(Tęsinys)

Į šią seriją kartkartėmis būtinai įterpsiu po įrašą kitokia tema, jei tik kas verta mano aptarimo atsidurs akiratyje.

Pradžia čia, o kam norisi prisėdus perskaityti viską iškart arba tokiomis apimtimis, kuriomis pačiam norisi, tai prašome į Patreon, kur viskas yra jau dabar nuo 2023-01-28 publikuota – ir tuomet dėkoju, kad atsilyginate tokiu būdu už mano triūsą.

Ir pratęskime aptariamo autoriaus išvedžiojimus jo įžangoje į distributizmą:

Bellocas manė, kad kapitalizmas niekada negali pasiekti ekonominės pusiausvyros vienas.

Karl Marx įrodė (sic!) neišvengiamą kapitalizmo žlugimą ir komunizmo įsivyravimą.

Bet linksmiausia tame tai, kad po Linksmųjų, atsiprašant už tautologiją, 90-ųjų ir visiško SSRS žlugimo šie jo įrodymai dabar veikiau yra tik nedamuštų marksistų tikėjimo dalyku – tapo tik savotiška jų religija, kas distributizmo ir RKB krikdemiškumo kontekste yra ironiškas nesusipratimas.

Kita vertus, net jei iš manęs toks “marksistas“, kaip iš popiežiaus satanistas (atsiprašant čia davatkų už šį laisvamanišką piktžodžiavimą), kuris gi, išpažindamas Dievą visose trijose būsenose, juk neneigia ir to šėtono egzistavimo, taip ir aš vis apeliuoju į marksizmo dogmas bei tezes iš Das Kapital – gi ne Mein Kampf čia jums cituosiu!

Tai nestabili sistema dėl dviejų priežasčių: nukrypimo nuo savo moralinės teorijos ir dėl dviejų rūšių nesaugumo.

Moralė čia turėtų tik tiek įtakos, kad banderlogai ir žmonių visuomenėje, kaip tai nutinka tarp gyvulių gamtoje, primuštų tuos raudonšiknius babuinus už tai, kad pastarieji nukniaukė per “konkurenciją laisvoje rinkoje“ jų “bananus“ (t.y. fantikus ir kitas viešąsias gėrybes).

Bet krikdemai išties linkę moralizuoti – toks pasireiščiantis taip klebonėlio kompleksas juose gal?

Moralinė kapitalizmo teorija remiasi laisve,

Šiaip jau čia – liberalizmo ideologija.

O šiam priešingas konservatyvizmas – tam kapitalizmui juk irgi visiškai netrukdo, ir britiškas krikdem variantas netgi vadinamas torizmu (o toriai – gi konservatoriai).

Tačiau kapitalizmas visiškai net ne teorijoje yra visiškai amorali (tiksliau – paremta limbine nervų sistema ir trimis biologiniais instinktais: mityba, reprodukcija, dominavimas) ir plėšrūniška bei socialiniu darvinizmu paremta “praktika“, nors apsčiai rastumėte pavyzdžių, kad žmonės tose visuomenėse vis tiek daugumoje yra žmoniški, nes demonstruoja empatiją bei yra neraginami linkę bendradarbiauti (netgi versle!), ir patys palaiko socialinio solidarumo idėjas savo bendruomenėse.

Kitaip tariant, remiasi savo poelgiuose neokortekso kaktos sritimis, kuriose ir bazuojasi ta “empatija“ bei “intelektas“.

tačiau ji linkusi kaupti nuosavybę kelių savininkų rankose; nuosavybei vis labiau apribojus, vis daugiau valdžios pereina mažajai kapitalistų klasei.

Pratęsiant, tai šitaip formuojasi oligarchija arba kapitalistų klasės diktatūra, švelniau vadinama “buržuazine demokratija“, t.y. tokia demokratija, kur valdo demokratai, kuri remiasi valstybės represiniu aparatu, leidžiančiu engti proletarus ir kontroliuoti liaudies mases (susakiau čia dabar jau kaip tūlas marksistas, aišku).

Tuomet marksizmas jau teigtų, kad dėl šito nutiks kapitalizmui neišvengiamai kaput (ir todėl – “uraaaaaa, tovariščiai!“).

O va krikščioniškoje doktrinoje, kuria remiasi ir distributizmas (nors, kaip matėte aukščiau iš istorinio jo atsiradimo konteksto, tai distributizmas suformavo ekonominės politikos pagrindą krikdemiškumui), jau rastumėte minint Jubiliejaus metus, kurie šiaip yra toks total reset, tik ne švabiškasis, o semitiškasis, siekiantis dar ikiantikinius Hammurabi kodekso laikus.

Ir jubiliejiniai metai tuomet veikiau yra ne komunistinis išbuožinimas, bet tarsi kylantys “iš dievo valios“, kurią savo pavaldinių labui įvykdo tas jų “dievo pateptasis“ – juk paprastai jubiliejiniai metai buvo skelbiami mirus vienam monarchui ir ateinant į sostą kitam (kas faktiškai sutampa su kai kurių tautų tradicija skaičiuoti laiką pagal dinastijas bei monarchų valdymo laikotarpius).

Visų šalių proletarai, aleliuja!

* * *

Valstybė vis labiau tampa įrankiu apsaugoti „darbo užmokesčio sutartis“, kurios vis labiau leoninės, tai yra, pagrįstos nelygybe. Viena pusė gali atsisakyti sutarties (darbdavys), tačiau kita pusė, darbuotojas, paprastai neturi kito pasirinkimo, kaip tik su ja priimti, nes alternatyva yra badas.

Jau esu citavęs Adam Smith, kurį visi “liberalai“ to net nežinodami visada išvadina tik marksistu, todėl nepakenks čia pacituoti darkart, kad suprastumėte, kiek iki distributizmo jau šis liberalizmo klasikas panašiai yra parašęs 1776-ųjų metų darbe “An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations“:

Sandėrininkų interesai … bet kurioje paimtoje prekybos ar gamybos šakoje tam tikru atžvilgiu visada skiriasi ir netgi yra priešingi visuomenės interesams … [Jie] paprastai suinteresuoti apmulkinti ir net pavergti visuomenę … Retai girdime kalbant apie šeimininkų susimokymus, bet, dažniausiai, tik apie tokius iš darbininkų pusės. Tačiau bet kuris, kas šiuo klausimu įsivaizduoja, kad šeimininkai retai tarpusavyje susimoko, yra visiškas neišmanėlis pasaulio suvokime. Šeimininkai visada ir visur yra tarsi tyliame, tačiau nuolatiniame ir vienodame susimokyme nekelti darbo užmokesčio daugiau, nei esamas … Tad yra nesunku nuspėti, kuri iš šių šalių privalo, įprastinėmis sąlygomis, turėti pranašumą šiame ginče ir priversti kitą sutikti su jų sąlygomis.

Šiuo požiūriu, distributistai nelabai skiriasi nuo liberalų, nors dievagotųsi (atsiprašant už kalambūrą!), kad jie yra krikdemai, o ne kažkokie leftistai ar, neduoktudie (sic!), marksistai!

Valstybė nebegali būti neutralus arbitras tarp klasių, bet tampa vienos klasės, nuo kurios vis labiau priklauso darbo vietos ir augimas, gynėja.

Atsiprašau, o kas tuomet ta valstybė čia, anot autoriaus?

Kas visi tie žmonės? Kokia tai valdančioji socialinė klasė?

Kaip minėjau, autorius nelabai gaudosi sąvokose, o gal niekada taip ir nesusimąstė – na, valdo “kažkoks“ politinis elitas (o ir kuris, nes turčiai skiriasi – aristokratai nuo finansininkų, komersantų bei fabrikantų, tarkime), ir kai tie eina pareigas toje klaidingai vadinamoje valstybėje bei kažkaip “morališkai“ jaučia kažkokią socialinę atsakomybę prieš valdomuosius, tai ir yra jau toji, suprask, “valstybė“.

Kai tuo tarpu sutiksite, kad proletariato diktatūra nuo buržuazinės demokratijos skiriasi radikaliai, o juk abiem atvejais – irgi valstybė, ar ne?

Gali būti, kad čia autoriuje dabar tiesiog automatiškai (pagal limbinę sistemą, aha) prasimušė tradicinis Bažnyčios konservatyvizmas, kad jei jau valdžia nuo dievo, tai ir doras katalikas turi paklusti valdžiai kaip dievo apraiškai pasaulietiniame gyvenime.

Tuomet yra suprantama, kodėl jam valstybė yra kaip objektyvi duotybė, nors realybė (repuoju…) tą visiškai paneigia.

* * *

Be šios moralinės problemos, kapitalizmas taip pat turi dviejų rūšių nesaugumą: nesaugumą darbuotojams ir net nesaugumą kapitalistams. Darbuotojai yra nesaugūs, nes senatvėje atlyginimas yra mažesnis, sergant nieko, o patys darbai priklauso kapitalistų nuožiūrai (pvz., „užsakomųjų paslaugų“). Tačiau kapitalizmas taip pat sukuria nesaugumą kapitalistui. Dėl konkurencinės anarchijos sistema savininkams yra tokia pat nestabili, kaip ir darbuotojams, todėl atsiranda perteklius ir mažesnė pardavimas.

Dėve dėve, koks tu kūdas… ©

Ir kam čia reikėjo prikergti tą “anarchiją“, taip ir vėl nesupratus šios sąvokos arba ir vėl sąmoningai ja manipuliuojant?

Nes, kaip tik ką aukščiau paminėjau, bažnytinis konservatyvizmas yra priešiškas bet kokiai jų taip suprantamai “netvarkai“, ir tuomet demokratija bei liberalizmas – šėtoniškas išmislas, skirtas sujaukti žmonių protus ir nuvesti juos į pragarą?

Anarchija – tai čia autoriui vėlgi kas: liberali rinka (t.y. libertanizmas), totalus bardakas (kaip tūlas juk anarchiją sau supranta, nepaisant machnovcų šūkio, kad anarchija yra tvarkos motina), bendruomenių savivalda be formalizuotų valdžios institucijų (vienas iš anarchistinės santvarkos apibrėžimų) ar visuotinė kooperacija komunos naudos labui (t.y. anarchistinė ekonomika), ar…?

O ir šiaip, pastebėsiu, kad šis “nesaugumas“ buvo istorijoje būdingas visoms ekonominėms formacijoms, nes pati nereguliuojama prekyba (t.y. prekių mainai tarp subjektų rinkoje – naudojant pinigus, kas yra “kapitalizmas“, arba be jų, kas būtų gal jau ir primityvusis “komunizmas“) yra paremta juk laisva konkurencija.

Tai jei galvoje sukasi antiliberalūs, nes neoliberalūs, leitmotyvai, ką paminėjau aukščiau, tuomet, be abejo, kad laisva konkurencija yra didelis tiems kapitalistams (!) trūkumas ir grėsmė, nors patys vartotojai dėl to, pastebėsiu, juk tik džiūgautų!

Na, prisiminkite, kas patyrę, tos sovietinės planinės ir valstybės reguliuojamos ekonomikos skurdumą asortimente ar netgi vartojimo prekių deficitą, nepaisant viso to “suplanavimo“ – tai kuriuos ekonomikos dalyvius čia dabar autorius bandytų taip “krikščioniškai“ užtarti?

Vėlgi, vartotina turėtų tuomet būti ir ne kapitalizmo sąvoka.

Kapitalizmas reaguoja tapdamas mažiau kapitalistiniu; ji naudojasi teise siekdama kliūtis konkurencijai ir apriboti atsakomybę; pati korporacija yra prisitaikymas prie būdingo kapitalizmo nestabilumo, leidžiančio investuotojams apriboti atsakomybę. Aršus socialistas nebijo grynojo kapitalizmo beveik taip pat, kaip aršus kapitalistas.

Marksizme šiuo klausimu tiesmuka mintis tame ir yra, kad, siekdamas monopolinių galių ir absoliučios valdžios rinkose, kapitalizmas save veda į neišvengiamą žlugimą – tokia mitologinė metafora apie gyvatę, ryjančią savo uodegą.

Kiek ironiška, kad socialistas čia, pagal autorių, yra veikiau aršus liberalas, nes pasisako už laisvą konkurenciją.

Faktiškai gi matome, kad netgi ir dabartiniame pasaulyje leftistai yra ir “socialistai“, ir “komuniagos“, ir “progresyvieji“, ir “neoliberalai“, ir t.t.

Atsižvelgdamas į savo nestabilumą, kapitalizmas turi priversti rasti būdą, kaip save stabilizuoti. Bellocas teigia, kad yra tik trys stabilūs sprendimai: vergija, socializmas arba plačiai paplitusi nuosavybės teisė (arba tam tikras šių trijų mišinys).

Pirma, tai akivaizdžiai pritempinėja prie savo distributizmo, nes įdėta tarsi “neišvengiama alternatyva“, kurią gi, suprask, logiška (sic!) rinktis (kuriems ir kodėl tą privalu rinktis?) – o tai kodėl tuomet taip vis dar nepasirinkta per gerą šimtmetį po distributizmo sugalvojimo?

Antra, kuo čia išvis dėta ekonominė santvarka iki feodalizmo ir po to kita santvarka po kapitalizmo?

Kuo “prastesnė“ tuomet yra alternatyva sugrįžti išvis ne tiek toli atgal, bet bent jau į neo-feodalizmą (kaip sakęs ar ne tas pats Karl Marx, bet istorija kartojasi dukart: pirmą – kaip tragedija, antrą – kaip farsas), kuo juk tapę iš esmės priešokio ekonomikos (gig economy) bendrovės su šiuolaikinėmis vergijos formomis?

O ir kodėl tam “kapitalizmui“ staiga parūpo ieškotis alternatyvai “socializmo“, kurio buržujai nuoširdžiai nekenčia, kai juk ir Šaltąjį karą tas Vakarų kapitalizmas prieš sovietinį socializmą laimėjo (!) į vienus vartus, kai ne tik buvo galutinai sugriauta “blogio imperija“ SSRS, bet ir šios ekonomika be ceremonijų 75% (kai per karą tik 35%!) per tas Vakarų (tiksliau – JAV) TVF primestas “šoko terapijas“ bei “prichvatizacijas“ tiesiog banaliai išplėšta arba išvis sunaikinta, paverčiant priklausoma nuo Vakarų kolonija?

Nesuprantu, negi tam menamam “kapitalizmui“ taip blogai, kad, anot distributistų, tas jau nusprendė mazochistiškai nusidobti save pačiu kvailiausiu ir skausmingiausiu būdu?

O ir kas tas “kapitalizmas“ kaip subjektas, nes, jei tai, kaip sakau, visada yra apie žmones, tai kokie čia žmonės taip stumia nuo to kapitalizmo link socializmo? Ar šis doras katalikas nenori pripažinti čia mums dabar marksistinės idėjos apie visuotinę ir besitęsiančią (suprask, iki galutinės komunizmo pergalės) klasių kovą, t.y. proletariato nuoseklių laimėjimą prieš tuos pralaiminčius kapitalistus?

Nes tas būdas judėti šia autoriaus pareikšta linkme visuomenei, primenu, tai yra tik socialistinė revoliucija, o ji taikiai ir be kraujo yra, vargu bau, ar išvis kada įmanoma – valdančiųjų buržujų klasė visų savo turimų turtų, gamybos priemonių ir politinės įtakos jokiems to irgi užsimaniusiems proletarams, kurie taip pat mano, kad “nusipelnė gyventi geriau“, net jei tie “derėtis“ ateis su mauzeriu, gražiuoju tikrai neatiduos (o ir jūs gi neatiduotumėte, net jei ir nebūtumėte kaip tūlas mūsų tautietis – godus, šykštus ir pavydus, tiesa?).

Tai iki šitokio kapitalistų “noro“ patiems nuvesti visuomenę į socializmą, žinote, net Karl Marx apie tą neišvengiamą, anot jo, kapitalizmo žlugimą neprisifantazavo, o ir jo pasekėjas bei praktikas Leninas, matyt, gerokai realiau į tas galimybes sugriauti kapitalizmą ir sukurti greitai komunizmą žiūrėjo.

Kai, savo ruožtu, šio bendražygis ir tolimesnis pasekėjas Stalinas apsiribojo socializmo, visų pirma ekonomikoje, sukūrimu prievarta tik vienoje šalyje ir be jokios pasaulinės revoliucijos (šitą gi propagavusį Leoną Trockį dar ir iš šalies išvis išgrūdo, kad netrukdytų savo provokacijomis ir sabotažais!), nes suprato, kad per artimiausius 10 metų teks jiems vis tiek jau kariauti prieš visą tą kapitalistinį pasaulį totalų karą dėl savo išlikimo ne tik kaip naujai valstybinei ir visuomeninei santvarkai, bet ir išvis kaip šaliai ir tautai (plačiąja prasme čia tai “tautai“, nes bolševikų internacionalizmo idėjos rėmėsi vis tik bendru klasiniu skirstymu, o ne etniniu – t.y. “visų šalių proletarai, vienykitės!“).

Žodžiu, dvi autoriaus paminėtos ir gana kvailos alternatyvos neįtikino niekaip čia rinktis tą trečiąją jau jo mums peršamą distributizmo alternatyvą, ir, kaip parodė daugiau nei šimtametė distributizmo istorija, ši ideologija visuomenėje ir ekonomikoje iki šiol taip ir nebuvo įgyvendinta praktiškai, nepaisant ne vieno pritaikyto elemento.

* * *

(kita dalis bus čia)

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas vienu įrašu jau 2023-01-28, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement