Visų šalių proletarai, vienykitės!

Na, arba bent jau – marksistai, einame alaus įkalti (nors ir ne gegužės 1-oji)!

Seniai pamirštas ne tik mūsų kraštuose šūkis, kuris nelabai skamba netgi ir ten, kur jau irgi šią dieną seniai nebešvenčiama.

Bet jei taip sutapo reguliariam pirmadieniniam įrašui tinklaraštyje ši diena, tai manyje šizofreniškai sugyvenantis sarkastiško anarchisto ir ciniško liberalo tandemas, pasiėmę šildančius gėrimus (aišku, kad arbatą – husarai jūs!), nusprendė šią nebešventę savaip čia paminėti, kviesdami prisijungti į kompaniją ir jus su tais gėrimais, kuriuos manote esant tam reikalui būtinus (o dėl skonio, žinia, ginčytis ne tik pAtarlės nepataria, atsiprašant už tautologiją).

* * *

Sovietmečio nepamenantiems (laimingi jūs žmonės be PTSD pasekmių, sakyčiau) primenu, kad šią dieną Rusijoje prieš 105 metus įvyko Lenino vadovaujamos bolševikų partijos, sparčiai išstūminėjusios po 1917 metų liepos kruvinųjų įvykių, kuomet tuometinės carą dar vasarį taikiai nuvertusios “demokratų“ valdžios įsakymu sušaudyta taiki demonstracija Piteryje, kitų partijų narius iš dvivaldystės laikotarpiu Laikinai Vyriausybei oponavusių Petrosovieto (šiam ėmė vadovauti Leonas Trockis – toks vienintelis akiplėšiškai atviras šiaip jau tuomet uždraustos kaip “teroristinės“ bolševikų partijos lyderių) ir Mossovieto (Maskva dar nebuvo Rusijos sostine), suorganizuotas ir Baltfloto subolševikėjusių jūreivių (nes armija buvo tuomet daugiau už menševikus ir eserus, kurie buvo keliasdešimt kartų gausesni už bolševikus ir išties aršiausi bei sėkmingiausi politiniai teroristai, iki tol surengę ne vieną aukšto carinės valstybės pareigūno nužudymą) jėga įvykdytas valstybinis perversmas sostinėje, kuomet jau per antrą šturmą prieš jaunuolius kariūnus junkerius ir moterų smogiamąjį batalioną, kai jau ir Nevoje tiesioginiam šūviui atplaukusio kreiserio “Avrora“ nukreiptų pabūklų grasinimui įtikinamai suveikus, taip pagaliau per užpakalines duris užėjus, apeinant kulkosvaidžius, nukreiptus į rūmų aikštę, ir užėmus vyriausybinius Žiemos rūmus, šiems perversmininkams ten ir areštavus posėdžiavusiąją minėtąją Laikinąją (buržuazinę, nors ten sėdėjo daugumoje ne konstituciniai demokratai kadetai, o gi tie patys socialdemokratai menševikai ir minėti aršieji social-revoliucionieriai!) Vyriausybę.

Pasekoje šis tokiu vienu sakiniu čia aprašytas rūmų (sic!) perversmas buvo istorijoje pavadintas trečiąja (po 1905 ir 1917 vasario) Rusijos arba sovietmečiu įprastesniu pavadinimu Spalio (nes senu Julijaus kalendoriaus stiliumi vyko dar ne lapkritį) socialistine revoliucija – ne už tuos buržuazinius liberalius idealus ir kapitalizmą kovota, kaip tų metų vasarį, o prieš juos.

Bolševikų lyderis Leninas iš tribūnos 1917-aisiais kalba revoliucinei miniai apie einamąjį epochos momentą, o įėjimą čia dėl visa ko yra užstojęs L. Trockis (nuspalvinta foto iš reddit)

Į Rusijos istoriją dabar gal nelįsime, nes tas 1917 metų politinis bardakas Rusijoje mūsų nuo šios imperijos atplėštai šaliai, tuo metu dar vykstančio Pirmojo Pasaulinio karo pasekoje okupuotai kaizerinės Vokietijos, suteikė istorinę galimybę Lietuvos Tarybai svečių kambaryje virš “Baltojo Štralio“ restorano Piliofkėje paskelbti mūsų demokratiniais pagrindais sukurtinos valstybės nepriklausomybę jau kitąmet (išties, tai buvo dar “smetoniška“ pro-vokiška gruodį išvakarėse, kaip ir moratoriumas nuo kitų metų kovo iki lapkričio, formaliai Lietuvai esant “karalyste“ su dar nekarūnuotu Mindaugu II bendros vokiečių imperijos sudėtyje, ką mūsų istorikai irgi linkę “pamiršti“, nes kažkaip nepakankamai herojiškai, suprask, atrodo, kai šalyje veikia išties vokiška karinė administracija iki pat ir mano gimtadieniui bei Lenkijos nepriklausomybei skelbti pritinkančio mėnesio ir dienos).

Todėl rusams jų toji socialistinė istorija prasidėjo 1917 ir truko iki 1991-ųjų, o mums toji anaiptol ne socialistinė (su kariuomenės malšintais “socialistiniais“ streikais, maištais ir net sukilimais 1934-1938 metais) nepriklausomybė nuo šitų rusų gavosi tokiais keliais gabalais nuo 1918 iki 1940 (realiai, tai juk Raudonoji armija čia įvesta mūsų teritorijoje dar 1939 metų spalio 20 dieną, Lietuvos valdžiai iki tol spalio 2 dieną kapituliantiškai demobilizavus kone 100 tūkstančio karių kariuomenę – ir tai didumą tų garnizonų su… kiek daugiau nei vos 16 tūkstančių SSRS karių juk gavome banaliai padefaultu kartu su mums iš sovietų “atvaduotos“ nuo lenkų Baltarusijos SSR perduotu Vilniaus miestu ir dalimi Vilniaus krašto) ir dar iki dabar nuo 1990 kovo 11-tos (nors irgi realiai, tai Lietuvos valstybės pripažinimo paradas, kurį primenu iš budėjimo kariu-savanoriu su ginklu pirmame poste, vyko tik nuo 1991-ųjų rugpjūčio po žlugusio pučo Maskvoje, o ir Rusijos kariuomenė iš čia išvesta irgi tik 1993-aisiais – ir dar vokiečių susierzinimui netgi pirmiau buvusio sovietinio karinio kontingento iš Rytų Vokietijos).

Prie visų dabar ironiškomis tapusių peripetijų, tai ir Rusijoje dabar valstybine vėliava plevėsuoja tas pats anuomet nuverstos buržuazinės vyriausybės Trikoloras vietoje buvusios komunistinės raudonosios vėliavos su proletariškais simboliais (uždraustais Lietuvoje, bet išsaugotais Kinijos kompartijos savo politinėje vėliavoje).

O ir jokiu socializmu Rusijoje seniai irgi nebekvepia, nors tie vietiniai kairieji neva-marksistai, save bandantys vadinti “komunistais“ (iš jų tyčiotųsi ne tik ano meto bolševikai, bet net ir nuosaikieji menševikai) bando pypauti, kad Kremliui derėtų “pasukti kairėn“ ir atkurti netgi CėCėCėPė-2, kas tikrai neįeina į jokius RF Prezidento “buržuazinio nacionalisto“ (sic!) Vladimiro Putino planus.

Tad ir mūsų pseudo-liberalūs isterikai, jei kažkokiu būdu net sugebėjo iki čia perskaityti, nepradėję klykauti, koks aš čia vatnykas (nes tai prieš mūsų nepriklausomybę kovojusiai “buroko“ kompartijai priklausiusiai partškolai apgyniau su ginklu kitame upės krante teisę tapti dukart jūsų prezidente?) ar “dar blogiau“ (žr. anekdotą gale) – dabar jau gali ramiai iškart apžioti bombonkę ir čiunkti ją iki paties koto pagrindo (no pun intended…).

* * *

Vis tik, jei jau taip ironiškai šiai dienai prisiminiau minėtąjį bolševikų perversmą Rusijoje 1917-aisiais lapkritį, kuris buvo jiems tada dar spalį, taip išaugusį išties į socialistinę revoliuciją ne tik pavadinime, bet ir esminiais šalyje įvykdytais pasekoje politiniais, visuomenės bei ekonomikos pokyčiais, tai klausimų dabar, vis labiau pasaulio šalių ekonomikoms smunkant į struktūrinę ekonomikose ir jau globalią ekonominę krizę, kyla gerokai daugiau.

Ir tie atsakymai dabar jau nebėra tokie aiškūs (nebent vis dar gyvenate vakar dienos iliuzija) ir vienareikšmiai (glušius – tai pasirinkimas ignoruoti, o ne objetyvus neįgalumas), kaip anuomet 1991-aisiais tam Vakarų liberaliai demokratiniam pasauliui nugalėjus socializmo lagerį Šaltąjame kare, kad laisva rinka ekonomikoje (t.y. kapitalizmas, nedetalizavus šiuo momentu kuris: merkantilinis, pramoninis ar finansinis) ir atvira visuomenė (ša, sorošėkai!) yra pranašesnis žmonijos vystymosi modelis.

Tada tuomet ir atitinkama padaryta išvada: Spalio socialistinė revoliucija Rusijoje buvo ne, kaip Karl Marx teigęs, progresyvesnis žmonijos etapas, nukreiptas į šviesią ateitį (vieni mato tame Jurijų Gagariną, kiti – Gulago archipelagą), bet klystkelis, nuvedęs galop į neišvengiamą akligatvį – antai, suprask, Rusija iki šiol neatsipaipaliojo po tos žalos, kurią pridarė su tuo jiems atitekusiu cariniu paveldu bolševikai.

T.y. ta jų padaryta “žala“ įvardinama, reikia suprasti, tos šalies paveldėtas agrarinės ir pofeodalinės ekonomikos industrializavimas bei to pasekoje sukurtos ir įvaldytos priešakinės atominės ir kosminės technologijos, ir pan.?

Savotiškas žalos supratimas gaunasi.

Tai gal mums taip ir džiugu, kad tą žalą Linksmaisiais 90-aisiais vis tik su nuoširdžia Vakarų pagalba pagaliau pavyko atitaisyti – apie 75% tos sovietinės buvusios ekonomikos buvo tiesiog sugriauta (per tiesioginį karą nacistai tesugebėjo pasiekti vos 30%), o likusi dalis privatizuota (t.y. akiplėšiškai pasisavinta), sukūrus vietoje buvusios “proletariato diktatūros“ jau naująją oligarchiją.

Jei ne tas iš KGB išmestas už savo buržuazines nuostatas ir komercines spekuliacijas, naudojantis tarnybine padėtimi, Vladimiras Putinas, tai galėtume ir toliau naudotis Rusija kaip Vakarų ekonomikų pigiu žaliaviniu priedu.

O dabar tai ką?

Taip per šitą užsispyrusį nevidoną visi kolektyviai einame į iš esmės jau prasidėjusį trečiąjį pasaulinį karą, mūsų visus per pandemiją “mokslu (?) įtikėjusius“ glušius taip net čia įtikinus, kad branduolinis sprogimas nėra tiek nepriimtina ar kažkuo bauginanti mintis dėl savo būsiančių negrįžtamų ir nebepataisomų pasekmių (ypač, kai įtikinėtojų tos sprogimo pasekmės net nepasiektų).

* * *

O kokias dar šiandien mes turime tos socialistinės revoliucijos pasekmes pasaulyje?

Jei ir nebėra socialistinės Sovdepijos, o pati Rusija tapusi buržujų valstybe, tai dar yra klaidingai “komunistine“ propagandoje vadinama kol kas tik formaliai vis dar antrąja, o ne pirmąja, ekonomika pasaulyje tapusi Kinija (dėka Kimerikos projektų ir, ciniškas liberalas manyje pridurtų, dar laisvos rinkos suteiktų galimybių!), nors ten ekonomikoje išties paties kapitalizmo yra gerokai daugiau už pasilikusius nuo anksčiau socialistinius rudimentus.

O kas dabar išties dedasi ekonomikoje ir socialinėje srityje šių kaimyniniame socialistiniame Vietname – sunku net supaisyti, jau nekalbant apie Kambodžą. Apie Afriką su jų vėl iki tarp gentinio genocido nusmukusių tarpusavio santykių nebėra ko net kalbėti – nei socializmo, nei kapitalizmo prasme.

Ir taip pat mūsų Vilniaus kaimynystėje turime gi Baltarusiją su jų tipo socializmu, artimu išties skandinaviškam (tik vektorius pastarųjų buvo nuo kapitalizmo link vis didesnio socializmo, o ne nuo SSRS “išsivysčiusio socializmo“ link esamo, paniekinamai mūsų nepilnaverčių ir švediško modelio bedūsaujančių “intelektualų“ vadinamo kolhoziniu), taip mutavusiu iki valstybinės stambių pramonės bei žemės ūkio įmonių ir privačios mažesniųjų dažniausiai prekybos ir vartojimo prekių įmonių ekonomikos su išsaugota bei toliau sėkmingai plėtojama gerovės valstybe, kas iš esmės juk ir trukdo šiai sąjunginei valstybei labiau integruotis į kapitalistinę Rusijos Federaciją dėl va tokio esamo per didelio socializmo.

Turime iš esmės netgi fašistinę, o ne jokią ne komunistinę (šios yra apie bendruomenes, kaip ir vadinasi komuna, ir jų valdymą per kolektyvines deputatų tarybas, o ne apie fiureriukus!) Šiaurės Korėją – faktiškai, tai juk tikrovėje išsipildžiusi Vokietijos rudamarškinių “šturmuotojų“ iš SA, kurių būtų, tarkime, tuomet nacistinė SS nesunaikinusi per “ilgųjų peilių naktį“, nacional-socialistų svajonė.

O va ciniškasis liberalas manyje, matyt, vartojantis tikrai kažką stipresnio už arbatą, pridurtų, kad ne ką kitokia tuomet yra ir Baltarusija su savo nacionaliniu lyderiu, pramintu Batka, ar ne?

Ir tame vienintelė paguoda mums, kad kaimynės tas tautinis socializmas nėra fašistinis imperinio (aha, vokiškai čia “reichas“ – sic!) tipo, nes ir be aršių tapinoidų agresijos jau reikštų mums ne tik teritorines pretenzijas (gi Vilnių iš jų Stalinas taip atėmė ir mums tada atidavė!), paremtas karine jėga (o dauguma priešiškai mūsų tautai nusiteikusių gudų nacionalistų litvinistų dabar kaip tik nusėdo “pabėgėliais“ nuo 2020-ųjų kaip tik Vilniuje, mūsų šaikai juos čia mūsų sąskaita išlaikant!).

Juk Baltarusijoje dabar jau dislokuoti (tai va ir už tai “ačiū“ mūsų durnačioku paskiepytam anūkui iš URM – už jo ir jo šaikos visą tą “išmanią“ užsienio politiką, pavertus draugiškiausią kaimyninę šalį dabar Rusijos agresijos placdarmu sostinės pašonėje, nuo ko tikrai “labai saugiai“ dabar čia jaučiuosi, vildamasis tik Batkos sveiku protu ir pasitikėdamas jo kantrybe, o ne savo šalies valdžios gebėjimais užtikrinti nacionalinį saugumą, aha!) naikintuvai, galintys iššauti ore sunkiai susekamus ir priešraketinės NATO gynybos kol kas neįveikiamus hipergarsinius “kinžalus“, kurie gali turėti ir branduolines galvutes, ir kurių raketos juk pasiektų net Britaniją, o ne tai kad už 30 km esantį vis dar mūsų, nors lenkai ir ginčina, Vilnių.

O jei kalbėtume apie to kapitalizmui juk “pralaimėjusio“ socializmo paveldą be visų šitų geopolitikų, bet žmogiškame ir kiekvienam aktualiame socialiniame lygmenyje, tai vis labiau yra ne tik pas mus naikinama tarsi anksčiau “savaime priklausanti“ čia buvusi, tarkime:

  • visuotinė senatvės pensija (činovnykai sau susikūrė rentų privilegiją per tas ciniškai jų pavadintas “asmenines sąskaitas“ kitų sąskaita, atsiprašant už tautologiją),
  • socialinis draudimas (sukurtas isteriškas nepakantumas “pašalpiniams“),
  • visuotinė medicina (“optimizacija“ tiesiog palieka be medicinos paslaugų varguolius provincijoje) ir
  • buvęs visuotinis kokybiškas švietimas (pedalogija įveikė pedagogiką ir įteisino bei užtikrino ateičiai elito mažorikams tą menamą “meritokratiją“),
  • kaip ir turėtos ne tik apmokėjimo, bet ir paties darbo sąlygos bei su juo susijęs poilsio režimas (nekalbu apie anksčiau priklausiusias profsąjungiečiams nemokamas sanatorijas ar poilsiavietes, bet netgi apie neapmokamą laiką iki darbovietės ir išsunkiančias ten darbo sąlygas),
  • kaip ir pats darbas, kurio netgi gali tiesiog rinkoje nebebūti, o kapitalizme lieka tik laisvė dėl to, lyg nebe XXI-ame amžiuje gyventume, o, geriausiu atveju, XIX-ame, banaliai numirti badu.

O iš čia ir ateina tas visas buitinis “proletariškas“ alkoholizmas, gėdos dėl prievartinio veltėdžiavimo nepakeliančių savižudybės, priverstinė masinė darbingų žmonių emigracija – mūsų nykstanti ir jau net pagal oficialią statistiką 1960-uosius savo populiacija pasiekusi tauta ne atsitiktinai tame pirmauja pasaulyje.

Iškeistas tas mums per sovietinę okupaciją taip prievarta primestas socializmas jau į “progresyvesnius“ kramtoškę ir džinsus – tikrai anuomet išjuokiamų istorijos pamokose paikų aborigenų, mainiusių su naglosaksų kolonistais tą savo žemę ir auksą į stiklo karoliukus ir raupais apkrėstas antklodes, vertas poelgis.

Tik, skirtingai nuo rusų, mes galime guostis, kad turėjome kilnesnį tikslą – tai Lietuvos laisvę (nuo rusų, be abejo) ir nepriklausomybę (t.y., kai mums ir nuo mūsų niekas nepriklauso).

Cinikas liberalas čia manyje dabar gavo į snukį, aišku.

* * *

Taiką – tautoms! Žemę – valstiečiams! Gamyklas – darbininkams! Valdžią – taryboms!

Tokie anuomet, kurie, matosi, ir vėl darosi vis labiau aktualūs dabar, šūkiai buvo anuometinių perversmininkų iš esmės visa politinė programa.

Ir gal vis tik šitokie paprasti šūkiai (o kaip kitaip masinio neraštingumo laikais?), kuriuos pažadu iškėlė ir iškart savo pirmaisiais dekretais įvykdė bei kitų pažadų ir toliau kategoriškai laikėsi anuomet 1917 perversmininkai bolševikai, jiems laimėti žmonių širdis ir protus tuomet padėjo labiau, nei, suprask, tie realiai itin nedidelei ir nelegaliai partijai jėgą suteikę tik “propagandos apmulkinti“ ginkluoti ir maištaujantys Baltijos jūros laivyno jūreiviai (kurių dauguma šiaip pritarė labiau vis tik anarchistams, o ne bolševikams, kaip parodė ir 1921-aisiais Kronštate šių sukilimas prieš bolševikų tarybų valdžią)?

Kaip iš atsilikusios ir žlugusios feodalinės bei į visišką suirutę per keletą opiumo karų vakariečių imperialistų nuvarytos Kinijos, tapusios nuo 1911-ųjų, kaip Rusija 1917-aisiais, iš pradžių dar buržuazine ir nacionaline per tautininkų partiją Kuomintang, kurios palikuonys, vis dar vadinantys save Kinijos Respublika, dabar likę “nepriklausomame“ Taivanyje, būtent tie kinų komunistai, laimėję 1949-aisiais pilietinį karą, šią jų sukurtą Kinijos Liaudies Respubliką pavertė antrąja, jei ne išties pirmąja, pasaulio ekonomika, kurios grėsmę sau ne šiaip Pietryčių Azijos regione, bet jau ir pasaulyje mato JAV, vis dar laikoma pirmąja ekonomika pasaulyje?

Nesiimsiu čia to dabar nagrinėti – tiesiog atkreipsiu dėmesį į dabar patvirtinto trečiai kadencijai jų suvažiavime Kinijos kompartijos ir valstybės vadovo Xi Jinping pradines tezes apie šalies ateitį, kurias tie tradiciškai savo pirmos kadencijos pradžiai surašo kaip savo strateginius tikslus.

Aštuntas punktas iš 14 jo teiginių, iki kurio niekaip mūsų “nusiliberalinę“ menami ekonomistai, apsimestiniai politologai ir klaidingai laikantys save Kinijos ekspertais (tokių gal nebėra jau viešumoje, nes ir Kinijai tokios šalies, kaip mūsų, muitinės registre taip pat nebėra – ir vėl “ačiū“ išmaniam anūkui ir jo šaikai!) yra neįgalūs prieiti, atsako į tą esminį politinės ekonomikos keliamą klausimą, kam yra skirta jų šalies ekonomika:

8. Žmonių gyvenimo sąlygų ir jų gerovės gerinimas yra pagrindinis vystymosi tikslas.

Čia padarysiu pauzę, kad jūs patys šią tezę pergalvotumėte.

* * *

Ne, ne kaip mūsų visų “partijų“ rinkiminė programa, susivedanti į šūkį “jūsų pinigus pavogsime teisingiau“.

Kinų kompartijai vis dar socializmo (t.y. gerovės visiems!) kūrimas ir jo visapusis tobulinimas yra esminiu jų valdymo tikslu, nepaisant pasirenkamų kelių jo pasiekimui – katės spalva nesvarbu, jei tik gerai peles gaudo, kaip sakęs Deng Xiaoping.

Kaip realiai ten jiems gaunasi, ir kas yra kam ten po to geriau – klausimas vertas būtų atskirų diskusijų (liberalas manyje atsipeipaliojo po smūgio?).

Bet šis, matyt, dabar ir yra va toks šių laikų komunistų suformuotas jų “permanentinės revoliucijos“ siekis, kuris juk visiškai prieštarauja ir mūsų šalyje esančio kapitalizmo esminiams principams, kuriuos taip mielai šita mūsų godi, šykšti ir pavydi tauta palaiko, nesuprasdama, kaip čia po to gaunasi, kad tos “visuotinės“ gerovės pasilieka vis mažesniam kiekiui elitinių žmonių, o tauta, reikia suprasti, nuo va tokių “gerovės valstybės“ sukuriamų gyvenimo sąlygų taip sparčiai nyksta, kaip prie socializmo iki tol veisėsi (formaliai mes grįžome pagal statistiką į 1960-uosius, tik realiai dėl “ilgalaikių komandiruočių“ ir panašių mirusių sielų šalyje būsime kažkur apie 1956-uosius, jei išvis ne į Stalino laikus nukritę).

Atsakymas gali būti iš banalios biologijos srities – niekas negali konkuruoti su 64 milijonais metų evoliucijos.

Nes kapitalizmas, kad ir kokią visuomenės ekonominę santvarką dabar tuo žodžiu vadintumėte, yra pagrįstas biologiniais principais (vietoje lamariškojo rūšių bendradarbiavimo ir prisitaikymo anglų elito apmokėta ir visuomenei įbrukda kaip vienintelė teisinga darviniška konkurencija – tai primetama stipresniojo teisė ir elito vykdoma dirbtinė socialinė atranka) ir žmonių elgseną visuomenėje nulemiančiais tik biologiniais instinktais (tais mano jau anksčiau minėtais babuiniškais: nugvelbti, atkrušti ir paišsidirbinėti – t.y. mityba, reprodukcija, dominavimas).

Bolševikų, persivadinusių į komunistus, po laimėjusios ir apsigynusios socialistinės revoliucijos sekęs bandymas šalyje įvykdyti savo dirbtinę socialinę atranką ir taip pasekoje sukurti idealistinę ir dirbtinais bei pagal savo ideologiją išsigalvotais visuotiniais humaniškais principais pagrįstą visuomenę, užsibaigė, kaip matėme, nesėkme.

Nes toji proverbinė “dešra“, kurios pusėje ir buvo minėtoji 64 milijonų metų trukmės evoliucija, sėkmingai įveikė pasiūlytą labai nepatrauklią kūno plaukuotumą į drapanėles iškeitusiems babuinams programą tam keliui į komunizmą – t.y.:

  • a) iš pradžių, tik kitų labui pasiaukojantį darbą iki visiško išsekimo (žr. Pavkos Korčiagino herojų iš “Kaip grūdinosi plienas“ su jo pakoučinimu apie tai, kad reikia pragyventi taip, kad jau pastimpant “nebūtų kankinančiai skausminga už betiksliai pragyventus gyvenimo metus“),
  • b) o ir pasiekus tą komunizmą, taip ir toliau irgi visus materialinius džiaugsmus atmetus, nes “visi gauna viską pagal būtinus poreikius ir taip, kaip visi kiti“ (faktiškai – visuotinių bazinių pajamų idėja, tik išreikšta nebe pinigais, o iškart reikiamais produktais), ir nėra kuo prieš kitus pasipuikuoti (visiškai nesuvokiama dabartinei instagraminių narcizų kartai!), kai viskas yra tiesiog funkcionalu (koks dar “marketingas“???), bet išties juk taip nykiai nuobodu, kadangi visa gyvenimo prasmė ir vėl nukreipta kitų labui į svarbesnius žmonijai tikslus (žr. A ir B Strugackių “Vidurdienis. XXII amžius“ – ypač tą dalį apie tiekėjų supainiotas kaimynams skalbimo ir maisto gaminimo mašinas).

Kaip šitas komunistų “komercinis“ pasiūlymas gali sužavėti tūlą vartotoją, kuris prie biologija pagrįsto kapitalizmo turi iliuziją, kad, neva, laisvoje rinkoje jis gali prasisukti geriau už savo kaimyną, kurį seniai į pasakas vietoje moralinės doktrinos nurašytas šventraštis liepia mylėti (tai ką – ir savo “viršpelniais“ pasidalinti???) ne mažiau, už patį save?

* * *

Aš esu rašęs, kad nelabai tie mūsų žmonės ir norėję išties net su anuo netobulu, nors ir “išsivysčiusiu“, socializmu atsisveikinti – neskaitant visokių atkutusių kavenskų spekuliantų stašaičių, bubnelių ar petrikų peršamų rožinių svajonių apie “Ameriką Lietuvoje“, tai veikiau norėjo tik socializmo pagerinimo: tokio iliuzinio švediško socialdemokratinio “karališkojo socializmo“ modelio ar bent jau svajoto vokiškojo krikščioniškai demokratinio.

Gavusi labai rimtą politinį perspėjimą per riaušes (kaip dabar pavadintume – maidaną) Tiananmen aikštėje 1989-aisiais, vis tik Kinijos kompartija pasidariusi rimtas išvadas – jie išties visada savo pažadus liaudžiai vykdo.

Ir štai ten pat netgi Xi Jinping paaiškina, kodėl, jo nuomone, sužlugo socialistinė Rusijos ir kitų jos prisijungtų tautų respublikų sąjunga (su mano sarkastiškojo anarchisto replikomis, nes ciniškas liberalas, kaip minėjau aukščiau, šiuo metu gavęs į snukį ir truputį prilaiko liežuvį už dantų, kol dar juos turi):

Kodėl Sovietų Sąjunga subyrėjo?

(nes Ronis už “USA Team“ ir Gorbis už “Sovietskaja Zbornaja“ dirbo dėl bendro vieno tikslo kartu, o ne prieš vienas kitą savo komandose – mano past.).

Kodėl Sovietų Sąjungos komunistų partija krito nuo valdžios?

(nes funkcionieriai irgi taip pat užsimanė tapti savininkais kapitalistais, o ne kažkokių nomenklatūros ideologų lengvai pakeičiamais vadovais – mano past.)

Svarbi priežastis buvo ta, kad kova ideologijos srityje buvo itin intensyvi

(Gorbis labai norėjo būti prezidentu kaip Ronis ir kiti “kolegos“ JAV, ir su savo godžiais sėbrais per reformas sugriovė esminį SSRS politinio valdymo per deputatų tarybas kolektyvinį modelį – mano past.),

bet visiškai neigianti Sovietų Sąjungos istoriją

(užėjus ekonominei 1980-ųjų krizei dėl nepavykusių reformų, taip sorošėkų dėka įteigtas visuomenės sąmonėje tik SSRS ekonominio modelio “neįgalumas“, lyginant su klestinčiu kapitalizmu, nors 1970-ieji Vakaruose buvo klaikios stagfliacijos dešimtmečiu – mano past.),

neigianti Sovietų Sąjungos komunistų partijos istoriją

(naudojantis viešumo politika, buvo perdėtai akcentuojami, klastojami ir manipuliuojami propagandoje kompartijos ir represinių organų nusikaltimai, represijos, gulagai ir pan. – mano past.),

neigianti Leniną

(kaip marksizmo teorijų labai sėkmingą įgyvendintoją praktikoje pagal einamas laiko ir vietos sąlygas; šiaip jis juk yra geriausias visų laikų revoliucijų teoretikas ir praktikas – mano past.),

neigianti Staliną

(šalis per dešimtmetį industrializuota, išspręstas badas, įdiegtas visuotinis švietimas, kariuomenė, buvusi tik milicijos tipo, reorganizuota, kad sugebėjo jau naujame ir didžiausiame istorijoje kare šalį apginti ir su sąjungininkais jį laimėti, skirtingai nuo du karus iki tol prapylusios carinės, dar pasekoje sukurtas branduolinis ginklas, ir pan. – mano past.),

kurianti istorinį nihilizmą ir painiojantį mąstymą

(pasiekimai, įskaitant pirmavime net kosmose, visuomenės sąmonėje buvo visiškai išstumti, iškeliant dešrą svarbiau už valstybės ir tautos pasiekimus ir šalies likimą; kas taip sukūrė sąlygas ir Lietuvai siekti nepriklausomybės, nes tos visokios “dešros“ pas mus buvo gerokai daugiau, dalintis su rusu ja nebenorėjome, o tas jų “kosTmosas“ juk mums tik horoskopuose svarbus – mano past.).

Visų lygių partijos organai prarado savo funkcijas

(faktiškai nomenklatūrą užvaldė ne idėjiniai, bet “dešros komsomolcai“, atėję į partinį socialinį liftą tik kaip ir dabar visokie “lygesnių gyvulių ūkio“ kuodipezos vardan savo babuiniškų “kotletukų“ – mano past.),

kariškiai nebebuvo partijos vadovaujami

(kaip prisimena mano išvadas prieš Maskvos pučą draugai, man grįžus iš sovietinių “čebatų“ – tos armijos griauti nebūtina, nes ji pati sugrius).

Galų gale Sovietų Sąjungos komunistų partija, didžioji partija, išsibarstė, Sovietų Sąjunga, didelė socialistinė šalis, iširo

(tiksliau, tai buvo Beloveže nomenklatūros pirtelėse už faktiškai valdžią praradusio mėmės Gorbio nugaros tiesiog pragerta ir išsidraskyta sau tuometinių Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos vadovų, net nepasikvietus į išgertuves ir “suverenitetų dalybas“ kokių kazachų, kurie pasekoje liko vieni visoje SSRS – mano past.).

Tai labai pamokanti istorija!

Gal todėl, besimokanti iš kitų ir savo klaidų, dabar toji Kinija savotiškai ir lieka to Rusijos Spalio socialistinės revoliucijos suteiktų galimybių perėmėjais ir tos revoliucijos pasekmių naudos gavėjais?

Dabar Kinijos Liaudies Respublika pagal savo ekonomikos dalį pasaulio ekonomikoje užima tą vietą, kurią savo geriausiais metais užėmė ir SSRS.

Pagal liberalią tolimesnio vystymosi logiką, Kinijos laukia neišvengiamas žlugimas.

Tik, deja, nei man JAV alzhaimerinis prezidentas į Ronį panašus, nei tas Xi Jinping būtų toks pats seilius kaip Gorbis, kad tas taip ir įvyktų.

Veikiau, šįkart viskas eina oi kaip ne Vakarų naudai…

* * *

Ar aš čia kažkaip švenčiu, kad tekste apie visiškai kitus dalykus, radau progą paminėti šias Rusijos Spalio socialistinės revoliucijos metines? Ne, o ir kodėl turėčiau švęsti? Nors būtų labai kvaila neigti, kad šis įvykis, sukūręs ištisą epochą, nebuvęs svarbiu žmonijos istorijoje.

Ar kažkur kažkaip čia teisinu visas tas komunistų vykdytas represijas vardan jų tikslinės ir dirbtinės socialinės atrankos, kuri dar ir ilgainiui, matome, vis tiek nepasiteisino? Neįmanoma net loginiu pagrindu – negali vardan humanizmo veikti antihumaniškomis priemonėmis (čia kažkaip prisiminiau Michailo Bakunino, anarchizmo klasiko, pašaipią pastabą Karlui Marksui, komunizmo klasikui, dėl šio siekio išlaisvinti proletariatą per proletariato diktatūrą, kas yra mažiausiai oksimoronas, o ne tik pats “Das Kapital“ autorius yra tas be oksi-).

Ar kažkaip agituoju dabar gal jus tapti marksistais? Irgi ne, o ir kam man to reikia?

O gal net ir komunistais?! Kažkaip nelabai irgi įtikinama būtų mano atveju, sakyčiau, o ir gaunasi kaip pagal anekdotą, kad jei norėčiau pats įstoti į komunistų partiją, tai mūsų šalyje juk yra demokratija, todėl ši partija uždrausta, ir tokiam “ketinimui“ išsipildyti nėra lemta.

Ypatingai bukiems mentams belieka atskirai pareikšti, kad aš čia niekaip neagituoju už jokius nekonstitucinius veiksmus, jokius valstybinius perversmus ar revoliucijas, net jei šita klaidingai vadinama valstybė dabar yra akivaizdžiai priešiška mano šaliai, kurios nepriklausomybę su ginklu paikai gyniau 1991-aisiais, ir mūsų tautai, net jei šioji yra godi, šykšti ir pavydi – su aiškiu potraukiu būti buožėmis, ir labai tipinė kapitalistinei išnaudotojiškai visuomenei.

O tokia proga kažką dar čia pasapalioti humanistinės moralės temomis, žinia, manyje tie du paminėtieji pradžioje šizofreniški draugeliai toliau jau trukdo – tas sarkastiškasis anarchistas nuo “antstato“ ir ciniškas liberalas nuo “bazės“ (šitas prisiarbatinęs aukštielnykas drybso ir atsainiai cigaro dūmus į žvaigždes danguje pučia).

Tai tuomet ir ura, tovariščiai, arba – amen.

Dėl Vėlinių jokių įprastinių antradieninių Sinkopių šįkart nebūta.

Dažnesnis ir trumpesnis reagavimas į aktualijas nutinka mano paskyroje Patreon rubrikoje microblog, į kurį yra prestižinis užėjimas nuo €10 mėnesiui.

Ir didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas jau 2022-11-05, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement