Tekstas žemiau neragina keisti jėga ir prievarta konstitucinę Lietuvos Respublikos santvarką ar imtis kitokių nekonstitucinių veiksmų (nes visuomenės nepaklusnumo akcijos ir protesto demonstracijos taip pat yra demokratiški politinės kovos metodai, neapsiribojant tik dalyvavimu rinkimuose nurodytomis sąlygomis), o turi tik pažintinę ir šviečiamąją paskirtį (todėl teiginiai ir paaiškinimai gausiai iliustruoti istoriniais pavyzdžiais).

Minimas ir cituojamas čia V. Leninas, K. Marksas, M. Bakuninas ar kiti revoliucijas kėlę veikėjai taip pat nėra jokia ideologine agitacija.

* * *

(Tęsinys, o pradžia – čia)

Tai kodėl čia nusprendžiau vis tik pasiremti būtent Leninu?

Ne vien todėl, kad jį mums, kaip ankščiau parašiau, įpiršo mokyklos laikais sovietmečiu visaip kaip tarsi “genijų, kuris atėjo visiems laikams“, nors dabar jau akivaizdu, kad iš esmės taip ir su visa ideologija bei valstybe santvarka tas “išnyko kaip dūmas, neblaškomas vėjo“, anot mūsų eiliuoti tarpukaryje mėgusio kunigo, ir netgi dabartinėje jau buržuazinėje Lenino tėvynėje Rusijoje.

Kurios dar ir labai simboliškai valstybine vėliava tapęs vėl Trikoloras, su kuriuo toji šalis jokių karų istorijoje laimėjusi nėra (nebent, bet juk irgi tik neužbaigtą, invaziją į Gruziją 2008-08-08, nes du karai Čečėnijoje buvo tik Rusijos vidaus reikalas, ir tai pirmąjį begėdiškai prapylė, o po antrojo iš esmės moka duoklę tam “savo“ regionui), kai juk taip prapylė ir Pirmąjį Pasaulinį karą, ir Pilietinį karą, o ir dabar su tuo Trikoloru nuo 2014-ųjų vėl atsigrūdusi į Krymą, iš kurio juk Lenino bolševikai su raudona ir Nestoro Machno anarchistai  su juoda vėliavomis (ironiška – tai Ukrainos pravasekų spalvos dabar!) tuos “trikolorininkus“ yra išgrūdę.

Bet dar ir todėl, kad Leninas išties buvęs ne tik šiaip revoliucijų teoretikas, tačiau, pripažinkime – dar ir labai sėkmingas praktikas, savo veiksmus aiškiai pagrindęs ir mums įforminęs.

Ir dar jis mylėjęs katukus, tai todėl, aišku!

Ne jis vienintelis istorijoje, aišku, rengęs tas revoliucijas ar valstybinius perversmus, taip pat pavadintus skambiai revoliucija – kaip antai Nepriklausomybės kova būsimos JAV prieš tuometinę Britaniją 1765-1791 metais vadinama American Revolution, ir po įvykusio britų 13-oje kolonijų revolt 1775-aisiais prieš karalių Jurgį III, kas išties pasekoje po Nepriklausomybės karo 1775-1783 metais, JAV irgi revoliuciniu vadinamo kaip Revolutionary War, tikrai nulėmė revoliucinius pokyčius šalies politikoje, ekonomikoje ir kolonistų britų visuomenėje, tapus šiems jau ilgainiui bendriniais jankiais.

Tačiau kiti revoliucijų veikėjai buvo tik:

  • arba stiprūs filosofuoti (sic!) teoriškai (kaip dalyvavęs 1848-ųjų nesėkme pasibaigusioje vokiečių revoliucijoje 1949-aisiais į Londoną emigravęs Karl Marx išvis postringavo tik arba teorinę galimybę jo susigalvotai “komunistinei revoliucijai“ per “proletariato diktatūrą“, iš ko šaipęsis jo bendraamžis anarchizmo klasikas Michail Bakunin, arba išvis savo veikale Das Kapital išvedžiojęs tik evoliuciškai natūralią kapitalizmo baigtį per sisteminius jame užprogramuotus laisvos rinkos, linkstančios į monopolizmą, prieštaravimus),
  • arba veikė grubiai praktiškai be didesnio savo ir kitų makaulių kvaršinimo, kas ir kodėl vyksta (Prancūzų revoliucionieriai išvis vienas su kitu persipjovė, dėl ko ir kilo posakis, kad “revoliucija ryja savo vaikus“), ar kokio banalaus valdžios perversmo pateisinimo (kaip 1991-aisiais Rusijoje, Boriso Jelcino pasekėjams taip nuvertus kartu ir Michailo Gorbačiovo nuvertinėtojus GKČP “pučistus“ – kai du pešasi, sakoma…), nes finale visada taip: kieno valdžia – to yra ir tiesa.

O su Lenino teiginiais apie revoliucijas – taip yra viskas išties sklandu ir aišku, ir dar visiškai patvirtinta praktikos.

* * *

Tik aš pabūsiu nekuklus ir Lenino keturias įvardintas revoliucinės situacijos sąlygas kiek sisteminiam mąstymui čia jums patobulinsiu.

Nes jei revoliucija yra antivalstybinė veikla, o tokia veikla yra nusikaltimas, žiūrint iš valdančiųjų pusės, kurie klaidingai vadinami valstybe, tai nusikaltimo sudėčiai visada būtinos abi sąlygos:

  • mens rea – “nusikalstamas ketinimas“, ir
  • actus reus – “nusikalstama veika“.

Toliau keturios sąlygos taip sklandžiai gula į šias kategorijas, kai dar ir viena išplaukia iš kitos.

* * *

Leninas teigė (jo teiginius kaip citatas išskiriu), kad revoliucinė situacija šalyje susidaro tuomet, kai:

  • 1. “Viršūnės nebegali valdyti kaip anksčiau“, t.y.:

– establišmente jau yra nebesuderinamas demokratiškai kompromiso labui didelis nesutarimas tarp skirtingų elito grupių.

Kitaip tariant, yra politinė krizė arba kritinis visuomenės įtakingų grupių interesų neatitikimas esamai valstybės sąrangai.

  • 2. “Apačios nebenori gyventi kaip anksčiau“, t.y.:

– esamos valstybės sąrangos nebeatitinka jau jų ekonominė padėtis, nes toji gali būti:

    • tiek ženkliai pablogėjusi, kada, tarkime, nebeliks vidurinės klasės, ir tuomet “proletarai nebeturi ką prarasti, tik savo grandines“;
    • tiek ir ženkliai pagerėjusi, kuomet visi prakutėliai “buržujai“ jau nori savo dalies toje politikoje (o, tarkime, monarchija ir aristokratija dalintis nenori – tai visų taip vadinamų istorijoje “buržuazinių revoliucijų“ išdava).

Kaip antruoju atveju juk taip nutiko ir Lietuvoje po 1987-ųjų, įteisinus SSRS privatų verslą (įstatymas dėl kooperatyvų ir individualios veiklos) ir taip paleidus socializmo ekonomikoje legalizuotą kapitalų kaupimo mechanizmą (va kada skaityti Karlą Marksą kaip metodiką praturtėjimui jau atsirado sovietukams motyvacija!), kurių, greitai taip pasigerinus savo buitį (kooperatinis butas, kolektyvinis sodas, asmeninis automobilis, kooperatinis jam garažas, importinis porcelianas, suomiška santechnika, poilsinės kelionės Bulgarijoje ir pan.), juk išties nebuvo kur investuoti, ir vis dar buvo tvyrojo visuomenėje grėsmė, kad toji socialistinė valdžia gali šiuos jų sukauptus kapitalus vėl nusavinti, o jų savininkus, kaip įprastai – “išbuožinti“.

Kitaip tariant, yra stebima ekonominė krizė arba kritinis tame santykių ir sisteminis neatitikimas esamai valstybės sąrangai.

Faktiškai visi mano laikais mokęsi šias dvi sąlygas nori-nenori, ir jei buvo pamiršę, tai dabar iškart jas atgamino man čia priminus.

* * *

Tačiau šios yra veikiau tik mens rea – arba taip vadintini “revoliuciniai ketinimai“.

Dar būtinas ir actus reus – arba “revoliucinis veikimas“, todėl kitos dvi sąlygos, kurias vėliau po pirmųjų papildęs pats Leninas, yra šios:

  • 3 (kaip išdava 2-ro punkto aukščiau). “Būtinas didelis revoliucinių masių aktyvumas“.

Taip Leninas bendrai įvardinęs aktyviai politinėse protesto ir nepaklusnumo akcijose dalyvaujančius visuomenės narius, kurie pasiekę destabilizuojančią ir teisėsaugai sunkiai sukontroliuojamą kritinę masę.

Pripažinkime, kad tikrai ne dauguma lietuvių tame Baltijos Kely stovėję, ir tikrai ne kažkokia absoliuti dauguma jų dalyvavę netgi vykusiuse visuose miestuose tūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose.

Bet tuomet buvo susidariusi išties kritinė visuomenės masė prie vietinių valdančiųjų abuojumo ir neveiklumo, kurios jau jėga esamas politinis elitas išvaikyti nebedrįso, kaip iki tol spontanišką Lietuvos Laisvės Lygos mitingėlį prie Adomo Mickevičiaus paminklo 1987 metų rugpjūčio 23-ąją ar net, jau įsikūrus Sąjūdžiui, 1988 metų rugsėjo 28-osios taip vadinamą “[mentų] bananų balių“ dabartinėje Katedros aikštėje priešais tuometinius ir dabartinius VRM rūmus.

Todėl ir 1991-ųjų Sausio 13-oji buvusi išties išorinės karinės agresijos pasireiškimu, o ne vietinės “separatistinės“ valdžios netgi prie faktinės SSRS ir LR dvivaldystės ar netgi trivaldystės (t.y. “platformininkai“ TSKP, “savarankiškieji“ LKP ir “sąjūdiečiai“), išskyrus tik vieningą ir “nepolitikavusią“ mentūrą, jau formaliai persivadinusią į policiją, nors vis dar daugumoje vilkėjusią sovietine milicijos uniforma su Vyčiais vietoje SSRS herbo.

  • 4 (kaip išdava 1-mo punkto aukščiau). “Būtina revoliucinė partija, kuri šias mases organizuotų, tikslingai nukreiptų ir vestų link revoliucijos“.

Taip Leninas kiek vėliau jau iš savo praktikos dar įvardino būtiną (!) šią sąlygą, nors tam net nebūtina formali “partija“, o tiesiog gerai organizuota politinių tikslų siekianti grupuotė – kaip nutikę Ukrainoje Euromaidano atveju 2014-aisiais, kalbant apie “legendinius“ Viktorijos Nuland sausainiukus (ir apie ką, matyt, parašysiu atskirai kitam kartui, kad neišsiplėsčiau ir nenukrypčiau man taip įprastai, gerai?).

O ir patys Lenino vedini bolševikai 1917-aisiais buvo ne tik vėl laikinos valdžios po kruvinų liepos įvykių uždrausta ir politinės policijos karo sąlygomis persekiojama radikaliųjų “socialdemokratų darbiečių“ partija, bet ir tuometinėje politikoje absoliuti mažuma, atsiliekanti net nuo kitų kairuoliškų partijų dešimtimis kartų savo galinčių tuomet revoliuciniuose įvykiuose sudalyvauti narių skaičiumi.

Ir dabar ši ketvirtoji sąlyga dar mums paaiškina, kodėl, tarkime, net tokie masiniai kokių nors “geltonųjų liemenių“ protestai absoliučiai link jokių esminių (revoliucinių!) permainų toje Prancūzijoje neveda.

* * *

Taip dabar sau šias keturias sąlygas galite ne tik “bendram išsilavinimui“ turėti omeny, bet ir patys primesti ant pirštų pagal punktus, pykite-nepykite, tačiau kodėl jokios čia “antros Lietuvos“ revoliucijos nebus ir netgi kodėl iš esmės jos būti negali.

Nes patys dabar matote, kad lietuviškasis įvairių “maršistų“ protestinis bei politinis “antros Lietuvos“ judėjimas yra save ne tik labai apribojęs demokratijos metoduose (juk demokratijoje neturi teisės jokia valdžia riboti Konstitucijos leistinų politinės kovos metodų!), todėl iš esmės netenkina dar ir aukščiau nurodytos Lenino suformuluotos trečiosios revoliucinės situacijos sąlygos.

Ir tai yra jau pirmoje dalyje mano konstatuota priežastis, kodėl šitie jokios čia jums revoliucijos (ar esminių permainų) neatneš, o, geriausiu atveju jų aktyvistams, taip tik jau įprastai čia padės gauti konjuktūriškai visuomeninių gėrybių įvairių postų ir rentų pavidalu – kas yra “politinės prostitucijos“ priežastis, kai politikai vardan proverbinės “dešros“ sau laksto nuo vienų “tautos gelbėtojų“ prie kitų tuomet sėkmingiau prasisukusiųjų.

O ir Lietuvos politiniame elite, tiek tarp dabartinės valdančiųjų šaikos, tiek ir tarp apsimetančiųjų opozicija establišmento, akivaizdžiai vyrauja visuotinis sutarimas – šitos “viršūnės“, žiūrint iš pirmojo punkto pozicijų, čia puikiausiai ir toliau gali valdyti Lietuvos klaidingai vadinamą valstybę kaip yra jau įpratę, kartu pakeliui visi sutartinai likviduodami teisinėmis teisėtomis ir nelabai priemonėmis bet kokią bandančią iškilti realią opoziciją jų esamai politinei sistemai.

Todėl maltusiškai niūriai galiu konstatuoti, kad net jei pagal antrąjį punktą ekonominė situacija gali privesti prie visiško vidurinės klasės sunaikinimo Lietuvoje – vis tiek jokių teigiamų, t.y. visuomenės labui, revoliucinių pokyčių čia vis tiek neįvyks, nes likę 3 sąlygos nėra ir nebus tenkinamos.

Valdantysis politikos ir stambaus verslo establišmentas, tie visi prisivogę Linksmaisiais 90-aisiais nacionalinius aktyvus oligarchai, vis tie “visuomenininkais“ vadinami sorošėkai, ir vis tie politikoje užsienio valstybių, vadinamų naglosaksais (nes, kad ir ką visokios tetulės raselės isteriškai kvykautų, bet Kremliui seniai nusispjauti į mus – per Briuselį gali veikti gerokai efektyviau, nei švaistydami laiką ir lėšas su čiabuviais), įtakos agentai kompradorai, kurie save ciniškai vadina šaika, puikiaisiai supranta, kad jų tam “mafijiniam“ ir korupcijos saitais sutvirtintam egzistavimui jokios realios grėsmės ar net revoliucijos iš vidaus nėra.

Ir tik nenugalima karinė jėga iš išorės galėtų čia nebepalikti akmens ant akmens šitos klaidingai vadinamos valstybės.

* * *

Belieka dar būtinai pridurti kad ir ne visada susidariusi revoliucinė situacija išvirsta tik į tą revoliuciją!

Nes, kaip tas pats Leninas dar nurodęs, gali juk būti trys išeitys:

  • reformos – kai elitas iš viršaus pertvarko valstybės (t.y. politinių, ekonominių ir socialinių sistemų visumos) sąrangą.

Kaip tai nutiko Lietuvoje su Sąjūdžiu 1988-1992 metais, net pakeitus šalyje politinę ir ekonominę santvarką, bet nepasikeitus valdžioje pačiam elitui, kaip štai pas mus LR Prezidentais buvę juk “nepriklausomybininkas komunistas“ AMB iš LKP ir jo protege “priešiška nepriklausomybei“ parškolinė trepsė iš TSKP “platformininkų“ – nepaisant jau pasimirusio “komunistų“ patriarcho, o juk ir šita V. Putino bendramokslė dabar ne cypėje sėdi ar į Rusiją buvo deportuota, bet solidžią rentą gauna ir iš ES, ir iš mūsų biudžeto.

  • kontr-reformos – kai elitas imasi reakcijos į revoliucijas ir nuslopina per toli, jų nuomone, nuėjusias valstybės “liberalias“ bei “demokratiškas“ permainas.

Kaip tai nutiko Baltarusijoje, kuomet 1994-aisiais išrinktas į valdžią Aleksandras “Batka“ Lukašenka nebeleido oligarchais tapti siekusiems vietos kompartijos funkcionieriams ir jų sėbrams išdraskyti nacionalinių aktyvų, kaip yra Rusijoje (ir pas mus per prichvatizaciją), kartu panaikindamas ir kai kurias buvusias liberalias ekonomikoje (šviežiausias pavyzdys – tai šiemetinis spalį jo įsaku ir finansinių priežiūros institucijų kone represinis ir tiesioginis įsikišimas į kainų augimą, kuris nesukėlė jokio prekių deficito, o nemažai kasdienio vartojimo “socialiai jautrių“ produktų atpigino iki 30%) bei demokratiškas politikoje (gubernatoriai ir aukščiausi institucijų funkcionieriai yra tiesiogiai atskaitingi prezidentui) ankstesnes šalies reformas.

  • revoliucija – tikrai esminės ir visaapimančios, o ne tik pavienės “reformos“ kurioje nors srityje, valstybės sąrangos politinės, ekonominės ir visuomeninės sistemos pertvarkos.

Ir tokios permainos, kurios duodančios ne šiaip nevykusio valdžios perversmo rezultatus, net jei pasikeičia šalies vėliava (kaip Gruzijoje į esamą po “rožių revoliucijos“ buvo pakeista tarpukarinė Gruzijos Liaudies Respublikos ir post-sovietinė), bet ilgalaikes ir objektyviai fiksuojamas pasekmes visose valstybės ir visuomenės srityse, neišvengiamai pasikeitus valdžioje ir pačiam šalies politiniam elitui.

Irgi primenu, kad mūsų “dainuojanti revoliucija“ iš esmės jokio šalies elito čia nepakeitė, ir net sugrįžusius išeivius dipukus bei jų vaikus čia labai greitai ne tik iš politikos, bet ir iš Lietuvos establišmento tiesiog išstūmė (kaip pvz., Liucija Baškauskas ar Rita Dapkutė ir kiti, o gen. Jonas Kronkaitis išvis gi sugrįžo atgal į JAV).

Todėl Vasario 16-tąją galima ramiai palikti tik kaip minėtiną dieną, o ne jokią valstybės šventę, pasitenkinus Nepriklausomybės dienai minėti tik Kovo 11-tąja – nes šita Lietuva neturi nieko bendro su ana tarpukario Lietuva, nepaisant vertinimo (kam, kada ir kodėl?), dabar gerai dėl šito, ar nelabai.

* * *

O čia dar ir su tema beveik nesusiję praeito antradienio Šiaulių radijo RS2 Laimonto Diniaus laidos Sinkopės:


Ir didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-12-01, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement