Vykstančio karo Ukrainoje metu dera man jums priminti, kad šią dieną 1944 metais Pirčiupių kaime buvo vokiečių okupantų įvykdytas karo nusikaltimas prieš civilius vietos gyventojus.

Štai ką apie tai mums rašo savo tinklapyje tokius okupacinius nusikaltimus skirtas tirti ir aukų atminimą įamžinti įsteigtas Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centras (išbraukyta ir tekstas pataisytas, kaip derėtų formuluoti, žemiau paryškinimais mano):

Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. birželio 3 d., <nacių> vokiečių okupantai

Nacių pagal ideologiją užteko, deja, tuomet ir lietuvių tarpe – antraip, iš kur tiek žydšaudžių būtų sau talkininkais jie pririnkę?

Tipiškas to meto vokiečių karo nusikaltimas – masinis civilių gyventojų naikinimas (foto iš wikipedia): “Paskutinis Vinicos (Ukraina) žydas“; šauna Einsatzgruppe D esesininkas, o fone stovi vokiečių kariuomenės (!), darbo tarnybos ir hitlerjungo nariai

Bet šiuo atveju tai buvo reguliarūs vokiečių Trečiojo Reicho karinės policijos funkcijas atliekantys kariai, ir nėra čia ko sąvokų “vynioti į vatą“ (sic!).

gyvus sudegino 119 Pirčiupių kaimo gyventojų. <Žudynes išprovokavo> Žudynėms pretekstu tapo Raudonosios armijos

Oi, tai čia vokiečiai, suprask, tik tokiu būdu “gynėsi“? Ir nuo ko taip, leiskite paklausti?

Gyventojai tame Pirčiupių kaime buvo tiesiog kaimynystėje, ir nėra jokių duomenų bei netgi vokiečių okupacinės administracijos dokumentų, kad būtų išvis kažkokiu būdu dalyvavę diversijoje prieš SS.

Primenu, kad SS yra Niurnbergo tarptautinio teismo pripažinta nusikalstama organizacija… ir kas, nepaisant to, nekelia jau Ukrainoje jų nacionalistams absoliučiai jokių moralinių skrupulų naudoti savo karinių dalinių emblemose tuos vokiečių 2-os Das Reich, 3-čios Totenkopf ir 14-tos Galizien SS divizijų simbolius, kurie, ir vėl atkreipiu dėmesį, yra draudžiami LR įstatymais.

Tą būtina tą suvokti tokioje nacių simbolikoje dabar kažkodėl jau “nieko tokio“ nebematantiems ir mūsų glušiams.

Šioje iliustracijoje iš JAV (ne iš rusų propagandistų!) “Miami Standard“ leidinio yra viskas “žavu“ – tiek pačioje nuotraukoje, tiek ir naujienų žinutėje 

* * *

Tad nors pirčiupiečiai ir nedalyvavo jokioje prieš vokiečius nukreiptoje veikloje, bet dėl to vis tiek neteisėtai buvo okupacinės vokiečių valdžios apkaltinti ir masiškai vokiečių kareivių išžudyti – tai yra ir pagal tuomet, ir dabar galiojančią Ženevos konvenciją yra karo nusikaltimas.

generalinio štabo Žvalgybos valdybai pavaldus 14-asis būrys, kuris birželio 3 d. rytą

Atkreipkite dėmesį, kaip tiesiog nedelsiant dar tą pačią dieną keletos valandų eigoje suorganizuota ši vokiečių keršto akcija prieš mūsų niekuo dėtus civilius gyventojus!

Kitaip tariant, nebuvo ten jokio net apsimestinio teisinio tyrimo (nors tie baudžiamieji vokiečių kariniai daliniai vadinti “policiniais“) ir kažkokio susigalvoto okupacinės valdžios teisinio pagrindo, pagal kurį buvo įvykdytos šios masinės vietos gyventojų žudynės.

Nes jokio teisinio pagrindo šiems net ir nereikėjo, ir ilgai vietos SS vadovybės net svarstytas šis karo nusikaltimo įvykdymas nebuvo, kadangi – tai buvo sąmoninga vokiečių valstybės politika tuo metu okupuotose teritorijose ne tik Lietuvoje.

Nežinote, bet gal vis tik kažkaip vokiečių valstybė už savo “demokratiškai išrinktų“ dar iki Antrojo Pasaulinio karo pirmtakų veiklą mūsų tautos kada nors jau atsiprašė, kaip, tarkime, tą padaręs mūsų LR Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas Izraelyje už vokiečiams Holokauste talkinusių lietuvių žydšaudžių karo nusikaltimus?

LR Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas lietuvių tautos vardu atsiprašė žydų tautos Knessete Jeruzalėje 1995 metų kovo 1 dieną (laikraštinė foto iš defendinghistory.com )

Ne?

O ką į tai valdančios dabar šaikos “vokiečių produktas“, tarsi pasityčiojamai vis lendantis į užsienio politiką ir savo žygiais toliau diskredituojantis tą Tėvynės Sąjungos “partiją“?

Jums toje organizacijoje viskas iki šiol dar alles gut?

* * *

kelyje Eišiškės–Vilnius už kelių kilometrų nuo Pirčiupių kaimo užpuolė SS ir policijos 16-ojo pulko autotransporto vilkstinę, nukovė 6 vokiečių kareivius (8 dingo be žinios). Šis būrys žvalgybinei diversinei veiklai 1943 m. rudenį buvo atsiųstas iš Baltarusijos į Rūdninkų girią, kurioje veikė sovietinių partizanų būriai.

Kaip matome, jokie vietos gyventojai jokioje rezistencijoje prieš vokiečių okupantus visiškai nedalyvavo ir konkrečiai šiame diversiniame išpuolyje, kaip minėjau, irgi niekaip nepasireiškė.

Tą puikiausiai žinojo ir vietos okupacinė valdžia.

Juolab, nepamirškite, vietos gyventojų požiūris į tai, kurios čia jie valstybės dabar, neva, tais lojaliais piliečiais turėtų būti, tuomet buvo tikrai toks, sakyčiau savotiškas – ir net smalsu, kaip jie kasmet po keliskart taip spėjo savo asmens tapatybės ir pilietybės dokumentus keistis:

  • gi iki 1939 metų čia buvo Lenkijos Respublikos teritorija ir jos piliečiai (vietiniai buvo “lenkais“);
  • ir jau tais metais rugsėjo 21-ai dienai čia buvo sovietų kariuomenės okupuotas kraštas, ir jei ne mūsų URM Juozo Urbšio pastangos, taip ir galėjo toliau likti Baltarusijos SSR (tad jie tapo “baltarusiais“);
  • vėl tais pačiais metais pagal spalio 10 dienos sutartį su SSRS, Lietuva (at)gauna šį kraštą sau, ir jau spalio 30 dieną čia sudaromos Lietuvos Respublikai pavaldžios Vilniaus krašto apskritys (taip pirčiupiečiai jau tampa “lietuviais“, kuriais dauguma ir buvę pagal savo etninę kilmę net ir lenkmečiu);
  • kitais metais,1940-aisiais, Lietuvos Respublika inkorporuojama jau į SSRS kaip Lietuvos SSR (taip ir vietiniai jau laikomi “tarybiniais“ piliečiais, paprastai bendrai vadintais “rusais“, oficialiai nuo rugpjūčio 3 dienos);
  • ilgai netruko, nes dar kitais metais, 1941-aisiais birželio gale, dabar jau vokiečiai okupuoja šį kraštą (bet kadangi tai yra Trečiojo Reicho kolonija, tai formaliai šiems bent jau jokios “nacistinės“ pilietybės nesuteikiama, kas juos paverčia “nežmonėmis“ arba untermenšenais be kokių nors pilietinių teisių).

Lietuvos teritoriniai praradimai ir atgavimai vokiečių invazijos į SSRS 1941-aisiais išvakarėse (iš Lietuvos istorijos atlasas, Vilnius: Vaga, p. 44 & 45 via wikipedia – ruda spalva pažymėta Vilniaus krašto dalis, palikta Baltarusijai)

Tad vokiečių karo nusikaltimo momentui, Pirčiupiuose vietinai turi taip tik antrarūšių gyventojų tapatybės ausvaisus tarsi šunpasius, nors, manytina, neišmetę ir ankstesnių savo metrikų, kad ir kokie jie prie kurios valdžios buvo išrašyti.

Ir tai savotiškai dabar vėl mums primena mūsų šaikos įvestus “nežmonėms“ segregacinius (!) pišpasius tarsi anuomet irgi tokius nacių įvestus, kurie ribojo pilietines teises, teisę į darbą ir netgi lankymąsi viešose vietose, kur galimas įteisintų piliečių su tokiais ausvaisais susibūrimas – ir kokia ironija, kad pirmiausia taip visiems pirkėjams (sic!) iškart įsidiegė paknopstomis juk ir dabartinis taip nacistuojantis vokiškas prekybcentrių tinklas!

Ja, ja, Ordnung muss sein!

* * *

Manęs nebestebina, kodėl niekaip nepasimokoma iš Pirčiupių žudynių.

Bet dabar 1939-1941 metų istorinį laikotarpį Pirčiupiuose dera turėti omeny dėl to, kad ten objektyviai negalėjo būti jokios sąmoningos rezistencijos (bet lenkiškuose etniniuose rajonuose kitur Lietuvoje buvo palaikoma taip pogrindinė Armija Krajowa), ir į tuos apylinkių miškus išties tegalima buvo atsiųsti tik diversantus iš “didžiosios žemės“ į priešo užnugarį, o ne pririnkti iš vietinių aktyvistų, kaip tai buvę sovietiniuose Baltarusijos ir Ukrainos regionuose, kur vokiečiai ištisai taip kaimus degino ir gyventojus žudė, dažnai pelnytai (nors ir neteisėtai!) kaltindami šiuos sovietinių partizanų rėmimu.

Kas vis tiek nepateisina šitaip vykdytų vokiečių karo nusikaltimų, nes atsakomybė privalo būti taikoma tik konkrečiam individui, įrodžius teisiškai jo kaltę, o ne vykdomos masinės egzekucijos pagal kolektyvinę atsakomybę, ir ypač prieš taikius vietos gyventojus, šitaip juos terorizuojant valstybiniu mastu.

Šie vokiečių nusikaltimai buvo taip įvardinti ir Niurnbergo teisme – pilnai dokumentuoti, įrodyti, ir tarptautinis sprendimas priimtas kaip iki šiol galiojantis tarptautinės teisės precedentas, taikytinas panašiose bylose.

Kodėl aš tą dabar turiu jau priminti?

Taip tądien atrodė ir Pirčiupiuose – vokiečių kariai su šarvuočiu degančio kaimo fone (iš vikės)

* * *

Beje, tą patį juk beveik (!) konstatuoja, tik be teisinio tokių karinių nusikaltimų įvardinimo, ir mūsų LGGRC:

Dažnas nacių okupantų atsakas į išpuolius prieš nacistinės Vokietijos kariuomenę ir policiją buvo nekaltų gyventojų žudynės,

Deja, bet tokia buvo oficiali tos vokiečių valstybės politika ir standartinė suformuota vokiečių karinių ir policijos pajėgų baudžiamoji praktika, kuri puikiausiai taip atitiko nacistinę ideologiją, kuomet civilius gyventojus laikai “nežmonėmis“.

Tik va tas jau kažkur ir pas mus šiemet girdėta – ar ne per Sausio 13-tąją?

Ir prie ko taip palaipsniui juk priveda va toks bendrapiliečių dehumanizavimas nebūtinai tautiniu pagrindu, įvardinant juos žemesniu socialiniu statusu, kaip “runkeliais“, “buduliais“ ir visokiomis “visuomenės atmatomis“?

Priminkite, kokie ten kuodipezos visiškaip taip atvirai vos prieš keletą metų jau siūlė visus tokius beausvaisius įkalinti į šiems veiklą atnaujinti turintį Lukiškių kalėjimą, taip tarsi 1933-aisiais visą tą konclagerių sistemą pradėsidėjusią nuo Dachau?

Tas jau niekam čia nebeužkliuvo.

* * *

kuriomis siekta atgrasinti sovietinius partizanus ir diversantus nuo panašių veiksmų

Aš bandau suprasti, kaip pašalinių niekuo dėtų žmonių išžudymas padarytų įspūdį savyje “patriotinę sociopatiją“ praktikuojantiems kariškiams, kurie savanoriais užsirašė į karinius ir teroristinius bei diversinius veiksmus numatančią commandos misiją priešo užnugaryje, kur nelaisvė reiškia tik Gestapo kankinimus ir neišvengiamą mirties bausmę viešai pakariant, o evakuacijai net techninių galimybių nėra numatyta, kai fronto linija neaišku kada priartės?

Memorialas Chatynėje Baltarusijoje per 50 km nuo Minsko (foto John Oldale) – kaip ir Pirčiupiuose, čia 1943 metų kovo 22 dieną įvykdytas masinis gyventojų išžudymas, kur 26 namus sudegino ir 157 gyventojus nužudė vokiečių Schutzpolizei pavaldus ukrainiečių nacionalistų 118-tas Schutzmannschaft “apsaugos policijos“ batalionas, padedamas Waffen-SS specialaus Dirlewanger batalionui, suformuotam iš kriminalinių nusikaltėlių (niekam nekliūna, kad pastarasis – kaip ir ukrainiečių 2014-ais Donbase suformuotas ir jų VRM pavaldus nac.batalionas “Tornado“, o dabar “Azov“ brigados specialus padalinys “Kraken“?)

Be abejo, dar turėkite omeny, kad vietos gyventojų, kaip rašiau aukščiau, vos per trejus metus penkiskart taip pakeitus pilietinį pavaldumą, simpatijos “tarybiniam reikalui kovoje prieš fašizmą“ buvo maždaug tokiame pačiame nuliniame lygyje, kaip ir šių gyventojų simpatijos okupacinei vokiečių kariuomenei dar iki žudynių.

Maža to, vokiečių, manau, tiesiog bijota ir jų labai suprantamai išvis vengta.

Ir nereikia čia tų brukamų visuomenės nuomonėje dabar neonacistų paistalų, kaip vietiniai gyventojai karo metu palaikė ne “laukinius bolševikus“, o “civilizuotąjį“ Trečiąjį Reichą (juk Lietuva taip ir nesuformavo Waffen-SS jokio pulko, ačiūdie!) ir visaip kaip rėmė visus tuos nacistus kaip “geruosius vokiečius, dalinusius vaikučiams šokoladukus bei vakarais grojusius armonikėle vietinėms frau romantišką dainelę apie Erikutę“.

Nes ir kitoje pusėje plento prie kaimyninių Valkininkų ant kalvelės kada pravažiuodami užsukite – ten vietos lenkams, nužudytiems vokiečių okupantų 1941-aisiais, yra paminklai.

Ir Čižiūnų kaimas, kuris yra Valkininkų (arba Užuperkasės) “priemiesčiu“ taip juk buvo visiškai išnaikintas – ten gyveno žydai (todėl nuo seno Varėnos rajone kaimo šokiuose čižiūniškius, kurie įsikūrė ant išžudytų žydų turto, taip visi sutartinai primušdavę).

Ir tas minėtas plentas A4, kuriuo taip šauniai iš sostinės riedate į Druskininkus, bei tiltas per Spenglą – tai juk rusų (“sovietų“) belaisvių iš Pakleštarės (irgi Valkininkų priemiestis) konclagerio rankų darbas (tik jau prūsokišku papročiu pasodintas tuomet pakelės tuopas neseniai yra iškirtę), kuriuos vietiniai gyventojai paslapčiomis bandydavę vis primaitinti (o iki tol kelias nuo Valkininkų ėjo per Degsnes ir Pūčkornes iki Valkininkų geležinkelio stoties, o Varėna jei ne geležinkeliu, tai keliu pasiekdavusi Vilnių ne pro Senąją Varėną kaip dabar, bet pro Matuizas, Voriškes ir Užuperkasę pro Čižiūnus link Pirčiupių – ačiū už senuosius žemėlapius a.a. Gintarui Rumšui, d.ž.k. Grumlinas).

Tik va niekas tuomet net nemanė, kad ir Pirčiupiai sulauks jau 1944-aisiais to, ko prieš trejus metus taip sulaukė Čižiūnai 1941-aisiais.

Vokiečių nužudytų pirčiupiečių atminimo lenta prie kapinaičių (foto dr Zigmas Vitkus)

Nežinau, ar tą žinodami, taip patys gal būtų tuos “rusų partizanus“ okupacinei vokiečių policijai įdavę (o kad neįdavė, tai tapo vokiečiams pretekstu juos apkaltinti nebūta rezistencija?).

* * *

<Nacių kerštas> Vokiečių karinė baudžiamoji operacija buvo žiaurusi ir negailestingas.

Tai ne kerštas, o masinės niekuo dėtų civilių gyventojų žudynės!

Keršijama “kaltiems“ ar “nusidėjusiems“ – čia gi vokiečių buvo pasirinktas artimiausias kaimyninis kaimas tam karo nusikaltimui įvykdyti, turint tikslą įbauginti (t.y. terorizuoti) aplinkinius “nežmones“, taip tikintis kartu atgrasinti nuo bendradarbiavimo su frontuose laiminčios sovietų kariuomenės čia veikiančiais apylinkėse diversantais.

Įsakius SS ir policijos 16-ojo pulko vadui Valteriui Titeliui (Walter Titel), to pulko 3-iojo bataliono kareiviai birželio 3-iosios vidudienį apsupo Pirčiupių kaimo dalį, vadinamą Naujaisiais Pirčiupiais, visus tuo metu ten buvusius žmones – 69 vaikus, 29 moteris, 21 vyrą – suvarė į kelis gyvenamuosius namus bei kluonus ir gyvus sudegino.

Šitas nacistinis snukis organizavo ir vadovavo Pirčiupių gyventojų žudynėse – pastipo 1944-aisiais antrądien po sužeidimo mūšiuose dėl Vilniaus (foto iš reichsministerien.de)

Viena iš paskesnio TSRS teisėsaugos vykdyto pokarinio tyrimo versijų buvo, kad ne visi sudeginti gyvi, nes pirmiau buvo iššaudyti tiesiog kaimo centre (tarsi nuo to kažkaip lengviau?).

Mano mintis tame, kad vis tik šitas mūsiškis tyrimų centras galėtų ir pasirūpinti bylos dokumentų kopijomis bei jas viešai publikuoti, įskaitant ir šiame nusikaltime visų dalyvavusių kariškių pavardėmis, o ne vien probėkšmiais paminėtu jų vadu.

Gal gi ir vokiečių anūkai pasidomės, kuo jų seneliai taip “didvyriškai“ aname kare čia šitoje Lituaen užsiėmė ir už ką ordinus bei medalius gaudavę, jei jau vėl dabartiniai vokiečių kariškių padai mina šią žemę, ir vėl, koks sutapimas, su visu NATO taip nusiteikus kariauti prieš rusus, galinčius ateiti iš rytų.

Ar rūpesčio kaip tik jokio tam būtent dėl šito ir nėra?

* * *

Ir antras klausimas šiam pavymui – o kas tie žmonės, kurie Lietuvos vardu taip derėjosi su NATO, kad šiuos kariškius su šitais dar nuo kryžiuočių laikų lietuviams šlykščiais kryžiais ant šarvų taip įleistų čia į mūsų šalį?

Jūs ten, atsiprašant, jau visiškai durni?

Išvis jokios istorinės atminties nėra (istorijos egzaminas lyg ir buvo privalomu, baigiant vidurinę mokyklą?), kaip ir nebėra jokio politinio suvokimo, kad va taip yra padaroma ir ko čia mums priprašoma?!

Latviai mainais į jiems pasiųstus kanadiečius (mūsų invaziniai kanadiniai bebrai sako ahoy!) galėjo mielai šiuos vokiečius taip sau priimti – juk pas juos tarpukario ir karo lėktuvai svastikas fiuzeliažuose naudojo, ir ano karo metu net dvi (!) Waffen-SS divizijas latviai kaip tikri folksdoičės sugebėjo frontui prieš rusus surinkti, o ir žydšaudžiais taip ne mažiau už lietuvius pasireiškė.

Kai Salaspilio  konclageryje, kur vaikų donorų (per prievartą ir iki nuleidimo pagal poreikį) kraujas naudotas vokiečių sužeistiesiems gydyti, tai juk atkalėjo ne tik mūsų antibolševikinis Nepriklausomybės kovų generolas Povilas Plechavičius už tą atsisakymą su savo vietine rinktine kautis už Trečiąjį Reichą. Tautinio sąmoningumo užteko ir mūsų inteligentams, kaip Balys Sruoga, kurie Štuthofo konclageryje už antinacistinę veiklą kalėjo (žr. tragikomišką romaną “Dievų miškas“), nes taip sužlugdė gebelsinės propagandos vietinių savanorių verbavimą į Waffen-SS.

Tarpukario (tik?) europinė tradicija: latvių orlaivis I.V.L. A.22 vokiškos sąjungos Hansa vardu, pagamintas suomių – nespalvota foto iš vikės, tai neina suprasti, ar čia dar suomių oro pajėgų ženklas, ar jau perspalvotas latviškas?

O juk būtų užtekę NATO vadovybės tik diskretiškai paprašyti apkeisti tuos kontingentus, paaiškinus šią delikačią situaciją, kad gal ir vokiečiams taip bus ramiau.

Bet tai ne!

Juk dar ir ginkluotė pas mus gi bemaž visa tik vokiška, taip iš pradžių spjovus į mokesčių mokėtojų nuomonę ir kažkokius ten jausmus bei istorinę atmintį, o po to dar ir šių atimtus pinigus atidavus vokiškai karo pramonei, parduodančiai savo gaminius su gerokai per dideliu antkainiu pagal jų funkcinę realią pridėtinę vertę (tik jei antpečius politikų koridoriuose pričiulpiantys mūsų generolai, išsisukę nuo karinių misijų, gauna diplomukus vokiečių, seniai niekur nekariavusių ir du pasaulinius karus prapylusių, karo akademijose, tai kieno dar ginkluotę jie čia mums galėtų nupirkti?).

Kaip ten garažiuke laidinis ryšys? Dar ne alio?

Nes mane, atsiprašant, bet vis tik vimdo nuo tų kryžių ne mažiau, nei nuo kitos LR draudžiamos čia buvusių okupacinių kariuomenių simbolikos – ar sovietinės, ar nacistinės, ar ten jų Balkenkreuz, ar dabartinis “teutoniškasis“ (jie to net neslepia!) Eisernes Kreuz.

Vokiškas pėstininkų šarvuotis Boxer su kryžiumi ir apversta V ant šono – pasigendu čia dar tik rusiškame trende esančios SS 4-tos divizijos “Polizei“ emblemos (foto iš reddit)

O va jeigu jau jūsų ne, tai, atsiprašau, man jau kyla rimtų abejonių, ar vis dar su jūsų tautos istorine atmintimi ir moraliniu kompasu alles in Ordnung viskas tvarkoje?

Nes aš labai gerai dar pamenu, kad Žaliojo tilto balvonus visas dabar ore savo sušiktus šiknakrušių madingus stringus akimirksniu spėjęs persmauti ir nuostabų ideologinį salto atlikti mūsų influencerynas labai anuomet gynė.

Taip, antai, vienas toks save vadinantis “žiurkėnu“ net į “patriotus“ išvirto ir iš partškolos imperinį ordiną gavo – kas labai atitinka bendrą mūsų kompradorų “valstybės“ politiką dėl apdovanojimų už nuopelnus (deja, tik jų nuopelnai yra ne šiai šaliai ir ne šiai tautai).

* * *

Gyvi liko tik tie Pirčiupių kaimo gyventojai, kurių tuo metu nebuvo namie. Buvo sudegintos 26 sodybos, o gyvuliai ir gyventojų turtas išgrobstytas. Nužudytuosius [Valkininkų klebonui Juozui Bardišauskui – mano intarpas iš vikės] leista palaidoti tik birželio 11 d. Jie palaidoti dviejuose bendruose kapuose.

Tas žodis “nužudytuosius“ yra teisingas, bet, kaip minėjau aukščiau, gali būti pagrindu to teisinio tyrimo išvados, kad ne visi buvo sudeginti, nes antraip būtų teigiama, kad “sudegintųjų pelenus ir kaulus“, ar pan. – dar viena priežasčių, dėl ko LGGRC tiesiog būtina viešai publikuoti šio vokiečių karo nusikaltimo tyrimo bylos medžiagą ne vien profesionalių istorikų labui, nes kitąkart smulkios klaidos tampa melu, ir taip, deja, per manipuliacijas po to nuvertina visą tokių įvykių ir nusikaltimų esmę.

Tiesiog turėkite omeny, kad lavonai ir kas iš jų likę (tiek po sudeginimo, tiek ir tų besivoliojantys lauke, kuriuos žvėrys iš gretimo miško per tą laiką apgraužė) čia išgulėjo vasaros saulėje daugiau nei savaitę.

O juk panašią valstybinio terorizmo praktiką, beje, taikę pokaryje ir sovietiniai stribai bei saugumiečiai mūsų LLKS partizanų atžvilgiu – todėl man dabar keista girdėti, kuomet sakoma, kad “rusai blogiau, nes vokiečiai taip nesielgė“, aha.

Žydų šeimos nužudymas 1941-aisiais – nuotraukoje matomi vokiečių ir rusų kariškiai kolaborantai bei nacių talkininkas civilis (foto iš celex)

* * *

Minint <šią tragediją> šį vokiečių karo nusikaltimą 1960 m. liepos 23 d. atidengtas skulptoriaus Gedimino Jokūbonio monumentas „Motina“. Memorialo architektas – Vytautas Gabriūnas.

Čia ne tragedija (nebuvo kažkokios dar “komedijos“!), nes tai nebuvo stichinė nelaimė ar kažkokia technogeninė katastrofa!

Gal jau metas pasikeisti ir tą “politiškai iškastruotą“ ten stovintį kelio ženklą, kur irgi apie kažkokią “tragediją“ tik užsimenama, o ne karo nusikaltimą – t.y. masines taikių gyventojų žudynes, įvykdytas vokiečių okupantų!

Ir užrašyti trimis kalbomis: lietuvių (valstybine), anglų (kaip tarptautine) bei būtinai vokiečių – kad nepasimirštų, ką čia jų tautiečiai yra prisidirbę. Ir taip būtina dubliuoti prie visų kitų atmintinų žudynių vietų, tik jei jau ten veikė rusai (ne jokie nuasmeninti “sovietai“ ir ne jokie “naciai“, kurių abiejose pusėse užteko ir lietuvių tarpe!) – tai užrašyti tuomet jau rusiškai.

Ar šitą sunku suprasti genocido tyrimo centrui?

O juk keista, kad to nesuprastų – juk štai dabartinis jo vadovas dr Arūnas Bubnys tikrai negali tuo nesupratimu apsimesti (cituoju iš to paties jų kontoros tinklapio – paryškinta mano):

  • 2005 m. lapkritis-gruodis; stažuotė Brėmeno universiteto Rytų Europos institute;
  • 1994 m. humanitarinių mokslų daktaras, Vilniaus universitetas; disertaciją “Antinacinė lietuvių rezistencija 1941–1944 m.“;
  • nuo 1991 m. metų parengta keletas monografijų, keliasdešimt straipsnių apie okupuotos Lietuvos istoriją, Holokaustą ir getus Lietuvoje, žydų ir lietuvių policijos batalionus, apie lenkų pogrindį ir Birželio sukilimą. Pagrindiniai istoriniai tyrinėjimai apima 1939–1944 m. įvykius, publikuojami lietuvių, lenkų, vokiečių kalbomis;
  • kalbos: vokiečių, lenkų, rusų.

Sakyčiau, keistokai silpnas rašinėlis tinklapyje gavosi, turint omeny tokias profesines šio centro vadovo kompetencijas.

O gal jų tiesiog nenorima naudoti, nes… politinis užsakymas dabar kitoks?

* * *

Dar priminsiu, kad šalia A4 plento ne tik minėtoji Pirčiupių ”Motina“ ten atminimui šalia granitinės lentos su iškaltomis aukų pavardėmis stovi.

Pirčiupių “Motina“ (iš wikimapia)

1947 metais pradžioje buvo pastatyti du aukšti kryžiai (nežinau, ar prie minėtų dviejų masinių kapaviečių), o vėliau jų pastatyta ir daugiau, tačiau kryžiai, kaip neatitikę valstybinės ateistinės doktrinos, buvo sovietmečiu iš ten pašalinti, pakeitus 1960-aisiais į čia esamą dabartinį monumentą.

Tais pačiais 1960-aisiais buvo išleista Justino Marcinkevičiaus poema “Kraujas ir pelenai“ su Stasio Krasausko iliustracijomis (beje, abitūros lietuvių kalbos žodžiu egzaminui man teko ištrauką iš šios poemos mintinai deklamuoti – dabar taip mūsų tautinė mokykla jau “sovietiškai neindoktrinuoja“, kaip anuomet).

Dar 1981-aisiais Pirčiupių žudynėms atminti pagal Vytauto Žalakevičiaus scenarijų buvo sukurtas Almanto Grikevičiaus filmas “Faktas“ (nufilmuotas Zervynose, kur dar išlikę etnografinės dzūkų sodybos – dabartiniai Pirčiupiai, suprantama, yra visiškai kitokie, nes anieji gi buvo vokiečių sudeginti).

O 2000-aisiais čia nuo tų 1960-ųjų veikęs Pirčiupių kaimo muziejus likviduotas, ir jo pastatas po dviejų metų privatizuotas (tipiška istorija dabartinėje Lietuvoje). Išlikusi ekspozicijos dalis kažkur buvo, kaip rašoma tik vikėje nepatikslinus kur, jau perkelta į Vilnių – juk muziejus sulaukdavęs tik 300-500 lankytojų per metus.

O aš kažkodėl naiviai maniau, kad Lietuvoje moksleivių yra gerokai daugiau, bet panašu, kad ir istorijos pamokos dabar tapo nebeprivalomomis, kaip ir nuvažiuoti pagal privalomą mokyklinę projektinę veiklą net ir nebėra kur (nebent kokį “akropolį“ šalia Pirčiupių “nekropolio“ pastatytų).

Ištrauka iš k/f “Faktas“

* * *

Nežinau, ar kada ten per daugiau nei 30 pastarųjų metų lankėsi bent vienas iš tų trijų einančių pareigas šios nebe okupuotos, laisvos ir nepriklausomos, tačiau “mirusios respublikos“ vadovų – aukščiau paminėtas kaip nuotraukos autorius dr Zigmas Vitkus teigia, kad buvę LR Prezidentai Valdas Adamkus ir Algirdas Mykolas Brazauskas bei premjeras Algirdas Butkevičius, o kitiems “VIPiniams patriotams“, matyt, ne comme il faut?

Nors einančiam LR Prezidento pareigas Gitanui Nausėdai juk visai kaip ir pakeliui šį savaitgalį link jo sodybos būtų.

Bet nesilankys itin svarbūs valdžios ponios ir ponai taip sau įprastai juk ir šiandien – šių parsidavėlių išpažįstamas euroleftizmas ir kompradoriškas mūsų istorijos perrašinėjimas iš esmės baigia ištrinti šių aukų atminimą, taip siekiant tyčia pamiršti čia vokiečių įvykdytą karo nusikaltimą.

Nes – “svarbu, kad dabar tie irgi prieš ruskius“?

Nes ir mes dabar – jau tokie patys šiandien vokiečių kolaborantai?

Tai ko jūs tuomet dar piktinatės, kai žydai pelnytai beda mums pirštu, vis neleisdami pamiršti taip išžudytų savo tautiečių tuo pačiu laikmečiu, ir žudytų tuo pačių vokiečių, ir lygiai taip pat tame talkininkaujant mūsų tautiečiams lietuviams?

Kažkaip irgi nesu girdėjęs, kad kada nors čia būtų lankęsis vokiečių ambasadorius, padėjęs gėles prie tos 119 įvardintų pirčiupiečių “raudų sienos“ ar kaip oficialus tos tautos dabar atstovas nors kiek apgailestavęs dėl šių žmonių išžudymo anuomet.

Iš titulinio Vokietijos Bundesrepublikos ambasados Wilna (sic!) puslapio internete – tikrai, kad “Lietuva ir Vokietija – patikima partnerystė“

Arba – kad mūsų kuris nors krašto apsaugos ministeris suorganizuotų vokiečių kontingento laisviems nuo tarnybos kariams ekskursiją, taip papasakojant tiems, kodėl buvo anuomet būtinas tas denacifikavimas, ir kodėl šiems kariams yra skirta ši svarbi misija ne tik pašaudyti į galimą okupantą, ginant šią ES pakraščio šalį, bet ir užtikrinant būtent jiems, kad tokie karo nusikaltimai daugiau niekada nepasikartotų!

O vietinė Varėnos rajono savivaldybė, kuriai administraciškai dabar priklauso rajono pakraštyje esantys Pirčiupiai, savo tinklapyje bent jau rašo, kad tragediją (taip nuėjo kaimukas ir susidegino?) paminės 10:30 šv. mišiomis Valkininkų bažnyčioje, po ko bus padėtos gėlės Pirčiupių kapinaitėse.

Nepaminėta, deja, ar pats ponas meras Algis Kašėta, kuris į politiką atėjo per pokario rezistencijos tyrimus, tame irgi dalyvaus – jis juk ir taip pro tą monumentą dukart darbo dienoje pravažiuoja pakeliui iš sostinės į darbą ir atgal.

Nors gal ir dalyvaus – penktadienis juk, po minėjimo galima anksčiau namo grįžti, atsiprašau, tarnybinius reikalus kokioje nors ministerijoje dar sutvarkyti.

* * *

Stebiuosi, kad šis sovietmečio monumentas dar nebuvo demontuotas ir pervežtas į Grūto parką, kaip jau pasielgta su kitomis šio karo nusikaltimo įamžinimo formomis, suformavus iš pradžių paiką naratyvą apie neaišku kokią ir kieno tragediją…

…o po to jau pašalinus ir trukdančias indoktrinavime tas ideologines kliūtis mūsų tautos nacifikavimui – be kurio, kaip suprantu, neužpulsime ruso tame mums primetamame “šventame“ ir į “karštąją“ fazę tuoj mūsų kompradorų dėka pervestiname kare?

Gal todėl reikia visas tas dabar per drąsiai bepročių viauksinčias ir kvykaujančias karingas karštas galvas čia per prievartą už pakarpos atvilkti ir snukiu į tą memorialinę lentą vožti – gal taip bent dašustų, kaip dabartiniai mūsų pirčiupiai nuo TOS-1A Solncepiok termobarinių salvinių raketinės artilerijos sistemų sudegtų.

Nepasimoko.

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas išvakarėse 2022-06-02, ir dėkoju dar atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal.