(Tęsinys)

Į šią seriją kartkartėmis būtinai įterpsiu po įrašą kitokia tema, jei tik kas verta mano aptarimo atsidurs akiratyje.

Pradžia čia, o kam norisi prisėdus perskaityti viską iškart arba tokiomis apimtimis, kuriomis pačiam norisi, tai prašome į Patreon, kur viskas yra jau dabar nuo 2023-01-28 publikuota – ir tuomet dėkoju, kad atsilyginate tokiu būdu už mano triūsą.

Bet autorius ankstesnėje dalyje aprašytoje situacijoje vis tik irgi mato problemą:

Praktinis viso to rezultatas – didėjanti darbuotojų priklausomybė nuo valdžios ir korporatyvinių sprendimų. Sveikatos apsauga, nedarbo draudimas ir pensijos išmokos iš asmens kontrolės pereina į korporacijos ar valstybės kontrolę.

Tai vis tik toji “valstybė“ jau nebėra objektyvusis gėris, kaip atrodę iš pradžių?

Primenu, distributizmas yra ne apie valstybinę ekonomiką, kurią autorius pavadinęs “socializmu“, bet apie masę smulkiųjų (oligarchai vis tik yra nedorėliai – privalu jiems su visuomene “krikščioniškai“ dalintis!) privataus verslo savininkų.

Servilinė sistema jau prasidėjo. Tiesa, tai jau čia. „Socialistinės“ Europos ir „kapitalistinės“ Amerikos skirtumai yra tik laipsnio, o ne pobūdžio skirtumai. Abu priklauso nuo tos pačios biurokratinės organizacijos ir socialinės gerovės sistemų. Tokia padėtis susidarė ne dėl sąmokslo, o dėl būtinybės;

Kaip minėjau, autorius absoliučiai nesupranta nei konteksto, nei kaip ir kodėl nuo kada kieno pastangomis buvo prieita, ir kodėl Europoje yra daugiau gerovės valstybės, kai anglosaksų visuomenėse jų ekonomikos yra liberalesnės savo “asocialiomis“ sistemomis (pvz., privačiu draudimu vietoje valstybinio socialinio) ar netgi antisocialiomis (t.y. valdančios oligarchinės klasės nukreiptomis prieš plebsą) politikomis.

Aukščiau tą jau aprašiau kiek įmanoma trumpiau, tad nebesikartosiu.

Atrodo, kad Bellocas buvo visiškai teisus savo prognozėse. Iki 1940-ųjų kapitalizmas buvo labai nestabili sistema, kenčianti nuo vis didėjančių ekonominės euforijos ir depresijos ciklų, kurių kulminacija buvo XX amžiaus trečiojo dešimtmečio Didžioji depresija. Sistemai reikėjo pagalbos, kad ji stabilizuotųsi tiksliai taip, kaip sakė Bellocas.

Kapitalizmas išvis savo prigimtimi yra krizinė ekonomikos sistema, nes paremtas nuolatiniu konfliktu tarp antagonistinių socialinių klasių, kur, socialine prasme žiūrint, tai “kapitalistai“ siekia maksimizuoti naudą sau per pelnus, o “proletarai“ siekia maksimizuoti naudą sau per siekį gauti kuo daugiau gerovės dykai.

Šiaip ciniškai pastebėsiu, kad tiek vieni, tiek kiti siekia naudos sau kitų sąskaita, kas yra labai žmogiška.

Tiksliau, labiau beždžioniška, nes remiasi tos pačios limbinės nervų sistemos biologiniais instinktais, o su kapitaliniais darbais apie kapitalą (atsiprašant už kalambūrą) prieš 64 milijonus metų evoliucijos nepakovosi.

Žmogus, kaip homo sapiens, yra ne tiek ir daug sapiens, kiek labiau homo, ir toks “homo“ kitų bendra-homo prasme, siekiantis nukrušti, atkrušti ir pasikrušti (perduoti per palikuonis šitą visą krušliavą) – t.y. tie paminėti trys esminiai biologiniai instinktai atitinkamai: mityba, dominavimas ir reprodukcija.

* * *

Tikrasis pokytis įvyko įvedus keinsiškąją ekonomiką, kuri padarė vyriausybę atsakinga ne tik už vieną ar kitą socialinės gerovės programą, bet ir už bendrosios paklausos trūkumo kompensavimą perskirstymo mokesčiais.

Autorius galėtų vis tik atiduoti deramą pagarbą tokios “genialios“ minties pirminiams šaltiniams:

“We are all Keynesians now“ – pasakęs neoliberalizmo klasikas Milton Friedman, o ją vėliau pakartojęs JAV prezidentas respublikonas Richard Nixon.

Tai tos vyriausybės labiau “keinsistinėmis“ netapo – veikiau John Maynard Keynes savo ekonomikos teoriją išdėstė pagal jo pastebėtas bendras ekonomikos raidos tendencijas, ir kaip, jo pastebėjimu ir ankstesnių klaidų bei nesėkmingų praktikų įvertinimu, toms vyriausybėms toliau derėtų ekonomikos problemas ir krizes spręsti – ką jos ir padarė, jau turėdamos po ranka ne tiek šio teoriją, kiek ir empyrinę patirtį, kas ir kaip daryta, ir kas iš to gavęsi.

Vėlgi, kodėl buvo reikalingas tas mano pasažas apie ekonomikos mokslo studijų nususinimą universitetuose ne tik Lietuvoje?

Nes mano aptariamas autorius irgi tame kontekste vėl nebesigaudo!

Tas liberalas netgi pagal partiją John Maynard Keynes savo pagrindinę ir pasekoje jo vardu pavadintą teoriją išdėstęs 1936-aisiais The General Theory of Employment, Interest and Money, o esmines socialines reformas Britanijoje jų premjeras konservatorius Benjamin Disraeli įgyvendinęs gerokai iki tol dar 1868-aisiais bei 1874-1880 metais, tarp kurių socialinio ir komunalinio būsto statybos (1875), visuotiniai visuomenės sveikatos ir higienos kodeksai (1875), kas pasekoje paskatino pirmąkart pasaulyje sukurti Britanijoje NHS – “socialistinę“ visuotinę nacionalinę sveikatos sistemą), prieinamo maisto ir vaistų (1875) bei visuotinio švietimo (1876) įstatymai, darbininkų teises saugantys darbo (iki tol buvę tik marksistų rūpesčiu) ir nuosavybės apsaugos (kas buvo prieš šimtmetį viena iš priežasčių atsiskirti JAV kolonijoms nuo britų karūnos) kodeksai, kurie įgalino darbuotojus sėkmingai bylinėtis su darbdaviais (1875), ir pan.

Tai apie šį gerokai dar iki liberalaus “keinsisto“ J. M. Keynes (sic!) ir “jo teorijų taikymą“ premjerą B. Disraeli netgi opozicionierius liberalų ir darbiečių parlamentaras Alexander Macdonald 1879-aisais labai teisingai pasakęs, kad šio politinio lyderio konservatorių partija nuveikė darbo klasės labui daugiau per 5 metus, nei liberalai (ir darbiečiai!) per 50.

Du imperalistai ir konservatoriai “socializmo“ iš viršaus kūrėjai vienoje “Punch“ karikatūroje – britų Benjamin Disraeli ir vokiečių Otto von Bismark

Gi čia autoriaus paminėtasis tokiu tarsi “socialistu“ John Maynard Keynes tada net šalia nestovėjęs, nes gimęs tik 1883-aisiais.

Taip ciniškai pastebėsiu, kad kridemui, matyt, tarp tų “gerovės valstybių“ kūrėjų paminėti gėjų ekonomistą yra labiau comme il faut, nei žydą premjerą?

* * *

Nes štai ką jis vėl teigia:

Kitaip tariant, keinsizmas pats yra „distributistas“, tiksliau, „perskirstytojas“; bet jis perskirsto pajamas, o ne turtą. Todėl praktiškai diskutuojama ne tarp distributizmo ir jo priešingybės, o tarp distributizmo rūšių, tarp pajamų perskirstymo ir turto paskirstymo.

Šitaip supaprastinti keinsizmą gal ir galima…

…nors tuomet atšaučiau kaip “keinsistas“, ar tik autorius vietoje distributizmo nėra linkęs į geoizmą arba džordžizmą, jei jau irgi pastarieji buvo ne tik prieš amerikietišką socializmą?

Bet jei nesuprimityviname valstybės tik iki valdančiojo kokio nors monarchinio vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado, kuriam tų surenkamų mokesčių tereikia pramoginiams kareivukams išlaikyti (prie ATR, primenu, tas Seimo išsirinktas karalius buvęs toli ir nelabai įtakingu lietuviams, kada mūsų didieji etmonai, ypač Radvilos, valdė tą LDK tarsi patvaldžiai, o ne šiaip tik karvedžiai – čia Augustui pasakysiu, kad karalius Žygimantas Augustas atsistodavęs nuo sosto ir eidavęs pasitikti broliams Radviloms į dvaro menę įėjus).

Vis tik valstybė vienaip ar kitaip ekonomikoje perskirsto ne vien tik pajamas, bet netgi materialųjį turtą – kartais ne tik finansine pinigų išraiška šį perparduodama ar išvis sukurdama (pvz., viešieji pastatai arba valstybinės įmonės), bet ir konfiskuodama neatlygintinai, jį nacionalizuodama už kompensacijas arba privatizuodama šį pardavimu jau privatiems jo valdytojams.

Kuo čia keinsizmas dėtas, kai galima puikiausiai ir be jo ekonominės ideologijos apsieiti?

* * *

Tačiau vienaip ar kitaip, ekonominis liberalizmas pats savaime negali užtikrinti stabilumo; jai reikia vienokių ar kitokių platintojų pagalbos.

Šiaip jau liberalizmo esmė yra ne stabilumo užtikrinimas, o, panaudojus politekonomisto “austrijoko“ Joseph Schumpeter išsireiškimą – kūrybinė destrukcija.

Liberalizmas (pagal Adam Smith ir David Ricardo) juk laisvoje rinkoje siekia sugriauti tas monopolijas, ir yra nukreiptas prieš ekonominę rentą, kuri jos valdytojams užtikrina ekonomikoje tą asmeninp stabilumą bei stabilias jiems nedarbines pajamas – tai va jau neoliberalizmas siekia savo naudai toje rinkoje susikurti tą ekonominę rentą (užvaldydamas natūralias arba sukurdas dirbtinas monopolijas), prakišamą likusiems mulkiams toje visuomenėje kaip menamą “stabilumą“ (rentininkams, aišku!) ir “visuotinį gėrį“ (t.y. finansinę naudą sau kitų sąskaita).

O pagal autorių – tai jau kai tik tie distributistai ateis, taip ir taps “stabilu“, aha.

Tik įdomu kaip, jei masė smulkių verslininkų liberalioje rinkoje banaliai susipjaus konkurencinėje kovoje, stengdamiesi vienas kitą sunaikinti ir užvaldyti savo naudai konkurentų sąskaita kuo didesnę rinkos dalį?

Šitą jų natūralų įgimtą (nes tokia toji yra biologinė evoliucija!) siekį kapitalizme pateisinęs net ir Charles Darwin savo opuse apie rūšių kilmę, kurio sponsoriais ir užsakovais, kas galėjo pagalvoti, buvę… britų valdantieji fabrikantai, finansininkai ir komersantai! Nes proletarai turėjo įsikalti į savo bukas makaules, kad tokia esama išnaudotojiška kapitalistinė visuomenės sąranga savo prigimtimi yra jei ne “dieviška“, tai bent jau natūrali, t.y. negi eisi prieš gamtą?

Per kurią vietą čia tas gausis stabilumas, ką?

* * *

Pajamų perskirstymui, kuris yra nuolatinis ir nuolatinis procesas, visada reikės didžiulio valstybės aparato, kuris, viena vertus, įvertintų lėšas ir, kita vertus, nustatytų tinkamumą.

Absoliučiai tai nėra būtina!

Iš esmės, tai dabartinis finansinio kapitalizmo “plano komitetas“ yra įsikūręs… Wall st. Niujorke, JAV – ir netgi kai atėjo Didžioji Recesija, ir netgi dabar, kai Dow Jones pramoninis indeksas fondų biržoje nusmuko rekordiškais dydžiais 2020-02-20, tai JAV vyriausybė kartu su Fed visus fantikų milijardus nukreipė pirmiausia finansininkams į šitą “centriuką“, kad ir ką jų abiejų partijų politikai ir funkcionieriai viešai pezėjo apie ekonomikos (sic!) stimulą ar kovos su infliacija paketus.

Netgi jei paimtume kitą kraštutinumą, t.y. Stalino laikų socialistinę ekonomiką ir jo sukurtą SSRS valdininkų nomenklatūrą, tai ir ten didžiulio valstybinio aparato net prie valstybinės planinės ekonomikos nereikėjo, įdiegus tų kontroliuojančią valstybines įmones gosplano įgaliotinių instituciją bei asmeninę labai griežtą (sunkiųjų darbų katorga ir netgi sušaudymai) funkcionierių atsakomybę už rezultatus.

Per pirmąjį SSRS idustrializacijos penkmetį (1928-1932) buvo pastatyta 1500 stambių gamyklų (įskaitant AZLK, GAZ, Magnitogorsko ir Kuznecko metalurginius kombinatus, Stalingrado ir Charkovo traktorių, kaip ir tankų jau karo metui, gamyklas), o per antrąjį penkmetį – jau 4500 tokių gamyklų. Ir visa tai sukontroliavo Gosplano komitete nuo 40 ekonomistų iki 300 darbuotojų 1923-iesiems (t.y. laisva rinka prie NEP), o po 1925-ųjų, rengiantis industrializacijai, šių buvo išplėsta iki atitinkamo kontroliuojančių institucijų tinklo, tačiau bendrame valstybiniame aparate šių tebūta santykinai tik mizeriškai keletas procentų, iš kurių, kaip suprantate, absoliuti dauguma išvis tebuvę tik techniniais darbuotojais, padėjusiais tiems įgaliotiniams pagal 8 ūkio šakas vykdyti savo pareigas.

Nei prie liberalizmo, nei, juolab, prie distributizmo to pasiekti per tokį trumpą laiką ekonomikoje išvis neįmanoma.

Ir netgi pritarčiau, kad tikrai prireiktų šimtų legionų tuo užimtų biurokratų, tad autorius teisus, kalbėdamas apie Vakarų liberalias ekonomikas, tačiau kartu neteisus, nes visiškai ignoruoja istorinius faktus priešiškoje stovykloje prie valstybinės planinės, o ne “rinkos“ ekonomikos.

* * *

Keinsizmą perėmė beveik kiekvienas šiuolaikinis režimas, nesvarbu, ar jis būtų dešinysis, ar kairysis, nes atrodė, kad pavyko. Dėl to kapitalizmui būdingas nestabilumas tapo ne toks ekstremalus, o depresijos tapo daug švelnesnės nei traukuliai, sukrėtę šią šalį ir Europą XX amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje.

Nestabilumas išlikęs tokiu, kokiu iki tol ir buvęs, tiesiog:

a) buvo kuo tą kompensuoti – t.y. išplėšiamais kolonijų ar naujųjų pavaldžių per Bretton-Woods sistemą šalių ekonomikų sąskaita (kaip Rusija 90-aisiais);

b) socialines problemas kompensuoja europinė “socialistinė“ išmokų ir draudimų sistema – kas yra ne tiek keinsizmas, kiek banali dabar taip vadinama europinė socialdemokratija bei krikščioniškoji demokratija (simboliška, bet tai yra dvi valdančiosios partijos ir Vokietijoje).

Tačiau keinsizmas padidino valstybės valdžią, mokesčius ir vyriausybės dydį iki anksčiau neįsivaizduoto lygio.

Ir kaip to keinsizmo nežinojo bolševikai Rusijoje, kai ėmė ir įgyvendino marksizmo idėjas?

Įtariu todėl, kad jokio keinsizmo tuomet išvis nebuvo. O ir nelabai jie distributizmu domėjosi (net smalsu, ar Leninas ką nors ta tema rašęs – kas esate skaitę jo raštus?).

Mes įpratome, kad valdžia sprendžia visas problemas ir daro tai aukščiausiu įmanomu lygiu. Net dešiniosios administracijos atsisakė bet kokio „federalizmo“ apsimetimo ir siekia vis labiau kištis į kasdienį gyvenimą; mokytojas klasėje, policininkas, dirbantis sumuštais, parduotuvės savininkė jos parduotuvėje tampa vis labiau federalinio susirūpinimo ir mažiau vietos reguliavimo objektais.

Kaip sakęs dabar tyliai, jei tą daryti galėtų, savo karstuke Londono Highgate kapinėse bekūkčiojantis čia pamirštas Karl Marx, tai istorija kartojasi dukart, ir šįkart ne kaip tragedija, o tikrai kaip farsas.

Nes jei iki tol aristokratija ir buvo toji “valstybė“, tai neoliberalusis finansininkų elitas pats siekė tapti ta “valstybe“ – o valstybė ir reiškia kišimąsi į visa tai, kas išvardinta.

Nenuostabu, kad “progresyvieji“ yra ne tik leftistais, bet ir neoliberalais – apie ką netgi mūsų lietuviškieji “laisvėnai“, kurie ne tik yra aršiausi LLRI ekonomikos doktrinų rėmėjai bei pasekėjai, bet ir jų visa politika skirta sureguliuoti (kaip jie sako – “liberalizuoti“) būtent visuomeninius jau nusistovėjusius tradicinius santykius (LGBT, gėjai, narkotikai ir t.p.)?

Tačiau šiandien Keinso susitarimo ateitis atrodo abejotina. Tiek Europoje, tiek Amerikoje vyriausybės kaštai yra pasirengę viršyti visuomenės galimybes jas išlaikyti.

Čia girdėjote neoliberalų primestą mantrą. Amen.

Keista, kad toks “kridemiškas“ autorius nukrypęs nuo Vatikano link bendrinio finansinio globalistų “internacionalo“.

O gal kaip tik nekeista?

Be to, baigiasi įmonių interesų noras tęsti susitarimą; jie investavo dideles sumas ir daug energijos ieškodami sistemos pabaigos ir jų pastangos atsiperka. Korporacijos siekia perleisti socialines išlaidas, kurios iki tol buvo darbo užmokesčio sistemos dalis, pavyzdžiui, sveikatos draudimą, pensijas ir nedarbo išlaidas.

Taip, čia naglosaksų iš Užatlantės stumiama “liberali“ dienotvarkė.

Juk išties: o kodėl JAV proletaras turi susimokėti už visas savo socialines gerovės, bet europinis gauna “dykai iš valstybės“ – nors nieko “dykai“ ekonomikoje ir nėra, nes už kažkieno nemokamus pusryčius kažkas kitas sumoka iš dalies savo sukurtos pridėtinės vertės, iš jo atimtos per mokesčius (susakiau dabar kaip tikras neoliberalas)?

* * *

(kita dalis bus čia)

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas vienu įrašu jau 2023-01-28, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement