Išformuokite šaulius.

Nepaisant net to fakto, kad aš pats pažįstu išties kovinių ir pasirengusių, ne tik gana greitai po šūvių į patį išsigaruosiančiu patriotiniu pasiryžimu, bet pačių susipirkta karo veiksmams reikalinga įranga, ginti tėvynę šaulių, kurie karo metu, matyt, neblogai iškart papildys po KASP jau antriniu rezervu mūsų kariuomenę, arba, nespėjus, tai pereis savarankiškai kariauti diversantais priešo užnugaryje (t.y. partizanauti).

Ir vis tik dabar, vykstant karui Ukrainoje, aš sakau – išformuokite šaulius.

Nes tokia dabartine forma ši organizacija jau nebeturi jokios ne tik moralinės teisės klaidinti visuomenę ir dar švaistyti mūsų visų pinigus.

* * *

Kai Kovo 11-tos proga mūsų kalbančioji kojinė PIŠ iš Gedimino 11 kartu su politinės turgavietės kaliause iš Gedimino 53 pagal politinę konjuktūrą dabar irgi iškilmingai įstojo į Lietuvos Šaulių Sąjungą, aš pagalvojau, kad pagaliau išties metas išspręsti šį šaulių, kaip paramilitarinės organizacijos, klausimą.

Deja, ne LŠS naudai.

Nes aš dar jums primenu, kad 2015 metais lygiai taip pat šauliais “tapo“ ir melagingai konservatoriais save vadinantys euroleftistai, vedini titulinio anūkėlio, vis tik kažkodėl išsiuntusio abu savo sūnelius anapus vandenyno, o ne savanoriais į Lietuvos kariuomenę, bei šimašoidiniai menami ir dar į “progresyviuosius“ neatsidalinę liberalai, savo visa politika dėję pastangas tik mažinti kariuomenės finansavimą, kaip iki jų darė tokio ruskyne pinigėlius kalančio broliuko KAM etmonu pabuvusi sesulė Rasytė (ir taip dar chroniškai vis sergantiems bidonizmo smegenėlių liga – kariuomenė 2% nuo BVP finansavimą gavo tik prie… o tu šv. Piziau, valstiečių?!).

Norėčiau paklausti, ar per visus tuos septynerius metus esate matę kur išvis nors vieną nuotraukytę, net ne pataikaujančioje melagienų portaluose ar kanaluose, o bent šitų sėdmaišininkų, atsiprašant, instagramčikuose bei feisbukėliuose, kaip jei, matai, su jiems būdingomis nepakaltinamų debilų šypsenėlėmis ir prikandę virpančias lūpytes, kad nepanašėtų į verktinius, kantriai ir uoliai mokosi sunkaus kario amato?

Aš tikrai ne.

Bet gal aš klystu, ir jūs man pateiksite nuorodą į tokią kažkaip nepastebėtą PR akciją? Ar irgi nerandate, o jiems juk aktyviai dirba išmaniausios PRimadonos – tai kaip čia pražiopsota?

Turiu netgi įtarimą, kad jų formalūs šaulių kuopų vadai šių “brolių ir sesių“ irgi pratybose nepastebėjo.

Nes projektėliais kūl ir trendinį imidžiuką kuriančiam elitukui svarbu yra tik atrodyti ir pasirodyti.

Tai dabar dar dvi gražuolės (ša, husarai!) pasivaideno, kai trečiasis valstybės vadovas ir impozantiško stoto gražuolis iš Daukanto a., primenu, ir taip yra vyriausiasis ginkluotų pajėgų vadas – jam į nieką užsirašinėti formaliai nebereikia.

Jei norite ne apsimetinėti kareivukais, bet išties įsipareigoti ir pasimokyti kario amato – užsirašykite į KASP.

Šauliai tam – ne vieta save tik reklamuotis be jokių esminių įsipareigojimų, nuolat surandant “svarių“ atsikalbinėjimų, kodėl pilvu aną savaitgalį purviname poligone nešliaužiojai su visais, seržantui kaip efektyviausiam koučeriui pasturgalį spardant ir rėkiant į ausį davaj davaj!

Ir išlikdami aktyviame kariuomenės rezerve jūs ne tik prisidėsite prie krašto apsaugos stiprinimo, bet vėliau galėsite papildyti ir tą šaulių sąjungą jau kaip veteranai, kurie yra išties morališkai ir profesine prasme pasirengę bet kuriuo metu papildyti mūsų pirmą invazijos smūgį patirsiančias ginkluotas pajėgas.

Nebedarykite gėdos kariuomenei, apsimetėliai!

* * *

Maža to, šaulių sąjunga dabar faktiškai virto skautais.

Tai, žinote, gal ir stokite į skautus?

Ten irgi uniformines trumpikes leis apsimauti, o ant rankovių prisisiūti dar ir įvairių “kariškų“ antsiuvų pagal pasiekimus, kuomet išties matysis, kad kažkur teko padalyvauti ir tą antsiuvą užsitarnauti – pirmos pagalbos, turistavimo miškelyje, “žvalgo“ arba stebėtojo, valties irkluotojo, skiltininko lyderystės, ir pan., kas ten dar pas juos pagal veiklas ir kvalifikacijas bebūtų.

Nes užsimaukšlinti paradui chaki spalvos beisbolkę – ne joks nuopelnas, ir labai daug pastangų nereikalauja.

Aš tokių kepuraičių turiu visą kolekciją, įskaitant net ir STT (į kurią manęs užpernai per karantinus nepriėmė, jų HR specialistei, protegavusiai savo mergaitę, taip nusprendus, kad aš neturiu… motyvacijos, nes kvalifikacija, panašu, atitiko), kas manęs STT agentu nepadaro (tad kotletinis kaštų be analizės “ekonomistas“ gali lengviau atsipūsti ir taupiai toliau savo visureigiu per senamiestį važiuoti, taip demonstratyviai pats kovodamas su energetine priklausomybe nuo ruskių).

O va mokyklose šauliai dabar išties tapę tik skautų organizacijomis.

Aišku, tai yra tikrai puikus moksleiviams laisvalaikio praleidimas (ypač populiarus emancipacijos trendą pagavusių ir būsimas reprodukcines problemas sprendžiančių merginų tarpe), kuomet tų formalių skautų organizacijų turime Lietuvoje net ne vieną (beje, šiemet gi skautijai Lietuvoje – šimtmetis!).

Ir skautai, deja, tapę labai tokiomis nišinėmis bei mėgėjiškomis vien todėl, kad jaunieji šauliukai tapę šios konjuktūrinėmis paniatkėmis grįstos valstybės prioritetu, įskaitant valstybinį tiesioginį bei netiesioginį jų finansavimą (kas buvo tarpukaryje taip skautų atžvilgiu).

Iš dalies, jei tais nepilnamečiais šauliais užsiima karyboje bent kiek išmanantys vadovai, tai mes faktiškai turime bent dalinį pradinį karinį parengimą, kuriam priešinasi iki šiol visi “progresyvieji“ kairieji su apsimetėliais dešiniaisiais, net ir visuotinės karinės prievolės nesugebėdami įvesti (apie būtinus neformalius civilinės saugos ir medicininės pagalbos mokymus net kalbos nėra).

Bet jei 1923 metais šauliai Klaipėdą mums nukrymnašino, tai šitie dabartiniai “šauliai“, deja, dažniau patys verti psichologinės globos ir rūpybos (stop patičes!).

Aršusis dzūkas, “atklaipėdinimą“ dar suorganizavęs, bet Gardino prie Vilniaus krašto jau nespėjęs prijungti, tuometinių šaulių vadas Vincas Mickevičius, d.ž.k. Krėvė (iš alkas.lt)

Jei norite žaisti skautus – tai ir stokite į skautus. Šauliai tam – ne vieta, kol nesuaugote.

O po to – jau būsite šauliuose tikrai mielai laukiami, nes morališkai ir fiziškai skautuose subrendę.

Nedarykite parodijos iš kariuomenės!

* * *

Aš suprantu, kad šaulių sąjungos vadams net tik tokių aukščiau paminėtų abiejų kategorijų formalių narių kiekis lemia realią įtaką ir gaunamus pinigus – pvz., pagal pernykščią veiklos ataskaitą, tai 2020 metais LŠS priklausė apie 10’137 narių (iš jų apie pusė – jaunųjų šaulių), o formalus biudžetas siekė kiek daugiau nei €5 mln. (ir kuriuos galima efektyviau paskirstyti maždaug tiems 5000 likusių suaugusių šaulių, atmetus simuliantus ir pensininkus, galinčių sudaryti dar vieną mūsų kariuomenei lengvųjų pėstininkų brigadą).

Čia aš rašau formalus, kadangi faktiškas disponuojamas biudžetas yra gerokai didesnis, nes užklasinę veiklą mokyklose apmoka savivaldybių biudžetai, tad šios sumos čia net nėra atvaizduojamos, kaip ir neįskaičiuotos pačių šaulių asmeninės išlaidos uniformoms, ginklams bei amunicijai (o pastarosios išlaidos turėtų nugulti mokestinėmis lengvatomis nuo GPM).

Ir nieko čia nepriešpastatysi šitiems LŠS vadų plėtros siekiams, grindžiamiems 64 milijonais metų homo sapiens kostiumuotų beždžionių evoliucija, suformavusia tris bazinius instinktus, kurie tiesiogiai tenkina arba labai padeda juos, įlipus į šaulių socialinį liftą, patenkinti: geresnės mitybos (laikykime tai “kilnia“ iždo fondososinimo forma, aha), geresnių sueities partnerių (alfa yra alfa, nu…) ir dominavimo (nes nors ir šaulys, bet vis tiek gi kažkoks vadas bei “karininkas“, kaip tokių “vidaus karininkų“ valdininkų yra apstu visose mūsų “statutinėmis“ vadinamose civilinėse įstaigose bei organizacijose).

Tėvynės labui!

Aš nieko prieš, tik va šauliai yra vis tik paramilitarinė organizacija, o tai reiškia, kad jos nariai karo atveju pagal tarptautines konvencijas nelaikomi kombatantais – t.y. pripažįstamais ir legaliais kovojančios pusės kariais (todėl ir para-).

* * *

Šiaip jau man, 1991-aisiais su ginklu saugojus kairiame Neries krante Parlamentą, buvo išties nusišvilpti, ką apie tai galvoja dešiniame krante buvusioje partškoloje (linkėjimai tulpių pašto ekselencinei abonentei!) ar Šiaurės miestelio sovietinėje karinėje įguloje, mus jiems vadinus tik “neteisėtomis banditų formuotėmis“ (mums jie irgi neteisėtais buvę, o dar ir likę iki šiol visi tie burokynės partiečiai).

Tik kažkaip va iš Vilniaus miesto autobuso ne aš, įlipęs į jį ir vilkintis SKAT uniformą, sekančioje stotelėje išsiniogiau, bet sovietinės armijos majoras, tai nežinau, ar kad aš buvau “banditas“, ar kad vis tik labiau teisėtas šioje šalyje ir jos sostinėje? Keleiviai šio nesmurtinio indicento išdava, beje, pasidžiaugė, kas irgi gerai parodė, kieno pusėje čia tas teisėtumas, ir kas čia yra tik banditas, kuriam jau seniai metas išvažiuoti namo į savo tėvynę, nes čia užsibuvo.

Tą pačią nepripažinimo ir formalaus tarptautinio teisėtumo bėdą turėjo, deja, ir mūsų LLKS partizanai, kol 1949 metais, kaip ir tais pačiais metais JT priimtos atitinkamos Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu ir dėl elgesio su karo belaisviais, jie nepaskelbė Vasario 16-tąją savo Nepriklausomybės akto, numatančio juos esant laikina ir teisėta vyriausybe priešo okupuotoje teritorijoje.

Tiesa, sovietams per penkerius metus į tai jau buvo ir toliau nusispjauti, nes jokio tarptautinio pripažinimo išeivijoje jokia formali mūsų egzilinė vyriausybė, kaip kovojančios Lietuvos atstovė, irgi neįgavo (o 1940-aisiais pabėgęs Tautos Vadas ir LR Prezidentas labiau savo kailiu ir vėl pasirūpino, nei įteisinti valdžios perimamumą ir tęstinumą), ir sugrįžę sovietiniai okupantai mūsų partizanų jokiais kombatantais, net ir atitinkančiais formalius kriterijus (juk LLKS vilkėjo netgi uniformas ir turėjo aiškų karinį pavaldumą), todėl nelaikė, sugautus nuteisdami pagal vidaus baudžiamojo kodekso atitinkamus straipsnius arba tiesiog sunaikindami vietoje be jokio net formalaus teismo (taikytų žiaurių kankinimų tardymu gal nevadinkime).

Turėkite omeny, kad gerai, jei dabar tą mūsų kovinį šaulį suspės formaliai mobilizuoti, jam tapus reguliarios kariuomenės kariu ir įgavus atitinkamus kario registracinius ir asmens identifikacinius numerius (bei tą patvirtinančius dokumentus!) – štai todėl gerokai paprasčiau aktyviame rezerve esantiems KASP kariams, nes jie ir savanoriškai save pasimobilizuotų, jau ir taip turėdami visus kredencialus.

O va užnugaryje faktiškai likę šauliai, nepasaint jų entuziazmo ir turimos ginkluotės, bus laikomi tik ginkluotais civiliais – tad nei kombatantais, nei civiliais, ir neturės taip jokio bent formalaus konvencijų apsaugos statuso.

* * *

Nors čia parako neuostę kokie nors teisininkai ir ginčytųsi, bandydami visaip išvedžioti ir pritempinėti, bet priešas šaudo, žinote, ne į kokius nors riomerynės advokatų pareiškimus, o į ginkluotus žmones.

Net patekus į nelaisvę, tai kaip atsakysite į šiuos konvencijos 17 straipsnyje numatytus visus klausimus, jei nesate kariuomenės neatsiejama dalimi:

  • vardas, pavardė,
  • karinis laipsnis,
  • gimimo data bei
  • kariuomenės dalinio ir
  • asmens arba serijos numerį (o tokių nesant – pateikti lygiavertę informaciją)?

Kario identifikacinį registracijos numerį ir karinį tą patvirtinantį dokumentą turintis koks jaunesnysis (sic!) eilinis iš mechanizuotų pėstininkų Geležinio Vilko brigados husarų (ką kavalerija pėstininkų brigadoje veikia?) bataliono, kurio vadas yra toks ir anoks pulkininkas, arba iš teritorinės Didžiosios Kovos rinktinės kažkurio ten numerio kuopos KASP karys rezervistas – bus laikomas kombatantu, ir su juo, tikėkimės, bus elgiamasi kaip su karo belaisviu pagal šią konvenciją.

O tas šaulys – tai kas toks, atsiprašant?

Tik ginkluotu plėšiku (banditu ir marodieriumi dar pasityčiojamai) bus priešo taip palaikytas?

* * *

Ir neguoskite savęs ta mintimi (ypač ruskių atveju, ką žinome iš istorijos), kad nereguliarių ginkluotųjų pajėgų (štai todėl SKAT buvo paversti KASP ne vien pagal pavadinimą, bet struktūrinį pavaldumą!), sukarintų formuočių ir savanorių (kaip mūsų šauliai), įskaitant ginkluoto pasipriešinimo okupaciniam režimui, junginių nariai (partizanai, bet tik kariškiai diversantai), bus pripažinti irgi kombatantais, jei atitiks šias 5 sąlygas, primenu:

  1. jiems vadovauja asmuo, atsakingas už pavaldinius;
  2. jie nešioja iš toli matomus skiriamuosius ženklus (skirtingai nei ruskių “žali žmogeliukai“ Kryme);
  3. jie atvirai nešioja ginklus (o mūsų nomenklatūrščikai medžiotojai dabar įsiteisinti kovinius ginklus arsenale nori tik kaip papildomą aksesuarą savo pramogose, užuot užsirašę į savanorius ir atlikę pilietinę pareigą tėvynei, kaip numatyta Konstitucijos ir atitinkamų įstatymų!);
  4. vykdydami operacijas laikosi kariavimo taisyklių bei papročių (t.y. ir šių konvencijų dėl elgesio su civiliais ir belaisviais);
  5. pripažįsta pavaldumą (ne šiaip žodžiais!) vienos iš kariaujančių pusių (“savo“) valdžiai, net jei toji ir yra nepripažįstama priešo.

Bet privačios armijos samdiniai, net turėdami visus atributus ir pasamdyti kovoti vienos iš pusių, bei teroristų grupės arba individualūs teroristai – jokiais kombatantais nelaikomi, nes jie formaliai išvis nepavaldūs jokioms oficialioms ginkluotosioms pajėgoms (o taip, žinau, kad pagal dar 1997 metais priimtą įstatymą VIII-375 LŠS koviniai būriai kariuomenės vado įsakymu gali būti priskiriami kariniam daliniui mokymų tikslais, tačiau pagal šio įstatymo 2 str. nei tokie būriai, nei tarnyba koviniuose šauliuose nėra laikoma tikrąja karo tarnyba).

Nes neteisėtais kombatantais laikomi asmenys, kurie nėra ginkluotųjų pajėgų nariai ir neturi teisės dalyvauti ginkluotame konflikte (t.y. samdiniai ir ginkluoti civiliai, kuo iš esmės juk ir yra šauliai, kad ir kaip jie ne skautus, o kareivukus vaizduotų ar save kariuomene įsivaizduotų) – todėl net paimti į nelaisvę jie neįgyja karo belaisvio statuso, ir juos leidžiama traukti baudžiamojon atsakomybėn už dalyvavimą ginkluotame konflikte.

Aišku, nors ir formaliai draudžiama su jais susidoroti vietoje, nes tokius asmenis gali teisti tiktai kompetentingas tribunolas, bet ruskiai turi didelę patirtį karo lauko “teismų“ vietoje, dabar šitoms terorizuojančioms ir baudžiamosioms karinėms akcijoms panaudodami į sadistiškus kankinimus linkusius kadyrovcus, kaip caro laikais tam naudoję kazokus.

Okupacijos atveju net ne kovos lauke liustracijai (ruskiai tą kreivalūpiškai dabar Ukrainoje vadina “denacifikacija“) pakliuvę jaunieji šauliai, deja, nebus irgi laikomi tik skautais kaip tos visuomeninės organizacijos nariai, bet visiškai realiai gali patirti, deja, neteisėto kombatanto (jei jau save šauliais vadina…) labai skausmingą ir tragišką likimą su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis (pagal konvenciją pripažįstami ginkluotais kovotojais jau nuo 15 metų amžiaus, nuo ko gali būti taikoma atsakomybė).

Ar jau dabar toji aukščiau išdėstyta ir antroji priežastis dėl tokių užsižaidžiusių įtakomis šaulių tapo kiek suprantamesnė?

* * *

Jei labai norisi čia visaip prieš mane pūstis, kaip esi pasiryžęs šauliu žūti už tėvynę karo atveju (ką ten tos mūsų Vyriausybės ir Seimo vadovės prisiekė?), tai, žinai, tie žodžiai vėjyje neturi išvis jokio pagrindo.

Nes dar taikos metu išsisukinėji nuo tikros kario tarnybos savo kariuomenėje – bent jau savanoriu KASP (kur turėtų būti reali ir visuotinė prievolė, adaptavus karinius mokymus ir tarnybą taip, kad nereikėtų ucipucikams po to verkti apie “sulaužytą gyvenimą“ ir prarastas profesinės karjeros galimybes).

O man gi niekam nieko jau įrodinėti net nebereikia, nors aš dar kiek daugiau nei 3 metus būsiu karo prievolininku (nepaisant to, kad galimybės karinei karjerai pagal dabartinius įstatymus man yra seniai taip užsibaigę iki 38-erių, tai kokio dar liksmakočio, atsiprašant, mane tuose sąrašuose laikyti?) – kaip sakiau, aš bent jau tiksliai žinau, kur su ginklu buvau 1991-aisiais, ir aš pats be patoso žinau, ką veiksiu vėl ruskiui atėjus, kai mano šita miela kompradorų valdžiukė tiesiog išsilakstys “kariauti“ mūsų krauju tik užsieniuose (tarsi dabar pas mus kotletinė gudų “prezidentė“ už mūsų pinigus).

Tad gal pagaliau šiomis sąlygomis, darant išvadas dėl karo Ukrainoje, metas susitvarkyti pas save krašto apsaugoje teisiškai, kas yra tie šauliai, kam jie skirti, ir kaip galima gerokai efektyviau tuos patriotiškai nusiteikusius ir karybos pasimokyti linkusius žmones panaudoti bendrai krašto apsaugos sistemai, užuot ir toliau tik švaisčius mūsų ir taip ribotus viešuosius išteklius ir įprastai kvailinus visuomenę?

Kai dar ir antrąkart (sic!) teko vėl duoti savanoriu priesaiką tėvynei (vis tiek ir šiuos dokumentus sugebėjo SKAT štabas pamesti!) Vilniaus Katedroje, tai suprantu, kodėl tuomet mūsų Vadelis, kuris apie šią “patriotinę akciją“ nebuvo informuotas, taip persiuto, štabiniams balvonams pareiškęs, kad SKAT operatyvinis būrys (bordinės parašiutininkų beretės KASP – iš mūsų) nėra skirtas davatkėlėms bažnyčiose džiuginti!

O jūs jau mūsų politikių viešomis priesaikytėmis pasidžiaugėte, užingridiniai davatkėlės, ką?

Ir net tarpukariu po Klaipėdos atsikariavimo, bet jau 1935-1936 metais šauliai, įkurti kaip Lietuvos sporto sąjungos padalinys, gi irgi buvo atitinkamai reorganizuoti – faktiškai taip moksleiviai ir gimnazistai tada papildė tik nacionalines skautų draugoves, išties atsidėdami tai visuomeninei veiklai, o vyresnieji, dažniausiai jau po tarnybos kariuomenėje arba kaip ją atliekantys teritoriniai dragūnai, tapo formaliu kariuomenės rezervu, tiesiogiai pavaldžiu kariuomenės vadui (kaip mūsų SKAT, ir aš net nežinau, ar tuomet dar galutinai suspėjus formalizuoti iki KASP atitikmens – iki toji valstybė taip žlugo ir buvo faktiškai 1939-aisiais spalį jau okupuota).

Jei reformuoti šaulių niekaip dėl politinių priežasčių dabar nesigauna, tai…

Kaip ir sakiau – išformuokite šaulius išvis, nes ne dešriniams komsomolcams, o atsidavusiems šaulių aktyvistams yra visiškai prieinami ir lengvai pritaikomi tiek skautų veiklos, tiek KASP tarnybos pasirinkimai.

Visa kita – tai tik politikuotojų demagogija ir realios krašto apsaugos sabotavimas.

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas publikuotas 2022-03-13, ir dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!