Tekstas žemiau neragina keisti jėga ir prievarta konstitucinę Lietuvos Respublikos santvarką ar imtis kitokių nekonstitucinių veiksmų (nes visuomenės nepaklusnumo akcijos ir protesto demonstracijos taip pat yra demokratiški politinės kovos metodai, neapsiribojant tik dalyvavimu rinkimuose nurodytomis sąlygomis), o turi tik pažintinę ir šviečiamąją paskirtį (todėl teiginiai ir paaiškinimai gausiai iliustruoti istoriniais pavyzdžiais).

Minimas ir cituojamas čia V. Leninas, K. Marksas, M. Bakuninas ar kiti revoliucijas kėlę veikėjai taip pat nėra jokia ideologine agitacija.

* * *

Sakyčiau, jau taip čia prisigyvenome, kad man tinklaraščio komentaruose tenka Leniną cituoti...

“Djaugai, jevoliucija laimėjo! Eikite ij išbuožinkite bujžujus!“ – Leninas iš tribūnos Rusijos proletarams (bet lietuvių neįkvėpė – mes užsimanėme patys tapti buržujais)

Bet šią temą išplėtimui ir argumentų apibendrinimui gal ne šiaip dabar pasirinkau (ramiakas, saugumiečiai, niekas čia jokio pučo nerengia!), taip dar ir sutapus tokiam “tarpušvenčio“ (aha: visų šalių proletarai, pagiriokitės!) laikmečiui tarp aptartos jau čia ir komentaruose taip pat prieš tai iškeltos Rusijos Spalio revoliucijos 1917-aisiais temos ir dabar dar iki SSRS sukūrimo datos 1922-aisiais (verta ką nors ta tema gruodį parašyti, ar mat juos šunes, kai vis tiek 1991-aisiais viskas sužlugo?).

O gal išties taip ir gerai, kad dabar viešumoje šios abi temos lietuviams nėra labai aktualios – godi, šykšti ir pavyda tauta nėra linkusi analizuoti priežastinių ryšių, kodėl gyvenimas gerėja tik kokiems nors “seimo vagims ir oligarchams“, o tautiečių šalyje jau po “ruso okupacijos“ dabar ketvirčiu sumažėję tarsi po kokio maro.

Anuometinei Lietuvai šios paminėtos mano abi datos irgi buvo išties mažai svarbios (nors sovietmečio istorijos vadovėliuose kalė naratyvą, kad dar ir kaip svarbios!), taip mūsų Valstybės Tarybai nedideliame kambarėlyje virš “Baltojo Štralio“ restorano Pilies gatvėje paskelbiant Nepriklausomybę 1918 metų vasario 16-tąją – juk tai įvyko ir vokiečių okupacijos sąlygomis (vyko Pirmasis Pasaulinis karas – štai kas čia buvo išties svarbu) jau de facto esant nebe Rusija nuo 1915-ųjų, o ir po to jau esant de jure ir de facto laisva šalimi nebe vokiečių (iš kurių, nepabūgę anuometinės NATO – Antantės kariuomenės, mes jau kitąmet 1923-čiaisiais “atsikrymnašinome“ sau Klaipėdą!) ir nebe rusų (mums truputį irgi pasistengus, taip ir LitBel SSR, kaip kapsukinis “socialistinės LDK“, projektas žlugo lenkų karinių prieš bolševikus veiksmų dėka), ar net nebroliškai su Vilniaus ir Suvalkų kraštais pasielgusių “brolių“ lenkų bendrų valstybių sudėtyje (Rzeczpospolita Polska ale nie Objga Narodow, bez litewskiego, do dupy, prosze pana).

Gal dar ir todėl šie labiau tik rusams svarbūs įvykiai dabar ir mūsų mokyklose istorijos kurse paminėtini tik pirmosios Lietuvos Respublikos sukūrimo tarpukaryje kontekstui suprasti, nes tie 1917-ieji suteikė mums galimybę nebegrįžti atgal pas tuos imperinius rusus jau po imperinių vokiečių pasitraukimo, o jiems tada svarbūs tarsi nepilnu imperiniu atsikūrimu 1922-ieji labiau paaiškina, kurie jau rusai 1939-1940 metais čia mus per keletą etapų taikiai (sic!) aneksavo, ir kaip vos nuo spalio 20-osios iki kitų metų liepos 21-osios į tą jų mažiau nei prieš 18 metų sukurtą SSRS inkorporavo, to mūsų 1940-ųjų “liaudies“ Seimo delegatams rusų kaip sovietų Maskvoje pasiprašius (iš LTSR himno: “tarybinę Lietuvą liaudis sukūrė“, aha).

Ir gal paaiškintų netgi tai, kodėl ano meto politikos veikėjo, kurį pažinojęs ir mano prosenelis (šis maniškį, gerų kaimynų, godžių, šykščių ir pavydžių, dėka vos nenumarintą Antrojo Pasaulinio karo metu Gestapo Kaune, taip išsodino jau iš traukinio pakeliui į Sibirą…), vienas anūkas dabar tupi cypėje kaip šios valstybės priešas ir “rusų šnipas“, o 1941-aisiais laikinai birželį aną čia prie vėl užėjusio vokiečio pakeitusio kito politikos veikėjo, iki tol laikinojoje sostinėje suprojektavusio ir Paryžiuje gauvusio sidabro medalį už mano fakultetą Alma Mater, proanūkis dabar savo senelio dėka nelabai sėkmingai apsimeta šios valstybės užsienio reikalų ministru.

Istorija ir jos metu vykę revoliuciniai pokyčiai Lietuvoje iš esmės juk yra dar gyvi prisimenamose šeimų istorijose, o ne sausais atrinktais faktais ir ideologiniais naratyvais surašyti mokykliniuose istorijos vadovėliuose.

* * *

Nors anuometinio Lietuvos valstybės iš išorės inspiruoto perversmo, nepaisant po to sekusio iš esmės revoliucinio pertvarkymo į socialistinę bei “sąjunginę“ toje SSRS, mes tikrai nevadiname nei jokia revoliucija, nei kokiu išvadavimu (nuo ko?).

Kaip ir Lietuvos išvadavimu to net patys rusai nevadina, skirtingai jau nuo 1944-ųjų čia (kaip savo SSRS dalies), ir netgi tuomet dar 1939-aisiais jų iš lenkų “atvaduotų“ Vakarų Baltarusijos ir Vakarų Ukrainos tautiečių, kartu taip nuo lenkų mums “atvadavus“ vos prieš metus 1938-aisiais lenkams pagal jų ultimatumą mūsų išsižadėtą dar ir Vilnių (bet iškaulintą 1939-aisiais iš SSRS ne apsimestinio Lietuvos užsienio reikalų ministerio Juozo Urbšio), tačiau nebepaisant pačių bolševikų pasirašytos 1920-ųjų tarpvalstybinės sutarties dėl Vilniaus krašto pripažinimo Lietuvai, ko pasekoje dabar turime tik sostinę pasienio zonoje per mažiau nei 30 km nuo sienos su Baltarusija (tik mūsų elitukui kaip ir smetoniškam labiau rūpi vėl masiniam pabėgimui apsaugotinas Suvalkų koridorius, nei sostinės gynyba nuo Medininkų pusės) ir be jokio “lietuviškojo“ Gardino (tai nors ačiū politiniu veikėju vietoje išsilaksčiusio lietuviško elito pabuvusiam rašytojui Petrui Cvirkai, kuris bent jau mums “čiurlioniškus“ Druskininkus taip pat vėliau papildomai Maskvoje iš Baltarusijos SSR iškaulinęs – nepelnytai pamirštas, ir jo iš Vilniaus nukeltas paminklas visiškai pritiktų net ne Grūto sovietmečio balvonų parkui, bet šiam miestui už va šituos jo nuopelnus valstybei, tą atminimo lentoje atitinkamai ir įrašius bei pastačius taip priešais landsbergiukų šiemet nusavintą Belarus sanatoriją visų smagumo labui).

Taigi dar turime vieną Lietuvos esminį ir sisteminį valstybės santvarkos pakeitimą, paprastai kitaip vadinamą revoliucija, nors, patikslinant čia sąvokas, tai, vis dar primetamu rusišku naratyvu (nors panašiai revoliuciją angliškai apibrėžia ir internetiniai žodynai), tos revoliucijos yra tik masiniai maištai ir sukilimai, kurie pasibaigia valdžios perversmu (angl. revolt, o ne revolution).

Ir kai tik šiaip vienos elito grupės ginkluotas valstybės perversmas prieš kitą (kaip Lietuvoje 1926-aisiais), pavadinama nebent kokiu puču. Bet jau minėjau, kad Rusijoje valstybinį 1917-ųjų metų lapkričio 7-osios perversmą jokia Spalio socialistine revoliucija net patys bolševikai iki 1927-ųjų nevadinę, kol ne tik pasiekė galutinę pergalę pilietiniame kare, bet ir jau įsitvirtino toje šalyje radikalūs (t.y. išties revoliuciniai) socialiai bei ekonominiai pokyčiai, ir jau to dešimtmečio jubiliejaus proga persivadino atitinkamai (t.y. jei angliškai, tai revolt į revolution), dar vėliau pompastiškai pridėję žodį “didžioji“ (Didžioji Spalio revoliucija, Petras Didysis, Didysis Stalinas, Didysis Tėvynės karas, Didžioji Britan… ai, šitas nesiskaito).

Tenka dabar visą šitą čia patikslinti, kaip ir rašyti tekstą žemiau, nes jau seniai mokyklose nebesimokoma to, kas mums buvo privalu dar sovietmečiu bent dalinai per istorijos ir visuomenės pamokas…

…ir iš kurių mane paskutiniais mokslo metais išmetė kaip, cituoju, “buožės anūką“ bei “buržuazinį nacionalistą“.

* * *

Tai vėl ačiū tuometinei Lietuvos kompartijai (sic!), kad 1988-aisiais (nes Sąjūdis susikūrė tik iškart po mano mokyklos baigimo) buvo panaikintas baigiamasis istorijos egzaminas.

Tad aš likusius privalomus abitūros egzaminus (kurių buvo lietuvių kalbos ir literatūros rašinys, su minėtojo Lenino citata, kas verta irgi čia atskiros istorijos, ir lietuviu kalbos egzaminas žodžiu, kur teko prisiminti Justiną Marcinkevičių ir jo poemą apie vokiečių įvykdytą karinį nusikaltimą Pirčiupiuose; rusų kalbos ir literatūros egzaminas žodžiu; fizika, kur su mano šperomis visos pirmūnės irgi puikiai išsilaikė; ir matematika raštu; bet jau tik istorijos “pokalbis“, kuriame manęs paklausė apie… nesijuokite dabar – “revoliucinį judėjimą buržuazinėje Lietuvoje“!), taip išsilaikiau gerai arba puikiai, todėl ir vidurinio išsilavinimo atestatą įgijau, ir šiaip mokyklą baigiau netgi be trejetų, o ketvertais ir penketais (penkiabalėje tuometinėje vertinimo sistemoje).

Istorija man visada patiko, nors aš ją studijavau daugiau savarankiškai (vietoje visokių pasakų skaitymo), kadangi tuometiniai mokykliniai istorijos vadovėliai buvo veikiau sovietų propagandinis ir dažnai tik didžiarusiškasis naratyvas (irgi “pasakos“) – galop, juk ir SSRS himne, kurio muziką su trečios versijos tekstu ir toliau dabartinė Rusija naudoja, buvo giedama, kad tą socialistinę valstybę “amžiams sutelkė Didžioji (sic!) Rusia“.

Ne Rusija, o Rusia, o Didžioji, tai suprask, ta, kuri aplink Maskvą, nes ankstesnėje iki šitos Kijeve ir aplink, žinia, buvo istoriškai tik Mažoji Rusia, nors lietuvių per LDK okupuotos ir ATR lenkams atiduotos valdyti to miesto ir jokia Ukraina dar nevadintos teritorijos reikalus Maskvoje tvarkęs šiaip jau “didžiarusiškasis (!) prikazas“, kas dabar yra ganėtinai ironiška.

Kodėl dabar tą paminėjau?

* * *

Nes ir vėl – mano pasirinktame laisva tema (aš, žinote, labai kreivai žiūrėjau ir toliau taip “nepatriotiškai“ žiūriu, atsiprašau, Elžbieta, į visą lietuvišką literatūrą, kurią derėjo tuose mokykliniuose rašiniuose nagrinėti tik pagal nustatytas sovietinių literatūros kritikų klišes) baigiamąjame rašinyje aš sąmoningai įdėjau Leninui klaidingai (kaip dabar aiškėja, nes nėra tokių evangelijoms būdingų nuorodų į jo raštus, ir ukrainizacijos vertinimo kontekste) priskiriamą pasakymą, neva:

“Rusijoje mažų tautų nacionalizmas – dažnai tėra tik atsakas į didžiarusiškąjį šovinizmą“.

Nesakykite, puiki citata sovietmečiui dar dveji metai iki Kovo 11-osios!

Suprantama, kad direktoriaus pavaduotojas ideologiniams (ar kaip ten jis vadinosi formaliai?) reikalams Niurnberge mirties bausme nuteisto nacių ideologo (sic!) ir reichsleiterio okupuotoms teritorijoms pavarde, mane, atėjusį aiškintis, kodėl iškabintame sąraše nėra mano rašinio įvertinimo, pasičiupo koridoriuje priešais mokytojų kambarį ir griežtai tarsi tikras gestapininkas pasiteiravo, iš kur aš šitą Lenino tokią “nacionalistinę“ citatą ištraukęs?!

Negi sakysiu, kad perskaičiau prieš keletą mėnesių Komsomolkėje (kurioje tada dar ne dr, bet ta pati Margarita Starkevičiūtė, tapusi ir mano dėstytoja VU TVM, smagiai rašiusi roko temomis, o ne finansų), kai aš jokių Lenino raštų nei tada, nei dabar nesu skaitęs (o išmestas iš istorijos ir visuomenės pamokų, kad nenuobodžiaučiau, iš mokyklos bibliotekos pasiėmiau Aleksandro Kazancevo fantastinį daugiatomį romaną “Fajetai“)?

– O tai jūs Lenino raštų neskaitę?! – užteko berniukui drąsos tokiu akiplėšiškai klausimu į tardytojišką klausimą (sic!) atsakyti.

Prisipažinti tų jam privalomo Lenino neskaitęs tas, aišku, man negalėjęs.

Todėl savo domėjimąsi man paaiškino, kad jei parašys jų vertinimo komisija už mano rašinį 5-tą penkiabalėje, ko tas šiaip yra vertas, tai tokius rašto darbus tikrina švietimo skyrius, o ten, suprask, vedėju yra tovariščius Dubinskas (pavardė jam tikrai pritinkanti – bandė nesėkmingai mums matematiką dėstyti, tai trigonometrijos iki šiol nemoku, nors kai mano mama matematikos mokytoja buvusi, tai aš iki tol viską žiniose kokiais mokslo metais pirmyn tik variausi; o ir kartą šitas irgi iš pamokos mane yra išmetęs, ir manau, kad – visiškai nepelnytai!).

O va tada problemų turės ne tik jie, taip mane įvertinę, bet ir aš, taip “nacionalistiškai“ rašinyje parašęs.

Sutikau, kad užteks ir ketverto, nes vis tiek jokios prabos medaliui bei “raudonam diplomui“ netempiu (kaip buvau lūzeriu, taip ir toliau tokiu durneliu gi esu) – ir su palengvėjimu tas pasiuntęs mane kitų egzaminų toliau laikytis (be matematikos ketverto dėl minėto tovariščiaus trigonometrijos nedadėstymo, tai kitų dalykų jau buvo penketai).

Mano ši istorija tarnauja tik paaiškinimui (angl. disclaimer), kodėl mano žinios istorijoje kartais yra truputį gilesnės už mokyklines, ir kodėl aš nei kiek nenustebčiau, jei koks tikras leninistas šią mano žemiau išdėstomą revoliucijų darymų teoriją sudirbtų, remdamasis tuo pačiu savo Leninu ir ta pačia kontekstui istorija, atsiprašant už šitą kalambūrą su istorijomis.

* * *

Raminu glušavotus kriminalinės policijos mentūros (nes nebe policija nuo skvernelinio pinokio prisigenerolinimo ten laikų) ir net galimai per daug durnai inciatyvius saugumiečius čia gal ir veltui.

Ir be manęs tas “revoliucinis“ valdžios perversmas Lietuvoje seniai įvykęs, arba net nuo SSRS žlugimo taip ir neįvykęs – nelygu kaip vertinsite mirusia respublika sorošėkų šaikos dėka paverstą šią klaidingai vadinamą valstybę, kuri seniai yra senosios ir naujosios nomenklatūros, kurių vaikai jau ir susituokę, net ne nuo partškolinės trepsės “tulpių pašto“, o gerokai anksčiau, kada buvo vsio zakonno, kaip ir sovietinis kolaboravimas jiems tereiškęs, kad “ir tada dirbome Lietuvai“.

Šiaip lietuviški “buržuaziniai“ (pagal savo libedryliškus įsitikinimus ir paskesnį nacionalinių aktyvų išgrobstymą, vadinamą prichvatizacija) “komunistai“ net Lietuvos Trispalvę gerokai iki Kovo 11-osios mūsų šalies valstybine vėliava buvo sau pagal einamąją sąjūdinę konjuktūrą atsinaujinę.

Ir jei dabar dėl metų jūs vėl nustebote, tai šitai taip darkart parodo, kaip jūsų įsitikinimuose viskas yra dabar sąmoningai naratyvuose perkeista, perrašinėjant labai neseną mūsų šalies istoriją, kurioje atsiradęs net “atkuriamasis seimas“ vietoje Aukščiausiosios Tarybos, ir kažkoks “valstybės vadovas“ tos AT Pirmininkas vietoje pagal to meto Konstituciją de jure ir de facto tokiu buvusio AT Prezidiumo Pirmininko (ir vėl ne, bet muzikalkės mokslinio komunizmo profesorius, apsimetantis muzikologu, tokių pareigų niekada nėjęs nei iki Kovo 11-osios, nei po Kovo 11-osios – čia kaip iš Bufetavos padaryti “prezidentienę“ našlės rentai gauti, kai ji prie LR Prezidento pareigas ėjusio AMB nei to sutuoktine buvusi, nei, be abejo, tokias “pirmos ponios“ protokolines pareigas ėjusi, nes vietoje šios išties atidirbusi AMB dukra, kuriai, matyt, ir derėtų tuomet teisėtai kažkokios rentos kreiptis).

Aš taip pat rašęs, kodėl jokios revoliucijos ar “maidano“ čia Lietuvoje nebebus – ir kad šitą klaidingai vadinamą valstybę sugriauti gali jau tik išorinė jėga (net jei būtų dirbtinai sukurstomos valdančiųjų šaikos kokios riaušės, kaip pernykštės prie Seimo).

Bet net ir Rusijos kariuomenė, mūsų laimei, šiuo metu gerokai yra pastrigusi Ukrainoje. O karinių veiksmų eigos, kariavimo priežasčių ar kitokių “teisuoliškumo“ įsitikinimų dėl to iki šiol nepaskelbto ir dviejų “rusiškų tautų“ tarptautiniu virtusio pilietinio karo aš ir toliau sąmoningai nenagrinėju, kadangi man abi pusės ten dėl savo neteisėtų kariavimo metodų, per kuriuos tik žūna niekuo dėti civiliai, ir būtent tokiais įvardintų net Amnesty International, yra pakankamai šlykščios, nekalbant jau apie nebeslepiamą ir atvirai demonstruojamą nacizmą (nors aš visada atsakau į visus skaitytojus dominančius klausimus komentaruose).

O ir iš vidaus galinti kažkaip “revoliuciškai“ pakeisti netgi taip vadinama “homofobiška“ maršistų “revoliucija“ dar pernai išsivadėjo, kaip irgi rašiau, dabar jų idėjinei lyderei ir filosofei Nidai Vasiliauskaitei taip tenkinant savo dominavimo instinkto jau ir socialinį to poreikį, šitaip užgožus ir perkeitus (sublimavus, kitaip tariant) tą jos biologinį reprodukcinį instinktą, sau smagiai be jokios “marksistinės-lenininės dialektikos“ (sic!), tad ir tuščiai vien intelektinės pramogos dėlei, taip postringaujant apie “antrąją“ Lietuvą.

Užuot pradžiai prisėdus bent jau to dabar čia mano valkiojamo Lenino pastudijuoti, kaip išties yra daromos tos revoliucijos, ir gal ten suradus netgi atsakymą į neišvengiamą po to kilsiantį klausimą, o tai kaip, jiems paėmus pagaliau tą valdžią “vardan tos, jau kitos Lietuvos“, ten su ta liustracija būtų.

Antraip, ir ta “antroji“ jų – vis dar toji pati Lietuva, ir vis dar vardan tos godžios, šykščios ir pavydžios, pasikeitus avatarams Seime ir ministrų kėdėse.

* * *

(kita dalis – bus apie 4 revoliucines sąlygas ir 3 jų išdavas)

O čia dar ir visiškai su tema nesusiję praeito antradienio Šiaulių radijo RS2 Laimonto Diniaus laidos Sinkopės:

Ir didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-11-26, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!