(Tęsinys)

Į šią seriją kartkartėmis būtinai įterpsiu po įrašą kitokia tema, jei tik kas verta mano aptarimo atsidurs akiratyje.

Pradžia čia, o kam norisi prisėdus perskaityti viską iškart arba tokiomis apimtimis, kuriomis pačiam norisi, tai prašome į Patreon, kur viskas yra jau dabar nuo 2023-01-28 publikuota – ir tuomet dėkoju, kad atsilyginate tokiu būdu už mano triūsą.

Šios distributizmo ideologijos pagrindu išties yra RKB popiežiaus Leono XIII 1891-ųjų metų enciklika Rerum Novarum, kuriame šis atkreipė dėmesį į sunkią darbininkų klasės padėtį (ką marksistai jau yra padarę gerokai anksčiau, tuo pačiu pasišaudami pavadovauti tos santvarkos pakeitimui ir proletariato diktatūros sukūrimo labui!), tarsi taip polemizuodamas su paminėtu radikaliu marksistų siūlomu kapitalizmo problemos sprendimo būdu (t.y. “proletariatas – buržuazijos duobkasys“ © bei “nu ir davaj kokią revoliuciją padarom!“) per tuos ekonomikoje esamus antagonistinius (!) kapitalo ir darbo santykius.

Kaip ir vėlesnė jau popiežiaus Pijaus XI 1931-ųjų metų enciklika Quadragesimo Anno, padėjusi pagrindus krikščioniškai demokratiškos (krikdem) politikos atsiradimui (ir dar tokia svarbi jo detalė – pastarasis yra ir Vatikano valstybės įsteigėjas, tad suvalstybino kaip politiką dvasinio parapijiečių paganymo veiklą).

Tokiu būdu būsimasis ir įsteigtasis tas vadinamas bendrinis Vatikanas tarsi pasiūlė gerokai “demokratiškesnę“ ir “humaniškesnę“ problemos sprendimo doktriną (kas truputį iš esmės yra toks oksimoronas, turint omeny RKB hierarchinę struktūrą ir dvasingumą vietoje žmogiškojo materialumo, dar prieš šimtmetį kitą vyravus kūno marinimo kultui – linkėjimai čia kreiviams iš Opus Dei!) kaip atsvarą radikaliosioms ideologijoms – t.y. kraštutinės kairės politikos komunizmui ar netgi valdžios nepripažįstančiam anarchizmui bei kraštutinės dešinės politikos fašizmui ar netgi atitinkamai anarchistiniam liberalizmui, pavadintam libertarizmu.

Kas vėlgi ironiška, bet jau sekantis popiežius Pijus XII atvirai simpatizavo juk ir fiureriui Adolfui Hitleriui bei italų ir vokiečių (teatleidžiai ispanai su airiais ir kita ziguojančia smulkme…) fašistams, taip labai švelniai tariant, net jei tuometinėje Europoje tai ir buvo visuotinis comme il faut, nes valdančioji Europos buržuazija niekuomet net neslėpė savo nuoširdžios neapykantos Rusijoje nugalėjusiems komunistams, o va europinis nacional-socializmas juk buvo laikomas labai progresyvia ideologija (visiškai kaip dabartinė “tolerastija“), kadangi veikė taip “vardan tautos ir jos gerovės“ (aha, ein Volk, ein Reich…), kaip sakė toji iškaba būsimųjų nacistų, labai taip “demokratiškai“ įsivedusių fašistines santvarkas savo civilizuotose šalyse.

Ir ant kurių, nesibodėjusių po to pradėti masinį genocidą, kareiviškų diržo sagčių puikavosi tikrai labai jau “krikščioniškas“ užrašas Gott mit uns – “Dievas su mumis“, kurį mes čia dar nuo Pilėnų laikų pamename buvus ir ant kryžiuočių kalavijų.

Teutonų palikuonims – Jėzus visada su jais (iš vikės)

* * *

Pastebėsiu, kad minėtasis Vatikanas buvo įsteigtas ir toji antroji “krikdemiška“ enciklika paskelbta gana įdomiu istoriniu laikotarpiu, žiūrint per konspiracines teorijas apie pasaulinę užkulisinę “vyriausybę“ (jau paminėtieji visokie tamplieriai, masonai ir kitokie iliuminačiai, be abejo).

Jei taip paprasčiau, tai kuomet tradicinę arba “juodąją“ aristokratiją (t.y. valdančią žemės gamybinį veiksnį ir gyvenančią iš rentų – nedarbinių pajamų iš nekilnojamo turto) nustūmė Vakarų valstybėse įsitvirtinęs valdžioje bankininkų ir finansininkų “liberalusius“ elitas, gyvenantis iš kintamo kapitalo veiksnio (iš čia – ir sugalvotas pavadinimas tai politekonominei sąrangai kaip kapitalizmui), siekiančio sukurti per užvaldomas natūralias arba sukuriamas dirbtines monopolijas sau taip vadinamą jau ekonominę rentą.

Kas politekonomikos požiūriu yra išties klaikiai juokinga, nes būtent klasikiniai liberalai (Adam Smith, David Ricardo et al) juk kovojo su šiomis ekonominėmis rentomis, skirtingai nuo tokiais apsimetančių neoliberalų, kurie visur rinkose siekia tas rentas sukurti (tik sau, be abejo)!

Ir kas šitam globalistiniam ir vyraujančiam naglosaksų kapitalui galutinai jau pavyko po Antrojo Pasaulinio karo (dar viena ironiška paralelė – susivienijus anglosaksų buržujams gi su komunistais ir karą laimėjus prieš fašistus…), taip suformavus nuo 1944 metų Bretton-Woods esamą finansinę pasaulio sistemą.

Štai todėl šiame kontekste jūsų nebeturėtų stebinti po to sekęs tą karą, atrodytų, gi laimėjusios britų imperijos išformavimas – juk konservatyvioji aristokratija su ta imperine sistema trukdė ne tik prekybos globalizacijai ir darbo pasidalinimo specializacijai bei jo fragmentacijai, kaip ir FIRE sektoriaus parazitų įvykdytai totaliai “išsivysčiusių“ ekonomikų finansizacijai.

Čia vėl ryškiausias pavyzdys yra Britanijoje, kur šią globalistinę politiką galutinai jau įdiegusi iš bakalėjininkų (t.y. smulkiosios buržuazijos socialinės klasės) kilusi Margaret Thatcher, vykdžiusi savo Kabineto ekonominę politiką, parankią ne tik torių finansininkams (taip prie jos pramonine iki tol buvusi Britanija iš eksportuojančios šalies tapusi jau importuojančia), bet ir savotiškai įgyvendinusi distributizmo idėją apie tą masinį smulkiųjų privatininkų klasės sukūrimą, įvykdant ne tik nacionalinių įmonių privatizavimą (fabrikantai taip tapo finansininkais, kaip ir finansininkai užvaldė fabrikantų aktyvus kaip nebe nuosavybėje apriboti bankininkai per kreditavimą, o tiesiogiai kaip “investuotojai“), bet ir komunalinio būsto privatizavimo bei smulkaus verslo kaip save įdarbinančiojo programas (taip vadinamų white van men vairuotojų kategorija, kurie Britanijoje išties yra visokie “meistriukai“, o ne mūsų dar pamename nutrūktgalviai “mikrūškių šumacheriai“ – maršrutinių taksi vairuotojai).

Jei sakysite, kad dabar dėl Geležinės Margošos smulkiųjų privatininkų jums kilęs toks tarsi deja vu jausmas, tai – sveiki atvykę į mūsų, atrodytų, jau pergyventus Linksmuosius 90-uosius!

Taip, nesuklydote, nes naglosaksų 90-ųjų pradžiai ir šita primesta naratyvinė idėja kaip “visuotinio gėrio“ mūsų tautiečių sąmonėje kuo puikiausiai prigijusi – pagal tautinį mentalitetą godžių, šykščių ir pavydžių riestanagių “naujųjų buožių“. Ir dabar kvykauja ne tik proverbiniame “spekuliantų“ Kaune tarsi prisukami apelsinai, vos paleidus tą jų mechanizmą apie smulkius versliukus ir – tik duok ką nors “prichvatizuoti“: čekiniai būstai, kilojama žemė, ir dabar jau “kompensaciniai“ miškai, ir po ko, neabejoju, bus užsigrobti likę vandens telkiniai, keliai ir t.t.

O va manęs už tai nestebina tuomet antrą iš eilės pasaulinį karą prapylusių vokiečių, kur juk viena iš esminių politikos jėgų yra būtent krikdemai, pavertimas tokiu laimėjusių Vakarų gamybiniu priedu (ką reiškia “eksportinė ekonomika“ globaliame pasaulyje?), kaip ir analogiškai tą karą pralaimėjusių japonų.

Nes nebuvo tuomet dar jokių Made in China – Europoje krapštukais iki pat reigonomikos pradžios ir Plaza Accord “vergavo“ vokietukai, o iki visuotinės kokybės “religijos“ įdiegimo japoniukai buvo tų patyčių objektu dėl piguvos ir šlamštuvos.

* * *

Šis naglosaksų brukamas neoliberalizmas (skirtingai nuo liberalizmo, šis “laisvą rinką“ daro parankia monopolijų ir FIRE naudai – tad Karl Marx prakeiksmas dėl taip susinaikinančio save kapitalizmo įgavo savo bėgius), minėtiems vokiečiams galimas to pasekmes visuomenėje kompensuojant bent jau krikdemiškomis (nes kitose leftistinėse ir laisvamaniškose europinėse šiaurinėse protestantiškose šalyse tą vykdę faktiškai mutavę darbiečiai treidjunionistų palikuonys euro-socdemai, kuriems tas marksizmas ir katalikiškasis distributizmas juk yra visiškai svetima doktrina) socialinėmis priemonėmis: nedarbo draudimas ir finansinė parama būsto įsigijimui, nemokama visuotinė medicina, nemokamas ne tik vidurinis, bet ir aukštasis švietimas, valstybės mokama senatvės pensija, įvairios socialinės dotacijos ir pan.

Ir taip dabar šį socialinį paketą palyginkite su tuo, kad amerikietis visa tai iš esmės priverstas pirkti pats privačiai, įskaitant net ir mums čia įprastinį tarsi savaiminę duotybę (nepaisant prakeikto kubilinio PSD!) sveikatos draudimą, nes jei polisas to nenumato, tai net susimoka už greitosios pagalbos išsikvietimą. Ir tas mūsų europiniams leftistukams isteriją sukelianti JAV Konstitucijos antroji pataisa bei visuotinis JAV piliečių apsiginklavimas – tai juk nepilnos ir dažnai stokojamos policijos paslaugos kompensacinis mechanizmas tokiomis pačiomis privačiomis priemonėmis, siekiantis dar Laukinių Vakarų užkariavimo laikus, o ne amerikiečių nepriklausomybės kovą prieš britus.

Taip užsitęsė iki pat 1980-ųjų pirmos pusės, kuomet jau visą prieš tai buvusį dešimtmetį stagfliacijos purtyta JAV (konkrečiai tą agresyvią antisovietinę geopolitiką įkūnijęs “kaubojus“ JAV prezidentas Ronald Reagan) nukreipė jų prižiūrimus globalius Vakarus į stagnaciją (nors kelių procentų BVP augimas per metus išties būdingas išsivysčiusioms valstybėms, ir ekonominės problemos išties glūdėjo ne šioje “stagnacijoje“!) pradėjusios smigti ir išeities iš to nerandančios (Kosygino-Lybermano reformos buvo faktiškai sabotuotos) SSRS kontroliuojamos viso soclagerio išteklių išgrobstymui (pvz. Lenkijos socialistinės ekonomikos pakilimas buvo ciniškai finansuojamas Vakarų kreditais, kas neišvengiamai ir sukėlė ten ne tik ekonomines problemas, bet ir destabilizavo politinę situaciją iki pat santvarkos žlugimo).

Ir kame ne pirmas toks “suliberalėjęs“ kvaiša, bet labai jiems pataikavęs ir aktyviai pasitarnavęs bei ekonomiškai tą SSRS sugriovęs Michailas Gorbačiovas, kaip ir po jo SSRS politiškai jau galutinai pribaigęs girtuoklis “caras“ Borisas Jelcinas, taip faktiškai rusų oligarchams (kaip pastebėjęs Henry Kissinger, kieno tie išties yra oligarchai, jei jų pinigai laikomi Vakaruose?) leidęs beveik visiškai išgrobstyti dar ir stambiausią sovietinės imperijos dalį – Rusiją (kaip ir galutinai “nusimetęs“ nuo Maskvos kontrolės bei nuo Rusijos dezintegravęs kitas svarbias sovietinės pramonės šalis, pasekoje ne tik ištąsytas vietos oligarchijos, bet ir kritusias į visišką ekonominį ir socialinį nuosmūkį).

Deja, nezabūtkinus papiktinsiu, bet Tata ne tik ant kolhozų fermų nesibrazdino jokio proverbinio šiferio lupti – jis prie SSRS griovimo ir šalia nestovėjęs, ir visiškai kaip ir kitose SSRS “respublikose“, stambaus kapitalo nacionalinius aktyvus pasisavinę būtent kompartijos funkcionieriai, ciniškai dar ir pasivadinę ne konservatoriais, bet social-demokratais.

Bet ačiū Sąjūdžiui bendrai ir Vytautui Landsbergiui konkrečiai, kad tos sekusios SSRS tarsi kalnų griūties lavinos purviname sraute mūsų šalį vis tik į skaidresnius ES vandenis nukreipęs, net jei ir ne be egoistinių jam tikslų (galop, ir mūsų tauta yra godi, šykšti ir pavydi, tai nėra ko veidrodžio kaltinti dėl kreivo snukio!), nes antraip labai realiai galėjome pastrigti visame tame politiniame ir ekonominiame dumble, kaip kitos mažiau tame vykusios, net jei buvo iki tol gerokai didesnėmis bei turtingesnėmis, post-sovietinės šalys: Ukraina, Kazachstanas, Gruzija ir t.t.

Praleisiu apimties sumetimais, bet čia dar būtų galima plačiau pakalbėti apie buvusį šioms dviem išdavoms ir alternatyvinį kelią mums kaimyninėje Baltarusijoje, į kurį po 1995-ųjų jo išrinkimo vis tik sugebėjo pasukti Batka pravardžiuojamas tos valstybės vadovas Aleksandras Lukašenka, pasekoje vis tik sukurdamas savo šaliai ir tautai tokią savotišką gerovės valstybę per valdomą valstybinį kapitalizmą, paikai kreivalūpių bukagalvių pravardžiojamą “kolhoziniu socializmu“, bet nei ten socializmas, nei kooperatinių artelių ekonomika, kurią gal savotiškai juk net ir pašlovintų distributistai.

Gal todėl čia kažkiek ironiška, kad Tėvynės Sąjungą kurdamas, kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio politinių teisių perėmėją, pats Vytautas ”Tata“ Landsbergis priešinosi vagnoriškam “konservatorių“ brukimui jo organizacijos politinei ideologijai įvardinti – ir dabar ta jo anūkui administruoti pavesta ir save šaika vadinanti partija TS-LKD formaliai vadinasi juk krikdemais.

* * *

(kita dalis bus čia)

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas vienu įrašu jau 2023-01-28, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement