(Tęsinys, o pradžia – čia)

* * *

Antra, tai smilius, kuriuo vadovai nurodo darbus, o darbuotojai juo nosis krapšto, beklausydami tų nurodymų.

Šis ekonominis veiksnys yra priešingas rentai, ir vadinamas darbu.

Sociopatiškos ministrės naujoji įvaizdžio kampanija Užimtumo Tarnybai (uzt.lt)

Paprastai darbdaviai skaičiuoja visas sąnaudas vienu ypu, kiek jiems kainuos darbuotojo samda, įskaitant už šitą abejotiną malonumą ir visus galvos panaudos mokesčius baudžiauninku tą pilietį išnuomojančiai klaidingai vadinamai valstybei.

Tačiau aš siūlyčiau į sąnaudas čia priskaičiuoti tik tą dalį, kuri atiteks į rankas pačiam darbuotojui (nepergyvenkite, šita sąnaudų dalis niekur neprapuls – čia ne ekonomika, o tik buhalterija, kaip sakęs neoliberalizmo klasikas dr Milton Friedman).

Būtent tik taip darbuotojas pats skaičiuoja, ir būtent tik toji dalis yra jo motyvacija ateiti ir paaukoti savo gyvenimo dalį jūsų užgaidai, kurią jūs skambiai sau pasivadinę “verslu“, o jam, geriausiu atveju, tai yra tik darbovietė. Nes visa kita – tik detalės, kur vienam jūsų pasiūlyta darbo vieta tebus “katorga“, o kitam gal ir “profesinio tobulėjimo“, ir “karjeros kopėčių“, bei “neatrastų savęs tobulėjimo horizontų plėtros“ visiški kliedesiai, skirti darbdaviams taip parankiau sau išnaudoti pasamdomus mulkius.

Tai iš liberalizmo tėviškės išėjusiems į platų pasaulį įvairiems kairės rankos “anarchistams“ ir dešinės kojos “libertarams“ nėra jokio samdomo darbo, o yra dviejų savarankiškų ir laisvų individų tarpusavio sandėris apsikeisti rinkoje vieno darbu (kaip jo išdavoje pagamintu produktu) į kito darbą (kaip pinigais, kuriuose atkeitimui yra taip “užkonservuotas“ ankstesnis darbas).

Pasvajokite, ir gal praeis.

Nes visus šį realaus įdarbinimo reglamentuojančius darbo kodeksais ir įforminančius pagal civilinį kodeksą saitus, Karl Marx pavadintus “proletariato grandinėmis, kurias vienintelis šis tegali prarasti“, kadangi prekiauja tik savo darbu, niekas dar neatšaukė – ir tuo trečiu anoniminiu reketininku vis lendanti klaidingai vadinama valstybė šiame dviejų pusių konkurenciniame sandėryje stengiasi įteisinti mulkintoją, dievagojantis mulkiams, kad taip apsaugo šio sociopato aukas nuo didesnio šių mulkių išnaudojimo.

Pasipiktinęs proletariatas – tik tokios pačios marionetės (iš The Muppet Show)

Kaip nesileidome į klasikinį liberalizmą, kovojusį prieš rentas, taip irgi nesileisime į klasikinį marksizmą, kovojusį prieš pridėtinės to darbo vertės nusavinimą.

Mums svarbiau čia suvokti, kad jūsų atlygis darbuotojui (šios pajamos iš darbo veiksnio yra vadinamos, primenu, darbo užmokesčiu), kuomet jam absoliučiai nusišvilpti į jo vardu priskaičiuotas ir nuo jo tarsi atskaičiuotas mokesčiais jūsų verslo sąnaudas, yra tos jo pajamos, už kurias jis pats dar privalės padengti savo būtinas (ir nelabai būtinas) pragyvenimo sąnaudas.

Čia aš ne apie bergždžią bandymą prabudinti dabar kažkurio iš darbdavių, per dažnai jau pelnytai pravardžiuojamų vergvaldžiais, sąžinę, kurios ten nebuvo, nėra ir nebus – juk negalima pareikalauti atsiauginti nupjautą koją, ir net su dirbtiniu protezu (t.y. sąlyginai – valstybės primestais įvairiais reikalavimais dėl “sąžiningumo“ versle) netoli tenuskuosi (juolab, kad sociopatiškoje ekononominėje aplinkoje sėkmingi tegali būti tik sociopatai, o godi, šykšti ir pavydi tauta kitokio verslo turėti objektyviai ir negali).

Čia aš apie tas sąnaudas, kurios kainuoja jums perkant specialistą, nes… kiek sumokėjai – tokį ir nusipirkai.

Net jei tamkart vėl pavyko kažką apmulkinti, nes tas mulkis pats norėjo būti apmulkinamas, kai patikėjo, kad jo lūkesčiai atsipirks artimoje perspektyvoje (čia linkėjimai mano vietinei darbovietei iki pasigavau koronavirusą, kur iki manęs per pernykščius 9 mėnesius pasikeitė 6, arba gal ir daugiau, jei netiksliai susiskaičiavau ir vardus susirašiau, darbuotojai toje darbo vietoje!).

* * *

Trečias – vidurinis arba “komunikacinis“ pirštas, nes taip “bičas su babkėmis“ juo gali išreikšti savo nedviprasmišką požiūrį į visas pretenzijas jo atžvilgiu.

“Pasveikinkit vieni kitus, nes tai daryti šitaip lengva…“ (gif iš Mr Bean)

Tad trečiasis ekonominis veiksnys, be abejo, yra kapitalas.

Ir mažiau klausykite tų nesąmonių, kaip verslą galima be jo padaryti – taip gali pasakyti arba visiškas mulkis (nes ekonomikos neišmano nuo žodžio visiškai), arba tas, kuris kitus mulkina (reiškia, jau apsičiupinėkite savo kišenes, nes jūsų “kapitalas“ greitai taps jo kapitalu).

Kapitalas būtinas bet kuriame versle, ir ne vien pačių pinigų forma, bet čia svarbiau pats klausimas, o kokia to kapitalo nuosavybės forma?

Taip, pagal neoliberalią verslo logiką, tai jokia įmonė savo pinigų neturi – jie yra arba savininko (t.y. “nuosavi“), arba OPM (other people’s money – kitų žmonių, t.y. skolinti iš kreditorių arba investuotojų).

Ir aš sutikčiau, kaip ir man paantrintų buhalteriai, kurie kreditinę arba pasyvų balansinę pusę taip ir skirsto kaip nuosavas kapitalas (pelnas ir nuostoliai yra šioje pusėje) bei įsipareigojimai (t.y. skolos ir kiti dar nesumokėti “kreditai“ valstybei bei kreditoriams).

Dėl šito gal sunkiau sutikti yra tiems verslininkams, kurie nuosavą kišenę supainioja į nuosavo verslo kasa – ir dar blogiau nutinka, kai tokie tampa ministrais, bet Lietuvoje net dėl to ir išmetus, tai juk ir vėl (sic!) galima tapti tarp “sąžiningiausiųjų“ netgi pakartotinai, taip parengiant tokias masinio nusavinimo per natūralias monopolijas kreivas schemas, kad jokios nuodėmės per jokius opusdėjus taip išpindėjus jau neatpirks klampiausios smalos ir karščiausio katilo personaliniame pragaro katile su darbinę patirtį ant esesininkų virimo įgijusio personalinio velnio.

Pajamos iš kapitalo nuomos (ar jo paskolinimo bei, kaip sako kapitalistai, “pinigų įdarbinimo“, dėl ko, suprask, šios pajamos irgi yra “darbinės“, skirtingai nuo aukščiau paminėtos rentos) yra plačiąja prasme ekonomikoje vadinamos palūkanomis.

Iš čia ir tas žodis lupikautojas, ir tai, kad anksčiau Bažnyčia, iki atsirado prasisukę parapijiečių mulkinime visokie bambizai, netgi draudė lupikavimą, neva, taip “antisemitiškai“ kovodami su viena tiksline tautine plačiai Europoje paplitusia mažuma. O lupikavimas per palūkanas ir dabar yra uždraustas islamiškoje bankininkystėje, tarp kitko.

“Venecijos pirklys“ pagal Bardą – ir svaras mėsos iš kūno išlupimui vietoje palūkanų

Bet mes kol kas dar vis gyvename pagal neoliberalizmo logiką, kuris sukūrė finansinį kapitalizmą, todėl visos aktyvų ir pasyvų vertės bei produktų naudingumas yra skaičiuojamas piniginėmis išraiškomis, ir netgi labdara bei visas organizuotos religijos Caritas ar savanoriavimas iš dyko buvimo arba moralinių paskatų yra finansiškai įvertinamas.

Nei aš čia užsiimsiu moralistine filosofija apie “prideramus“ antkainius bei palūkanas, nei linksiu į klasikinį neoliberalizmą, kuris, skirtingai nuo aukščiau paminėtų liberalizmo ir marksizmo klasikų, kovoja finansiniais svertais (nes “bankininkas žino geriau!“) su neefektyviu ribotų išteklių naudojimu, pasiremdamas tiek klasikiniu liberalizmu apie “nematomą rinkos ranką“, teisingai (sic!) sudėliojančią kainas, tiek ir apie pridėtinės vertės, taip nuvalkiotos mūsų liberoblių, sukūrimą, remiantis klasikiniu marksizmu (aha, kai šio dabar yra daugiau nei pusšimtis krypčių, ir mūsų šaikos “hunveibinai“ euroleftistai bei transatlantiniai progresyvistai, juodaodžio recidyvisto garbei fakinantys ir mūsų policajus, egzaltuotai klūpodami už metrikacijos biuro instakekšėmis – irgi yra va tokie marksizmo atmatų benkartai).

Tiesiog dera atsiminti, skaičiuojant sąnaudas, kad kapitalas iš pinigų versle pavirsta į produkto kūrimui reikalingas vertybes (perkamas žaliavas kaip aktyvus ar samdomus darbuotojus kaip pasyvus, nepaisant jūsų vadovo dievagonių, kad esate jo didžiausias “turtas“ – tarsi to nuosavi vergai ūkyje), ir palūkanos už kapitalą – tai yra mokestis už pinigus, kurie irgi yra prekė.

Dabar nelinksiu čia dėliotis buhalterine ar ekonomine prasme finansų perskirstymo ir paskirstymo rūšiavimo, kuomet pinigai yra aktyvais, o kada kabo jums pasyvais, ir kaip alternatyvinis investicijų palyginimas apsprendžia, kur efektyviau panaudoti disponuojamą kapitalą – ar grandinėje “pinigai-prekės-pinigai“, ar tik “pinigai-pinigai“, nes kam dar švaistytis prekėms, kuomet pinigai “pagamina“ pinigus (kas yra visa FIRE parazitinio sektoriaus esmė).

Kapitalas yra visa ko esmė, kaip pasakytų valdininkas libertaras Ron Swanson (iš Parks and Recreation)

Mums svarbiau čia žinoti, kad šis veiksnys versle yra neišvengiamas sąnaudų struktūroje, nors ir sakoma amerikiečių patarlėje, kad neišvengiami tėra tik mirtis ir mokesčiai.

* * *

(kita dalis – bus čia)

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas iškart visa apimtimi buvo publikuotas 2022-05-29, ir dėkoju dar atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!