Šiandien, kai mano uošvės gimtadienis šitai rašau ir publikuoju savo paskyroje Patreon, tas nepaskelbtas karas Ukrainoje jau vyksta 35-tą dieną, bet net kai skaitysite šį įrašą tinklaraštyje, tai šitas karinis konfliktas, matyt, vyks ir toliau jau 40-tą dieną – tačiau vis tiek karo nei viena pusė kitai pusei taip ir nebus vis dar paskelbusi.

Iš pradžių mane šitas Ukrainos delsimas tą Rusijos “spec.operaciją“ įvardinti karu pagal visas JTO procedūras ir tarptautines konvencijas išties stebino – aš dar suprasčiau tą Ukrainos valdžios pasimetimą pirmomis invazijos dienomis, tačiau juk tikrai neišlėkė tarsi akis išdegę URM ministeris su savo vykdančiaisiais pareigūnais į frontą skubiai atsišaudyti, nes net simboliškam ir visiškai teisiškai beprasmiam (neišspręsti teritoriniai ginčai!) prašymui priimti Ukrainą kandidate į ES to laiko kažkaip surado (kurio “nesuradę“ nuo Euromaidano laikų)?

Ne? O tai ko iki šiol tą karą pagaliau paskelbti Rusijai Ukraina delsia?

Dar mažai žuvusių, per mažai sugriovimų ir atimtos teritorijos, kurioje nebėra Ukrainos įstatymų?

* * *

Dabar pagal tarptautinę teisinę praktiką pagal nutylėjimą visų neutralių valstybių yra banaliai suprantama, kad Ukraina sutinka su Rusijos formuluote “specialioji operacija, skirta denacifikuoti ir demilitarizuoti šalį“.

Šalį, net ne valstybę (jūs gi vis tiek neskiriate, tiesa?), nes taip RF Prezidentas įvardinęs, kad šita Ukraina kaip savarankiška valstybė nepateisino lūkesčių (suprask, ne jo asmeniškai, o “visų“) toliau gyvuoti kaip savarankiška, ir reikia dabar didžiai valstybei (sic!) tokiu būdu (suprask, “policinė operacija“, o ne karinė) jau išspręsti jos klausimą dėl tolimesnio tos šalies kaip valstybės egzistavimo (ir, suprask, tai yra tik Rusijos vidaus reikalas).

Kad ir kaip mums, jaučiantiems istorines antipatijas Rusijai čia visa tai nepatiktų, bet prie sankcijų neprisijungusi absoliuti dauguma trečiojo pasaulio valstybių bei netgi ir kai kurios sankcijas įsivedusių G7 ir G20 narės, antai kaip Kinija, šiame konflikte deklaravusi neutralumą (taip, išvis niekas iš BRICS nepalaikė šių antirusiškų JAV iniciatyvų – o tai yra 40% pasaulio gyventojų!), o dabar jau per daugiau nei mėnesį tai ir susitaikė su tokiu Rusijos išdėstytu požiūriu (žinote, jūsų ausis užkišusi mūsų propaganda – tai tikrai ne visas pasaulis, kaip mums čia atrodo), kad tai tėra tik dviejų “rusų“ tautų konfliktas, kuri dabar Rusijos valstybė va ir sprendžia specialia policine operacija (britų SAS parašiutininkai Belfasto gatvėse ar kinų kariškiai Tibete ir pan.) tik kaip savo šalies vidaus reikalą.

Kadangi per tiek laiko Ukraina karo Rusijai dėl invazijos į jų šalį nepaskelbusi, tai šitaip Ukraina de facto pagal nutylėjimą ir pripažįsta šią rusų primestą formuluotę.

Teisiškai iš šalies žiūrint dabar netgi atrodo, kad Ukraina net nėra savarankiška valstybė išvis, o tarsi kažkoks separatistinis nuo Rusijos darinys, su kuriuo per 8 metus susitarti Rusijai taip ir nepavyko, todėl teko įvesti karinę policiją (žandarmeriją, vadinamą rosgvardija) prieš tuos ukrainiečių “separatistus“.

Atsiprašau, bet jūs labiau už patį Taivanį rūpinotės to Taivanio nepriklausomybės juridiniu įtvirtinimu, bet, kaip matau, tai dabar net klausimas čia niekam nekilo, o tai kaip pagal tarptautinę teisę šitas konfliktas turėjo (ir vis dar turėtų!) būti įforminamas?

Kaip ten šaunusis kareivis Šveikas pasakęs – spauda parašė, o aš ir tikiu, kad “karas“?

“Už Kijevą, panele Miulerova šaule PIŠ, už Kijevą!“ – šaukė tapnykų kareivis Šveikas, konservatorių antisocialinės ministerės galutinai pagaliau išgydytas nuo savo simuliuoto neįgalumo, dabar vežamas “koviniu savanoriu“ į vietinę KASP komendantūrą.

* * *

Aš suprantu, kodėl agresorė Rusija to karo Ukrainai neskelbė – tai prieštarautų Kremliaus suformuluotai politinei linijai apie tai, kad “nėra tokios valstybės Ukrainos“.

Bet tai pati Ukraina dar kažkiek išvis jaučiasi valstybe?

Ar taip išties, kaip rusų propaganda sako, yra tik JAV kolonija, kurioje dabar vyksta JAV ir NATO proxy karas prieš “taikdarę“ Rusiją (nors mes nepamirškime šiame jų naratyve vis tik kuri šalis kurią užpuolė!), todėl Ukraina (“Kijevo režimas“, aha) negavo nurodymo iš Vašingtono (kaip čia neprisiminsi dabar mūsų PIŠ, tą netgi prasitarus, kai ją apkaltino anksčiau dėl neveiksnumo pandemijos metu…) paskelbti karo, tai ji ir nepaskelbė.

De facto – tas karas vyksta Ukrainoje, ir tą mes patys akivaizdžiai matome.

De jure, deja, jokio karo iki šiol nėra – nes nei viena šalis kitai neįteikė jokios notos dėl karo paskelbimo, išvardindama šiam būtinus casus belli (su begaliniu apgailestavimu, kad diplomatiniu taikiu būdu susitarti nepavyko, aišku). Nors Ukraina casus belli juk turi labai aiškų ir nedviprasmišką – prieš jų valstybę atlikta karinė agresija, dalis teritorijos okupuota Rusijos valstybės kariuomenės.

Ko dar laukti???

Taip Ukraina savo ambasadorių iš Rusijos atšaukė ir nutraukė diplomatinius santykius dar vasario 24 dieną (iš Gruzijos ir Kirgizijos ambasadorius atšaukė kovo 1 dieną), tačiau išvykdamas Ukrainos nepaprastasis ir įgaliotasis ekselencija jokios diplomatinės notos dėl karo paskelbimo RF URM neįteikė. Mūsų ambasadorius juk irgi išvytas iš Pekino, o diplomatiniai santykiai su Kinija nutraukti, tačiau mes juk irgi nesame jokiame kariniame būvyje su Kinija (išskyrus tą jų “karą“ mūsų šaikos galvelėse).

Todėl aš labai norėčiau dabar pamatyti tos diplomatinės notos originalų tekstą, kokiu ten įvardintu (ar neįvardintu išvis?) pagrindu Ukraina nutraukė savo diplomatinius santykius su Rusija (taip, esu rašinėjęs ir aš pats tas diplomatines notas JAV vardu Lietuvos URMai dar iki tų vikilyksų, jei domitės mano domėjimosi priežastimi).

Nes gal tuomet neatrodys iš šių aukščiau pateiktų faktų, kad taip blogai su Ukraina kaip valstybe nėra (apie mūsų mirusią respubliką mano vertinimo tai nepakeis, aišku).

* * *

Rusija pati to karo irgi neskelbė, kartu taip apžaisdama diplomatiniame lygyje Ukrainos diplomatus ir jų URM, kurie išties patys sau dabar įsimušė įvartį su tuo de facto pripažinimu gana paikų juridinių Rusijos URM išdėstytų formuluočių, ką čia tos kariuomenė dabar daro svetimoje teritorijoje, išvaduodama ukrainiečius jų tėvynėje nuo pačių ukrainiečių ir jų turto, kaip ir mus išvadavo 1944 metais, “pamiršdami“ išeiti iki pat 1993-ųjų.

Vis tik RF URM ilgametis šefas Sergejus Lavrovas, dirbęs JTO Saugumo Taryboje, yra pasaulyje aukščiausios klasės profesionalas (turintis pilną profesinę teisę ir nebe netyčia visokiems nevėkšloms “kolegoms“, neatitinkantiems profesinės kvalifikacijos, nediplomatiškai pasakyti tą savo epinę frazę “debily, bl*tj“), ir nepaisant visiškai žmogiškai suprantamų jam antipatijų už žaidimą kapitonu ne mūsiškėje bendrinių Vakarų, o priešiškoje Kremliaus užsienio politikos komandoje.

Šiaip diplomato profesija numato ne matavimąsi linksmakočiais vienas prieš kitą, vaizdingai artistu dirbant savo publikai dėl aplodismentų, kuo labai prastai dabar užsiima Ukrainos ambasadorius JTO ir kas yra tik renkamo politiko darbas (o šito feisbukinių lajkų ir instagraminių širdučių kartai, toliau debilinamai tiktokais, visiškai neįmanoma suprasti), bet vyksta paprastai tik už uždarų durų ir prie gero konjako ar viskio taurės (“karas karu, o konjakas – pagal protokolą!“), siekiant žmogiškai suderinti antraip nesuderinamas ir užsibaigsiančias beprasmiu karu jų valdžių užsienio politikas (kaip ir man tą tekdavę anuomet daryti tarp skirtingų JAV ir Lietuvos teisėsaugų, nors tas “karas“ mano nesėkmės atveju galėjo blogiausiu atveju baigtis tik mano įkalinimu pagal LR BK, o amerikiečių – išsiuntimu iš šalies kaip PNG).

Aš suprantu (nors tai nereiškia, kad pateisinu!) tas istorines Rusijos imperines pretenzijas savo kaimynams (įskaitant mus ir Ukrainą) ir konkurentams (JAV, JK ir kitas Vakarų sąjungas) – ir suprantu, koks sunkus darbas laukė kiekvieno Ukrainos ambasadoriaus Rusijoje bei JTO apginant savo šalies teisęs į suverenitetą bei atstovaujant ir derinant savo šalies interesus su tokia kaimyne, ypač kai po dviejų maidanų valdžia Kijeve anaiptol nepasižymėjo nuosaikumu ir adekvačiu realijų vertinimu, paikai džiūgaujant, kaip tie visagaliai (paaiškėjo, kad tik skystakiaušiai ir dar intrigantai) Vakarai juos palaiko.

Pavyko?

Ne. Tai ką – jokios atsakomybės tokiai Ukrainos valstybei ir jos paskirtam diplomatijos korpusui čia nėra? Taip išeina, jei ne, tai S. Lavrovas visus išmaudė kaip šunyčius, nes čia tik jo paties kaltė? Ot tai ciniškas niekšas, nes mes visi tuomet – irgi tik debilai?

Apsispręskite savo tame religiniame naratyve, o tai į jūsų “tikėjimo bažnyčią“ dar kitos “tikinčios mokslu“ nuedukuotos davatkėlės antraip neįleis, apsiseilėję klykdamos ir kojytėmis trypdamos, kad esate vatnykais, kremlinais, putinistais ir išdavikais.

Išdavikai kieno – gal “jų lietuvos“?

Kurią sau išsiskyrė iš visos Lietuvos antai tokia už euriuką (tai vagyste nebelaikoma?) prasisukusi pedagogikos sklypininkė tą pareiškusi, kuomet klaikiai užsišikusi, kai kažkokia pagarbos neverta tauta ta “afera“ (kabutėse, nes VMI begėdiškai pareiškė vsio zakonno, kaip tėtuko chebra pratusi), jos laikoma tik knowledge investment (sic!) gabumų pasireiškimu, susidomėjo?

* * *

O dabar Ukraina net karo, kurį penkios savaitės kariauja, iki šiol paskelbti dabar nesugeba – kaip girto vyro kumščiais talžoma žmona (nu tai vaikų, įrašykite – civilių gyventojų, nemuša!), kuriai policiją jau iškviečia triukšmo neapsikentę kaimynai, o ta tik veblena, kad čia tik buitinis ginčas (ne, ranką susilaužė pati, lipdama laiptais, o mėlynės po akimis – tai tokia permanentinio makijažo rūšis!), ir ji jokio pareiškimo nuovadoje prieš savo sutuoktinį nerašys.

Tikimasi, kad NATO kaip “pasaulio policija“ už Ukrainą tą karą Rusijai paskelbs, o po to ateis ir visus ukrainiečius išgelbės?

Nepaskelbs to karo dėl labai banalios priežasties pagal tas pačias konvencijas apie karinius veiksmus, kuomet bet kuri šalis, kuri teikia vienai iš kariaujančių pusių karinę techniką, įrangą ar kitokią materialinę paramą, yra nebelaikoma daugiau neutraulia, ir jos šią karinę paramą gabenantis transportas bei ją saugantys ar aptarnaujantys objektai gali būti teisėtais kitos kariaujančios šalies taikiniais.

Tai kol nėra oficialiai to karo, tai NATO lėktuvai AWACS Lenkijos ir Rumunijos pasienyje gali realiu laiku teikti visą radioelektroninę ir karinę žvalgybinę informaciją ukrainiečių antžeminiams štabams, jau po pirmų kelių karo dienų nebeturintiems ore nei naikintuvų, nei žvalgybos iš oro (tas visas propagandinis fuss apie turkiškus bairaktarus yra perdėtas, nuliūdinsiu) apie rusų kariuomenės judėjimą ir rusų konvojus bei galimas rusų aviacijos kontratakas prieš ukrainiečių dalinius, jau ir taip ukrainiečiams po pirmų penketo dienų veikiančius tik hit-and-run arba partizanščinos (t.y. karinių diversijų, o ne konvencinio karo) metodais (Čiornabajevkos ir Berdiansko apšaudymai yra iš tos pačios serijos), o kaimyninės Lenkijos teritorijoje galima (čia tik Baltarusijai už tai – šiukštu!) formuoti NATO šalių teikiamos ukrainiečiams karinės ginkluotės ir amunicijos konvojus.

Nors karštagalviams lenkams ir JAV bei Rusijos URM teisininkų jau paaiškinta ant pirštų (ir labai aiškiai dar parodyta rusų raketų smūgiais prie Lvovo ir Ivanofrankovsko į poligonus, kur formuoti nauji daliniai, ir karinės amunicijos sandėlius), kad – ne, bet ukrainiečiai negali kilti iš jūsų aerodromų jūsų lėktuvais.

Todėl formaliai Ukrainai dabar pagaliau jau taip paskelbus karą Rusijai, tai visa šita karinė mūsų visų parama juridiškai iškart užsibaigtų vienu ypu, nes raketos gali atskristi net ir nuo Juodosios jūros rusų karinių laivų į konvojus, kurie nejuda kaip dabar lygiagrečiai priešinga kryptimi civilių pabėgėlių srautams, o dar tiems prieš įvažiuojant į Ukrainos teritoriją, ir net ne tik neutraliuose vandenyse, siunčiant kontenerius per vandenyną link Europos.

Ir ne, po tokio visiškai legitymaus pagal konvencijas rusų smūgio, bet nenutiktų kaip JAV įstojant 1917-aisiais į Pirmąjį Pasaulinį karą, kaip ir tas NATO sutarties 5 straipsnis nebūtų tučtuojau aktyvuotas – o dabar kone po mėnesio Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje buvo dabar tik 4 straipsnis, priminsiu, kai Miegalius Džo pagaliau atskrido į Varšuvą picos kareivių valgykloje pakramsnoti su visais NATO partneriais pagaliau pasitarti, koks ten gi nepaskelbtas karas taip vyksta prie NATO sienų.

Nes būtino vienbalsio sutarimo dėl tokio padėties vertinimo tikrai jau dabar nėra, kaip mes matome.

Ir tai po Lenkijos bazių subombardavimo (rusai tam pateisinti iškart primintų NATO 1999 metų Jugoslavijos “teisėtus“ bombardavimus!) būtų pripažinta tik kokiu nors, tarkime, Lenkijos valstybės “asmeniniu“ reikalu, nes Lenkija pati sau viena ir savavališkai (nepasitarusi su NATO) įsikišo į tą už NATO ribų vykstantį karą (tad ačiūdie, kad ši NATO sutartis taip apsaugo mus nuo mūsų šaikos karingų durnelių veiksmų, įveliant jau į tiesioginį karą pačią Lietuvą, nes dviem frontais iš Kaliningrado ir Baltarusijos mes šiuo metu tikrai neatsilaikytume).

Kaip liūdnai juokaujama dabar anekdote, ką darytų NATO, jei kurią jų šalį užpultų – vienbalsiai išmestų tą šalį iš NATO.

Dar Doncės nepasiilgote?

* * *

Nors karo ir neskelbė, bet Rusija bent jau įvardino bene 4 priežastis tą jos “spec.operaciją“ formaliai ir teisiškai pateisinančias casus belli.

Aišku, galima ginčytis dėl žemiau mano apibendrintų ir rusų pateiktų formuluočių, bet to nei Ukrainos URM, nei Ukrainos ambasadorius JTO nedarė teisiniu būdu įtikinamai savo paneigimus prieš rusų pareiškimus įformindami, kaip ir iki šiol to nepadarė (tai, atsiprašau, aš tuoj dar įtikėsiu, kad mūsų titulinis anūkėlis URM nėra joks apgailėtinas netikša, gavęs jo kompetencijų ir intelekto neatitinkančias pareigas pagal protekciją, o išties, palyginus, yra tik “labai išmintingas diplomatas“):

  1. po karinio pobūdžio incidento pasienyje (neva, ukrainiečių taip užpultas rusų pasieniečių postas – pateiktos kažkokio suniokoto žydro vagonėlio šabakštynuose nuotraukos) bei su šarvuočiu sulaikytų ukrainiečių diversantų Donbaso teritorijoje (ką ten lietuvis SS-Sturmbannführer Alfred Naujocks paliudijo Niurnberge apie Überfall auf den Sender Gleiwitz?) atliktas Rusijos prevencinis karinis smūgis ATO zonoje visus aštuonerius metus Minsko susitarimus pažeidinėjusiai ir dabar ten sukauptai bei kelintą savaitę jau laikomai kovinėje parengtyje Ukrainos karinei grupuotei, kurią prieš tai atgrasyti nuspręsta Rusijos teritorijoje prie sienos su Donecku ir Luhansku bei Ukraina sukaupus dvigubai didesnes pajėgas už ATO zonoje esančiuas bei pademonstravus karinėmis pratybomis gebėjimą greitai perdislokuoti oru dar pusę tiek karių.
  2. iškilusi Rusijai saugumo grėsmė dėl galimo branduolinio ginklo, kurio iš JAV prašiusi Ukraina bei preliminariai gavusi patvirtinimą, kad nebranduolinis Ukrainos statusas gali būti peržiūrėtas, atveriant ateityje kelius galimam branduolinio ginklo sukūrimui (kažkaip visi dabar jau pamiršo, kad skeptiškas šios technolginės galimybės, net “purvinos bombos“ lygyje, vertinimas buvo viešai išjuokiamas, pateikiant “nediduko branduolinio smūgio“ galimybę kaip jau visiškai priimtiną?).
  3. neteisėtos (suderintos slaptai su JAV Valstybės Departamentu ir finansuojamos iš JAV iždo, o karo pradžioje melagingai neigtos, kol buvo priversti jų egzistavimo faktą JAV pripažinti) bent aštuonios dabar žinomos JAV biolaboratorijos Ukrainos teritorijoje, kurių tyrimų kryptys gali būti laikytinos dvejopos, tame tarpe ir karinės kaip biologinio ginklo, paskirties (per daugiau nei mėnesį nesulaukėme TOS-1 “buratinų“ termobarinių raketų panaudojimo prieš Ukrainos kariuomenę – paaiškėjo, kad jos buvo panaudotos tik “dezinfekcijai“ prieš šias laboratorijas, preliminariai išvežus į Rusiją ten surastus įrengimų ir mėginių pavyzdžius bei susijusią dokumentaciją, kurią po šio karo Rusija pranešė pateiksianti JTO Saugumo Taryboje).
  4. tautinių rusakalbių mažumų žmogaus teisių masiniai pažeidimai, kurie yra įteisinti Ukrainos valžios juridiškai ir nuolat vykdomi valstybiniu mastu (čia jau tos rusų tradicinės ir mums reguliariai vis reiškiamos pretenzijos), įskaitant ir į piliečių teisę apsispręsti dėl kitokio politinio ir autonominio savivaldos režimo (Donecko ir Luhansko “liaudies respublikos“, kurias, neva, Rusijai teko pripažinti suvereniomis, taip apsaugant šias nuo Ukrainos karinės agresijos – žr. 1 punktą).

Suprantama, Rusija nuosekliai ir aiškiai išdėstė savo casus belli šiai taip vadinamai “policinei“ spec.operacijai, teigdama, kad:

  • neketina okupuoti Ukrainos teritorijos (to ir norėdama neįstengtų, tai čia ne apie garbės žodžius kalbame, gerbiami karibos “dvaro ekspertai“),
  • ir kad tikslai yra tik “denacifikavimas“ (rusų suprantamas kaip antirusiškos politikos Ukrainoje panaikinimas – iš esmės, tai yra valstybinės politikos finliandizacija)
  • ir “demilitarizavimas“ (turimos puolamosios ginkluotės grėsmę keliančio kiekio sunaikinimas ir garantijos, kad NATO Ukrainos nepriims, palikdama neutraliu buferiu, už ką atsakinga, suprask, ir už šitą rusų pradėtą nepaskelbtą karą, jau pati NATO, nes ukrainiečių “nacius“ nuo ginkluotės rusai patys dabar “išsilaisvins“).

Faktiškai, tai yra Ženevos deryboms su JAV rusų pateiktų gruodžio tezių praktinė iliustracija abejojusiems amerikiečiams, ar čia ne V. Putino “čekistinis“ blefas – ir kuo jis tuos savo norus, tame tarpe ir sugrąžinti NATO į 1997 metų sienas, parems, jei bus šie reikalavimai įrastai JAV atmesti (my way or high way!).

Net ir aš sakiau: nėra visiškai jokios logikos tik su 120 tūkstančių karių užpulti kone pusę milijono turinčią, tad antrąją pagal dydį Europoje, Ukrainos kariuomenę, apmokytą NATO instruktorių, apginkluotą iš NATO paramos reikiama ginkluote ir veikiančią pagal NATO standartus bei turinčią per aštuonerius metus jau realios kovinės patirties ATO (ko išties neturi mūsų kariuomenė, kurioje generolai išsisukę kaip tipiniai landsbergiukai net nuo karinių misijų, o likęs vyresniųjų karininkų sąstatas tėra “pasenę leitenantai“ pagal savo karines praktines kompetencijas, nes vadovavę tose karinėse zonose tik būriui).

Kremliui niekuomet net savo rusų tauta nebuvo svarbi (“bobos prigimdys dar!“ – kaip sakęs pobiedos maršalas Jurgis Vabalinskas), nekalbant jau apie kažkokių “mažarusių“ kraują (apie “labusus fašistus“ – tai išvis nekalbu), todėl tikrai nebuvo didesnių dvejonių jiems panaudoti kariuomenę agresijai prieš Ukrainą, ir netgi akivaizdu, kad tam buvo iš anksto labai kruopščiai ne tik karyboje, bet ir finansuose ir ekonomikoje, kaip ir propagandoje nuteikinėjant kasdien rusus prieš ukrainiečius, ruoštasi kaip ir karo prieš Gruziją 2008-aisiais metu.

O JAV kvailai pramiegojo (derybose nuolat knapsintis dabartinis demencinis JAV Prezidentas yra visa to išdava ir tiksli visos JAV buvusios supergalios iliustracija), panašu, visus 20 metų, manydamos, kad mes dar gyvename Linksmaisiais 90-aisiais, kuomet pagal Francis Fukuyama baigėsi “istorija“, ir Rusija po Šaltojo Karo nugalėta visiems laikams (kaip imperiniai vokiečiai, ispanai, portugalai, japonai, britai ar prancūzai), todėl visi ruskiai vardan babkių persiaus pagal neoliberalizmo ideologiją veikti prieš savo tėvynės imperines istoriškai neišnaikintas ambicijas tik JAV finansinio kapitalizmo labui.

Čia yra visų ekonominių sankcijų prieš Rusiją esminė vakariečių logikos klaida – nes tik javelin ir stinger veikia prieš rusų tankus ir naikintuvus gerokai sparčiau ir veiksmingiau už visas tas sankcijas, kuriomis jau paknopstom esame save ekonomiškai žalodami dabar priversti reaguoti, dabar inciatyvai esant Kremliaus pusėje ir diktuojant kol kas sąlygas nebespėjantiems paskui mūsų bendriniams Vakarams.

* * *

Suprantama, kodėl ir Rusija to karo todėl nepaskelbė, nors jie yra toje karo būsenoje, pervedinėdami ekonomiką į mobilizacinį modelį, taip dar nuo 2015-ųjų, kai rašiau visą seriją savo straipsnių (pasekoje sukompiliuotų į e-book, kurį galima parsisiųsti iš mano Patreon paskyros) apie quasi karą, vykstantį ir Lietuvoje.

Bet visas Rusijos šias 4 pretenzijas galima buvo tikrai ir be karo išspręsti diplomatiniu taikių derybų būdu. Tik su sąlyga, kai abi pusės derėtis nori ir susiderėti išties siekia – to aš tikrai nemačiau nei iš vienos pusės.

Jau čia rašiau ir anksčiau nekart, ką derėjo ukrainiečiams padaryti, adekvačiai įsivertinus galimybes ir alternatyvas:

  1. Krymą brangiai už Ukrainos skolas Rusijai parduoti rusams, nes jie istoriškai ten krauju tas teritorijas prie savo imperijos jungė, kai dar jokios Ukrainos valstybės net nebuvo, tad jautė moralinę skriaudą (pakurstomą politikų ir propagandos) už tą “neteisybę“, kad iš jų buvo N. Chruščiovo sovietmečiu atimta, o po SSRS žlugimo Beloveže L. Kravčiuko užsigrobta bei B. Jelcino pragerta – o kuo savo moralinę teisę į teritorinį vientisumą grindė ukrainiečiai, nesugebėję apginti 2014-ais, kaip ir mes pražioplinome Suvalkus lenkams 1918-ais, o Vilnių 1920-ais?;
  2. gauti dosnų priedą doleriais ir dar nuolatinį po to “abonentą“ už Dono kanalo vandenį į Krymą, neperleidus dabar jau rusų čia užgrobtų teritorijų šiam poreikiui užsitikrinti (Krymas rusams reikalingas vien dėl Sevastopolio uosto – trintis su Rusija juk prasidėjo tuomet, kai ukrainiečiai pradėjo pažeidinėti savo duotus įsipareigojimus ir stumti rusų Juodosios jūros laivyną iš jų istorinės bazės, paikai manydami, kad galima vien kazokiškomis ambicijomis taip visą rusų laivyną įveikti be karo?);
  3. atsikratyti Donbaso teritorijų su tais nelojaliais Ukrainai separatistais (labai čia reikia, kad jie įtakotų Rados rinkimus?), perderėjus apkeitimui, kaip graikai su turkais po 1920-1922 metų karo, ten vienas ar kitas tų apskričių teritorijas, gal pasiliekant kažkiek daugiau su ištekliais sau (net Igoris Girkinas-Strelkovas, vadovavęs Donecko milicijai, jaučia iki šiol nuoskaudą, kad juos Kremlius “išdavė“, tad derėtis net su “maidanūtais“ ukrainiečiais vis tik V. Putinas buvo visiškai pasirengęs 2014-2015 metais, o separatistai net su ichtamnietais fiziškai nebūtų atsikovoję daugiau, kaip per 8 metus juk nesugebėjo ir iki šio karo);
  4. ir tuomet įstoti į ES be jokių pretenzijų dėl teritorijų, taip pasekoje už tuos dabar tik karui išmestus milijardus padarius iš šalies pavyzdinį saldainiuką kaimynams (na, čia su sąlyga, kad Kremliaus tas morališkai neerzintų ir dar taip staiga kažkur Ukrainoje korupcija išnyksta, aišku, nes ir dabar gi vagiami karui skirti ištekliai, ką nenoriai net Aleksandras Arestovičius pripažįsta).

Ambicijos, palaikomos tokių etatinių (dar nuo NObamos laikų!) kiršintojų kaip dabartinis JAV Valstybės Sekretorius Anthony Blinken bei korupcinių interesų ir paties dabartinio JAV Prezidento Joe Biden narkūšos sūnelio, dabar va ukrainiečių tautai ne per brangiai kainuoja?

Klausimas ne visai retorinis, nes jis – ir apie mus.

Nes ką ukrainiečiai per 8 metus nuėjo, tą vos per metus mūsų šaikos dėka mes taip tikrai jau pusę to kelio esame nubėgę. Ir man nepanašu, kad tuoj mūsų elitiniams kompradorams neatsidarys čia antrasis kvėpavimas, tarsi dopingu pastimuliuotas gausia pasivogtinų dolerių ir eurų injekcija.

Kaip gerai buvo viduramžiais ir netgi renesanso bei napoleoninių karų laikais, kai aristokratija, skirtingai nuo dabartinių visokių išsilakstančių nuo elito karinės prievolės taikos metu landsbergiukų, taip užsimaniusi pakariauti, galėjo savo karštas ir durnas galveles padėti kokio eilinio karo bent už savo kunigaikštystės ribų mūšyje.

Jei taip jau norite kariauti – tai pirmyn į Ukrainą tais samdiniais (atsiprašau, “savanoriais“, bet pagal konvenciją vis tiek kombatantais nebūsite laikomi).

Ir taip teįvyksta jūsų spartesnė biologinė atranka vietoje ilgesnės ir tautai priešiškos šioje šalyje dabar taip vykdomos mūsų elito socialinės atrankos.

 

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas visa apimtimi iškart buvo publikuotas 2022-03-30, ir dėkoju dar balsuojantiems savo pinigais per PayPal!