(Tęsinys)

Į šią seriją kartkartėmis būtinai įterpsiu po įrašą kitokia tema, jei tik kas verta mano aptarimo atsidurs akiratyje.

Pradžia čia, o kam norisi prisėdus perskaityti viską iškart arba tokiomis apimtimis, kuriomis pačiam norisi, tai prašome į Patreon, kur viskas yra jau dabar nuo 2023-01-28 publikuota – ir tuomet dėkoju, kad atsilyginate tokiu būdu už mano triūsą.


Bet gal toliau kažkaip, tikėčiausi, jau atsiras sveikos logikos?

„Kad išspręstumėte kapitalizmą, turite arba atsikratyti ribotos nuosavybės, arba laisvės, arba abiejų.“

Bandžiau suprasti autoriaus mintį, kai supratau, kad jis ir toliau svaisčioja blėnis.

Vėlgi, aukščiau ant pirštų trumpai paaiškinau, kas yra antstatas ir bazė.

Gaila, kad jums, o ne šio opuso autoriui, kuris anoje aplinkoje išaugęs ir akivaizdžiai turi dideles spragas šiame išsilavinime, ką galima būtų suprasti (bet nepateisinti!), nes “civilizuotuose“ Vakaruose už tas marksizmo studijas netgi buvo persekiota kovos prieš komunistus kampanijų metu (JAV tai – taip vadinamas makartizmas), skirtingai nuo mūsų “proletariato diktatūros“ šalies, kur privalomai dar mokyklos programoje vyresnėse klasėse marksizmo-leninizmo nususintos tezės ir susloviškos dogmos buvo brukamos per “visuomenės mokslo“ (nieko bendro su sociologija!) pamokas.

O jis čia taip tik pyst! – o mes, suprask, turime jums, nemokšos, jau trečią alternatyvą, ir nereikia tam nei vieno “gerojo“ dalyko jums ekonomikoje atsisakyti, oi tra-lia-lia, aha-aha!

Bet jis neskuba dar to tiesiai pasakyti, nes vis dar bando paikai kažką argumentuoti:

Iš trijų sprendimų vergų visuomenės ilgą laiką pasirodė esančios labai stabilios, tačiau šis sprendimas neleidžiamas mūsų krikščioniškojo paveldo.

Nieko panašaus jos neparodė – visos vergovinės visuomenės (nepainioti su santvarkomis!) visada labai greitai užsibaigdavę, kai tik prasisukdavęs keliskart pilnai jų ekonomikos ciklas ir visuomenė susisluoksniuodavusi į “oligarchus“ ir “vergus“ arba bėdžius, kurie iš bado dažniausiai irgi tapdavę tik “skolų vergais“ (taip vadinami lot. nexus arba angl. bondage slave).

Netgi tūkstantmetė Roma nekart politiškai reformavusi savo santvarką, nes valdančioji Romos tik patricijų klasė būtų labai greitai užsibaigusi su visu Amžinuoju Miestu tos savo bendravardės imperijos taip ir nesulaukusi, bet juk ir šioji banaliai taip pat vis tiek neišvengiamai sužlugusi, kai tik ekonomiškai išsisėmė – po to ne vieno ir ne dviejų šimtmečių prireikė, kol Europa sugebėjo bent pagal kai kuriuos parametrus jau atkartoti tą Romos buvusią koncentruotą ekonominę galybę. Faktiškai, tai irgi tik XX amžiaus pirmai pusei, kas leido pradėti globalizaciją ir net pakariauti du pasaulinius karus milijoniniais “legionais“.

Romėnai turėjo įvairių būdų užtikrinti savo finansų sistemos stabilumą ekonomikoje – apie vieną jų ir krikščionys demokratai paporintų

Sprendimai, jei taip kalbėtume apie “krikščionišką paveldą“, visada tokiais atvejais būdavę vienodi (sakau gi – net ne religiniais, o bent jau ekonomikos istorijos motyvais pasiskaitykite Senąjį Testamentą!), jei tik toji valstybė (o dažnai tai tebuvęs tik antikinis polis, nors šie nuo babiloniškosios tradicijos ir nutolo) norėdavusi išvis išlikti, o ne sužlugti net ne dėl išorinių priežasčių (karinė agresija), bet dėl vidinių ekonominių ir socialinių prieštaravimų (tą keliskart reformomis padariusi ir Sparta, kuri juk įveikusi kare pačius Atėnus!) – tai paskelbiami Jubiliejiniai metai, kurie nekart yra paminimi šventraštyje.

Arba kitaip – totalus visų skolų nurašymas ir ekonomikos nunulinimas: “pabandom iš naujo – 9 kartus iš eilės“, aha.

Tačiau distributistai kažkaip tų Jubiliejinių metų nesiūlo…

…ir kažin kodėl?

Ar tik šv. Augustinas, kaip paskesnis “krikščioniškasis paveldas“, to jiems konjuktūriškai, pakeliui į religijos suvalstybinimą, neuždraudęs, mieli mano broliai ir sesės Kristuje, ką?

Juk ir Jėzus numirti ant kryžiaus buvo fariziejų intrigomis pasiųstas romėnų kaip valstybės priešas už tokias va radikalias ir valstybinę santvarką griaunančias ekonomines ir socialines idėjas (be Senojo, kaip matote, juk nesuprasite ir Naujojo Testamento įvykių priežastinių ryšių)! Juk kaip provokuojantiems jį fariziejams pasakęs: kas ciesoriaus – ciesoriui (t.y. romėniška tęstinių ir akumuliuojamų skolų tradicija), o kas dievo – dievui (t.y. jubiliejiniai metai su skolų nurašymo tradicija) – galima šią jo mintį išplėsti ir iki ekonominės reformos, jei taip norisi (išvis šis semitinis ir krikščioniškasis šventraštis labai parankus interpretavimams ir citavimams ne prasčiau už horoskopus).

Bet sakiau, kad į religinius disputus su egzegeze bei hermeneutika čia nelįsime, nepaisant to, kad diskutuoju čia taip neakivaizdiniu būdu su krikdemų distributizmu.

* * *

Ir čia mes prieiname prie jų to mums siūlomo trečiojo kelio:

Tačiau trečiasis sprendimas, kurį Bellocas vadina „nuosavybės valstybe“, intelektualinio ir politinio elito laikomi nepakeliamu, todėl lieka tik antrasis sprendimas – tam tikras socializmas.

Kaip iš anekdoto apie popą nudistų paplūdimyje: arba jūs, tėtuši, kryželį nusiimkite, arba jau glaudes apsimaukite!

Politinis elitas kapitalizme yra tik buržuazinė klasė – t.y. visi tie, kurie gyvena ne iš savo darbo pardavimo ar nuomos kitiems, kaip tą daro darbdaviams besisamdantys proletarai, o iš:

  • rentų (t.y. žemės veiksnio ir visokio nekilnojamo turto pajamos – veltėdžiai rentininkai, gaunantys nedarbines pajamas),
  • palūkanų (kapitalo pajamos – lupikautojai, šnekant krikščioniškomis sąvokomis, kurie apima bankininkus, finansininkus ir visokius investuotojus, t.y. ekonomikos parazitus iš FIRE sektoriaus: finances, insurance, real estate) ir
  • dividendų (t.y. “prasisukę“ visi tie viarslinYkai, kurie gauna pelno dalį iš verslo, kuris išnaudoja visus tris gamybos veiksnius toms didesnėms už sąnaudas įplaukoms gauti rinkoje, parduodant to verslo sukurtus produktus).

Ir šita buržuazinė klasė primeta savo politinę valią likusiems, kurie tas pragyvenimui būtinas savo pajamas uždirba parduodami šiems tik savo darbą (nors čia galime pakalbėti dar apie dualistinę valstiečio natūrą, kuri pasireikš aptarime toliau, ir kaip iš vienų tampama buožėmis arba kaimo kapitalistais, o kiti patampa tik kumečiais, arba kaimo proletarais, ir ne todėl, kad “to dievulis panorėjęs“).

Nematau jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių politinis elitas atsisakytų tos savo gerovės vardan… ko?

Taigi praktiškai kapitalizmas gimdo kolektyvistinę teoriją, kuri veda į vergišką valstybę.

Nebent tik tuo, kad šito mano paminėto valdančiojo buržuazinio elito diktatūra yra vadinama “demokratija“?

Romos imperija buvusi labiausiai išsivysčiusia vergovine santvarka, kartu praktikuodama ir demokratinėmis pavadinamas valstybės valdymo institucijas: Senatą, liaudies tribūnus, įgaliotinius konsulus, savivaldų magistratus ir pan. – net legiono valdymas iš esmės turėjo “tarybinę“, o ne “fiurerinę“ struktūrą, kalbant šiuolaikinėmis sąvokomis.

Kas ir vėl mane čia savo ironišku kontekstu linksmina, nes ne komunistai, o būtent fašistai juk pamėgdžiojo legiono simbolius, įskaitant ir tą savo saliutavimą rankute seig heil.

Perėjimas prie socializmo eina mažiausio pasipriešinimo linija, nes iš tikrųjų niekas nepasikeičia, kai valstybė perka vandens telkinius ar geležinkelio linijas.

Kas ta klaidingai čia vadinama valstybė?

Nes gali pasikeisti – kaip ir gali nepasikeisti.

Natūralios monopolijos, kurios valdomos ne kompradorinės valstybės, savo sukuriamą ekonominę rentą perduoda tos valstybės žinion perskirstyti socialinėms programoms arba savo teikiamų produktų bei paslaugų kainų sumažinimui rinkoje, atsisakant galimo dalies pelno (taip vadinamų “viršpelnių“), nes ir taip yra natūraliai generuojamos mažesnes sąnaudos dėl masto ekonomijos.

Jei ta klaidingai vadinama valstybė yra užvaldyta vertelgų (kitaip tariant, yra legalizuota kokios nors formos oligarchija, net jei politinė santvarka vadinama “demokratija“ arba pavadinama “socializmu“), tai jie tikrai ta savo ekonomine renta su jokia “visuomene“ nesidalins – jokiu būdu: nei mažindami savo produktų pardavimo kainas (o kam, jei monopolija!), nei susimažindami gamybos sąnaudas (atvirkščiai – susikeldami neadekvačias algas už “nuopelnus“ ar “svarbumą“ bei tokios įmonės turtą naudodami savo asmeninei gerovei), nei tų “valstybinių“ įmonių pelną pervesdami į valstybės iždą (pamenate, kaip dar neseniai lietuviški tokių įmonių vadovai nuoširdžiai nustebo, kai iš jų valdžia pareikalavo pelnus pervestį į valstybės biudžetą?).

Bet problema pas mus, aišku, dabar “išsisprendė“ – tokios įmonės prichvatizuojamos tarsi sugrįžus Linksmiesiems 90-iesiems, ir natūralios monopolijos tampa nebe nacionaliniais aktyvais, kurių jokia menama valstybė seniai nebekontroliuoja (o kalbančia kojine Gedimino 11 tupinti PIŠ netgi baimingai purtosi šiukštu kištis į tą dirbtinį kainų augimą, nors šita kainų kontrolė rinkoje yra viena iš vyriausybės funkcijų ekonomikoje).

* * *

Tačiau socialistinė praktika iš tikrųjų nereiškia socializmo. Praktiškai socializmas reiškia tik sustiprintą reguliavimą, sprendimą, kuris patinka tiek įmonių interesams, tiek socialistiniams „reformatoriams“. Nors retorika skiriasi, rezultatai tie patys. „Socialistas“ reformatorius ir toliau kaupia reglamentus ant stambaus verslo, o situacija, kai stambus verslas yra daugiau nei patenkintas, nes mainais šios taisyklės yra kliūtys potencialiems konkurentams patekti į rinką ir taip garantuoja didesnį konkurencijos saugumą, taigi ir didesnį pelno. Savo ruožtu kapitalistas tampa vis labiau atsakingas už darbuotojų gerovę mainais už didesnį nuosavybės ir pelno saugumą. Galų gale jūs neturite nei socializmo, nei kapitalizmo, o vergiškumą, vergišką valstybę.

Yra toks rusiškas posakis, kad nederėtų painioti dievo dovanos su kiaušiniene – bet kai kurie turi “dievišką dovaną“ suplakti viską į tą “kiaušinienę“.

Tad pabandome atidėlioti, kas ciesoriui, o kas aukščiausiam aukštai aukštybėse (atsiprašant už tautologiją)?

Valstybinis kapitalizmas – tai ekonominė sistema, kurioje valstybė yra nacionalizavusi gamybos priemones ir vykdo ekonominę veiklą rinkoje per valstybines įmones. Taip faktiškai jūs net socializmą apibrėžtumėte, ar ne?

O bus ten socializmas (t.y. planinė ekonomika ir proletariato diktatūra), ar bus tiesiog “gerovės valstybė“ (t.y. skandinaviška, vokiška, baltarusiška, kiniška – nesvarbu, nors šios visiškai juk tarpusavyje skiriasi!), ar išvis bus fašistinė santvarka (taip, valstybinis kapitalizmas prie autoritarinio politinio režimo) – priklauso nuo jau minėto antstato, t.y. politinės ir socialinės sistemos, kas bendrai su minėta ekonomine ir abibrėžia tą valstybinę santvarką: socialistinę, buržuazinę (“demokratinę“), fašistinę (įskaitant nacistinę kaip radikaliai konservatyvią arba “liaudišką“ nacional-socialistinę: “ein Volk, ein Reich, ein Fuehrer!“) ir pan.

Ir būtent politinė santvarka bei galios (antstatas) apsprendžia, bus čia “socializmas“ ar “kapitalizmas“ prie to valstybinio kapitalizmo arba netgi tokio socializmo, kuriame valstybinės įmonės yra įpareigotos siekti rinkoje tarsi prie kapitalizmo to savo veiklos “rentabilumo“ (toks “anti-stalininis“ eufemizmas pelnui įvardinti) vietoje susikuriamos ekonominės rentos panaikinimo (t.y. stalininis socializmas – tai nuolatinis liaudies gerovės augimas dėka ne vis ekonomikose paprastai nespėjančių iš paskos pajamų auginimo, apie ką nuolat zyzia socdemai dėl minimalkių indeksavimų, bet piginimas vartojimo prekių, ar netgi daromas nemokamomis, kaip duona valgyklose, ir būtinų gyvenimui paslaugų, kaip nemokamas švietimas, medicina ir t.t.), arba ekonominės rentos (gautų “viršpelnių“) perdavimo valstybės žinion tolimesniam perskirstymui visuomenės labui (pvz. brežnevizme – tai naftos eksporto pajamų perskirstymas šalies gynybos pramonei, kurios dar prie sovietų maršao Dmitrijaus Ustinovo sukauptais rezervais iki šiol Rusija naudojasi savo kare Ukrainoje).

Labiau plėstis čia nenoriu, bet jei privačios įmonės gyvena iš valstybės užsakymų, kuri autoritariškai nurodo per užsakymus ir mokesčius bei licencijas, kiek ir ko pagaminti, tai čia valstybinis kapitalizmas, labai linkęs dėl autoritarizmo (kontroliuojamos “demokratijos“) arba etninio išskirtinumo (nacionalinio išskirtinumo diegimo politikos) nukrypti veikiau į fašistinę planinę ekonomika veikiau, o ne joks “žmonių“ ar “krikščioniškasis“ socializmas.

Ir kurio taip akivaizdžiai čia baidosi pasisakantis už privatininkų distributizmą autorius, taip nuo vaikystės “demokratiškos“ propagandos prigąsdintas tais “komunizmo baubais“ (skirtingai nuo prie to “komunizmo“ užaugusių ir turinčių nebūtinai pozityvų matymą, tačiau suformuotą nuosavos empyrinės patirties).

* * *

(kita dalis bus čia)


Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas vienu įrašu jau 2023-01-28, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement