Sveiki sulaukę per pandemijos karantinus atidėtosios ir dabar jau atlaisvintosios šiemet 32-osios Kovo 11-osios.

Tiesa, po šių metų Sausio 13-osios, per kurias buvo tautos nušvilpta ciniškai jau šaika save vadinanti valdžia, vienišai prakiurksojusi nezabūtkių jurtoje per visą Nepriklausomybės aikštę jiems įrengtame garde, ir po šių metų Vasario 16-osios su įrašytais aplodismentais ir “dėkingos tautos“ skandavimais bei samdytais klapčiukais po bliuškančios asmens mitologijos kulto prichvatizuotu balkonėliu, estafete perleidžiamo burokinės anti-nepriklausomybinės partškolos tulpių pašto abonentei, tai buvo neramiai galima spėlioti – o kas laukia toliau?

Bet niekas net negalėjo įsivaizduoti, kad nežmonėmis išvadintos pilietinės visuomenės ir “kontroliuojama“ tampančios demokratijos naikinimas, tarsi iš putinistų instrukcijų, vyktų tokiu sparčiu tempu.

Dabar jau mes sulaukėme net ne karantino, nes pandemija, atšaukus tuos segregacinius pišpasius ir nepaisant iš esmės net nepakitusių susirgimo bei mirtingumo rodiklių, formaliai juk “baigėsi“, valdžiai vis dar paliekant piliečiams jų sąmonės “higieninius“ apribojimus, kad tie pasąmoningai ir toliau nepamirštų paklusti – kaukes patalpose, ribotą patekimą ir eurinius pišpasių kodus, ir pan.

Mes sulaukėme jau ir nepaprastos padėties įvedimo, kuri užsieniečius taip išgąsdino, kad, tarkime, bosnių krepšininkai pabūgo atvykti net sužaisti suderintų rungtynių, manydami, kad pas mus įvesta komendanto valanda ir čia jau išties prasidėjęs karas.

Ir ko Rusijoje įsivesti juk net neprireikė Huilo per jo sukeltą karą!

* * *

O taip – šis rusų pradėtas karas Ukrainoje mūsų bekariaujančiai šaikai šalies vardu su visais artimais ir tolimais kaimynais buvo puikus pretekstas įvesti ne tik nepaprastąją padėtį, bet ir atvirai dar labiau atšaukinėti Konstitucijos kažkada garantuotas pilietines teises.

Išties, kam tos teisės piliečiams, jei tie nežmonės savęs piliečiais nebelaiko, su jų tokiu naiviu įsitikinimu valdančioji šaika irgi seniai nebesiskaito, o ir paisyti ne tik sveiko proto, kurio visada stokojo, bet ir Konstitucijos ir toliau nebeketina.

Kovo 11-osios išvakarėse pabudome štai su tokiu labai simboliniu skelbimu, konstatuojančiu, kad žodžio ir minties laisvė Lietuvoje yra net ne mirusi per visus nudelfinimus ir Landsberginės Russia Today užzombinimus, o tiesiog nužudyta:

Gal būčiau net ir nepastebėjęs, kas čia nutiko, nes nesu šio tipo žiniasklaidos vartotojas, greta visų tų “ekspertų eu“, “būkim vieningi“ (šie išvis per prievartą pakeisti į rinkliavos Ukrainai puslapį – cha cha, kaip šmaikštu!…), atvirai ruskių propagandinių “sputnikų“ ir panašių kitų valdžios nurodymu dabar uždarytų informacinių ir dezinformacinių portalų.

Tiesiog niekada nuo Sąjūdžio laikų jokia prorusiška nebuvusi, su rusišku organizuotu nusikalstamumu kovojusi (vienas iš steigėjų Vitas Lingys net ir nužudytas) ir visada nacionalinius, o ne kompradorinius kaip esama šaika, interesus atstovavusi ir dabar “demokratiškos“ valdžios banaliai uždaryta, iš prekybos išmesta ir Lietuvos Pašto nebeplatinama “Respublika“ šio karo įvykių kroniką buvo savo portale man patogiausiai sukompiliavusi, ir vis dar neatjungusi komentarų, iš kurių galima spręsti ne tik apie “tinkamas“ lietuvių, bet ir išsakomas priešiškas mums nuotaikas (o kai informuotas – skaityk, įspėtas ir apsisaugojęs!), ir neužstabdydavusi informacijos užkrovimo erzinančiai vis vaizdą blokuojančiomis beprasmiškomis reklamomis.

Tai nebuvo Lietuvos portalas Nr. 1 (manau, kad popierienos jie išleisdavę gerokai daugiau), bet aname ne tik lyderyje užsukančių pavėpsoti dabar srautas (kaip ir iš to – galimybės drastiškai per karantinus sumažintiems reklamos pinigams) tikrai jau padidės, tad pasakykite, kad tai ne dar vienas būdas pašalinti labai erzinantį ir vis labiau į nuo demokratijos galimybių nustumtos tautos nepasitenkinimą atsiliepiantį konkurentą, kuris iki rinkimų visiškai galėjo užauginti net ir politinę opoziciją, o juk tuomet iš jūsų mokesčių pavogiami pinigai, skirti propagandistams ir melagienų sklaidos priemonėms, gali juk naujos valdžios būti nukreipti “ne ten, kur reikia“.

Manęs tikrai nereikia ilgai įtikinėti dėl kitų, švelniai tariant, nuomonės skleidėjų, pagarsėjusių tokių nacionalinių problemų kėlimu, kaip degantis vanduo iš čiaupo ar kur dingusi į psichotropinę antklodėlę aštuonių rankyčių suvystyta mergaitė.

Tačiau jūs tikrai man, išsiugdžiusiam imunitetą propagandai ir oficialiam melui sovietmečiu, dabar neįrodysite, kad “Respublikos“ leidinių uždarymas kažkaip tarnauja mūsų bendriems nacionaliniams interesams ir nėra jokiu žodžio laisvės akivaizdžiu suvaržymu, kas, atsiprašau, bet vadinasi tiesiog paprasčiausia cenzūra.

Žinote, jau net nebejuokinga, kai į pavasarinę sesiją vakar pagaliau susirinkęs Seimas, išvis nematęs jokio reikalo rinktis anksčiau per dvi karo Ukrainoje savaites ir absoliučiai jokios skubos jau svarstyti Lietuvos krašto apsaugos sustiprinimo priemonių, kuomet pirmiausiu savo uždaviniu laiko tik Vyriausybės įvestos nepaprastos padėties pratęsimą ir, dievagojasi, kad svarbesnio klausimo, sukiršinusio visuomenę iki pasikartojančių masinių protestų, už vienalyčių santuokų įteisinimą dabar tikrai nėra.

Net nebejuokinga, kai iš premjero tapęs formaliu opozicionieriumi tas pats buvęs policininkas Saulius Skvernelis, pasisakęs iš Gedimino 11 kėdės anuomet už policinės valstybės išplėtimą, dabar priešgyniauja, kuomet šios nepaprastos padėties nuostatų išplėtimas yra net jam nepriimtinas policinės valstybės faktinis įteisinimas tokia apimtimi (tai gal jie toje politinių atliekų grupėje išties yra demokratai vardan tos?…).

Mus savo kanalais visi kaip susitarę (?) pataikūniški šaikai propagandistai atvirai gąsdina, kad bus pritaikytas arba Visuomenės Informavimo Įstatymo 19 straipsnis, kuriuo “draudžiama skleisti dezinformaciją, karo propagandą ar kurstyti karą“ (aišku, jų mylimoms ekselencijoms, paraginusioms nedelsti su karu prieš Huilo, tas kurstymas juk negalioja, be abejo!), arba netgi Baudžiamojo Kodekso 170 straipsnis, kur “tas, kas viešai pritarė LR ar ES teisės aktais arba įsiteisėjusiais LR ar tarptautinių teismų sprendimais pripažintiems genocido ar kitiems nusikaltimams žmoniškumui arba karo nusikaltimams, juos neigė ar šiurkščiai menkino, jeigu tai padaryta grasinančiu, užgauliu ar įžeidžiančiu būdu arba dėl to buvo sutrikdyta viešoji tvarka, baudžiamas bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“

Dabar jau užteks kokiai vietinei karinai iš cancel culture užsišikti, kad ne šiaip jau tik jos jausmus kažkas įžeidė, bet antai yra ir viešosios tvarkos bei rimties trikdytojas (kaip paranku tą apskųsti nepaprastosios padėties sąlygomis!) – ir jau galės tas aiškintis pareigūnams, o po to dar ir šališkame bei angažuotame teisme, kad buvo ne taip suprastas, nepaisant tavo realių nuopelnų šią valstybę kuriant ir netgi kovojus už jos laisvę bei nepriklausomybę.

Ir aš kalbu ne tik apie dabar uždarytą “Respubliką“ be jokio teismo ir teisinio pagrindimo.

* * *

Gal todėl šiais metais maniškei lūžio prie Baltijos kartai šioji Kovo 11-oji nebeatrodo tiek šviesi ir šventiška – mūsų emocijos, deja, yra dabar priešingos, ir bendra tendencija tikrai neramina.

Tad gana tipiška delfienos aktualijų priešakinio puslapio Kovo 11-osios išvakarių iliustracija:

Taip, karas Ukrainoje, kurio baigtis vis dar gali būti sėkminga, neslėpsiu, ir mūsų priešams, kuriems ir mūsų šio buferio prie Baltijos tarp Kaliningrado ir Leningrado sričių tikrai nereikia (ir jau gerokai ruskiams įsipykome, kitąkart kaip pyzdziukai provokatoriai tiesiog piktnaudžiaudami savo naryste NATO).

Taip, Lietuvoje korupcija ir toliau muša gėdingus anti-rekordus (net jei “Kaunas yra Kaunas…“), ne vien putinistiniu įstatymų mėgdžiojimu darančius mus panašius į juos kaip savotiška Raška Lite.

Taip, jau antri metai, prisidengiant karu su Baltarusija ir Rusija, vyksta tiesiog akiplėšiškas verslo įmonių užvaldymas ir neparankių konkurentų diskreditavimas bei išstūmimas iš rinkos, kitąkart netgi akivaizdžiai žlugdant ir valstybines nacionalinės reikšmės įmones, nebepaisant jokių pasekmių šalies ekonomikai bei mūsų darbo rinkai (pastaroji jau ir taip mirusi dar iki šio karo Ukrainoje).

Dabar visą nevykėlišką ir kitąkart piktybišką politiką bei jos pasekmes ekonomikoje šiai kompetencijų neturinčiai durnų bobų (abiejų lyčių) su iniciatyva šaikai bus nesunkiai galima nurašyti ne tik išdvėsusiam pandeminiam naratyvui, bet Huilo, rusams ir jų pradėtam karui Ukrainoje.

Net nenustebsiu, jei kuris irgi jaučiatės lygiai taip pat beviltiškai, kaip ir aš dabar šiame mūsų psichočernobylyje, virstančiame dvasine prasme tik į kažkokią toksišką kloaką.

* * *

Kovo 11-osios trisdešimtmečio jubiliejaus proga rašiau – dabar tą palyginkite patys:

Liūdina ir tai, kad kai lygini su 30 metų laikotarpiu, tai progresas akivaizdus, ir be Nepriklausomybės būtų išvis neįmanomas (ką rodo daug pavyzdžių į rytus nuo mūsų buvusios nesąjungos šalių). Tačiau jei lyginsime konkrečius faktus ar rodiklius su kažkokiais laikotarpiais per tą 30 metų, tai rasime ir regreso bei siekio grąžinti sovietines, tik adaptuotas konkrečių žmonių ar jų grupių interesams, paniatkes.

Mes kaip tauta, jau esu rašęs, išties konservatyvėjam. Mes leidžiame kurti ekonomines rentas ir monopolines galias mūsų šalies ekonomikoje, kurios legaliai pakeičia buvusią nelegalią korupciją, o ES lėšų ir LR biudžeto pylavojimo bei susietos korupcijos lygis tampa įprastiniu ir nebepiktinančiu, nes tiesiogiai ir netiesiogiai maitina kone pusę Lietuvos įmonių.

Mes vis labiau nusiviliame politika, mus atstovaujančiais vis menkesniais politikais ir netgi leidžiame demokratijos bei teisių eroziją visokiais šių primetamais draudimais, kurie pridengiami, neva, gerais ketinimais visuomenės labui.

Mes nebevertiname Sąjūdžio iškovotos žodžio laisvės (manome, kad tai yra savaiminė duotybė), nelabai teturime žiniasklaidą ir net po truputį vis atsisakome visuomenės užpartinių bei nevalstybinių veikimo įrankių, kurie yra pilietinės visuomenės pagrindu.

Mes norime patogaus gyvenimo svetima sąskaita, ir vis mažiau norime jį kurti patys. Mums vis labiau nepatinka, kai mūsų iliuzijas ar mūsų šiuos norus sugriauna visokie atsitokėję kritikai ar visokie viešosios nuomonės arba visuotinio naratyvo oponentai, “anarchistai“ ar netgi šiaip bambekliai, ir dėl to mes nepastebimai perimame naujakalbę bei kuriame savo komfortiškus informacinius bei socialinius burbulus, defragmentuodami tautą ir visuomenę.

Man kartais net ima atrodyti, kad Linksmieji Devyniasdešimtieji ima po truputį grįžti ne savo linksmąja prasme, o stiliumi, bendravimu, požiūriu bei elgsena – netgi tais atvejais, kai žmogus net nebuvo tuomet gimęs.

Sako, kad Mozei prireikė 40 metų, kol užaugo nauja karta, visiškai pakeitusi tą tautą, kurią jis iš vergijos išvedė. Lietuvių tauta anaiptol ne po dykumas tąsėsi, o ir mozių visokių, kaip rašiau aukščiau, būta. Tad ar pakako jau iki to moziško ano lygio šių pastarųjų 30 metų, ar trūksta formaliai dar dešimtmečio, o gal reiks dar 30 ateinančių, ir ne faktas, kad pakaks – diskutuotinas klausimas.

Kaip ir tai, kad laikas parodys.

Be komentarų.

* * *

Ir taip vietoje komentaro, tai irgi pacituosiu nekukliai toliau ten pat save:

Galbūt vertėtų ateinančiam laikotarpiui išsikelti naują tikslą – kad Lietuvoje pagaliau jau gera būtų gyventi (ne gerovės valstybė – bet liberali visuomenė ir laisva rinka kiekvienam!), kad čia norėtųsi ne tik lietuvių emigrantams sugrįžti (o ne vien lėkti šalies piliečiams bent keliskart per metus į užsienį tarsi pasąmoningai iš šito psichočernobylio™), bet kad ir mūsų šalies pasas bei jo suteikiamos pilietinės teisės taptų kitų, ir netgi išsivysčiusių, šalių piliečiams siekiamybe (kaip kovoti su emigracija – jau irgi rašiau čia).

Kad būtų mažiau destrukcinio streso, agresijos ir chamizmo.

Vos dveji metai nuo šio palinkėjimo tepraėjo, ir…?

Tai kaip man vėl jums palinkėti to paties, kaip prieš dvejus metus:

meilės jums, mieli mano skaitytojai, džiaugsmingos trisdešimtosios 32-osios Kovo 11-osios ir laimingo ateinančio dešimtmečio!

Kad tas ateinantis dešimtmetis vis dar mūsų valstybei, net ir klaidingai tokia vadinamai, būtų, nes jei taip ir toliau eisis, kaip dabar, tai jūs jau PIŠ sarkastiškai pasiūlytų sulaukti ateinančių rinkimų galite net nebeturėti, net jei “ir vėl nebus už ką balsuoti“.

* * *

Bet gal mudviejų su Laimontu pokalbis kovo 8-tąją (sic!) bus nors kiek šviesesnis:

O aš galvoju, ar nuo politikos ir savo įžvalgų šia tema pereiti tik prie bendrinių ekonomikos klausimų aptarimų, apeinant brangią tėvynę.

Nes ši įvesta nepaprastoji padėtis, atkalus tautos segregacijos metodus pišpasiais, ir atviras jau žodžio laisvės ribojimas vardan tik oficialiai leistinos propagandos (kai mano požiūrį, ką dera padaryti su Rusija čia skaitę), dabar ir mane gali padaryti “liaudies priešu“ ne tik šiuo įrašu, bet ir dėl ankstesniųjų tinklaraštyje.

Paradoksalu, pasakysite, bet kai “patriotai“ dabar jau atskiriami pagal nezabūtkes, o Kremliaus agentai pagal Trispalves ir Vyčio vėliavas, tai iš istorijos KAM ištrinto SKAT operatyvinio būrio kažkoks bevardis karys, saugojęs su ginklu mūsų Parlamentą 1991-aisiais, kad toji šio paskelbtoji Kovo 11-oji taptų realybe, yra šios valdžios persekiotinas, kuomet anapus upės kiurksojusi partškolos vedėja iš okupacinėmis sovietų pajėgomis paremtos Lietuvai priešiškos ir nusikalstama bei draudžiama pripažintos (liustracija, alio?) kompartijos yra jau dukart ekselencija, stumiant antikonstituciškai trečiai kadencijai.

Iš šios dienos perspektyvos panašu, kad mano pareiškimas nuo antro aukšto blokinio Pirmojo Posto tam ant iš armatūros suvirintų kopetėlių balansavusiam CBS korespondentui, kad “o kur tu buvai anksčiau, kai mes paskelbėme Kovo 11-tąją Nepriklausomybę, ir kad mes laimėjome“, gali nebeatitinkti tos anuomet siektos laisvės ir nepriklausomybės realybės, dėl kurios tekdavo naktį kaskart ištraukinėti šovinį iš AKS-74U lizdo ir įdėti į sudvigubintą “valetu“ kulkosvaidinę 45 šovinių apkabą prieš pastatant atgal ant saugiklio – ir taip iki kito karto, kol vėl kažkas “patrolinti“ iš Šiaurės miestelio UAZiku atvažiuos, kaišiodamas savo “kalašo“ vamzdį pro durelių langą.

Ko gero, aš ir toji jūsų mieloji tulpinė tomis naktimis savo upės krantuose prasčiau miegodavome visiškai dėl kitų priežasčių.

Neperbrendama upė mus skiria ir iki šiol. Aš vis dar likau savo krante.

O tu – kuriame tos upės krante dabar?

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas publikuotas 2022-03-10, ir dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!