Pernai, kaip ir pirmoje dalyje paminėtasis emeritas popiežius, taip pat anapilin, nors ir nelabai aiškia kryptimi, iškeliavusi reptiloidų mamka pravardžiuota senutės Anglijos ilgaamžė karalienė Elžbieta II, mačiusi britų imperijos išformavimą, ir šitaip pati dabar užsibaigusi angliškąją Vetinų dinastijos atšaką, jos sostą užėmus šios sūnui jau pagal tėvą Pilypą iš Oldenburgų dinastinės atšakos, nors abu jie ir vadinami jau dabar trečioje kartoje bendrai Vindzorais pagal esamo karaliaus Karolio III senelį Jurgį VI.

Atrodytų, kad toks pasikeitimas yra visiškas menkniekis.

Bet aš ne savo metinėse, o po jos mirties jau nuorodoje aukščiau jums prognozavau pernai, kad po karūnavimo imsime gal jau pastebėti kažkokius pokyčius ne tik Britanijos, bet ir Europos politikoje, nes anoji dinastinė atšaka atstovavusi finansininkus, kai šioji yra susijusi su tradicine senąją ir juodąja vadinama aristokratija (beje, pastaroji yra glaudžiai susieta su Vatikanu, todėl tai – dar viena priežastis popiežiui Pranciškui tapti irgi tik emeritu, užleidus šventąjį sostą kitam popiežiui su kitokia užsienio politika).

Ir nemanykite, kad šie pasikeitimai yra nesvarbūs, kaip ir visos tos europinės monarchijos (dauguma ES šalių, primenu, yra vis dar karalystės, o ne respublikos, nors ir “demokratiškai“ valdomos tos pačios buržujų klasės) bei Romos katalikų kunigija (kaip labiausiai išplitusi pasaulyje agentūra iki smulkiausios parapijos, o kaimyno prie cepelinų papasakotą istoriją, kaip jį dar kunigėlis 1981-aisiais į diversantus verbavęs, tai palikime kitoms temoms) yra nereikšmingi europinės politikos veikėjai.

Nes jie tiesiog veikia ne viešumoje, kas yra būtina tik viešuosius interesus atstovaujantiems išrenkamiems politikams, o kur jie tariasi, tai tie jūsų politikai pakviečiami tik reikalui esant (kaip antai kas savaitę arbatėlę pas karalienę gurkšnojantis premjeras, atkėblinantis link Bekingemo rūmų tiesiai Pall Mall prospektu).

* * *

O ir šiuos nematomus aristokratijų, monarchijų ir teokratijų veikimus juk dažnai viešumoje taip užgožia triukšminga plebso (net jei jis save elitu laiko) “demokratinė“ politika – šiuo požiūriu, Britanija, anksčiau žinoma kaip Didžioji, pernai prisicirkino kaip reta, kuomet per metus pasikeitė net trys premjerai, nesikeičiant partinėms koalicijoms Parlamente, kuomet Labradurnių Borisą vis tik tas Parlamentas ir jo bendrapartiečiai neapsikentę jau atstatydino.

Kad taip gali nutikti, galima buvo faktiškai net atspėti ir iš mano prognozės:

Kadangi šitas britų Kabinetas niekada nebuvo apie šalies ekonomiką, tai tas einantis praimo pareigas Boris Labradurnius kartais labai nuoširdžiai nesuprasdavęs, ko žurnalistai ir opozicija iš jo išvis nori.

Nes oksfordiniam antikinių graikų mitų specialistui Borisui, skirtingai nuo kokios nors bakalėjininko dukros a.a. Margošos, toji JK ekonomika visiškai nerūpi ir niekada nerūpėjusi – jis turi gerokai svarbesnį, kaip jam atrodo, mitologinį tikslą sugrąžinti Angliją (kam iš anglų elito išties taip rūpi škotai su airiais ar velsiečiais?) į aukščiausią geopolitikos lygą.

Tad augančią infliaciją ir smingančią toliau žemyn ekonomiką (pradėjusi taip po rekordiškai sėkmingų metų vos keletą mėnesių dar iki Brexit referendumo, jau nepagerėjo nei po Brexit, nei per pandemiją, aišku) pasišovusi gelbėti į 10-to apartamento Žemėjančio gatvėje katuko Lario maitintojus įsikėlusi jo bendrapartietė buka tankistė Lizočka.

Deja, taip toje rezidencijoje ir prabuvusi kaip svečias, o ne gyventojas, britų istorijoje rekordiškai trumpą vos 44 dienų “kadenciją“, per kurią, jei nebūtų tiesiogiai įsikišęs Anglijos Bankas, vos nesugriovė visos dabar itin trapios britų finansinės ir bankinės sistemos, vis dar tradiciškai esančios svarbia pasaulinės finansų sistemos dalimi, kas galėjo paskatinti finansinę griūtį pasaulyje, kaip tai nutiko 1998-aisiais po Azijos finansų rinkų griūties (pas mus veikiau žinoma kaip 1999-ųjų Rusijos krizė, nes toji irgi gavo nuo azijOtų tokį gerą niuksą į savo cirozines kepenis).

Tad ir Lizočką pakeitė pirmojo premjieriavusiojo kancleriu pabuvęs ir turtingiausiu parlamentaru esantis etninis indusas Rishi Sunak, kas irgi yra pirmąkart britų istorijoje, kad kažkoks babajus pasiektų vyriausybės vadovo postą (pakistanietis Sadiq Khan yra Londono meru, ir neskaitant dar XIX amžiuje premjero žydo Benjamin Disraeli).

Pastarasis iš 11-to apartamento į 10-tą dabar Žemėjančioje persikraustėlis, aišku, yra visiškas finansininkų elito statytinis (iki šiol taip ir neaišku, kokiu būdu šis atlėpausis indiškų lūšnynų jaunuolis taip greitai prakutęs ir įgijęs išsilavinimą JAV Harvarde, nors galima numanyti).

Ir jis – tarsi paskutinis šio jau nueinančio liberalaus (kuriame valdo bankininkai) pasaulio pasispardymas, kad net jo kilmė britams nebesvarbi, o tautybė veikiau laikytina dabar netgi savotišku pranašumu, taip tikintis persivilioti itin svarbią Indiją iš konkurentės BRICS+ aljanso į AUKUS pusę, nes britams nebėra jau sava tiek jų palikta ir negailestingai dabar žlugdoma ES, tiek ir merdėjanti NATO, kurios niekaip per turkus bluokuojamas švediškas ir suomiškas kraujas nebeatgaivins, o šią siekia pakeisti savo “britiška“ mini-NATO su Lenkija ir Baltija viename kariniame bloke, kuriam smagiai mūsų sąskaita ir pavadovautų.

Netgi sakyčiau, kad Rišiui ne tik ES, bet ir europinė NATO nekelia jokių sentimentų (nes ir, juokaujama, jis priesaiką kaip parlamentaras davęs ne ant Biblijos, bet Kama Sutros).

Kaip minėjau dar prognozėse – štai ką turėjo spręsti Borisas:

JAV išeina, deja, ir iš Europos – didesnį dėmesį skirs nebe NATO, o AUKUS, tad ir Pietryčių Azijos regionui. Čia suprantamas ir JK siekis tapti savotišku JAV patikėtiniu Europoje – akivaizdu, kad net derybose dėl Europos tarp Rusijos ir JAV jokie ES atstovai nekviesti. O ir kviesti nėra ko – bus nuspręsta ir be bestuburių europiečių. Kol kas Borisas gavęs per snapą dėl banalaus fakto, kad po Brexit dabar JAV ir Rusijai Britanija yra neįdomi kaip nesanti jokia ES įtakinga šalimi, nes nesanti gi ir ES šalimi.

Įsitrinti į JAV draugus tame AUKUS – dar per maža Britanijos vertė JAV. Klausimas čia yra tame, ką Britanija gali duoti JAV ir Rusijai Europoje?

Nes antras faktas jau akis irgi bado – nuo pernai Rusija pradėjo ne šiaip agresyviai ir aktyviai reikštis Europos, Artimųjų Rytų ir netgi Azijos politikoje. Rusija sankcijas pergyveno – vienintelė šalies bėda yra vis dar ten veikiantis “amerikietiškas“ sąlyginai liberalios ekonomikos modelis bei oligarchų Londone laikomi iš Rusijos išvogti pinigai. Šiuo požiūriu Rusija savotiškai tampa sąjungininku JAV pastarosios ideologiniame konflikte su Kinija.

Deja, iš naujojo premjero nieko ypatingo ir svarbaus apie britų tolimesnę užsienio politiką visiškai neišgirdome.

Todėl, matyt, bus tęsiama ir toliau tradicinė serų ir perų iš MI6 ir Foreign Office intrigų ir provokacijų politika minimaliomis finansinėmis priemonėmis su maksimaliai destrukciniu rezultatu, nukreiptu tiek prieš jankius, tiek prieš rusus, tiek prieš, tradiciškai, prancūzus su vokiečiais.

* * *

Daugiausia šis premjeras pažadų dabar pridalino tik vidinei auditorijai, tarsi pataikaudamas britams:

  • ir dėl matematikos mokymo pratęsimo mokyklose iki pačios abitūros (tušti pažadai, neturint mokytojų ir finansavimo jiems samdyti);
  • ir dėl NHS (medicinos) sistemos atgaivinimo, mažinant laukimo valandas ir didinant algas viduriniam medicinos personalui (tam irgi nėra pinigų, o efektyvius NHS gabalus sėkmingai ir toliau privatizuoja JAV finansinės bendrovės);
  • ir dėl emigrantų kontrolės, kuomet neteisėtai kirtęs sieną iškart pripažįstamas prasikaltusiu ir po pagreitinto teismo deportuojamas (jei nepriima už Lamanšo stūksanti Prancūzija arba šių imigrantų tėvynė, tai Ruanda priims už atskirą mokestį, kam, įtariu, ir vėl nebus pinigų…);
  • ir dėl infliacijos sumažinimo perpus (jei tą pavyktų padaryti bent dalinai, net jei ne nuo jo priklausančių priežasčių, tai pasakytų, kad čia jo nuopelnas – pratęskite kadenciją, gerai sekasi, aha); ir pan.

Kaip pastebite, nieko apie Šiaurės Airijos problemą ar vėl referendumo bruzdančius škotus, ir taip akivaizdu, kad jis ne veltui buvęs iždo kancleriu ir yra finansininkų sorošėkas bei finansų machinatorius (perleidęs tą veiklą iš esmės įtakingos ne tik Indijos stambiąjame versle žmonos giminei), nes jo programa iš esmės net ne apie ekonomiką, o tik apie finansus ir viskas – tik per finansus.

Nebepaleidžiamas lagaminėlis su svarais

Gal kitko finansiniame britų kapitalizme tikėtis ir neverta.

Bet tai reiškia, kad britų visuomenę dar dažniau ir intensyviau purtys streikai, net jei dabar pagal naują įstatymą darbdavys turi teisę paduoti profsąjungą į teismą dėl nuostolių atlyginimo (faktiškai, tai sugrąžinama Viktorijos laikus menanti britiška jų varguolių “baudžiava“, ir beliks laukti tik kūno bausmių įteisinimo – o ir kaip kitaip tos pažadėtos matematikos išmokysi neklaužatas, jei ne šiuo tradiciškai britišku metodu?).

Dėl Brexit lietuviams emigracija į Britaniją išties užsibaigusi, bet ir objektyvių priežasčių ten dabar bandyti prasmukti, kai tėvynėje žodis šikna ne pilnai apibrėžia visą esamą ir negerėjančią situaciją, jau nebėra, ir artimiausią dešimtmetį, manau, nebebus.

* * *

Ir faktiškai nebeliktų net prasmės išvis kitiems metams aptarinėti Britaniją, kuri vis labiau braška iš Jungtinės Karalystės tapti tik Anglija su salos kaimynais.

Bet tik su esmine sąlyga – jeigu ten neįvyks esminiai pokyčiai pačioje britų politikoje, kilus elitui būtinybei surengti neeilinius Parlamento rinkimus ir persidėlioti kitą valdančiąją koaliciją ir kitą jos Kabinetą iš nebe finansininkų ir bankininkų (duočiau tikimybę virš 60% tam, kad vis tik įvyks), o iš naujosios britų imperijos, kuri buvo sugriauta finansininkų statytinio Vinstono Čerčilio, ir kurios atkūrimui sutrukdė finansininkai, nušalinę Borisą, tą trendą jau pajutusį ir tą padaryti užsimojusį:

Nenuostabu, kad to britų aktyvumo galima pastebėti ir įtarti visur, kur jų imperijos būta: ir “perdalintiname“ Afganistane, ir “pasmerktame“ Pakistane, ir “britiškoje“ Indijoje, ir “rusams dovanojamame“ Kazachstane, ir, aišku, visose intrigose prieš Berlyną ir Paryžių, kaskart paremiant vieną prieš kitą, kuo britai Europoje aktyviai užsiminėja dar nuo Elžbietos, kuri Pirmoji ir Nekaltoji, o ne esama “platininė“ bobulė Antroji, laikų.

Tad siūlau šiemet stebėti britų veiksmus, ko jie imsis šia neo-imperine linkme:

  • ar perimdinės per savo įtaką Indijos išteklius, per šią veikdami dar ir BRICS+ politiką?
  • ar grobstys per primestų sankcijų žalą paikos ES aktyvus, bandydami savo politinei įtakai pajungti pusę “lotyniškosios“ (labas rytas, Karlai!) ir katalikiškosios (tebūnie pagarbintas, šventasis tėveli!) Europos, nes pinigų tam, kaip minėjau, jie jau seniai nebeturi, kaip ir kariuomenės – tik senus gabumus manipuliuoti įtakos agentais ir kompradorais?
  • ar toliau talžys “brolius“ jankius Europoje, Ukrainoje ir Vidurio Azijoje čiabuvių rankomis?

O gal – viskas tradiciškai vyks vienu metu, dar užkulisiuose dalinantis šią karalystę ir pasaulį finansininkams bei aristokratams, nes atėjo ne šiaip naujas laikmetis, bet išties nauja epocha (ne sinonimo prasme).

* * *

Kalbant apie JAV, tai aišku, kad Miegalius Džo, pernai atostogavęs 146 dienas, fantikų spausdinimu ir politikoje tais savo apgailėtinais cirko pasirodymais su nematomais akrobatais, bendrą neigiamą Vakarų ekonominės, nes moralinė tik dar labiau stiprėjo, degradacijos efektą kiek pridengė.

Bet taip gerai prie jo BBB, kaip buvo prie Oranžinio Doncės MAGA, jau ir JAV nebebus, net jei Ukrainos karo pretekstu, kabinant čiabuviams skolas, dabar stimuliuojama JAV karinė ir ne tik pramonė, kur finansiniame pakete atsiranda net milijonų visokioms gentrifikavimo bei sisifikavimo ir masinio nudurninimo programoms pagal klimato apgaulės, rasės pranašumo, krušliavos multikultūriškumo ir kitokios antihumanistinės ideologijos fanatikų užgaidas (problema, kai labai religinga tauta neturi stiprios organizuotos religijos).

Kaip pernai ir rašiau:

Deja, bet istoriškai JAV demokratai, išskyrus vienintelį, bet juk irgi keinsistą FDR, taip niekada nebuvo įgalūs išspręsti jokių savo šalies ekonominių problemų – nes tesukeldavę tik infliaciją pinigų švaistymais.

Bet tai juk visada buvusi parazitinio ekonomikos FIRE (finances, insurance, real estate) sektoriaus partija, todėl kas vieniems yra neįperkamai jau pakilę kainos ir nepakankamai dolerių susimokėti už buvusį gyvenimo lygį, tas finansininkams yra tik jų nesibaigianti dainelė “vai kur reiks tuos baksus dėt?!“.

Aš tikrai nesistebiu, kad pernykščiai metai kai kuriems “sėkmingiems“ žmonėms (ypač spekuliavusiems FIRE sektoriuje) buvo tikrai sėkmingi net prie akcijų indekso čiuožimo žemyn, o IPO sandoriams krentant į visišką dugną – taip galite “sėkmingai“ dabar jų pasiklausti, iš kur pas juos tos babkės, ir taip pat labai sėkmingai nukeliauti vietoje jų atsakymo apie lėtą pelną ir sėkmingą sėkmę tik rusų karinio laivo pasiuntimo kryptimi.

Kita vertus, aš dabar į išsamesnius ekonominius nagrinėjimus šįkart nesileisiu, pasilikdamas šias temas ateičiai, tačiau užtektų paminėti vien tai, kad JAV finansinis ir pramoninis stambaus kapitalo elitas labai gerai supranta, kad geresnio POTUS už Joe Biden jie dar išties neturėjo (ir nenuostabu, kad tas už virvučių tampomas besmegenis zombis pasiskelbė sieksiąs antrosios kadencijos!):

  • net be spekuliacijų rinkoje jiems ateina šimtamilijoniniai fondai iš biudžeto, o rentos kone padvigubėję;
  • užsakymais ne tik karinis, bet ir susijęs pramoninis kompleksas yra užverstas užsakymais 3-4 metams į priekį, gavus daugeliu atvejų netgi avansą (kaip durnelių taivaniečių ir pan.);
  • energetiniai ištekliai parduodami Europai 4-7 kartus aukštesne kaina, nei tiems (mums!) locheliams buvo įprastai, ir dar dėl politinių priežasčių dujų rinka ES visiškai perimta (konkurencinis Nord Stream susprogdintas), kaip ir baigiama monopolizuoti naftos rinka;
  • į JAV (nors intensyviau į Kiniją, todėl “rejke kaška su to dariti!“) vyksta iš Europos technologijų ir pramonės perkėlimas bei protų nutekėjimas;
  • farmacininkai be kyšių, o vien per atkatus, nusavino milijardus per eskaluotą ir užtęstą pandemiją ir net po jos iš ES (“ačiū“ ginekologei Uršulei, kuri savo akademiniu objektu galvoja ir kuri į ten ES mokesčių mokėtojų pinigus nugrūdo, neskaitant jos pačios ir jos sutuoktinio kišenių, ir čia no pun intended);
  • savo biudžeto milijardines skolas galima kabinti ant visokių ukrainų ir taivanių;
  • ir pan.

Kam ten išties terūpi, ką gero nuveikė kitiems Donald Trump, nes kam iš “liberalų“ ir “demokratų“ rūpi tie “kiti“?

* * *

Na, o cituodamas dar pernai JAV prezidento patarėją Jake Sullivan, aš parašiau, ką po to per visus metus jau akivaizdžiai stebėjome vykstant:

Faktiškai, čia jis įvardina, kad visas mums įprastas ne tik Jaltoje, bet ypač Bretton-Woods sudėliotas pokarinis pasaulis, kuriame JAV geopolitiniams interesams pajungti tarnavę JT, NATO, TVF ir Pasaulio Bankas (taip pat, numanomai, kaip ir doleris – pasaulio rezervinė valiuta, pakeitusi iš pradžių britų svarą sterlingų, o nuo 1971-ųjų jau ir aukso standartą), dabar po truputį ritasi į tartarus (ir paminėtas pernykštis AUKUS – tai viena tokių pirmųjų formalizuotų šito JAV naujosios geopolitikos trendo kregždžių).

JAV dėl pasmukusios per dešimtmetį ekonomikos jau nebeketina daugiau finansuoti visokių kvailių vien už tuščius pareiškimus apie jų meilę Amerikai ir norą už dolerius vėliau sukurti demokratiją bei liberalią ekonomiką pagal JAV dievišką apvaizdos paveikslą pagal Čikagos ekonomikos mokyklos doktriną – dabar jau JAV nuo šiol finansuos tik konkrečius “projektus“ ir su konkrečiais atsiperkamumo terminais.

Tai kiek dolerių davė mums tas amerikiečių senolis Albinas už karą su kinais, ar tik “pagyrimo raštą“ kaip durnumo įvertinimą?

Palikus taip nuošaly tą mūsų paikeną URM anūkėlį su jo vaikystės komplekso sąlygotu noru būti vyresniųjų pagirtam (kiek gi galima iš mamytės Austėjos klausytis namie tik: “tu buvai šiandien negeras berniukas, aš tave nubausiu, išdykėli tu!…“?), taip matėme nebesustabdomą įprastinės pasaulio tvarkos byrėjimą bei JAV vis labiau aiškėjantį neįgalumą priversti pasaulį laikytis Vakarų primetamų bendro būvio šitoje planetoje taisyklių (o diplomatinio korpuso prastėjimą aš dar anuomet jiems dirbdamas stebėjau).

JAV išties dabar persidėlioja prioritetus ir savo įtakos svertus, kurie finansiškai ir karine prasme labai jau nusilpę, ir todėl dauguma pasaulio vis mažiau taip linkusi paklusti tam, ko iš jų nori JAV establišmentas, pradėjęs taupyti dolerius vietos kompradorų papirkimui.

* * *

Juolab, kad ne tik agresyviai dabar išsišoko Rusija (sankcijos suveikė “puikiai“: iš 11-tos ekonomikos pernai toji tapo jau 9-ta…), bet ir auga Kinijos galia (jie vis dar atlaidžiai laikomi “tik“ 2-ąją ekonomika pasaulyje…) bei dar labiau jų dėka kosoliduojasi BRICS+ (dar iki pernai – tai buvo 40% viso pasaulio BVP, ir ekonomikos ten buvo ir išlieka augančios, skirtingai nuo praskolintų, išteklių stokojančių, sąnaudomis per sankcijas žlugdomų Vakarų), prie kurios prisijungia jau vis daugiau anksčiau vadinto Trečiojo Pasaulio šalių (tarkime, ne tik tuščiai išgirtoji Tesla neįeina į 10-tuką automobilinių baterijų gamintojų, bet trečdalį pasaulio ličio, kuris yra Zimbabvėje, dabar valdo jau kinai).

Todėl manęs, kaip tą irgi prognozavau, nenustebino ir Xi Jinping perrinkimas Kinijoje trečiai partijos ir šalies vadovų kadencijai, ir tas jo atliktas prasivalymas nuo libedryliškųjų JAV pataikavusio Hu Jintao pakalikų komsomolcų bei šanchaicų.

Kimerika mirė, bet Kinija, nepaisant siaurapročių pseudo-ekonomistų palinkėjimų, dėl to visiškai nesužlugo, ir toliau užtikrintai augina savo šalies ekonomiką, pakeliui pertvarkydama ją šiomis sąlygomis į dar savarankiškesnę ir labiau savo tautai (užsienio politikoje, įskaitant tolimesnę Honkongo ir Makao integraciją bei Taivanio prijungimą) bei liaudžiai (kaip Xi prieš 10 metų savo tezėse atsakęs, o kam turi tą naudą duoti šalies ekonomika) orientuotą.

Netgi propagandistų trendas nuo kvykavimo apie “pusbadžiu mintantys kinietukai rankutėmis surinkinėja mūsų aifonus už dubenėlį ryžių“ pasikeitė dabar į klykavimus “kinai mėnulį ketina [iš JAV] pavogti!“ – tai kur išties technologijos ir kur ekonominė galia dabar? Ir kam priklauso ateitis, kai pagal apklausas JAV ir JK vaikučiai nori tapti influenceriais, o Kinijoje – taikonautais?…

Bet tas reiškia dar ir tai, kad šie metai gali tapti lemtingais ir Taivaniui – vis tik 2024-ieji yra JAV prezidentinių rinkimų metai, o pernykščiai Kongreso ir Senato rinkimai vis tik neužtikrino tos lauktos GOP “raudonosios bangos“ (taip dar man berašant, tik iš 15-to tik karto Kongresas išsirinko savo spykerį, kai Senato respublikonai taip net ir neužvaldę).

Ir kas, deja, taip pat reiškia, kad agresyvioji “demokratų“ partija gali sužaisti provokacijoje prieš Kiniją per Taivanį, kaip tą jau pavyko tiems padaryti Ukrainoje prieš Rusiją – vardan savo galios ir įtakos išsaugojimo.

Nes logika tame, kad jei norima stabilumo šiame dirbtinio chaoso pasaulyje (kurį ir sukėlė JAV elitas, ypač valdantieji demokratai), tai bus JAV rinkėjams per “demokratišką“ žiniasklaidą įkalama į jų siauraprotes makaules, kad negalima rinkti “taikdarių“ respublikonų, kurie yra oponentų kaltinami, aišku, tik kaip “karo kurstytojai“ (toji Pax Trumpiana tetruko tik vieną kadenciją, bet tai buvo taikos sudarymo ir saugumo užtikrinimo metai, o saugumo, kaip ir prognozavau, liko gerokai mažiau), o jei JAV pasirinks per kvailumą (sic!) ne demokratus, tai GOPnykams ilgai teks srėbti tai, ką privirė jų pirmtakai, ir Doncės kadencija parodė, kad establišmentas kartu su biurokratine bei propagandos mašina to padaryti ne tik neleis, bet ir prie geriausių norų vienos kadencijos yra per mažai.

Mūsų šaika, beje, yra JAV demokratų, o ne respublikonų, pakalikais, tad nesistebėkite dėl panašių pasekmių ir mūsų šalies politikoje.

Kaip ir to fakto, kad Ukrainos draugavimas su JAV demokratais sukūrė Ukroreichą bei įvėlė dabar į karą, kuriam pasiruošimai vyko visus aštuonerius metus, ir ką buvo 4 metams atidėjęs tas “rusų agentas“ nekadėjas Donald Trump, kai išgrūdo intrigantą Anthony Blinken iš Ukrainos kuratoriaus pareigų.

O apie tai – jau trečioje dalyje.

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo trimis dalimis publikuotas 2023 m. sausio 08, 09 ir 10 dienomis, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement