Na, mieli mano broliai ir sesės katalikai – ar jau gerai pašventėte šv. Kalėdas ir pasirengėte Naujamiečio sutiktuvėms su draugais beigi artimaisiais, o ir su šildančiais ir putojančiais gėrimais, kaip dera tikriems savo artimus labiau už save mylintiems ir už koloratkės pilantiems krikščioniams?

Su – primenu, sutinkama va taip, kaip aprašiau, o va sveikinti su su, atsiprašant už tautologiją, jei nesate nutautėję kaip ruskiai, tai dera doram lietuviui švenčių progomis bei net ir iškart linkint linksmų Kalėdų ir laimingų Naujųjų metų. Nes antraip juokingai skamba kaip ir “ai kongratuleit jū viz birzdej“ – Londės šnekta.

Tuo lietuvių kalbos pamokėlę nuo #grammarnazi ir baigsime – nes tarpe tarp šių dviejų švenčių yra dar ir trečioji šiemet proga, kuriai buvome šiek tiek dėti, nors nelabai taip jau savo noru ten į ją padėti.

* * *

Aišku, rusai dievagojasi, kad patys ten įsiprašėme.

Na, taip po to, kai metais iki tol jie čia savo kariuomenę vardan taikos ir saugumo įvedė (irgi mūsų bendru sutarimu, aha – antai dukart iš Lietuvos nuo bolševikų pabėgusio Tautos Vado Antano parašas, kaip jie mums tuo baksnoja ant tarpvalstybinės savitarpio pagalbos sutarties!), o mūsų vargo patriotai dėl to isterikuoja, kad buvome grynai taip ir okupuoti (šauniesiems mūsų kareivėliams vėpsant ir vadams štabuose kėpsant?), nes buvome, nu – nors ir be šūvio.

Ir LAF klausimo tame pasipriešinime čia nebeliesime, nes po to sugriūna kitas primestas “patrioškių“ naratyvas apie 1941 metų represijas, kaip ir prašosi škirpininkų organizuotas Birželio sukilimas bei labai iškart čia sekęs nacių kolaborantų vykdytas Holokaustas su tokiais pačiais baltais raiščiais jau ne tokio vienpusio vertinimo (juolab, kad tikrai didelė daugumu tų baltaraiščių buvo abiejų “judėjimo“ nariais, o ir LAF be nacių žvalgybos bei represinių struktūrų išvis neįmanomas).

O ir dabar mūsų pusgalvių valdžiukė viešai matuojasi linksmakočiais dėl esamo ir būsimo fricų kontingento, kurio čia išvis neturėtų būti dėl istorinių priežasčių (gal mainomės su latviais kanadiečiais, nes aniems fricai visada patikę, o kanadiečių bebrai su mūsų bebrais irgi bendrą kalbą rastų geriau!), o visas paikas diskusijas apie nacius, kurių aš, tebūnie sovietmečio pagadintas, labai nepernešu, užbaikime viršuje paminėtu tik “gramatikos nacizmu“.

Nes juk ir bendrai to laikmečio čia realios istorinės peripetijos niekam iš esmės nerūpi, kai kalba sunkieji propagandos pabūklai, kuvalda jums į makaules įkalę seniai perrašytos mūsų istorijos naratyvus – tiesą sakant, didelio skirtumo tarp sovietmečio laikų “istorijos“ brukimo ir dabartinio aš nelabai matau.

Juolab, ne ta dabar proga čia susirinkome į šermenis gimtadienio proga!

* * *

Ir jau supratote, apie ką aš, prauda?

Aišku, paminėti nabašnyko gimtadienį yra toks truputėlį nekrofiliškas įprotis, juolab, kaip esu rašęs, jei mums ir Rusijos Spalio socialistinė revoliucija, kai ją dar tik perversmu patys perversmininkai vadino, nelabai vokiečių okupacijoje aktuali tebuvusi, nors neabejotinai padėjo lengviau gauti nepriklausomybės pripažinimą, kai abi giminaičių kaip vokietės (sic!) Anglijos karalienės Viktorijos palikuonių imperijos sužlugo, taip prie vienų de facto ir prie kitų de jure būti priskirtiems tuomet pavyko išvengti.

Aš kalbu apie tokį proginį ir istorinį šimtmetį – būtent 1922-aisiais gruodžio 29-tąją buvo sukurta tuomet formaliai paskirų nacionalinių sovietinių ir socialistinių respublikų sąjunga, užuot prijungus šias prie Rusijos SFR tarsi performatuotą Rusijos Imperiją naujais sovdepiškais pagrindais.

Kaip minėjau, nusišvilpti mums buvo į tai – mūsų protėviai tuomet Lietuvoje kūrė naują tautišką Lietuvos valstybę, užbaigę sėkmingai Nepriklausomybės karą (na, Vilnių lenkams, kuriems vadovavo lietuvis Juzefas nuo Švenčionėlių, tai tuomet praradome, bet 1923 metais dėka ir dzūko Vinco Krėvės šaulių taip iš prancūzų, okupavusių vokiečius, atsikrymnašinome sau Klaipėdą, tai “tas ant to“, aha), įvykdę žemės reformą (nusankcionuodami lenkų dvarponius, priverkusius dėl to kamzolkę net popiežiui, ir padėdami pagrindus nuosavai lietuvių buožių klasei atsirasti, sukilusiai 1936-aisiais Panemunėje), įsivedę litą, pradėję kurti prekybos laivyną mūsų produkcijos eksportui (o tai reiškia – ir lietuvius versdami iš artojų į jūrininkų tautą!), ir t.t.

Sutikite, kad nerūpėję mums tuomet bolševikinės perturbacijos kažkur už nelabai mums draugiškos šalies – tarpukaryje mes bendros sienos su Rusija ar SSRS gi net neturėjome (į Europą važiavome geležinkeliu per Rytprūsius, o tarp mūsų buvo Lenkija, užsigrobusi mūsų (!) Vilniaus kraštą, kurį dar 1920-aisiais Lenino vyriausybė pripažinusi mums).

* * *

Žinote, dabar yra juokingiausia, kad šitas SSRS šimtmetis realiai nelabai svarbus ir pačioje Rusijoje – jie 2017-aisiais juk irgi neminėjo jokios Spalio revoliucijos šimtmečio, nes…

Nepaisant mūsų glušių propagandinių blėnių, bet Rusijoje 1991-aisiais laimėjusi buržuazinė (kontr)revoliucija, ir tos šalies vėliava yra nebe 1991-aisiais gruodžio 25-tąją virš Kremliaus nuleista raudonoji SSRS (kokią dabar naudoja Kinijos kompartija), o buržujiškas (prie caro – prekybos laivyno arba tautinis) Trikoloras.

Ir ne, bet ir karo laivyno buvo Andrėjaus žydrojo kryžiaus baltame lauke, o valstybine imperijos vėliava buvusi dinastinė juodai-geltonai-balta, todėl dabartinė RF yra nei komunistinė, nei imperinė, todėl mūsų buožgalvių kvykavimas, kad atėjęs rusas juos visus taip ir vėl išbuožins ir į Sibirą išveš, yra tiek pat realus, kiek esamos finmin pseudo-dr Šimonytės-2 gebėjimas suvesti net ne šalies biudžeto, bet bent savo brolio firmelės buhalterinį balansą (kitaip tariant – joks).

Dabartinę Rusiją galima suprasti, nepaisant jų klasiko posakio, kad reikia Rusija tik tikėti, taip išties supratus, kas yra tas jų Putinas – nes jis ir yra ta dabartinė Rusijos politika, o ne tos visos “nuedukutiems kvaišenoms“ brukamos kasdien melagienos ir kvailybės, kurias ištisai apie jį ir tą jo valdomą šalį dabar transliuoja jums mūsų politiniai “astrologai“ ir visokie “ekspertai“.

Ir netgi tai, kad jis pats SSRS žlugimą įvertino kaip vieną didžiausių humanitarinių katastrofų istorijoje, anaiptol nereiškia, kad jam labai norisi atkurti tą SSRS (niekam nesakykite, kad išduosiu dabar paslaptį, nes nuorodą tinginte skaityti gi, rupūžės plaukuotos, bet jis deda pastangas tam, kad SSRS jokiu būdu nebūtų bandoma atkurti, nes jam ir jo pakalikams dabartinė Rusijos santvarka yra gerokai pelningesnė).

O tai taip pat reiškia, kad nerimauti labiau reikėtų ne dėl sovietmečio sugrąžinimo jėga į Lietuvą, bet dėl Rusijos invazijos, nes Rusija ir visas jų Russkij Mir, deja, mums reikštų tik neišvengiamą pražūtį, net jei mūsų šalių ekonominės sistemos savo esme nesiskiria (abi gi yra kapitalistinės su oligarchine politika).

Nes prie SSRS turėjome dirbtinę socialinę atranką klasiniu pagrindu (t.y. “proletariato diktatūra“ atėjusi ir mūsų buožes čia represavo – tai išties pagal tarptautinę teisę nelaikoma jokiu genocidu, ir amerikiečiai dar man dirbant jiems nekart reiškė pretenzijas dėl šitos tarptautinės sąvokos iškraipymo, mūsų politikuotojams ir politikuojantiems taip kalbant apie sovietines represijas Lietuvoje!), o dabar jau būtų, deja, tas atliekama tautiniu (kas ir yra etninio valymo apibrėžimas).

Kitaip tariant, mūsų buožės ir mūsų elitinė šaika visiškai lengvai surastų bendrą kalbą su rusų oligarchais (kaip ir anuomet prie smetoniškų “stiklinių lubų“ atsivėrė nauji socialiniai liftai ir karjeros galimybės – apsčiai ir čia būtų tokių kolaborantų), o va likusius mūsų tautiečius, iš kurių ir dabar tyčiojasi valdžiukės bei stumia į emigraciją, tie atėję be palauk tiesiog rusifikuotų ir segreguotų (mokykitės rusų kalbos – pravers…).

Todėl aš ir parašiau apie ruso atėjimą aukščiau žodį ne “bijoti“, bet “nerimauti“ – nes nerimauti derėtų dėl mūsų elito sąmoningos politikos, kuri pakišinėja mūsų šalį po ruso tanko vikšrais, o tautą nuteikinėja užsimušti į jį “patriotiškai“ kaip “patrankų mėsą“.

Antraip, turėtume visiškai priešingą užsienio ir nacionalinio saugumo politiką, o iš rusiško ir baltarusiško tranzito čia kaltume dabar begėdiškus sankcijų sukeltus “viršpelnius“ vietoje to aktyvaus prašymosi denacifikuoti šitą toksinę kloaką tarp Kaliningrado ir Leningrado sričių, trukdančią dar ir sąjunginei Baltarusijai naudotis jų uostu Klaipėdoje.

Kol šito ramiai atsisėdę patys nesuprasite, tol išvis nesuprasite apie ką aš čia.

Išties, apie ką aš čia?

* * *

Lyg ir rašiau apie velionę Cė Cė Cė Pė arba lietuviškai Tė eS eR eS (t.y. Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą), dabar pervadintą neurolingvistiniu perprogavimu į SSRS.

Ir keista, kad tos tarybos dar likę savivaldybėse – gi seimeliais galėjo pervadinti kaip Aukščiausiąją Tarybą atvadinę į lenkišką Seimą.

Bet, matyt, tarybų (nepaisant 1918-ųjų metų Vasario 16-osios, kurios pasekėjus vadinę “taribais“, kas yra klaiki ironija tuometinių raudonųjų kapsukinių ir bolševikų kontekste) nenorėta jums čia palikti, nes tai reikštų kolektyvinį valdymo modelį, priimant nutarimus po tarpusavio pasitarimų. Nes demokratija, žinia, yra ne jums, kaip ir Konstitucija yra ne apie jus – konjuktūrinis teismas KT nekart savo išvedžiojimais tą įrodęs.

Todėl buvusi toji “tarybinė liaudis“ tapo sovietukais, kas jau tapę paniekos išraiška, o sovietai, kurie buvę anuometiniai valdantieji – natūraliai mūsų (“kas tie žmonės?“ ©) priešais ir keiksmažodžiais.

Aš neketinu nei SSRS (gal iš principo derėtų man jau atkeisti atgal tekstuose į TSRS?) istorijos čia nagrinėti, nei kažkokių pasiekimų, nei apie nebaigtą socializmą čia kalbėti – nors tai ir apie ekonomiką, bet esu rašęs, o einamuoju momentu šiai temai motyvacijos neturiu (nebent būtų išties jūsų susidomėjimas, o tada padarytume kapitalistiškai – per Patreon arba PayPal, aišku).

Kai pasikeitė kapitonas – taip ir tas SSRS laivas net be jokios rimtos audros, kaip iki tol prie šito ūsoriaus, jau buvo nuvairuotas į rifus

* * *

O ir pats paminėjimas šiame tarpušventėje yra toks, sakyčiau, savotiškas.

Juolab, kad 1991-ųjų rudenį (nes sausį Komi dar vėpsojau į šiaurės pašvaistę) su ginklu rankose kaip “nacionalistas“ ir “bojievykas“ kairiame krante Neries to Gedimino prospekto gale ant tų barikadų ir Parlamento stogo ar jo viduje aš tikrai ne už SSRS kiurksojau (kaip paaiškėjo, tik tam, kad jūs čia man ant galvos pasitvirtinumėte nomenklatūrininkų prastumtą sovietų partškolos karjeristę iš Lietuvos Nepriklausomybei priešiškos Mykolo Burokevičiaus kompartijos!).

Mane, kaip buvusį ES federalistą, išties labiau liūdina matomos tendencijos, kaip mūsų esama Europos Sąjunga juda sparčiai tais pačiais bėgiais, kuriais į savo pražūtį nuriedėjusi ir SSRS.

Ir čia tuomet belieka pagalvoti, baigiantis metams, ar taip pagaliau susitaikyti su šia mintimi, kad šis mūsų garvežys jau apimtas liepsnų, nes iš istorijos ir svetimų klaidų, panašu, mokytis niekas nenori.

Tiek jums metams baigiantis šia proga čia mano optimizmo – kaip įprastai, du už trijų kainą.

Ir didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2022-12-23, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

 

Advertisement