(Tęsinys, o pradžia – čia)

* * *

Aš apie Rusiją čia užsiminiau ne veltui, ir ne vien dėl dabar sukelto karo.

Juk ši šalis iki šiol yra ir pagrindinė mūsų užsienio prekybos partnerė, ir netgi garsiausiai rėkiantys apie rusų grėsmes bei patriotus vaizduojantys politikai dargi patys proteguoja savo giminaičių ir artimųjų verslus toje šalyje, užsipuldinėdami dėl šios “nuodėmės“ savo politinius oponentus, taip siekiant ir užslėpti savus ekonominius interesus, ir perimti iš tų rinkos dalį ar bent jau sužlugdyti, jei patiems perimti nepavyksta.

Kalbant be angažuoto šališkumo, kuris veikiau liestų mūsų tapnykų šventeiviškumą ir apsimestinį šaikos patriotizmą, tai prakeikta mums Rusija išties po SSRS žlugimo per pastaruosius tris dešimtmečius tampriai ir giliai yra integruota į globalią ekonomiką, taip vis dar tam kolektyviniam Kremliui pasaulyje veikiant pagal Antrąjį Pasaulinį karą laimėjusių JAV Bretton-Woods sudėliotas ir pilnai JAV naudai išnaudojamas:

  • tarptautinių finansų (gi pasauline valiuta vis dar pripažįstamas doleris, kaip ir užsienio valiutos bei aukso rezervai, kuriuos JAV nesunkiai dabar tiesiog užblokavo) ir
  • ekonomikos sistemas (integracija gamybinių procesų ir tiekimo grandinėse), kaip ir
  • tarptautinių politinių institucijų (JT ir ypač Saugumo Tarybos, TVF bei PB ne tik liberalios rinkos ideologijos, bet ir tarpusavio užskaitos bei kreditavimo mechanizmų, kaip ir NATO karinio saugumo balanso Europoje bei bendros ES rinkos).

Todėl nenuostabu, kad tos įvestos JAV ir jų sąjungininkų ekonominės sankcijos Rusijai dabar taip paveikė ne tik pačią Rusijos ekonomiką, bet ir šias sankcijas įvedusių šalių ekonomikas, jau pakliuvusias į subrendusios totalios krizės būsenas:

  • ir prasiskolinę ES pietūs kaip PIIGS dar iki 2008-ųjų,
  • ir išsikvėpę Baltijos Tigrai po 2008-ųjų krizės,
  • ir išsibreksitinę britai
  • bei Maastrichto kriterijus seniai tik kitiems, o ne sau, taikantys vokiečiai su prancūzais,
  • ar tose valstybėse tik būtą visuotinę gerovę jau iššvaistantis šiaurietiškasis skando-socializmas.

Ekonominiame kare, kaip ir kariniame kare, atsiprašant už tautologiją, bet finale pergalę nulemia sugebamas priešui sukelti žalos dydis ir priešo gebėjimas sutelkti reikiamus išteklius bei sunaikinamus greitai pakeisti naujais.

Pirmasis Pasaulinis karas, galima sakyti, užsibaigė todėl, kad ispanišku pavadinto gripo pandemija faktiškai paliko kariaujančias šalis be kareivių (per nepilnus vienerius metus vien šaukiamojo amžiaus vyrų išmirė daugiau, nei žuvo per iki tol buvusius ketverius) – ir nepaisant sunkios ekonominės situacijos, dėl kurios kentėjo civiliai, vis tik kariaujančių šalių ekonomikos buvo per tą laiką juk pritaikytos totaliam karui ir vis dar galėjo tęsti šį dar bent keletą metų, išsunkiant kolonijas ir dar ypač prisidėjus savais ištekliais JAV prie Antantės, tuo tarpu vokiečiams siaubiant iškrentančios iš karo Rusijos imperijos išteklius kad ir toje pačioje Ukrainoje.

Tuo tarpu Antrasis Pasaulinis karas, pareikalavęs jau dvigubai tiek aukų, vėl Sąjungininkų buvo laimėtas visų pirma karui labai efektyviai pertvarkytose ir gamybinį bumą sukėlusiose ekonomikose, tuo pačiu jau Ašies ekonomikas faktiškai pribaigus blokadomis (ko nepavyko vokiečių povandenininkams Atlante – puikiausiai pavyko amerikiečių Ramiąjame) ir nuolatiniais gamybinių pajėgumų niokojimais (bombonešių aviacija faktiškai užnugarį pavertė tokiu pačiu artilerijos apšaudomu frontu).

Tad ir pokarinis pasaulis buvo jau sudėliojamas JAV Bretton-Woods sutartyse pasekoje tokiais principais, kad paskesnių karų būtų išvengiama tarptautiniais svertais finansuose, paveikiant pakariauti antraip užsimaniusias ekonomikas ta linkme, kad prekiauti turėjo apsimokėti labiau, nei tiesiog kariauti, o visi karui galimi panaudotini finansiniai ištekliai gali būti efektyviai nusavinami (kaip tas nutiko dabar su Rusijos aukso ir valiutos užsienio rezervais, juos JAV ir JK tiesiog areštavus).

Aukso kaina per penkiolika metų, apimanti 2008-2009 metų krizinę Didžiąją Recesiją – rodykle fiksuota aukščiausia aukso kaina, kuri pasiekta FIRE nuo kovo jau “perinvestavus“ į fondus ir dar turimus perteklinius fantikus tiesiog sumarinavus į taurųjį metalą

Todėl neoliberalų ideologija paremta viltis, kad globalizacija, ypač po Šaltojo karo sužlugus visam antagonistiniam SSRS finansuotam socializmo pasauliui, užtikrins tarsi rinkoje ta nematoma ranka taiką, turėjo visiškai realų pagrindą, nors dabar jau ir matome, kad buvo kiek naivoka.

Ypač, kai prie dabartinio demencinio senolio Miegalio Džo mes jau matome akivaizdų JAV karinės ir ekonominės galios praradimą, tuo ir mums priešiškoms pasaulio valstybėms jau įsitikinus po apgailėtino JAV karių pabėgimo iš Afganistano, pametus ne tik buvusius sąjungininkus (vos išnešė kudašių britai su kanadiečiais) ir savo statytinius, bet ir visą tikrai šiuolaikišką karinę techniką už 85 milijardus dolerių (kažkaip net pasigedau mūsų durniuko anūkėlio iš URM jam įprasto iki tol pataikaujančio patvyrsčiojimo šia tema).

* * *

Maža to, mes matome, kad kone bendru globaliu kaimu buvęs iki tol pasaulis dabar jau vėl skyla.

Ar net tiksliau atskyla, taip dabar JAV ir Europos didžiosioms valstybėms kartu aktyviai skatinant, nuo šio mūsų tarsi dar vakar įprastinio civilizuoto pasaulio, kurio ekonomikos yra paveiktos vis labiau aiškėjančių stagfliacijų ir jau anksčiau išsemtų kreditavimų tam visuminio vartojimo skatinimui.

Bei dar tas mūsų progresyvusis pasaulis jau tampantis kairuoliškuoju iš buvusio liberalaus, todėl vis mažiau demokratiškasis tų mūsų pažinotų ir sovietmečiu išsvajotų Vakarų, kuriam formaliai per NATO ir ES mes dar priklausome – bet kartu čia vis isteriškiau dabar ieškodami priešų savo tarpe, kurie oficialiai establišmente norinčių irgi būti pakalikų jau įvardinti penktąja kolona, mus pertempsiančia į tą rusiškąjį pasaulį su visiškai kitokia ir mums priešiška netgi ne ideologija (nes mūsų šaika ir taip komsomolciškai aktyviai visus putinistinius įstatymus mikliai atsikopijuoja ir pritaiko), bet gal ir kitokia civilizacija.

Globalizacijos suteiktomis galimybės pasinaudojęs sąlyginis ir vis dar ekonomiškai augantis BRIC pasaulis anaiptol jau nebe tas buvęs “trečiasis“, į kurį globėjiškai atlaidžiai leisdavome iki šiol žiūrėti, o JAV ir pataikūniškos, nors iki šiol susireikšminę ES, šiems, savo ruožtu, tapo dabar tik apgailėtino nuosmukio ir visiškai nebetrokštamos ateities pavyzdžiu, į kurią žaliaviniais ar pigios darbo jėgos priedais nebesiveržia.

Dabar mes Ukrainoje matome mūsų jau skirtingų civilizacijų pasienių karinį susidūrimą, kur sprendžiasi ir mūsų tautos bei šalies klausimas: taip ar jau pateksime kaip grobis barbarams, ar dar liksime toji senutėlė mieloji vakarietiškosios civilizacijos motušė Europa “kaip visi ES“, kurios išteklius per sankcijas Rusijai, kaip bebūtų keista, bet savo ekonomikos krizių sprendimui dabar taip begėdiškai išsitąso JAV.

* * *

(kita dalis – bus čia)

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas visa apimtimi iškart buvo publikuotas 2022-03-16, ir dėkoju dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!