Užbaigiant pirmoje ir antroje dalyse paminėtą temą, tai tas užsitęsęs karas Ukrainoje realiai jau visiems pasaulyje atsibodęs ir nueina į antrą planą, taip dirbtinai dėmesio centre palaikomas tik Europoje ir ypač pas mus – ir ypač isteriškai ten, kur ypač daug vidinių ekonominių ir socialinių problemų šalyje.

Juolab, kad ir denacifikavimu Vokietijoje užsiiminėjęs JAV seržantas Henry Kissinger bandęs paaiškinti savo establišmento aktyvistams, kad niekas prie smunkančios ekonomikos nekariauja! Biskutuką, mažum, tę da i lukterėkite, kap JAV atsispirs nuo dugno ir vėl ims atsigauti, o jau tada – kaaaaaaip!…

Kita vertus, karinio-pramoninio ir finansinio, kuris turi fantikų perteklių, lobistai padarė išvadą, kad visiems JAV bus gerokai pelningiau kaip tik dabar tą smukimą ekonomikoje kompensuoti, taip stimuliuojant JAV ekonomiką kariniais užsakymais tarsi per Antrąjį Pasaulinį karą, kurio išdavoje juk JAV tapusi supervalstybe ir pasaulio hegemone, o doleris – pasauline valiuta vietoje svaro ir, kas suteikė papildomo argumento, netgi rezervine valiuta per 70-ųjų stagfliacinę krizę vietoje įprastinio aukso.

Todėl per 2023-uosius JAV savo politikoje gali palikti tą karinį konfliktą Ukrainoje rusenantį ir toliau (iki paskutinio ukrainiečio, kaip ciniškai apie tai pasisakęs jų senatorius!), juolab, kad Rusija puikiausiai šiame klausime bendradarbiauja su JAV niekur per savo lavonus link jokio Kijevo nesibraudama (kas reikštų, kad šitas atrakcionas galėtų tuomet užsibaigti anksčiau termino), taip ir toliau sėkmingai permaldinėdama tik Donbase iškart vietoje tiek priešo trumpam dar gyvąją jėgą, kurios net apmokyti NATO instruktoriams nelabai verta, kai tie apkasuose yra banaliai sunaikinami “pačios demokratiškiausios pasaulyje“ rusų artilerijos bei raketų (nes toji nesirenka, specnazas ten ar kokio nacbato mobikas!) taip ir neiššovę į priešą, ir permaldinėdami visus baigiamus iš visų pasaulio pakraščių išsemti dar sovietų maršalo Dmitrijaus Ustinovo prikauptus arsenalus bei nurašomą NATO techniką, kurią mielai pasirengę už papildomą kainą pakeisti JAV karo pramonė naujesniais egzemplioriais.

Taip, nors ir rašiau apie JAV politikų bei konkrečiai JAV Valstybės sekretoriaus Anthony Blinken eskaluojamą konfliktą Ukrainoje prieš Rusiją, bet man pernai iki vasario tikrai neatrodė logiška taip su mažesnėmis (!) rusų sukauptomis pajėgomis pradėti tą karinę invaziją svetimoje šalyje, kurios kariuomenė turi ne tik per 8 metus įgytos realios kovinės patirties ATO zonoje, yra remiama NATO technika ir apmokymais bei parengimu (o dabar – dar ir samdiniais bei netgi palydovine žvalgyba ir kosminio interneto ryšiais!), ir dar yra antra pagal dydį Europoje, kai tankų ir šarvuočių turinti kone tiek pat, kiek visas europinis NATO kartu sudėjus:

Na, o kodėl, manote, taip irgi dabar isterikuoja milijonus dolerių per sau įprastinę korupciją pasivogę ukrainiečiai Doncecko ir Luhansko pakraščiuose?

Juk pagaliau atidirbti už tą gautą “avansą“ jiems reikia, ir čia JAV Valstybės Sekretorius Anthony Blinken yra tas pagrindinis šios skolos išmušinėtojas, akivaizdu.

Ciniškai žiūrint, JAV establišmentas netgi mielai norėtų, kad Rusija sau visą Ukrainą pilnai ir pasiimtų. Kol kas (sic!) Miegalius Džo dar neįtikino V. Putino, kad pastarąjam to reikia, nors jau užtikrino, kad maidaninti kazokai jokios puolamosios ginkluotės negaus, ir JAV savo jokių pajėgų tikrai nedislokuos, tad, suprask, come and get it, buddy, it’s OK now!

Atidirbti už anksčiau suinvestuotus karui pinigus, deja, jiems teko – ir susimokėti savo krauju.

* * *

Ir, beje, JAV Senate lendlyzo įstatymas jau buvo pradėtas svarstyti dar pernai sausį – daugiau nei prieš mėnesį iki Rusijos karinės invazijos.

Todėl:

Jei ukrainiečiai bus tiek pat kvaili, kaip mūsų užsienio politikos vedliai, tai tikrai nuo rusų gaus į skudurus, vos tik pabandys de facto jau jiems nuo 2014-ųjų prarastas “separatistams“ teritorijas atgal sau susigrąžinti.

Ir jie išties buvo tiek kvaili, kad tai invazijai buvo realiai pasirengę dar kovo mėnesį (be iki tol vykusių provokacijų 2021-ųjų gale, paskatinusių rusus permesti papildomą kontingentą prie sienos, tai ir pirmosios jų diversinės grupės įvažiavo dar vasarį), tad V. Putinas apsisprendė pradėti pirmiau (taip skirtingai nuo jį laikinai “pavadavusio“ Dmitrijaus Medvedevo, kuris 2008-08-08 invaziją Gruzijoje pradėjęs tik trečią dieną po gruzinų pajėgų įsiveržimo į Cchinvalį separatistinėje Pietų Osetijoje, šių civilių apšaudimų salvine artilerija Grad bei rusų taikdarių kuopos garnizono sunaikinimo) ir daugiau jau nebedelsdamas, kai derybinius pasiūlymus Šveicarijoje amerikiečiai išmetė į šiukšliadėžę, ir net prie tų itin nepalankių jam esamų karinių sąlygų, kurias priminiau aukščiau.

Šį karą Rusija faktiškai išties laimėjo penktą dieną invazijos (aš tikėjausi bent 15 dienų, lygindamas su 5 dienų karu Gruzijoje 2008-aisiais, kur tebuvusi tik viena grupuotė vietoje čia buvusių trijų atitinkamai Z pietinės, V rytinės ir O šiaurinės nukreipiančiosios prie Gostomelio vardan Mrija krovinio), tačiau po to į šį karą jau įsijungė NATO savo visa technine pagalba, ir tą turėtą rusų pergalę pirmame raunde po ukrainiečių nokdauno taip jau antrame rounde iš rusų atėmė.

Bet rusų nenokautavo nei sankcijomis per ES (pati JAV sankcijas taikanti labai ribotai ir sau nepakenkiant), nei mūšio lauke Ukrainoje, nei primestu šantažais politiniu boikotu pasaulyje (Rusija paradoksaliai išplėtė bendradarbiavimą su visu Trečiuoju Pasauliu, todėl už tusofkės durų dabar liko iš esmės JAV ir jų sąjungininkai).

* * *

Ir rusai praeitų metų eigoje prie dar 2015 metais “susigrąžinto į gimtąją įlanką“ Krymo prisijungė 4 rusiškas buvusios Ukrainos sritis istorinėje Novorosijoje: Donecką, Luhanską, Chersoną (patį miestą kol kas paliko kaip neapginamą dėl svarbesnių krypčių ir turimų gana vis dar menkų net po dalinės mobilizacijos pajėgumų) bei Zaporožę.

O juk irgi rašiau, kad:

Nes, patinka ar ne, bet per pastaruosius 7 (!) metus šitą karą Rusija Ukrainoje jau pagal faktą laimėjo – atnaujinti ukrainiečiams karinius veiksmus ir bandyti jį peržaisti, tai dabar reiškia tik Gruziją 2008-aisiais, ir jau galutinai taip ukrainiečiams prarastas šias ir taip nekontroliuojamas teritorijas, kurios kaip pelnytas karo grobis bus jau integruotos į Rusijos sudėtį, kaip tą Kremlius padarė su Krymu.

Išsipildė, kaip matote, visu 100%.

Ir, kas blogiausia, dar vis tęsiasi ši taip vadinama “speciali karinė operacija“, kai karo nei viena pusė kitai iki šiol nėra paskelbusi (reiškia, kad Kijevas sutinka su Maskvos formuluote, kad tai yra iš esmės riboto pobūdžio policinė operacija karinėmis priemonėmis, kurios tikslas yra net ne režimo pakeitimas jėga, bet denacifikacija bei demilitarizacija – kad ir ką tai dabar išties reikštų).

Aš suprantu, kad zelebobikų kuratoriams ir ukronacikų manipuliatoriams naglosaksams visiškai nusispjauti, kiek aukų šis JAV ir JK įtrauktos visos NATO ir ES karinis konfliktas su Rusija buvusios Ukrainos teritorijoje pareikalaus ir kiek užsitęs (net jei ES smigs į visišką skurdą vietoje turėtos socialinės gerovės) – gi šerifui nerūpi, kiek indėnų prerijose išstipo, iššaudžius bizonus, kaip ir džentelmenai dar nelabai suprato, sprendžiant iš princo Hario pasigyrimo apie jo pilotuojamo Apačio (sic!) sraigtasparnio dėka nužudytus 25 talibus, kad padorioje kompanijoje jau nedera girtis, kaip tame safaryje pašaudei čiabuvius kažkokioje užjūrio kolonijoje (pvz., Sherlock Holmes partneris karo medikas dr Watson, už tai Afganistane net apdovanotas vardiniu revolveriu).

Kaip ciniškai pastebėjęs vienas Pentagono atsargos kariškis, apie tokį šansą gyvenime jie net prie Ronald Reagan svajoti negalėję, kad taip pigiai (pagal jų ekonomikos pajėgumus) jie galės kariauti su pačia Rusija ne savo karių gyvybėmis ir išbandydami tarsi poligone visą savo techniką bei, svarbiausia, realiu laiku ir realioje lokacijoje visas karines taktikas ir galimus kovinių veiksmų sprendimo variantus, sugenerolintam sorošėkui banderovcui majorui Zalūpnui taip jiems pakišant šitam kruvinam žaidimui prigaudytus per kelintą jau vykdomą mobilizaciją utilizavimui čiabuvių kareivukus.

Apie paikus chocholus (nepainioti su ukrainiečiais!) tuomet prisimenamas anekdotas, kad triušiai naiviai manė, kad čia juos taip myli, o paaiškėjo, kad juos tiesiog veisia.

Tiesa, karo Ukrainoje atveju – tai veikiau tik negailestingai naikina kaip laboratorines žiurkes.

* * *

Prisimenant Antrąjį Pasaulinį karą ir jo pamokas ne Europoje (nors Ukroreichas ne tik pamėgdžioja Trečiąjį Reichą), bet Tolimoje Azijoje, tai JAV juk nelabai lindo į pačią Japoniją, taip sustoję itin daug jų aukų (trečdalio išžudytų taip vietinių civilių juk niekas neskaičiuoja, tiesa?) pareikalavusioje Okinavoje.

Ir Japonija po to kapituliavo anaiptol ne dėl amerikiečių numestų Hirošimoje ir Nagasakyje dviejų atominių bombų (kuo jų panaudojimas dažnai taip teisinamas), nes, kaip parodė britų RAF Drezdene, tai tam atominio ginklo nelabai ir reikia, ir ką ne tik Trečias Reichas Londone per taip vadinamą Blicą nuveikęs (nes jie gi ir taip aišku, kad nacistai, tai va todėl!), bet ką ir JAV (sic!) padariusi iš esmės su Tokijumi (bet šitie tikrai juk nenacistai!), ir sąraše ten buvo dar virš 60 taip sunaikintinų Japonijos miestų, iki priverstų juos pagaliau kapituliuoti (o juk kažkada prieš samurajus pakakę tik JAV komodoro Matthew C. Perry laivų pabūklų salvės…).

Tiesiog po to, kai JAV povandeniniame kare (kas nepavyko naciams Atlante – puikiausiai pavyko jankiams Ramiąjame, bet apie tai jie kažkodėl nesigiria) po Midvėjaus iš esmės sunaikinę visą imperatoriškąjį japonų laivyną (ne tik karo, bet ir transportinį, įskaitant civilinį, gabenusį ne visada taip jau kartu ir karinės paskirties krovinius), o įsijungusi 1945-aisiais SSRS vos per keletą mėnesių (!) visiškai sutriuškino elitinę ir išgirtąją Kvantuno armiją Mandžiūrijoje, tai realiai toliau kariauti Japonijai prieš Sąjungininkus banaliai nebebuvo kuo.

Todėl labai tikėtina, kad šiemet rusų naudai gali pagaliau užsibaigti ir visas tas Antrasis Krymo karas (kuris vyksta nuo 2014-ųjų, kas pramiegojote) dar Donbase ne tik be Kijevo, bet ir be Charkovo, Odesos ir kitų didmiesčių, ką parodė ir mūšiai dėl Mariupolio, tokio bereikalingo daug aukų reikalaujančio šturmo.

Nes šitas užsitęsęs kasdien Donecką ciniškai griaunančio Bachmuto arba Artiomovsko kontrolės perėmimas yra, manau, rusams tas raktas į šią jų karinę sėkmę šiame spec.operacijos etape, todėl nenuostabu, kad kasdien ten Ukraina praranda po ne mažiau kaip batalioną savo karių (įsivaizduokite, mūsų visos esamos reguliarios kariuomenės nebeužtektų taip net savaitei!).

* * *

O už šito miesto (dydžiu – tarp Alytaus ir Panevėžio) ir rimtų įtvirtinimų rajono toliau – juk tik dykrai iki paties Dnepro (tą balandį jau matėme, kaip tuščiai laukais tik smaukėsi ukrainiečių partizanščina, linksmindama per socialinius tinklus čia mus tik tuo, kaip jų čigonai pavagia numestą rusų karinę techniką), kuris taip ir atidalintų esamą Ukrainos teritoriją į dvi etnines atskiras ne tik dalis, bet ir šalis.

Ir ko, nors tarptautinių konvencijų ir Antrojo Pasaulinio karo patirties logika tą suponavusi, vis tik nebuvo padaryta dar 1991-aisiais metais, kuomet sienų tarp RF ir Ukrainos demarkacija įvykusi tik pagal dar bolševikų teritorinius, o ne etninius (gi Borios belovežiškasis sugėrovas Lionia dievagojosi, kad rusakalbiams liks privilegijuotos teisės ukrainiečių nacionalinėje valstybėje!) padalinimus, priskyrus 1920-1922 valstietiškai Ukrainos SSR rusiškas teritorijas su jiems politiškai palankiais proletariškais regionais, įskaitant ne tik “Pietų Vilniaus“ (kuris – gi Šiaurės Jeruzalė) Odesą-mamą, bet ir kairiųjų anarchistų machnovcų Guliaj Pole dykras Donbase bei Dono raudonųjų probolševikinių kazokų dešinįjį krantą, taip vėliau 1956-aisiais ukrainiečių kilmės kompartijos vadeivai Nikitai Chruščiovui dar pridėjus seniai rusiškąjį ir totoriams gimtąjį Krymą, ir vos netgi nedrėbtelėjus Kubanės su jų kone “chochliacka“ šnekta.

Viena aišku, kad esamas iš Ukrainos po 2014-jų Euromaidano pučo paverstas nacionalistiniu šitas Ukroreichas jau turės būti rusų visiškai išformuotas ir politiškai sunaikintas (“denacifikuotas“, aha), nes jau V. Putinas ir jo kremliškasis libedrylų establišmentas buvo apmulkinti Minsko susitarimuose tiek tą pripažinusios Muter Angelės, tiek ir prancūzų (sic!) Olando – ir dabar yra klausimas tik tame, kiek tos būsimos Ukrainos bus palikta buvusioje teritorinėje Ukrainoje.

* * *

Derybos dabar, kurių naglosaksai zelebobikams neleidžia net pradėti, dar galėtų tikrai išsaugoti visą nuo Dniepro dešniakrantę Ukrainą, nors aš suprantu, kad dabar taip jums ir neatrodo. Bet per šiuos metus galimai nebeliks ko palikti ta būsima Ukraina išvis.

Kaip aš rašiau apie galimą sprendimo variantą, kuris buvo ignoruotas:

Pragmatiškai žiūrint, verčiau ukrainiečiai susitartų su rusais tas savo turimas skolas nusirašyti ir taip parduotų tas vis tiek jų nevaldomas ir neatgaunamas teritorijas velniop – galop, ne patys lojaliausi Ukrainos piliečiai ten ir gyveno, o ir į NATO bei ES juk niekas su neišspręstais teritoriniais konfliktais nepriima (todėl net AMB rusams atidavęs gerą gabalą tarpukariu turėtos Nerijos bei netgi visą Vištyčio ežerą, kad tik valstybės sieną neginčytinai užtvirtintų, kuo pasinaudojo Maišiagaloje ir “broliukai“ latviai, po to šaipęsi iš mūsų užsienio reikalų ministro Povilo Gylio “su lapine kepure“, suprask, lapūcho).

Tačiau Ukrainoje tai padaryti yra neįmanoma, kol aršioji Galicija vis dar bando sau prisijungti visą Ukrainą – apie ką jau irgi rašiau.

Deja, bet taip iki šiol, net nepaisant jų šalyje dabar vykstančio karo, net patiems ukrainiečiams nelabai aišku, kiek tos etninės Ukrainos realiai pas juos teritoriškai kaip šalies yra išvis.

Priminimas, kiek tų ukrainų, tame tarpe ir etninių rusų žemių, priskirtų dirbtinai sukurtai prieš 100 metų Ukrainos valstybei, išties taip yra jau buvusios Ukrainos teritorijoje

Skirtingai, tarkime, nuo mūsų “kompaktiškosios“ Lietuvos, kur tūlas lietuvYs (separatistų žemaičių tik neklauskite!…) puikiausiai iš akies apibrėš, kur ir kiek yra toji Lietuva (Vilnius tikrai mūsų, bet Suvalkai yra lenkŲ, o Gardinas – belarusų), ir tikrai nekliedės apie tą Lietuvą “nuo jūros iki jūros“ (beje, tokių dainuškų apie jūras ir Odesą zapadencai ir neturi, skirtingai nuo mūsų tarpukarinio folkloro apie “mes be Vilniaus nenurimsim!“, ir kaip lenkai susimokę iš Jono Basanavičiaus Nepriklausomybės aktą pavogę, kad mūsų valstybės nepripažintų) bei pagirdymą žemaitukų (tokia ponių rūšis, o ne tautiečiai aplink Šeule!) Juodojoje jūroje gal net kažkur prie Litovskij pusiasalio šalia Perekopo Kryme.

Todėl vertinant įvykius ir reiškinius Ukrainoje nekart čia ir siūliau, kad nedera žiūrėti per mūsų pačių tuos liaudiškus kaimiečių akinius, kuomet rusų kolonistai ir okupantai čia mūsų atvaduoti ateidavę, skirtingai nuo Ukrainos, kuri dykai taip plėtėsi tik rusų etninių žemių sąskaita, ir dabar šie nusprendę tą jų jaučiamą (net jei didžiarusiškų šovinistų vėl dabar eskaluojamą) istorinę skriaudą kompensuoti.

Tad dabar gerai pagalvokite, iš ko ir mes esame taip atgavę po Antrojo Pasaulinio karo Vilniaus ir Klaipėdos kraštus, net jei už pastarąjį mūsų protėviai 1923-aisiais ryžosi pakovoti, skirtingai taip nuo ukrainiečių, kurie dėl Krymo niekuomet net piršto nepajudinę (rusai dėl savo Krymo kraują nekart lieję), bet klykia tarsi apvogti (Kryme iki šiol ukrainiečių kalba turi valstybinės kalbos statusą greta rusų ir krymototorių).

Tame ir yra toji ukrainiečių tragedija – jiems istorijoje labai patys rusai kaip broliams pataikavę (iki šiol žiūri kaip idiotai į šiuos tarsi “laikinai paklydusius“, kai ukrainiečiai maskolių nuoširdžiai nekenčia ir straksi su pasiūlymu karti tuos ant sausos šakos!), o dabar britai ir amerikiečiai daug į juos investavę, kad tie tokia didele ir karui su Rusija pajėgia Antirusija taptų. Ir to kaina yra ne tik esamas karas, bet ir tapimas iš turtingiausios SSRS respublikos į skurdžiausią Europos valstybę, už kurią net moldovai turtingesni.

Ir, tiesą sakant, neaišku, kaip būtų pasisukusi tarpukariu Lietuvos istorija, jei būtų tuomet laimėję “tarybiniai“ kapsukiniai, o ne “nacionalistiniai“ taribai (t.y. Lietuvos Tarybos, paskelbusios Vasario 16-tosios Nepriklausomybės aktą, šalininkai), ir LitBel SSR būtų tekęs toks pats likimas, kaip Ukrainos SSR su jų pirma sostine dar Charkove, pasekoje tik perkelta į rusiškąjį provincijos Kijevą (“Rusios miestų motina“, aha) arčiau Lenkijos sienos Voluinėje.

Jei būtų ukrainiečiai likę tik etninėse zapadencų žemėse (net jei tos – irgi ikimaskvėniškoji senovinė Rusia), tai nebūtų ir šio užsitęsusio ir dabar įsismarkavusio karo, savo aukomis seniai viršijusio karus Vietname, Afganistane (sovietai ten tiek neprarado karių per 10 metų, kiek ukrainiečiai vos per 10 mėnesių!) bei Irake.

Ir šiemet, deja, tų aukų dar prisidės…

* * *

Nežinau, ar jau per šiemet, bet Rusija tik dabar kol kas kariaujama Novorosija tikrai neapsiribos.

Nors jums propagandoje ir kliedi visokie liuskos-pedrylos ir padliakos-melagėliai, kad tuoj tuoj, bet ir Krymą jie iš rusų atsiims, kai man panašiau, kad Ukrainai net jūros niekas daugiau nebepaliks – kaip neliko pernai Azovo jūros, taip ir pietinės sritys su Odesa taps “savanoriškai“ Rusijos Federacija, o nuolatinis Zaporožės AES apšaudymas irgi nepalieka motyvų palikti esamam Kijevo režimui dar ir šiauresnes sritis tai po to jau būsimai Ukrainai administruoti.

Nuo nacių atlaisvintoje Ukrainoje 1944-1956 metais SSRS prarado virš 26 tūkstančių savo saugumiečių, kovojusių prieš tą antitarybinį “banderovcų“ pogrindį (o po to N. Chruščiovas sugaudytiems ir nuteistiesiems ėmė ir amnestiją paskelbė…), todėl šiame istoriniame kontekste sakyti, kad esama “liberalioji“ ir anaiptol ne kaip anoji staliniškoji Rusija pasirengusi okupuoti Galyciją su Voluine, aš nelabai drįsčiau, nors rusų patrioškės ir kvykauja, kad jie (kai patiems to daryti nereikia, nes jų nemobilizavę) nueis iki pat Lenkijos sienos (nors lenkų karštos galvos mielai Lvovą irgi atsiimtų, taip prastūmę pernai sau palankius tarsi piliečiams įstatymus Ukrainoje).

Taip, pajėgumų Rusija visiškai okupuoti Ukrainą, nei jei tą remia NATO su ES, tikrai turi ir tą padaryti netgi gali – bet nemanau, kad politiškai toji valdžia tą dabar įgyvendinti jau išties pasiruošusi, o vis labiau besimobilizuojanti visuomenė pakankamai dar motyvuota toleruoti tokias būsimas milžiniškas savo aukas, kur absoliuti dauguma rusų ukrainiečius iki šiol laiko savais žmonėmis (va pas mus atėjus – tai šitaip rusai jau nebesicackins, nes mes jiems visada buvome tik fošystais).

Šiuo požiūriu kone hektarais kasdien pasipildančios ukrainiečių karių kapinės jų kapituliacijai dar irgi nenuteikė, todėl ir aš nusiteikčiau, kad karas Ukrainoje užsitęs dar ir visus 2023-uosius, net jei intensyvioji karinių veiksmų fazė po Donbaso atvadavimo nuo Ukroreicho pavaldumo vasarop ir užsibaigtų.

Juolab, skirtingai nuo žiemos, kuri jau įpusėja, tad ir terminai kasdien vis trumpėja, taip be elektros ir vandens palikti Ukrainos miestai vasarą gali net visiškos suirutės sąlygomis toliau egzistuoti, taip užtikrindami savo pasilikusiais ten civiliais tą gyvąjį skydą jų ukronacikams miestuose ir toliau priešintis, ir kam naglosaksai puikiausiai šiuos apmokę bei tie ne tik Mariupolyje jau toje aplinkoje kariauti išmokę.

O rusams ukrainietiškojo Grozno šturmuojant, kaip minėjau, čia mažiausiai reikia (gyvosios jėgos tam irgi trūksta, o antrąją mobilizaciją vykdyti dar nenorima), tad liks tik banali apsiaustis ir ilgalaikis apsiaustųjų marinimas, todėl ir sakau, kad greitai tikrai nebus, ir karas Ukrainoje užsitęsęs dar ir šiemet.

* * *

Nebent JAV pasikeistų jų valdantysis establišmentas, dėl ko ir pasikeistų jų požiūris, sąlygotas labai objektyvios priežasties ir pakitusių prioritetų – tai karo su Kinija Taivanyje.

Tuomet Ukraina taptų tik balastu, kurį pribaigti savo nuožiūra paliktų Rusijai (iki kito karto, be abejo), mainais gavę paramą bent jau rusų nesikišimu į Ramiojo vandenyno reikalus.

Bet kol Xi Jinping dar nepaspaudė rimčiau Taivanio (faktiškai tas projektuojama tik 2024-iesiems, kai vyks prezidentiniai rinkimai Taivanyje, kur, tikėtina, turėtų laimėti nacionalistų Kuomintang kandidatas, pasisakantis už prisijungimą prie Kinijos pagal Honkongo ir Makao “vienos šalies – dviejų santvarkų“ principus vietoje dabartinės “demokratinių“ sorošėkinių “varlių“) ir kol V. Putinas dar nepralaužė fronto Donbase (o tą šiemet per artimiausius jau mėnesius, jei ne savaites, Rusijos kontingentas tikrai įstengs padaryti) – tol JAV dar tikrai nėra ko pradėti derybas dėl taikos (tiksliau – tik ilgalaikių paliaubų, nes naglosaksai savo antirusiškos politikos niekada neatsisakys!) Ukrainoje.

Kiek tą paspartins ar atidėlios ekonominė situacija ir besivystanti pasaulinė krizė JAV bei pasaulyje – jau kitų įrašų tema.

* * *

BONUS – Laimonto Diniaus Šiaulių radijuje RS2 vedama laida “Sinkopės“ (kur ir aš paplepu):

ir

 

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo trimis dalimis publikuotas 2023 m. sausio 08, 09 ir 10 dienomis, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!