrus tik pensininkus veteranus Valdą Tutkų kuopos lygmenyje Afganistane ir Joną Kronkaitį bataliono Vietname) – nes irgi, geriausiu atveju, yra vadovavę tik nepilnam būriui karinėse misijose.

Nematau priežasčių, kodėl turėčiau nesuabejoti karo metu ir dabartinio va tokio eilinio kariuomenės vado įsakymais (o jo nuomonė, kaip įsakymą įforminti pagal NATO raštvedybos taisykles ir teisingai įsegti į papkę, visiškai man neįdomi).

* * *

Apie tai, kaip ši establišmento nuoširdžiai nekenčiama ir kerštą bei patyčias patirianti tauta dar ir turėtų vieningai susitelkti aplink savo “geriausią visų laikų vyriausybę“ su žemiausiais pasitikėjimo reitingais istorijoje, kalbėti nėra išvis ko.

Šiandien, kai rašau, yra jau dešimta (!) karo Ukrainoje diena. Aš nežinau, iš kurios šiknos, kuria, matyt, tik tegalvoja, ir visi mūsų papūginiai propagandonai ištraukė tas 3 dienas, jei 2008 metais karas Gruzijoje vos viena kryptimi ir gerokai trumpesniu atstumu užtrukęs 5, o čia yra 4 frontai, didžiulė materialinė NATO parama ir ukrainietiški dykrai didžiuliais atstumais – kaip ir užgrobti sunaikinto smogiamojo bataliono štabo dokumentai rodo buvus 15 dienų planą (tik invazija buvo numatyta vasario 20-tai), tad kol kas, deja, šiai dienai okupantai į savo planus tebetelpa.

Bet per visą šį laiką už tai mūsų kvaišos net nesiteikė iki šiol (!) sušaukti neeilinės Seimo sesijos, nes tas karas, jų supratimu (?), ir taip pasibaigs iki pavasario sesijos kovo 10-tąją, kuomet bus jau jūsų kontrolei galima pratęsti neribotai nepaprastąją padėtį, idant joms niekas dabar netrukdytų dyyyyrpti™.

Vyriausiasis ginkluotųjų pajėgų vadas jokios Valstybės Gynimo Tarybos irgi nematė reikalo šaukti (gal todėl, kad neturime bendros sienos su Ukraina, bet tai ko tuomet isterikuoti dėl kariaujančių ten ruskių su belarusais, jei sienas su šitais turime?).

Ir taip neskaitant to mūsiškio “sijonuoto Putino“, kuri pasiūlė jau pradėti karą su kostiumuotu Putinu (labai tiksli amerikiečių patarlė: nothing is worse than a reformed whore – tikrai, nerasi aršesnės davatkos už vakarykštę kekšę), tai visi valdančiųjų pasiūlymai ir iniciatyvos dėl šalies gynybos sustiprinimo yra… lygiai nulis.

Nulis.

Jokių išvadų. Jokio supratimo. Ir jokio pasirengimo. Nuo žodžio – visiškai.

* * *

Esu tikras, kad mūsų kompradorai tiesiog pavyduliauja, kaip kotletinė gudų prezidentė čia yra mūsų sąskaita įsitaisiusi – ir jie to paties nori savo briuseliuose ar net vašingtonuose (kur ten mūsų titulinio anūkėlio sutuoktinė sklypininkė savo du sūnaitėlius išsiuntusi, kad į čebatukus verktiniukais nepaimtų?).

Ir net dėl šito, net neabejoju, jie gali visą šią šalį pakišti po okupanto tanku – jiems po jau per tris dešimtmečius išvyto milijono, tai dar per daug čia yra likę pusantro milijono mūsų godžių, šykščių ir pavydžių čiabuvių, kuriais juk reikia rūpintis, tik švaistant (sic!) jų jau avansu nusavintą iždą kažkokiai mūsų krašto, sveikatos ar socialinei apsaugai bei organizuotam kvailinimui, kažkodėl vis dar vadinamam švietimu bei kultūra.

Ir nereikia čia dabar putotis, koks aš esu vatnykas ar kremlinas – skirtingai nuo besiputojančių glušių, tai aš puikiai prisimenu, kurioje upės pusėje su ginklu, gindamas Parlamentą, buvau 1991-aisiais, kai anapus tos upės partškoloje nervingai manikiūrą kramsnojo Mykolo Burokevičiaus bendrapartietė, jūsų visų dėka dukart prastumta į mūsų ekselencijas, ir kurios prezidentavimo metu demokratija Lietuvoje faktiškai ir numirė, įsivyravus vėl telefoninei (ar tulpiapaštinei?) teisei, susiliejus senai ir naujai nomenklatūroms bei sudėliojus politinės korupcijos sistemą, užtiktinančią valdininkams ir jų sėbrams ekonomines rentas bei privilegijas, taip ir auksinius raktelius į socialinius liftus įduodant tik savo mažorikams buratinams.

Ir nepastebėjau, kad kuris nors iš tos šaikos augintinių gabumais ir intelektu sužibėtų vardan tos, kai gamta, sakoma, ant vaikų ilsisi (o per anūkus, kaip matote, jau ir keršija) – tai tėtukai nomenklatūrinio grobstymo laikais, vadinamais Linksmaisiais 90-aisiais, bent turėjo talentus (ar kibius nagus) iš mūsų visų pagriebti, kai vaikučiai net tuos užvaldytus nacionalinius turtus gaudami paveldėjimo teise temoka tik kukulakėmis klapsėti.

Va taip vokiečių biurgeris, sunkiu ir metodišku darbu ir nuolatiniu taupymu sukaupdamas per visą gyvenimą kažkokį turtelį, nustebęs žiūri į mūsų skurdžios ir nykstančios rinkos bei iš jo mokesčių ES pašalpomis per visokius paramos fondus finansuojamą kraštą ir niekaip nesupranta, kaip tūlas mūsų valdininkėlis taip spėriai tiek prakunta, ko jam pačiam net nesisapnavę?

Galai tik jam, skaičiuojančiam centus kaip anksčiau pfeningus, taip nesueina, nors viskas akivaizdu, paaiškinus ant pirštų ar pagal pinigų tvermės dėsnius, kad niekas iš niekur be jokių aitvarų taip stebuklingai neatsiranda, tai vietinei populiacijai čia dirbant mėnesį už savaitines algeles – tai iš kur tos babkės, Vogimantai?

Tai va šitas tėvynę gins? Ar jį gins tie likę mulkiai? Kur čia tas visuomenės nerašytas socialinis kontraktas ar težydinti vienybė pagal mūsų himną?

Ir dar prieš kvykaudami tik apie propagandos pakurstomą patriotizmą, tai prisipažinkite, kurie kariuomenėje bent taikos metu tarnavote?

Ne?

O tai kaip ginsite tėvynę? Vakariečių išlaikomais vargšiukais pabėgėliais nuo šito ruskiams nebereikalingo buferio tarp Kaliningrado ir Leningrado sričių likvidavimo savo feisbukėlių laikučiais ir instagramčikų širdukėmis?

Kiekvienas toks atsižymėjimas savo paskyrose tikrai “nužudo“ po kuopą ruskių Ukrainoje, o kreidutės ant asfalto – iškart likviduoja tankų brigadą geriau už kebabinių bajraktarus.

* * *

Kaip ir sakiau, aš nenoriu komentuoti karo Ukrainoje eigos, ką dariau tik asmeniškai žinutėse ar komentaruose čia po šiuo tekstu apie Ukrainą.

Bet aš suprantu, kaip tai yra beviltiškai didvyriška iš ukrainiečių pusės, kaip tai yra begėdiškai niekšiška iš ruskių (ne, išties rusai šį karą pasmerkė iškart!) pusės. Ir kad mes, sulaukę šitų koloradinėmis juostelėmis pasidabinusių dvikojų skėrių, tokios “broliškos“ malonės kaip ukrainiečiai iš šio okupanto tikrai nesulauksime – mes jiems visada buvome fašistais, ir jie iškart be gailesčio čia mus atėję naikins.

Tą būtina suvokti labai aiškiai.

Kaip ir faktą, kad reikės atsilaikyti kariaujant vieniems gerokai ilgiau, nei susirinks NATO šalių vadovai ir pritars mūsų gynybai vienbalsiai (priminkite, su kuo mes dar nepersipykę šitos valdančios šaikos dėka?). Ir net po to, deja, tų politikų sprendimai nebūtinai sukels motyvaciją tų šalių kareiviams čia suskubti mus ginti – juk būna, kad kare žūna, sakoma, o karinė tarnyba seniai ne tik Lietuvoje tapusi profesine tik ta prasme, kad užtikrina kaip šėrykla sotų gyvenimą taikos metu, kartu su prestižu, dominavimą parodančia uniforma ir pagarba avansu visuomenėje.

Ir ne veltui britai sako, kad jų kariuomenėje tarnauja tik aristokratai ir degeneratai, už šį atrakcioną mielai vidurinei klasei susimokant, nes pastarieji išties patys turi ką prarasti, ir kurių biurgerišką apysotį gyvenimo būdą bei kaupiamą turtelį turi toji jų klaidingai vadinama valstybė apsaugoti (nes turtingas sau apsaugą gali pats nusipirkti, o varguoliui nėra ką prarasti, kad saugotų).

O kad kuris “pašalpinis“ atidirbs kariuomenyje arba, nepolitkorektiška sakyti, utilizuosis mūšio lauke už “karaliaus šilingą“, tai, suprask, tik mažiau mokesčių mokėtojui tą išlaikyti kainuos. Na, o aristokratija visada buvo kontaktinis sportas, ir jei kuris mėlynakraujis netyčia padės savo kvailą galvelę tame safaryje užjūryje, tai reprodukciniais inkubatoriais atidirbančios barakudos dar ir taip prigimdys – anoks čia iš to nuostolis plebsui?

Mūsuose šis socialinis kontraktas tarp skirtingų visuomenės klasių yra dar ir iškreiptas tuo, kad mūsų kariuomenėje išvis tik lochai tarnauja – kurie, suprask, nesusiranda geresnio darbelio civiliame gyvenime. Tokie tik valdininkai su antpečiais, todėl ir visokie saugumiečiai bei teisėsaugininkai pas mus labai mėgsta visokius “vidaus tarnybos karininkų“ laipsnius, užtikrinančius sočius priedus prie gerokai didesnių už vidutines rinkoje algų.

Aš čia kas rytą į darbą eidamas pro komendantūrą matydavau tas atvykstančias į darbukus mergaičiukes policijoje ir kariuomenėje (Varėnoje abu pastatai kone šalia tame pačiame kvartale per vieną stovėjimo aikštelę) – tai jos sekretoriaudamos ar kokiomis HR arba klientų aptarnavimo vabybininkėmis dirbdamos patemptų tik minimalkei, ypač provincijoje, perdien dūsaudamos prie savo širdelėmis ir blizgučiais aplipintų rausvų išmaniukų tik apie turtingesnį reproduktorių, kai dabar turi labai prestižines tarnybas (dabar jau bet koks valstybinis darbas rajonuose yra “privilegijuotas“), kuriose tos algos joms yra mokamos mėnesinės (atsiprašant už kalambūrą), o ne savaitinės, už kurias reikėtų kaip likusiems samdiniams čia privačiame versle dar ir mėnesį atidirbti.

Gražu būna tik paraduose (foto iš Atlantic Council)

Ne, aš nieko prieš – mažoje šalyje moterys yra tiesiog būtinos aptarnaujančiose papildomose pareigose kariuomenėje ir teisėsaugoje. Tik aš nelabai esu tikras, kad šitas progresyvusis feminizmas apgins mane ir šalį čia karui kaip Ukrainoje užklupus.

O visuotinio šaukimo mes iki šiol taip ir neturime.

* * *

Visuotinio šaukimo į karo tarnybą (kas pagal vis mažiau begaliojančią Konstituciją yra jūsų pareiga tėvynei, o ne tas užingridinis balsavimas, mėtant bereikšmiais tampančius biuletenius į balsavimo urnas per imitacinius rinkimus), kai esi rezervistas, ir tiksliai žinai, kuriam kariniam daliniui priklausai bei kur tau eiti mobilizacijos metu (komendantūros bus sugriautos arba užimtos, tarp kitko).

Ir tuomet apsivelki namie kabančią uniformą, užsikabini identifikacinius žetonus ant kaklo (jei žūtum…), įsidedi į kišenę savo karinį pažymėjimą (nes patekus į nelaisvę – tai yra bent kažkokia priežastis taikyti 1949 metų Ženevos konvenciją, liečiančią kombatantus), pasiimi savo tarnybinį ginklą ir amuniciją (manote, ruskiai jums arsenalų jau pirmomis valandomis nesubombarduos, kaip tą padarė Ukrainoje?).

Nes spontaniškai taip ginkluotam civiliui jokios tarptautinės konvencijos netaikomos – partizaniniai veiksmai todėl ir laikomi nekonvenciniais, kas reiškia, kad tie skautiški žaidimai šauliais karo metu baigsis lygiai taip pat, kaip ir LLKS pokario partizanams. Tad stokite į reguliarios kariuomenės veikiančiu rezervu legaliai esančias KASP, jei išties pasirengę ginklu ginti tėvynę.

Beje, paskelbus šalyje karinę padėtį, tai tie jūsų visi dabar legaliai laikomi pistoletai savigynai ar lygiavamzdžiai medžioklei – bus dar tą pačią dieną konfiskuoti mūsų mentų.

Nes tokios yra dabar galiojančios teisėtos procedūros, o ginkluotos “penktos kolonos“ jokiai šaikai čia nereikia dar ir taikos metu.

* * *

Aš čia galėčiau daug prirašyti, ką ir kodėl dera jau dabar skubiai, ir be isterijų (“pakaunėėėėėėė!“) įgyvendinti.

Pajuokausiu verčiau, kad bet iš anksto apmokytoms ir PMS kamuojamoms moterims išdalinus stingerius su javelinais, tai geresnės ir labiau motyvuotos teritorinės gynybos nesurasite (“aš čia grindis išploviau, o tu kur čia su savo kerzais rėplioji!“).

Dar reikėtų Kirtimų nacionalines mažumas pasiųsti diversantais iš Batkos visą karinę vikšrinę ir ratuotą techniką nuvaryti, o Kauno autoservisų mechanikus – į Kaliningradą paremontuoti šarvuotą techniką ten, kaip tik jie moka, tai toji, jei ir užsives, tai vargu bau bent iki kairiojo Nemuno kranto nuvažiuos.

Na, o likusius okupantus taip reguliari kariuomenė ir teritoriniai KASP batalionai damuš(tų).

Bet kol kas Lietuvos žmonės, kaip matau, mąsto gerokai geriau ir spėriau už mane, pagandintą 1991-aisiais karybos ir patriotizmo idiotą – jau masiškai atsinaujina savo pasus (ne, ne pišpasius, bet piliečių pasus kelionėms – ir primenu, juk Šengenui užtenka tik asmens kortelės!) bei jau perka gegužei bilietus į vieną pusę (kelionių agentai sako, anksčiau buvo perkama į abi, ir tuo pačiu yra kritęs poilsinių kelionių pirkimas).

Jums tai ką nors pasako?

Šie du faktai, panašu, yra geriausias (nors nieko čia gero…) pasitikėjimo mūsų valdžios gebėjimais apginti šią šalį nuo galimos karinės agresijos reitingas.

* * *

O kol kas aš matau tik tai, kaip karingieji aktyvistai uoliai pradėjo taikyti cancel culture metodus – būtent tiems, kurie savo srityje ar rinkoje yra “begemotais“.

Dabar nebestebina, kodėl apžvalgininkas, kuris bent jau moka, skirtingai nuo visokių mižniukų (ar debiliukų – kaip tie nuo čebatukų išsisukę?) blogerių ar nezabūtkinų, išskleisti haubicų bateriją, Audrius Bačiulis faktiškai išguitas iš lietuvių taip apsėsto Facebook. Jam ir pričiulpinėti iš monikučių ir visokių fondukų vardan laisviukės nereikia – kažkaip už abonentus pragyvena ir Patreon.

Lygiai tas pats įvyko dabar ir su ucipucikinį instagraminių tuštučių stiliaus komentariuką apie nervukų patausojimą parašiusiu Statkevičių Juozuku (nes Lietuvos drapanėlių rinkoje yra tik jis ir visa likusi smulkmė), ir su mano chuliganavotu bendravardžiu d.ž.k. Selu (kuris tiesiog perfrazavo tėtušį Vytautą Landsbergį, dar ir praleisdamas to paminėtą “karstelio mokestį“), ir su apipoznerintu Rimantu Tuminu (atsiprašau, jis vis tik pagal tėvo karinę tarnybą ir savo mamos tautybę buvo, yra ir bus rusų kultūros žmogumi – kas čia jums, nedačechovai, anksčiau buvo neaišku?), ir su girtuokliu paverstu (tai gal į finmin tiktų?) Oskaru Koršunovu (nes… o kas tie noname čia režisuoja dar?) – o dėl kokios antraip vardan Lietuvos filosofinančios dr Nidos Vasiliauskaitės (kas dar tie trys žinomiausi dabar rašantys filosofai be jos, prašau?) ar panašių “maršistų“ aš net nesistebiu (net Rūta Janutienė aktyviai atkuto smerkti Huilo ir agituoti už zelenskiečius).

Bet šita godi, šykšti ir pavydi tauta dabar tiesiog atrado puikiausią pretekstą patraukti iš viešumos tuos, kurie, jų supratimu, taip atima jiems pagal luomą “priklausančius“ pinigėlius – arba užstoja vietą po sostinės saule, kaip man kažkada pasakė vieno tokio žymaus vertėjo (nomenklatūrinė profesija anksčiau!) sūnelis mažorikas.

Aš dabar matau, kad mes jau ir gruzinus užsipuolėme – tapnykai pasistengė, kad du daugiausiai parduotuvių turintys prekybos tinklai išimtų iš prekybos gruzinų (ar Sakartvelo – kuo aš vadinau gerokai anksčiau šio trendo) nacionaliniu simboliu laikomą mineralinį vandenį.

Ir net nepaisant to, kad tas sankcijinis akcininkas “rusas“, kuriam buvusi savininkė gruzinė pardavė akcijas 8 metai po to “trijų aštuonetukų“ rusų karo jos tėvynėje, tai išties yra pagal tautybę juk žydas (paso tik nepasikeitė, kaip kiti oligarchai, kurie taip sankcijas nesunkiai apėjo).

Nes, kaip suprantu, demonstratyvi visų šitų lietuviškų ka(ka)rinų poza atgailaujant aršiau už vokiečius dėl Holokausto, visiškai ignoruojant tų surengtas mūsų tautiečių žudynes Pirčiupiuose, kelio ženkle neapibrėžtai vadinant tik neaiškaus pobūdžio “tragedija“, suteikia jau dabar ir indulgenciją antisemitizmui bei neapykantą gruzinams (apie ruskius jau nekalbant)?

Taip, juokingiausia čia bent tai, kad kitądien gruzinai, prieš tai jų premjerui atsisakius prisijungti prie sankcijų prieš Rusiją (nes jam, pareiškė, jo šalies ekonomika yra svarbi – mūsų šaikai nesuvokiamas konceptas © teta Rasa), pasiprašė kandidatais į ES.

O liūdniausia, kad po Valdo Adamkaus pasitraukimo, tai Tbilisyje man patys gruzinai prasitarė jaučiantys nuoskaudą, kad lietuviai prie tuometinės ekselencinės Trepsės Daukanto aikštės prezidentūroje juos visiškai pametė (tikslesnis žodis turėjo būti – išdavė, bet tai valstybės vadovei ir šalies užsienio politikos formuotojai toks veiksmas nebuvo pirmiena).

Tad dabar tikiuosi, kad kai tas dvaro propagandistas ateis pakaulinti iš tarptautinės įmonės (apskaitos standartais rūpinasi prancūzas, kokybės sertifikatai gauti iš britų…) paramutės savo piknikėliui, tai jam pacituos ukrainiečių pasieniečių iš Gyvačių salos frazę rusų kariniam laivui.

Bet manęs nebestebina, kad tokia jau toksiška kloaka artimiems kaimynams ir prekybos partneriams pavirtusi ši mirusi respublika savo neapykantos nuodus lieja čia visiems tiems dar ir “artimiesiems“ savo – šiame psichočernobylyje tuoj jokie stiprūs vaistai nebepadės, išskyrus lobotomiją (kadangi mąstymui skirti smegenų centrai seniai atrofavęsi, tai jokio nuostolio kognityvinėms ir intelektinėms funkcijoms nebus).

Taip užuot turėję draugišką buferį nuo Rusijos – dabar ne be valdančiosios šaikos ir jos titulinio anūko pastangų jau įsigijome ruskių invazijai parengiamą placdarmą per 30 km pietinio aplinkkelio plentu iki visiškai neapsaugos mūsų sostinės.

* * *

Ką jau dabar dėl šio nepaskelbto ruskių karo patyrė, ir kas toliau laukia mūsų šalies ir bendrai Vakarų liberalios ekonomikos, tai turėčiau parašyti atskirai – toms temoms šis tinklaraštis labiau juk skirtas.

Tik nelabai norisi apie vis gilyn į krizę klimpstančią ekonomiką rašyti šiame liūdname fone to, kas vyksta Ukrainoje, ir to, koks dabar pradėjęs pursloti neapykantos gaivalas, taip bandant dar ir užslėpti mūsų elito visišką neįgalumą spręsti šios valstybės išlikimo ir nepriklausomybės užtikrinimo problemas jau artimiausioje ateityje.

Man gal liūdniausia tai, kad aš išties žinau, kaip ir ką jau vakar buvo būtina padaryti – būtų gerokai ramiau, jei to nežinočiau ir apie tai nepagalvočiau (gal tuomet ir į ekonomikos ministrus paimtų, kaip tą plastikinę lėlę nuo vestuvinio limuzino kapoto?).

Lėktuve yra svarbi išsigelbėjimo taisyklė, kurią jums skrydžio palydovės nuolat primena, ir kurią, aišku, praleidžiate pro ausis – deguonės kaukę pirmiausia užsidėkite sau.

Labai norėtųsi, kad toji dar ir užkištų tas isteriškai vapsinčias koseres bei netrukdytų kitiems dar ir šių pasturgalius iš tos avantiūros, į kurią visi jau įsivelsime, ištraukti su kuo mažesniais nuostoliais (šaikos pasitraukimas iš politinio horizonto jokiu nuostoliu tikrai nebūtų).

Tamkart galite paklausyti dar praeitos savaitės mano pokalbį Laimonto Lainiaus Diniaus Šiaulių radijo stoties RS2 laidoje “Sinkopės“ (pirmąkart mudviejų praktikoje ši jo laida kartojama jau nebebuvo):

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas publikuotas 2022-03-05, ir dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!