Suprasti – nereiškia pateisinti.

* * *

Šis įrašas visumoje jau buvo parengtas publikavimui prieš daugiau nei pusmetį mano Patreon paskyroje išskirtiniams abonentams, kuriuos ir stalius ant pirštų ten susiskaičiuotų, dar tą pačią pirmąją karo Ukrainoje dieną 2022-02-24, kuomet rašinėti realiu laiku žinutėmis paskiriems pašnekovams man pasidarė per dideliu apkrovimu, nors ištraukas pakelui vienam ar kitam esu jau permetęs.

Nes keletą dienų prieš tai, kai dar tik ėjo kalba apie tų Donbaso lugandonų “suverenitetų“ pripažinimą Kremliuje, aš sąmoningai prisėdau ir pažiūrėjau 1968-ųjų metų (gi Prahos pavasaris!) sovietinį šnipų filmą “Mirtinas sezonas“ (turėjo būti išverstas iš rusų kalbos kaip “apmiręs“ – bet ten žodžių žaismas dėl mirtinų aukų ne kurortinio sezono metu) su Donatu Banioniu pagrindiniame vaidmenyje.

Prisėdau pažiūrėti, nes kažkada ir pats Vladimiras Putinas sakęs, kad šis filmas jį įkvėpęs rinktis KGB karininko profesiją, o dar ir šio filmo pranašystės, deja, dabar vėl kraupiai siejasi su švabiška ateities distopija.

Tad patiems ir pasiūlysiu kartu pažiūrėti ne tik šį filmą, bet ir fimo įkvėptą šnipo karjerai tą kremlinį subjektą be perdėtos bukai neigiamos (ar čia yra vis tik besižavinčių vatnykų?) emocijos – tiesiog kaip į dar vieną homo sapiens rūšies kostiumuotą beždžionę, kad pavyktų suprasti, kokiomis akimis anuomet šį filmą žiūrėjo ir pats dabartinis Kremliaus vadovas.

Ir taip pat čia pažiūrėkime dar, o kokia jo paties biografija suformavo tą jame pasaulėžiūrą bei moralinį kodeksą, instinktų (arba pasąmonės, kaip sako savo “horoskopus“ rašantys psicholuchai – © prof. V. Saveljev) lygyje apsprendžiančių šio supostato elgseną, jo veiksmus ir šių motyvaciją bei logiką.

Nuo to, kad pravardžiuosime jį pagal ukrainiečius Huilo, arba vadinsite jį tuo pačiu moraliniu degradu“ (taip žeminančiai nuvertindami pagal savo “aukštesnę“ moralinę skalę?), tai šis subjektyvus vertinimas tikrai nepakeis šio paminėto subjekto, atsiprašant už tautologiją, faktinio mąstymo ir jo sprendimų priėmimo logikos, tačiau nesunkiai ir vėl leis taip save ir pritariančius lemingus apgauti eilinėmis propagandinėmis klišėmis.

Na, nebent jau visus kaip “nuedukuotus tikėjimu pseudomokslu“ taip išdresiravus priimti už tikrą tik menamo instagraminių filtrų ir dirbtinių demonstratinių pozų matricos pasaulėlį, va tik toks angažuotas ap(si)gaudinėjimas dabar ir yra tokio vyraujančio naratyve vertinimo tikslas, po ko jau jokiai tikslinei ir tikslingai propagandai nebereikia stengtis srautulingai lieti melą į tokius nuglušintus smegenis.

* * *

Vladimiras Putinas yra gimęs 1952 spalio 7 dieną. O šis aukščiau mano paminėtas jo tolimesnį gyvenimą nulėmęs filmas (apie kitus panašius jam kūrinius aš nežinau) pasirodė ekranuose, kai jam buvo maždaug 16 metų.

Tad tuomet šiame hormonų audrų kamuojamame ir augimo hormono stokojančiame paauglyje jau vyko pats lytinio brendimo įkarštis.

Ir visos tos socialinių instinktų (įdiegiamų darželyje iki 7-erių) bei moralės ir etikos normos (kurios susiformavo mokykloje iki 14-os metų amžiaus) įgavo tą ateinančio jo gyvenimo vektorių ir taip pasirinktoje profesijoje, kuriai jis sąmoningai nukreipė savo smegenų tolimesnį neuroninių jungčių formavimą – ir dar netgi įskaitant jo 12-os su prasidėjusiu lytiniu brendimu kartu pradėtas sambo ir dziudo treniruotes (tuomet karate SSRS dar “nebuvo“, o bokse jis tiesiog gautų į liūlį, ir tuo visa jo sportinė karjera baigtųsi).

Bet laimingas žmogus – nes tiksliai suprato, kuo nori būti užaugęs (taip atsiprašant už kalambūrą jo atveju).

O pradėjo jis treniruotis kaip tik tuomet, kai ir jo bendraklasės jau pradėjo lytiškai bręsti bei instinktyviai spręsti nebe bereikalingas algebros lygtis, bet savo būsimas biologines ir reprodukcines problemas, taip ant šitų pavėpėlių (kaip sakiau dirbdamas mokykloje: aštuntoje klasėje pamokoje sėdi aštuntokės ir “šeštokai“) jau treniruodamos flirto įgūdžius dėl būsimų patinų bei reproduktorių galvelių apsukinėjimo (ne, barakudos tikrai nėra tik šiandienos reiškinys – tiesiog dabar šis gyvenimo būdas ir profesija yra stilizuoti), taip padalindamos savo išskirtinį dėmesį tik ypatingiems egzemplioriams (tuo metu paaugliams ir iškyla gyvybiškai svarbus biologinis poreikis tenkinti dominavimo instinktą – “ė, žiū, panike, aš dziudo moku!“), o ne bendrai tiems visiems pilkos masės čainykams ir botanikams (nebent šio moksliuko tėtukas vis tik užimtų aukštas pareigas nomenklatūroje, kas jį “pamilusiai“ mergaitei pasekoje garantuotų ateityje “susitvarkytą“ ir sotesnį gyvenimą socialinėje herarchijoje netgi sovietinėje “beklasėje“ visuomenėje).

Vienaip yra, kai va tokiu koviniu sportu užsiima koks dvimetrinis Sergej Badiuk (irgi labai žymus rusakalbių erdvėje supostatas iš KGB, pagarsėjęs tame jų snukdaužinių pramogų versle per kovos menų publicistinį ir kažkiek romantizuojamą propagavimą).

Bet juk visiškai kita – kai tik neįspūdingos išvaizdos, atsiliekantis augime nuo bendraamžių ir nedidelio ūgio, smulkutis, žiurkučio veiduko (bet – žvitrių akučių ir, pripažinkime, humorą puikiai įvaldžiusio aštraus protelio!) bei labai kompleksuotas (jis ir dabar kartais droviai kalba!) vaikis, kuriam ne tik to bendraklasių mergaičių dėmesio tuomet reikėjo.

Juk dar buvo būtina ir chuliganiškojo Piterio pavartėse bei daugiabučių kiemuose apsiginti nuo visokių smurtaujančių ir žeminančių didesnių, stipresnių ir vyresnių vaikėzų – tuo požiūriu “legendiniai“ Krasnūcha, Subačiovkė, Viršulai ir panašūs miesto rajonai būdingi tikrai ne tik mūsų sostinei.

* * *

Ir šio vaikio, dar atkreipsiu dėmesį, net nepriėmė (sic!) į tuos visasąjunginius pionierius “leniniečius“ – o jūs suprantate, ką tokiam neūžaugai paaugliui tose sąlygose reiškia “būti ne prie chebros“?

Nepriėmė, nors pas mus užrašinėdavę kaip pirmai komunijai dabar labai tuomet ir neklausdami, nepaisant dar ir to fakto, kad Vladimiro Putino senelis buvo… bolševikų vado Vladimiro (vardų sutapimas, manau, nėra atsitiktinis) Lenino virėjas!

O ir jo tėvas, atitarnavęs būtinoje karo prievolininko tarnyboje dar iki Antrojo Pasaulinio karo povandenlaivyje Baltijos laivyne (gi gyveno uostamiestyje), po to tarnavo karo metu ir po jo, koks netikėtumas, bet NKVD “stribuose“.

Čia prašau nepainioti su taip klaidingai pas mus pravardžiuotais po MGB veiklos performavimo “liaudies gynėjais“ pokaryje, nes išties tokiu naikintojų istriebytielių vardu vadinti užnugario užkardantys, baudžiantys ir naikinantys paramilitariniai daliniai, tiesiogiai pavaldūs sovietų kontržvalgybai SMERŠ, kur šios kontoros pavadinimas iš rusų frazės “mirtis šnipams!“ (kuo tie dažniausiai pagal savo pavadinimą ir užsiėmė, vykdydami egzekucijas).

Grubiai dabar mūsų klaidingai vadinamos valstybės ir šio neužaugos kremlino šansus palyginsiu: visiškai nesvarbu, kad mūsų titulinis anūkėlis™, kaip vykdantysis faktinės dabartinės politinės valdžios Lietuvoje lyderis, yra visa galva tiesiogine prasme savo ūgyje už tą pravardžiuojamą Huilo didesnis (taip maždaug 187 cm prieš žemiau nei 170 cm) ir dargi kone dvigubai už jį jaunesnis – bet fiziškai mano y mano būtų sumaitotas be palauk.

Tad kaip jūs galvojate, o kuris taip jų ne asmeniniame, bet mūsų šalių konflikte, galinčiame taip peraugti į karinės jėgos panaudojimą (gi, anot prūsoko generolo-majoro Carl Philipp Gottfried von Clausewitz – karas yra šalies politikos tąsa!), tą karinę jėgą panaudoti realiai ne tik gali, bet ir, ko gero, panaudos ilgiau nemąstęs apie tai, ar išvis taip galima, bet tik pasvarstęs – o tai kaip šitą va išsišokėlį dilbą dabar kuriuo pasirinktinu būdu (nes turi ne vieną!) padėti į pavėsį?

Ciniškai akivaizdi išvada neguodžia: tu neturi jokių stiprių derybinių pozicijų dėl smurto užkardymo, nepriklausomai nuo to, kad esi savo galvelėje teisus, jei pats neišgali apsiginti – skaityti šitą siūlau darkart ir tiek, kiek prireiks, nes aš čia ne apie paiką snarglį ir tarpuvartės chuliganą, bet ir apie kariuomenės bei tautos pasirengimą gintis kalbu.

* * *

O po vidurinės mokyklos Vladimiras Putinas įstojo (gi sovietmečiu į aukštąsias ne 80% abiturientų priimdavę, kaip dabar, o tiek faktiškai nepriimdavę!) ir sėkmingai užbaigė “ždanovkę“.

Aha, tą pačią Leningrado aukštąją mokyklą, kurią baigusi ir mūsų partškolinė dukart ekselencija, į šią įstojusi su palaiminimu jos tėvo Polikarpo, koks sutapimas, to karo metu tarnavusio, kaip ir Vladimiro Putino tėvas… tokiuose pačiuose, NKVD “stribų“ daliniuose (sic!).

Ir ne tik, bet dar rekomendacija bei protekcija jos draugės tėvo – Lietuvos tarpukariu pogrindinių (t.y. terorizmu ir diversijomis nesibodėjusių užsiimti) komunistų agento “Valiaus“ Klaipėdos krašte bei apsimetėlio “Anicetu Bagdonu“, bet išties Lauryno Kapočiaus, dar žinomo ir JAV CIA nuo 1958-ųjų kaip KGB žvalgybos agentas “John Kuzma“. Tokios reputacijos žmonės, rizikavę savo gyvybėmis, o ne vien tik ilgais nelaisvės kalėjimuose metais, manau, tuščiai rekomendacijų nedalina tik “pagal pažintis“?

Tad abu mūsų šalių prezidentai yra šios aukštosios ideologinės (nes ta ekonomika, kurią jiedu studijavę, gi SSRS buvo ne pagal dabartinį įprastą neoliberalų naratyvą, bet tik politinė!) mokyklos alumni.

Tik vienas yra su išsilavinimu “ekonomikos teisėje“ (jo diplominis darbas yra apie parankiausią šaliai tarptautinės prekybos principą, kas dabar prie beprecedenčių ekonominių sankcijų itin jam praverčia), o kita, ironiška, bet žinomiausio konservatorijos profesoriaus šią sovietmečiu dėsčiusio ir po to jau uždraudusio akademinėje sritje, “politinėje ekonomikoje“ (tik va jos diplominio darbo tema išvis neviešinama – nes gal girtis įžvalgomis ten ir išvadomis, matyt, nelabai yra kaip ir kuo?).

Mūsiškė, beje, dar turi kitų panašumų: juk irgi turi “juodo diržo“ lygio atskyrį kovos menuose – tik ne dziudo, bet hapkido, kas yra korėjietiškas tos sovietinės ir V. Putino studijuotos “sambo-karate“ variantas (tad mūsų Trepsė gali dar kojelėmis ne tik patrepsėti iš įsiūčio, o gal vis dar pasispardyti, jei sijonas su praskiepu).

Na, ir sutapimuose toks nereikšmingas skirtumas tarp jų dar tame, kad Vladimiras studijavęs sustiprintai vokiečių savo mokykloje (tad jo mokykla nebuvo įprastinė – tėvo ir senelio biografija, matyt, kažką vis tiek reiškė, o ne vien geografinį artumą mokymo įstaigai nuo namų “tik per kiemą pereiti“), o mūsų Dalytė – anglų kalbą Salomeikėje (tokia irgi nomenklatūrinė mokyklėlė įvairiems komunistų partiniams ir sovietiniams inteligentijos mažorikams).

Ir abu savo užsienio kalbas, pastebėsiu, taip juk praktiškai naudojo savo profesinėje veikloje Europoje, bet kuris ten buvęs tikresniu komisaru, tai klausimas gal toks labiau “filosofinis“ – kaip ir dėl to labai nejuokingo, bet teisingo teiginio, kad Lietuvoje turime trečiai kadencijai jums dabar vėl peršamą “Putiną su sijonu“.

* * *

Bet mes čia dabar juk apie Vladimirą, ne Dalytę.

Kurio, kaip matote, moralė formavosi vaikystėje ne tik pasakaičių apie Leniną ir Staliną įtakoje, kurios dar vėliau jau buvo papildytos ir Nikitos Chruščiovo “atšilimo“ laikais 1961-aisiais Komunizmo Statytojo Moraliniu Kodeksu (taip, buvo toks TSKP CK ideologo Michailo Suslovo dėka diegiamas aktyviai ir brežnevizmo laikais sovietinis Dekalogas) bei konkurencinio rungtyniavimo tarp skirtingų kapitalizmo ir socializmo sistemų (o kuris, primenu, čia studijavo tarptautinės prekybos ekonomiką?) su priešinga JAV ideologija (kuri vis tik laimėjo Šaltąjį karą, iškeitusi sovokams turėtas socialines garantijas į kramtoškę ir džinsus).

Visa tai ir suformavo šią aptariamą čia asmenybę, kurios taip vadinamų socialinių instinktų pagrindas yra ir kiemo bei pavartės moralinis kodeksas (iš čia ir jo posakis, kad “jei muštynės neišvengiamos – smok pirmas!“), kur ne tik taip išlieka stipriausi, o tiesa to pusėje, kuris stiprus, bet kartu ir – “neskriausk silpnesniojo“ (spardyti gulintį buvo visiškas zapadlo net mano laikais!).

Ir pastarasis jo asmenybės aspektas labai erzina dabar ukronacikų ir zelebobikų kuratorius naglosaksus, kurie nuo karo pradžios tikisi (pagal savo įpročius – jūs irgi katutėmis palydite holivudiniuose filmuose bei kompiuteriniuose žaidimuose, kai jankių kariai suniokoja sunkiaisiais kulkosvaidžiais ar granatsvaidžiais kokio gyvenamojo namo gabalą su visais ten esančiais “teroristais“?), kad tie rusai irgi žudys ukrainiečių civilius ir beatodairiškai griaus miestus kokiu kiliminiu bombardavimu, o va ukrainiečių karių kankinti ir šaudyti ne tik į kelius rusų belaisviai bei taip kasdien tikslingai NATO suteiktos artilerijos ir raketų žudomi civiliai Donecke ar “savi“ belaisviai bei apšaudomos netgi veikiančios ir rusų kontroliuojamos AE kažkodėl šio kerštingo įsiūčio, nepaisant susierzinusios rusiškosios visuomenės (ir garsiausiai rėkančių provokatorių, gausiai apmokamų iš Vakarų), vis dar kažkaip neišprovokuoja, kad būtų galima pagaliau jau pelnytai besti pirštu – “aha, ar nesakėme, štai kaip jie žudo, tie orkai, barbarai, žvėrys!!!!!!11“

Nurodymas Rusijos profesionaliai kariuomenei iškart buvo duotas griežtas – kruopščiai laikytis visų karo taisyklių ir Ženevos konvencijos dėl elgesio su belaisviais ir civiliais.

Juolab, kad Ukraina šį karą de facto prapylusi jau antrą savaitę techniniu nokautu, tačiau užuot jos sekundantams iš ES išmetus baltą rankšluostį į ringą, o ringo arbitrui JAV pagaliau humaniškai (kada čia šerifui rūpėjo stimpantys indėnai?) nutraukus kovą su sąmonę jau praradusiu, bet dar nepargriuvusiu, kovotoju – atvirkščiai, šie skatina tik tęsti, dar motyvuodami ir atvirai tarpuose tarp raundų suleisdami ginkluotės dopingą bei finansinius stimuliatorius, ir net nesibodint Rusijos kovotojui jau iš pasalų vienaip ar kitaip įspirti, kai tas užsimoja dar vienam nokautuojančiam smūgiui.

Jei vietoje naglosaksams įprastinės alegorijos prisiminsite Vladimiro Putino studijuotą dziudo, tai ši geopolitinė kova pasirodys gerokai ne tik sudėtingesnė, bet ir gerokai gudresnė už bet kuriuos politinius šachmatus.

* * *

O iš čia ir kita išvada – apie derybas, kurias Vladimiras Putinas taip veda su nebeslepiančiais savo neapykantos ir siekio sunaikinti Vakarais (kuriems ir mes, beje, priklausome patrankų faršu užsitvojimui į tanką).

Dar svarbu jam buvo išmokti, ką ir KGB mokykloje po to jau ištobulino, kas yra derybose blefas, ir kaip profesionaliai yra ne tik deramasi ir manipuliuojama, bet ir verbuojama (t.y. siekiama palankumo sau), kaip iki tol ir įsikalti dar iš kiemo atėjusį principą, kad – nežadėk, jei netesėsi: “pacanas pasakė – pacanas padarė!“ (nors labiau tiktų čia pachanas), ir kaip neseniai šitaip savo bosą pacitavo jo dvaro juokdariu ryšiams su visuomene dirbantis Dmitrijus Peskovas.

Bet tame yra dar viena nemaloni tiesa bendriniams Vakarams – arabų pasaulis jau senokai, tikrai ne dėl Miegaliaus Džo ar Oranžinio Doncės, taip pašaipiai žiūri į JAV ne todėl, kad ten valdė pažadukas negras NObama, o kad tas negras buvo tik pažadukas (už ką mulkiai jam avansu įteikė Nobelio taikos premiją). Tuo tarpu Rusijos Prezidentas ištesėjo visus pažadus, netgi duotus neformalioje aplinkoje.

Prie derybinių manipuliacijų ir partnerių apgaudinėjimo pripratusiems vakariečiams ši “patriarchalinė“ ir kažkokiu patinizmu dvelkianti senovinė (sic!) koncepcija yra dabar absoliučiai nebesuvokiama (juolab, kad vyraujantys verslo ir politikos elitai yra tik bobos visomis prasmėmis ne vien pagal lytį).

* * *

Aš tiksliai nežinau, nes su juo apie tai pats nekalbėjau (mielai norėčiau, bet kas aš toks…), kaip anuomet pats Vladimiras žiūrėjo tą mano paminėtą filmą.

Gal ir visiškai ne kaip humanistiniams idealams pasiaukojančiai (ne už pinigus, kostiumuoti babuinai!) tarnaujančios liaudies valstybės kovą prieš buržujų ir imperialistų bei nedamuštų nacistų ir fašistų blogį, bet išvis tik kaip privilegijuoto gyvenimo, kurio jam nuo nelabai sočios vaikystės norėjosi, karjerinę galimybę (kaip ir tas jo pomėgis brangiems laikrodžiams juk nepranykęs).

Prisiminkime, kad jis iš KGB užsienio žvalgybos buvo gi išgrūstas savo viršininko – idėjinio bolševiko, už asmeninio pasipelnymo visas paaiškėjusias “perku-parduodu“ nelegalias spekuliacijas bei kontrabandą diplomatiniu paštu (kas pasakė dabar “violančelės“?!), siunčiant iš Vokietijos ir Šveicarijos į Sovdepiją embarginius (o KGB turėjo net skyrių, kuris supirkinėjo užsienyje elektroninius žaislus dėl lustų juose) ir čia itin deficitinius asmeninius kompiuterius.

Bet nereikia savęs ir apgaudinėti, kad vaikystėje ir paauglystėje jo etinis kodeksas susiformavo dėl to gerokai nykesnis ir savanaudiškesnis, nei tos mūsų “šauniosios“ sorošėkų visos pseudo-liberalios ir amoralios šaikos, kuri dabar čia valdžioje.

O ir filmas kalba ne apie sovietų žvalgybos pranašumą (Donatas Banionis yra jame sovietinis džeimsas bondas), bet, kaip paminėjau, apie bendražmogiškus ir humanistinius idealus, kurie, deja, ir vėl tapo aktualūs adekvatiems ir dar “progresyvumo“ nenubukintiems žmonėms prie visos šitos finansinio kapitalizmo sustiprėjusios švabizacijos pastarosios pandemijos metu.

Taip, būta juk ne vien dešros komsomolcų, kuriuos dabar matote prichvatizacijų metu nacionalinius aktyvus pasisavinusių turčių bei oligarchų sąrašuose, bet ir idėjinių komunistų, apie kurios idealizuotai ir Volodenka vaikystėje girdėjo ne vien nuosavą senelį jam pasakojant, moraline veikimo programa (religiniame įtikėjimo lygyje).

Įdomiausia, kad Donato Banionio veikėjas filme neužsiima absoliučiai jokia komunizmo ar sovietinio gyvenimo būdo propaganda (realiai tuo metu SSRS to net nereikėjo, kuomet šalis buvo Antrojo Pasaulinio karo laimėtoja, liaudies ir “pavergtų tautų“ išvaduotoja, tegul kitąkart tik menama, o šalies viduje ekonomika kilo, gerbūvis ir demografija jau augo!) – tad kompartijai ideologine prasme, kaip pasakytų suslovai, šis dviejų serijų nespalvotas filmas yra išvis silpnas ir “neatliepia einamąjam epochos momentui“.

Tai ir jūs nežiūrėkite, o tai dar pasikeisite nezabūtkę į koloradkę, nes užsiverbuosite morališkai dirbti nesamam KGB ir visiškai pavirsite į vatnykus, kaip “nutiko“ ir mūsų visų laikų geriausiam aktoriui.

* * *

Kai Vladimiras Putinas pasakė, kad SSRS žlugimas buvo “didžiausia humanitarine katastrofa“ (kas mums tuo tarpu – pagaliau kelias į laisvę ir nepriklausomybę nuo sovietų!), tai jis labai nuoširdžiai ir nepolitiškai kalbėjo ne tik apie jo paties prarastas žinybinių kotletukų stolofkes (linkėjimai mūsų Lito Buhalterijos kuodipezoms – kriu-kriu, lygesni kiaulinai savo asmeninių sąskaitėlių laimės ekonomikoje pagal kaštų ir naudos analizus!) ir visokius 80-ųjų deficito raspredelitielius, ką tik taip tėra įgalūs suvokti mūsų susivogiantys elituko “sėkmingieji“ neo-sovokai.

Bet tai nereiškia, kad jis nori “atkurti sovietų imperiją“ ar kažkokį neo-CCCP-2.

Jam SSRS ir tuomet tikrai taip gerai nebuvo, nes jam ir jo sėbrams išties yra dabar geriau. Kaip ir nebuvo jam geriau prie jelciniško bardako Linksmaisiais 90-aisiais, į kuriuos jo oligarchai nepakvietė, ir į kurį mielai vėl visas naglosaksų “liberalusis“ pasaulis tą Rusiją sugrąžintų, iš kur būtent V. Putinas Rusiją juk ir ištraukęs (jis tikrai dabar jau dėkingas Vakarams už tai, kad tie įvedė sankcijas rusų oligarchams, nesuprasdami, kad taip tik padeda V. Putinui tuos jo idėjinius ir valdžios priešus galutinai pribaigti, paliekant taip be pinigų, nes jau nebe ankstesni berezovskiniai semibankyrščinos laikai!), ir vis dar taisydamas ekonomikoje bei politikoje visą išpurtusio picos reklamščiko Gorbio tuomet padarytą žalą.

Palyginimui: Antrasis Pasaulinis karas (kuris SSRS teritorijoje ir tetruko tik 1941-1944 metais vietoje 1939-1945) taip sunaikino apie 30% SSRS ekonomikos, kuri buvo pasekoje per maždaug 20 metų minėto filmo laikmečiui jau atkurta, nors tai irgi nulėmė tolimesnį SSRS ekonominį atsilikinėjimą nuo Vakarų ir ypač JAV (kai karą laimėjusius britus gi faktiškai sužlugdė, jų kolonialinė imperija buvo panaikinta, o ir maisto kortelės britų naudotos kone iki šio filmo sukūrimo, kai SSRS jas jau diktatorius Stalinas pilnai panaikino 1949-aisiais, bet “liberalas“ Gorbis įvedė vėl…), o va pralaimėtas Šaltasis karas 90-aisiais jau sunaikino dukart daugiau – apie 75% buvusios tuomet, ir kuri Rusijos dar niekaip per 30 metų neatkurta (ir ekonomikoje konkurentai amerikiečiams dabar yra nebe pasidavę neoliberalizmui prie Gorbio sovietai, bet tuo metu pradėję žaisti pagal vakarietiškos ekonomikos taisykles kinai, buvę visišku Trečiojo Pasaulio užkampiu).

Klausantis dabar tiesioginiame eteryje Vladimiro Putino tos valandinės paskaitos apie Ukrainos “istoriją“ (akcentuojant tik sovietinę dalį ir ankstesnes “prakeiktų komunistų“ klaidas, bet ne tą jo apie “pečenegus su polovcais“ ir šventojo jo variagiško bendravardžio Valdemaro žygius, nužudant brolžudį brolį ir išžaginant to nėščią žmoną tėvų ir svainių akivaizdoje prieš tuos po to irgi nužudant) prieš pasirašant prezidentinį teikimą Dūmai pripažinti Luhansko ir Donecko “liaudies respublikas“, tai buvo galima jau suprasti, kad jis savo norą įeiti į istoriją grindžia gerokai aukštesne už jam pavaldžių žmonių gyvybes misija.

Jo gyvenimo tikslas – tai visiškai ne tos babuiniškoje “neoliberalios“ logikos paradigmoje veikiančių navalnykų “surastos“ ir jam priskiriamos prabangios vilos ir dvarai (kaip sakęs Nerijus “Kontūzytas“ Numa-Numavičius: “nuosava yra tik tai, kuo pats naudojiesi, o ne kaip ir ant ko formaliai apiforminta vardan tiesiog turėjimo“ – V. Putinas ir taip gali jau visais valstybiniais ištekliais naudotis, nes jis nėra jokia “kalbanti kojinė“, kaip įprastiniai Vakarų “lyderiai“).

Putino siekis yra ne kartą ir aiškiai deklaruotas – t.y. atkurti Rusijos naująją imperiją SSRS (įskaitant pribaltus) ar net ikirevoliucinės Rusijos ribose (tad dar su lenkas ir suomiais).

Ir, panašu, atkurti ne šiaip tik teritoriškai okupuojant (Rusija antai visą Sibirą turi – užtenka jam to ploto, ką pats sakęs po varginančio skrydžio lėktuvu, kuris trunka ilgiau nei iš Maskvos į JAV nuskristi), bet su visa politine ir ekonomine SSRS laikų įtakos zona, kas XXI amžiuje yra gerokai svarbiau.

Na, pvz.: taip kaimyninė Baltarusija gali būti visiškai savarankiška valstybė su nepriklausoma politine ir ekonomine sistema, kuri nei formaliai priklauso Rusijos Federacijai, nei jos santvarka yra pagal rusišką ekonominį modelį, o veikiau tokia “liaudies gerovės valstybė“, skirtingai nuo kokios skandinaviškos – bet juk ne tik formaliai šioji vadinasi sąjungine valstybe, ir ne be mūsų šaikos su tapinoidais pastangų, deja, nereikia abejoti jau, kurioje konflikto su NATO pusėje toji šalis būtų, praradus iki 2020-ųjų turėtą draugišką mums buferį (ar galite man pasakyti nors vieną priešišką Batkos veiksmą per tą laiką, o ir dabar, kuris nebūtų atsaku į mūsų klaidingai vadinamos valstybės agresyvius veiksmus jo šalies atžvilgiu?).

Štai todėl Vladimirui Putinui išties nusispjauti į einamas Vakarų ekonomines sankcijas, nes ne tik jau pats gali įvesti šiems savo anti-sankcijas, bet labai artimai ateičiai jis kuria nepriklausomą nuo Vakarų finansų ir prekių rinkų ir ne tik vienos Rusijos savo ekonomiką, kurią kuria bendrai su indais, kinais, persais ir, neabejoju, arabais bei kitais BRICS+ bei Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos nariais – o tai yra gerokai daugiau vis dar augančios pasaulio ekonomikos už likusią prasiskolinusią ir stagfliaciją patiriančią Vakarų ekonomiką, iš kurios naglosaksų spaudžiami paiki europiečiai rusus išmetinėja.

Kokia toji bus naujoji rusų quasi imperija ir Rusijos įtakos geopolitinė aprėptis gaublyje, tai jau buvo galima suprasti kitą dieną iš viešumoje bedžiūgaujančių ir taip viską viešai išpliurpančių rusų propagandistų ir rusų politikos bei ekonomikos analitikų (o ką pliurpia mūsų prisukami apelsinai – aš ir taip žinau, ir tai nebeįdomu, nes yra mums gerokai svarbiau įsiklausyti, ką prasitaria apie savo kėslus ir užmačias priešas).

* * *

Aš neabejoju, kad rimtos Vakarų žvalgybos seniai pasidarę išsamesnę ir gilesnę Kremliaus vadovo asmenybės analizę, nei čia aš jums laisva forma pabandžiau paviršutiniškai kai kuriuos jo charakterio ar mąstymo ypatumus paminėti, kad būtų lengviau jums patiems vertinti vienokius ar kitokius jo pareiškimus ar veiksmus.

Nėra jis jokiu vadybos ar politikos genijumi – praeityje padaręs ir, tikėtina, taip pat ateityje padarys, nors gerokai mažiau, klaidų, kai ir tos klaidos kitąkart tokiomis tik mums atrodo, kuomet mes neturime pilnos informacijos, kad pasakytume, kodėl jis pasielgė taip “kvailai“ arba kažko nepadarė. Gali būti, kad tuomet aplinkybės buvo visiškai kitokios – jis tikrai nėra visagalis diktatorius, kurio bet kuri užgaida pavaldinių tučtuojau įvykdoma.

Tas bendrinis Kremlius juk yra tikrai ne monolitinis – ten apstu savų įtakos grupių, ir jam, po Peterburgo mero portfeliuko nešiotojo pareigų atvykus į Maskvą patarnauti Girtuokliui Borisui, tai teko nueiti ilgą ir tikrai sudėtingą kelią iki esamos valdžios viršūnės, o po to dar ir išsilaikyti ne šiaip toje valdžioje, bet ir pakreipti savo šalies, kurios neapsimestiniu patriotu jis yra, ir kuri taip pat daugianacionalinė bei įvairių religijų ir regioninių savarankiškumų darinys, tą jos tolimesnį vystymąsi didesnio suverenumo nuo Vakarų įtakos (kai jo amžinai pakaušęs pirmtakas JAV Kongrese iš tribūnos prašė dievo laiminti Ameriką…) ir buvusio geopolitinės galios (net apie “Putino mokestį“ vapsinčių visokių uršulių neminint) atkūrimo linkme (ir faktiškai čia kinai savotiškai pripažįsta rusų stiprybę, nes tie jau išdrįso dėl Ukrainos su NATO kariauti, o va dėl Taivanio kinai su JAV ir AUKUS – dar ne).

Ir tas V. Putino darbas, kuris mūsų šaliai gi kelia kasdien vis didėjančią grėsmę, juk dar nėra galutinai pagal jo užmačias užbaigtas, o ir jis pats biologiškai yra laike apribotas dėl banalaus mūsų visų neišvengiamo pasimirimo (kas guodžia, kad mirsime ne mes vieni, aišku).

Bet dabar akivaizdu, kad jo dabartinis pasitikėjimo reitingas virš 80% jau nebe nupieštas, o visiškai realus – kaip bebūtų banalu, bet karų ir panašių išbandymų metu tauta paprastai konsoliduojasi (ką tupintys “apsiaustos tvirtovės“ mentalitete ir mūsų kompradorų šaikos sorošėkai supranta). Ir ypač, jei finansiškai tai tautai per kišenę vis labiau karui perorientuojama ekonomika dar nekerta, o iš fronto ateina pranešimai apie laimėjimus (be menamų ukrainiečių pergalių, tai dabar pasigirti kylančia Lietuvos ekonomika gali tik psichiatrinės klinikos pacientas – arba toks psichas už pinigus, ir dar iš jūsų nušvilpintus, aišku).

O ir pats Kremliaus vadovas yra ne tik koordinatoriumi tarp įvairių valdančiojo elito grupių politikoje, bet ir turi komandą, kuria privalo remtis – ir tokiais, kokius turi po ranka einamuoju momentu. Tik aš gal šiuos aptarsiu kitąkart, jei jums bus įdomu, nes tekstas ir taip gavosi dvigubos apimties nuo man įprastinės.

Tik gal su mūsų einamuoju pakulniniu ekselencijumi lyginti yra beprasmiška – visomis prasmėmis.

Ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-09-20, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!