(Tęsinys, o pradžia – čia)

* * *

Ketvirtasis – bevardis kaip toji bendrinė valstybė arba žiedelis, kaip neišvengiami mokesčiais įsipareigojimai, pirštas, kuris simbolizuoja visas tas mokesčiais vadinamas sąnaudas, kurios:

  1. neturi absoliučiai jokios verslui naudos tarsi sumokama renta, ir
  2. nekuria jokios pridėtinės vertės kaip darbas, ir
  3. dar gula į kapitalo pusę balanse kaip papildomi įsipareigojimai, buhalteriškai neutralizuojantys visus aktyvus kitoje balanso pusėje.

Štai todėl ir sakiau, kad tie visokie galvos panaudos mokesčiai, samdant darbo jėgą, niekur neprapuola, nes į šitą sąnaudų dalį labai ženklia dalimi dažnai ir supuola, nors įmonės apmokestinamos ne vien tik už pasisamdytus darbuotojus ir šitaip yra baudžiamos mokesčiais už tą jiems išmokamą darbo užmokestį.

Tiesa, visa tai yra tik buhalterija, nes ekonomine prasme, kaip jau minėjau Milton Friedman, tai jokios patalpos ar įrengimai bei kabinetiniai baldai jokių mokesčių jokiai klaidingai vadinamai bevardei valstybei patys nesusimoka, o juos sumoka tik konkretūs žmonės tiesiogiai arba netiesiogiai:

  • darbuotojai (ar jų vardu – ką darbovietė atskaičiuoja į GPM ir Sodrą),
  • akcininkai bei investuotojai (arba savininkai – netgi banaliai gaunamu mažesniu pelnu),
  • klientai (jau didesne kaina rinkoje dėl struktūrinės šio produkto “infliacijos“, pridėjus dar “monetariška“ ir kokį PVM bei akcizą) arba
  • tiekėjai (mažesnėmis pajamomis už mažesnes tiekimo apimtis dėl brangia savikaina sumažintos paklausos) ir panašiai.

Galima makroekonomiškai pažiūrėti į mikroekonomiką, o per šią – ir į verslo ekonomiką, kaip matote.

Bet mokesčių dalį sąnaudose dera išties atskirti ne vien dėl darbuotojų, kuriems, žinote, kas ciesoriaus (mokesčiai valstybei), tas ir tebūna ciesoriaus (ir jūsų, kaip verslo, bėdos).

Atskirti dera dėl to, kad tai tiesiogine prasme pačiam verslui tėra tik neišvengiamas finansinis balastas, įtakojantis disponuojamo kapitalo paskirstymą kitų sąnaudų padengimui, tačiau pozityviai jokių tiesioginių pajamų negeneruojantis (čia dabar neskaitysime verslo gaunamos naudos iš viešųjų gėrybių arba naudojimosi infrastruktūra arba pašalpos kaip atvirkštinio mokesčio prie kokio nors “verslo rėmimo“).

Vaizdžiai tariant, optimalus balastas užtikrina laivo stovumą neramioje jūroje, nes antraip be jo tiesiog apsivožtų, o va perteklinis – taip perkraunamą laivą nugramzdina į dugną.

* * *

Penktasis – mažylis, nors tūlas verslininkas šį laiko pirmuoju savo pirštu, nuo kurio pradeda skaičiavimą (atkreipkite dėmesį, kad šitaip dažniausiai dvejomis rankomis skaičiuoja naglosaksai, kurių komercinė teisė ir ekonominė sistema dabar sudaro tarptautinės prekybos ir globalios ekonomikos pagrindą).

Kaip beskaičiuosi, o vis tiek tik apie pinigus gaunasi (Jack Black gif iš gipher)

Taip, aš kalbu apie tą sąnaudų dalį, kuri vadinama pelnu, ir kuri paprastai sąnaudomis nelaikoma, tačiau kainodaroje kažkaip tampa tuo antkainiu galutinės kainos nustatyme, ir kuris motyvuoja verslą tą gautiną pelną galima veikla užsiimti.

Aš priskyriau prie sąnaudų struktūros vien tam, kad verslas, kuris nesiekia pelno, yra ne verslas – tai hobis arba formaliai netgi labdara, tenkinanti kažkokius tokio netikro verslo savininkų dominavimo (susireikšminimo) poreikius, prisidengiant tuo menamu moraliniu pranašumu prieš kitus… mulkius, kurie, be abejo, turėtų tokį “verslą“ paremti savo “kapitalais“ ir dar atsiprašydami pabučiuoti žiedą, kad patys nesusiprato savo pinigus atiduoti ir taip nedorai pagalvojo apie moralistus, altruistus ir kitokius dvasiškojo eliksyro materialinėmis priemonėmis pardavėjus istus su arba be P raidės žodžio pradžioje.

Paprastai pas mus sąvokose viskas suplakta į vieną, nes pavadinama arba pajamomis, arba pelnu (income), taip ir neskiriant, į kurias įplaukas (earnings) tuomet įeina patirtų sąnaudų (costs) padengimas, atlikus pagaliau tam “tikram“ pelnui, nuo kurio dar reikės papildomai susimokėti mokesčius (EBITA ir pan.), ar čia jau tas “grynutėlis“ pelniukas (profit), kurį galima šio atrakciono savininkui pagaliau įsidėti į kišenę, nors ir iš tos kišenės ta klaidingai vadinama valstybė dar pasiims, motyvuodama kitais pretekstais, kurie nieko bendro neturi su šio apipešiotino bėdžiaus, nors ir nelabai varguolio, profesine veikla bei pajamų šaltiniais.

Aš siūlyčiau prie šios sąnaudų dalies priskirti visa tai, kas liko jau padengus iš pajamų kitas sąnaudas mūsų bendroje sąnaudų struktūroje.

Na, jei jau ant pirštų čia viską skaičiuojame, tai kaip iš tos vaikiškos skaičiuotės, kur tam davė puodelį (nykščiui), tam davė bliūdelį (smiliui), tam davė samtelį (viduriniami), tam davė šaukštelį (bevardžiui), o šitam (mažyliui) – ir nieko nebeliko… (tad – bėgs pelytė vandenėlio geležiniu tiltu, smėliuku išpiltu… o štai ir šaltinėlis… kuti-kuti!).

Čia ne tas kuti-kuti… (gif iš k/f Closer)

Nes pelną kaip uždarbį iš verslo veiklos būtina išskirti kainodarą sudarančių sąnaudų struktūroje, kadangi tai yra toji motyvacija, dėl ko tas verslas išvis savo veiklą vykdo (ir tik samdyti čingačgukai savo nusikuodinamus kotletukus pridengia mulkiams visokiomis “socialinėmis atsakomybėmis“, “žaliu kursu“, “tvarumu“ ir pan.).

Ir kaip sakoma ofisinio planktono kultinėje knygoje Bushido (ne, taip neparašyta ir Gorin-no Sho):

“samurajus neišlaikys tvirtam kesa-giri kirčiui savo kataną, jei kaip yakuza nusipjaus bent mažojo pirštelio galiuką (o tuomet – tai nors harakiri darykis)“.