Aš nemanau, kad mes šiandien jau esame subrendę adekvačiai diskutuoti Antrojo Pasaulinio karo pabaigą mums, kaip tautai ir mūsų šaliai – ypač šiandienos karinių įtampų mūsų regione ir vykstančių karinių veiksmų Ukrainoje kontekste, kada tiesiog stovime ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio, jei optimistiškai laikysime, kad jis dar tarsi ir nevyksta, nes, suprask, gi “ne branduolinis kaip turėtų (sic!) būti“ (nepaisant to, kad ukronacikai pleškina į Zaporožės AE, o naglosaksai šiems dar ir “nusodrinto“ urano sviedinių parūpino).

Tūlas dar ir nusistebės – o kam išvis ta tema diskutuoti dabar reikėtų?

Taip, mums karas nesibaigė tąsyk 1945-aisiais – ar gegužės 8-tąją 23:01 CET, kaip vakariečiai mini, ar gegužės 9-tąją, kaip mini rusai pavertus šį Centrinės Europos laiką į Maskvos laiką dviem valandoms, tad jau valandą po vidurnakčio (jokio čia sąmokslo apie “Stalinas norėjo atskirai, kad po to trolintų ruskius po savo mirties iki dabar“, aha), nors Trečiojo Reicho fiureris nusišovė savo bunkeryje dar balandžio 30 dieną, o Berlynas galutinai nustojo priešintis sovietų kariams išvaduotojams (sic!) tik gegužės 2 dieną, kuomet 21:30 buvo palaužtas prancūzų (sic!) esesininkų pasipriešinimas ir iškelta virš Reichstago raudonoji vėliava (todėl nuotraukos, kaip šioji čia, jau yra kitos dienos – tąkart gi buvo per tamsu fotografuoti!), ir, maža to, pirmąją vokiečių kapituliaciją pasirašęs net ne “pergalės maršalas“ Žukovas 9-tąją, o dar 7-tąją generolas Susloparovas kaip SSRS atstovas prie Sąjungininkų štabo Europoje, kuriam vadovavo JAV generolas Eizenhaueris, kuris ir pasiūlęs šiam pasirašyti priimant galutines tas vokiečių kapituliacijas (nes tų išsklaidytos armijų grupuotės padrikai kapituliavo jau nuo gegužės 2-osios, nors dar gegužės 9-tai teko rusams netgi padėti Prahoje čekų sukilėliams nuo gegužės 5-osios, ir aš rašau rusai, nes tuomet kartu prieš nacistus kovojo tiek sovietai, tiek ir jų priešai vlasovininkai, kuriems čekai vėliau net atsidėkodami paminklą pastatę).

Matote, kiek niuansų net iki Lietuvos nepriėjus?

* * *

O mes sakome, kad mums Antrasis Pasaulinis karas išties pasibaigęs tik lygiai po 54 metų, kuomet Lietuvos teritoriją 1993-aisiais rugpjūčio 31-ąją jau paliko paskutinis svetimos valstybės kareivis.

Tad mes turėtume skaičiuoti tą karą nuo 1939 metų spalio 20-osios (skaičiuojama, kad pasaulinis pagaliau prasidėjo tais metais rugsėjo 1-ąją, tačiau, atsiprašau, Klaipėdos kraštą iš mūsų Trečiasis Reichas atėmė dar kovą, o karas Ispanijoje ir japonai Kinijoje irgi buvo to pasaulinio karo preambule!), ir kuomet į Lietuvos Respublikos teritoriją buvo įvesta “draugiškai padėti prieš galimą nacių užpuolimą“ sovietinė Raudonoji Armija RKKA.

Nors teisybės dėlei, tai didesnė dalis šios kontingento jau buvusi Vilniaus krašte, kurį atidavė atsiimti mums jau trečiądien po jų karinių įgulų įvedimo pas mus – ir, vėlgi, kone 99 tūkstančiai mobilizuotų dėl kaimyninėje Lenkijoje prasidėjusio karo Lietuvos karių buvo dar spalio 2-rąją juk mūsų vyriausybės… tiesiog demobilizuoti, o juk visas pradinis Raudonosios Armijos kontingentas nesudarė tąkart ir 16 su puse tūkstančio!

Apie tai mes irgi dar nepribrendę diskutuoti, tiesa?

* * *

Man džiugu bent jau, kad mano iniciatyvos dėka balvonai, kurių, pripažinkime, mane labiausiai erzinę tikrai ne kolhoznykai su proletarais, o porelė tų išvaduotojų su savo pergalės vėliava, taip nuo Žaliojo (turėjo pagal logiką vadintis Raudonuoju) tilto buvo savo laiku vis tik nukelti – dabar jokie penktakoloniai nesikabaroja ant jų ir koloradkių ten neraišioja.

O ir šiaip iš viešųjų erdvių juk dingę ir tos visos karių išvaduotojų skulptūros, kurias dabar Europoje su tokiu užsidegimu visur politikai ruskiams ant zlascies griauna – netgi mūsų himno autoriui dr Vincui Kudirkai skulptūra ten stovi vietoje sovietų generolo Černiachovskio, kuris vadovavo Vilniaus išvadavimo nuo nacių karinei operacijai (lietuviškoji RKKA 16-toji šaulių divizija gi tuomet vadavo Šiaulius link Klaipėdos, o Vilniaus operacijoje pradiniame etape dalyvavo tik Trakų ir Vilniaus apskrities raudonieji partizanai, užėmę iš pietų Vilniaus geležinkelio depą ir geležinkelio mazgą, taip konkuruodami iš kitos pusės su lenkų partizanais iš Armija Krajowa, kuri vykdė savo operaciją Ostra Brama, siekdami būsimai Lenkijai taip vėl pasisavinti 1939-aisiais sovietams prarastą Vilnių, sugrąžintą URM Urbšio dėka Lietuvai).

O kad nesame pasiruošę diskutuoti, tai akivaizdu dar ir iš to, kaip pernai isterikai tapinoidai bei šimašoidai su kitais sorošėkais ir kompradorais užsimojo griauti net paminklus karių kapinėse, kas yra net ne šiaip civilizuotose šalyse sunkiai suvokiamas barbarizmas, bet labai sąmoninga provokacija, kurios pasekmės yra itin žalingos Lietuvai.

Jei manote, kad jie to nesupranta, tai čia jūs esate labai naivūs – geriau jų paklauskite, kiek jiems už tai sumokėta, nes kas ir kodėl sumokėjo, tai ir taip aišku, kad klausti net nereikia.

Tiesa, kokios iš tos jų “honoraro“ (kabutėse dar ir todėl, kad nieko garbingo šiame užmokestyje nėra) sumos sužinoję naudos patys turėsite, tai aš neįsivaizduoju – o ir ką tai pakeistų?

* * *

Nepasiruošę mes diskutuoti, nes jau pamiršti nuopelnai tame kare ir Balio Sruogos, kaip vieno iš daugelio to meto inteligentų, sužlugdžiusių šaukimą į nacistų karines pajėgas, taip Lietuvai ir nesuformavus jokios Waffen-SS divizijos, o dar Nepriklausomybės kovose prieš bolševikus ir baltagvardiečius bermontininkus pagarsėjusiams generolui Povilui Plechavičiui išformavus savąją Vietinę Rinktinę, dėl ko pats atsidūręs konclageryje (tik ne kaip Balys Sruoga Štuthofe, apie ką parašęs juodojo humoro romaną “Dievų miškas“, o Latvijoje Salaspilyje).

Kaip ir nesuprasti, kaip poetas Paulius Širvys keturiskart (!) bėgo iš vokiečių nelaisvės (vienąkart kaip karo belaisvis, o triskart – iš darbo tremties), kad sugrįžtų kariauti už savo tėvynę Lietuvą jau minėtosios RKKA 16-tos divizijos gretose, kur ir baigęs karą eiliniu kariu.

Ir tuo pačiu jo kontekste – nesuprasti, kodėl mums karas po karo dar užtruko nuo 1944-ųjų iki 1953-čiųjų.

Argi mes esame pasiruošę apie tai diskutuoti?

Argi įsteigėme Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos (tyrimo?) Centrą, kad šis padėtų šiame dar visai nesenos istorijos tyrime ir viešame dispute?

Gal nejuokinkite – LGGRC turi labai aiškią politinę užduotį, ir nieko bendro su deramu akademiniu požiūriu į Lietuvos istoriją.

Juk iki šiol mums visi tremtiniai yra vienodi, net jei išvis buvo gimę perkeltųjų šeimose Sibire, ir, kaip įsitikinau anksčiau čia komentaruose, net nėra jokio adekvataus juridinio suvokimo (kaip ir atitinkamo politinio įvertinimo), kur yra relokacija, o kur yra deportacija, ir kuri iš šių yra represijos, o kuri yra tik būtinų, keičiant politinę sistemą ir netgi santvarką, socialinių pokyčių vienas iš mechanizmų.

Ir kad išties genocidą Lietuvoje vykdę tik vokiečių nacistai mūsų (!) žydų ir romų tautybių žmonių atžvilgiu, padedant ne itin sąlyginai gausiems (nors jiems dėl lietuvių tautos sutepimo krauju vardan iki šiol primenamos gėdos ir kaltės dar ir kaip pakako!) žydšaudžiams baltaraiščiams, ir kad ne visi baltaraiščiai škirpininkai iš LAF į tuos žydšaudžius 1941-aisiai nuėję, nors suplakti (kieno ir kokiais tikslais?) juos visus į vieną (kaip ten su tuo “Generolu Vėtra“, ką?), tarsi nebuvo su užuominomis apie tai ir Bernardo Braždžionio eilėraštyje “Šaukiu aš tautą“, ir pan.?

Visa tai – Antrojo Pasaulinio karo Lietuvoje įvykiai, kurie net ir po įamžinimų pamirštami, kaip tai nutikę su Pirčiupių “tragedija“ (ir koks idiotas ar provokatorius priprašęs tuomet vokiečių NATO kontingento Lietuvai?!).

Dabar tūlą lietuvį, nesvarbu kokio amžiaus, užklausus apie vokiečų nacistų planus po karo mūsų šaliai ir tautai, tas imtų gal netgi ginčytis, kad “civilizuoti vokiečiai“ tikrai neketino čia pratęsti genocido prieš “menkiaverčius“ lietuvius (jam, aišku, rusų ir kitataučių tikrai nebus gaila…), kai jau taip “išsivalė“ nuo žydų ir kitų “nešvarių“ tautų – o, žiūrėk, koks idiotas dar ir nusipeza, kad nacistai čia taip mus nuo sovietų “išlaisvinę“, aha.

Ir kaip tuomet suprasti aukščiau paminėtus žmones ir įvykius – apie ką jie visi?

* * *

Ir gal tuomet – tikrai savotiškai tas Raudonosios Armijos karys mus nuo nacistų ir būsimo sunaikinimo išlaisvinęs?

Bėda, liūdnai juokaujama, kad išeiti va tik kažkaip po to pamiršęs…

O ir ko jam išeiti, jei dar 1940-aisiais liepą mūsų Liaudies Seimas, pasiprašęs į SSRS sudėtį, anot tos “Stalino saulės“ parvežti išvykusios poetės Salomėjos Nėries – tokia “TSRS skambiausia styga“ įsiprašėme?

Ir gal pamiškėse bei bažnytkaimių turgaus aikštėje sugulę LLKS partizanai savo gyvybių sąskaita pasirūpino, kad ir tų “broliškų kolonistų“ čia mažiau atvyktų, nes čia buvo svetimtaučiams, net bendrapiliečiams iš tos bendros SSRS, dar ilgai nesaugu…

Mes nepasiruošę diskutuoti dar ir šito aspekto, kaip sutaikyti “išvaduotojus“ su kovojusiais prieš tuos “išvaduotojus“. Netgi – kaip sutaikyti tuos, kuriems partizanai gali būti be jokių išlygų tik patrioto idealas, o kam jie vis tik buvę tik miške besislapstančiais banditais, taip tik trukdžiusiais net ne šiaip “ramiai gyventi“ po jau pergyvento karo, o toje naujoje santvarkoje jau, ciniškai kalbant, naudotis naujais socialiniais liftais (visa pokarinė mūsų kultūra ir mokslas, sakykite, ne viso to išdava?).

Ir kaip čia dar va gaunasi, kad prie sovietinės okupacijos dar Stalinui gyvams esant mūsų šalyje 1951-aisiais buvo virš 3 milijonų gyventojų (karas, tremtys, represijos – ir t.t. pagal antisovietinį naratyvą), o nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1990-aisiais nuosekliai mažėja tiek, tarsi karas, tremtys ir represijos, įskaitant genocidą, čia dar nesibaigę, tarsi ir tas Antrasis Pasaulinis vis dar šalyje vyksta?

Taip, demografiniai pokyčiai – vienas JT va tokių tautos socialinės raidos vertinimo kriterijų. Objektyvus, o ne propagandinis apie “prie ruso buvo geriau“. Ir jei taip, tai – kam ir kas bei kodėl geriau, ir, antra, tuomet kam, kas ir kodėl dabar yra geriau, nei prie ruso.

Ir va netgi šiai diskusijai mes nepasiruošę, tarsi galėdami aną pasaulinį karą palikti nuošalyje.

* * *

Ir todėl, kaip sakoma tame posakyje apie istorijos pamokas – jas turėsime vėl kartoti.

Būtų smagu, jei sugebėtume tam nelemtam momentui pasirengti, nes nuo to priklauso paskesnis mūsų tautos išlikimas, bet šitos pamokos, kaip suprantu, mes irgi neišmokę.

Todėl nei šiandien, nei ryt nematau jokio reikalo sveikinti Antrojo Pasaulinio karo pabaigos proga – nes nei tai buvusi kažkaip mūsų pergalė, net jei nekovojome nacių pusėje (o veikiau gi – tik sovietinėje), nei tas karas, kaip minėjau, mums išvis taip tąkart ir baigėsi, kaip tai nutikę likusioje Europoje, kuri irgi švenčia savo dieną tą pačią gegužės 9-tąją.

Galbūt derėtų prie šios temos grįžti rugsėjo 1-ai – kaip bebūtų, va tada bus kaip tik 30-metis tos pagaliau įvykusios sovietinės deokupacijos.

* * *

Ir labai norėčiau, net jei mane vadintumėte nacionalistu, kad tam laikui mes pagaliau susitaikytume su rusais, surasdami bendrą vardiklį jų Pergalei ir jų įsitikinimui apie mūsų išvadavimą nuo nacistų okupacijos, taip savo karių gyvybių sąskaita užtikrinus ir tolimesnį mūsų tautos išlikimą, net jei politiškai vertintume, kad didelio savanoriškumo, švelniai taip tariant, įstoti į tą jų SSRS mes išties labai ir neturėjome, ir ačiū, kad jie laisvino nuo vokiškųjų okupantų kaip savus bendrapiliečius.

Yra tų bendrų sąlyčio taškų, ir yra už ką išties nuoširdžiai padėkoti, taip mums pasiliekant prie savo, o jiems – prie savo. Tiesiog sutarus nebeieškoti vieni kitiems pretenzijų, o verčiau santarvės. Ateina metas pagaliau jau nustoti rinkti tuos akmenis ar, neduoktudie, juos vieni į kitus mėtyti.

Tik esu realistas – naglosaksai ir jų valdomi čia visokie propagandistai “buožių anūkai“ bei kompradorai valdžioje to susitaikymo tikrai neleis (“skaldyk ir valdyk!“ – dar sakę romėnai), taip veikiau linkę užtvoti mūsų tautą į rusų tanką.

Ir, skirtingai nuo Rusijos imperinių tikslų okupuojant LDK kaip ATR dalį, kaip ir sovietinių prisijungiant kariniu buferiu prie SSRS, dabartinis Russkij Mir mums šįkart jau reikš tik etninį valymą – taip, mūsų tautos išnaikinimą.

Tiesa, mūsų “elitas“ yra tokios pačios prigimties kaip dabartinis rusiškasis, tai bendrą kalbą jie suras gerokai greičiau, nei paskutinis lietuvių patriotas čia padės galvą, pasiaukojančiai, nors ir beprasmiškai, kovodamas už tą menamą savo šalį ir tautą, o išties vardan mūsų buožių turtų, nugvelbtų iš mūsų dar Linksmaisiais 90-aisiais ir toliau sau grobstomų, prisidengiant kažkokiu “liberalizmu“, toje taip vadinamoje mūsų tėvynėje Lietuvoje.

O ir rusų mylėtojams pabaigai čia vis tik priminsiu, kad ta jų adoruojama Pobieda tame jų Didžiąjame Tėvynės kare yra ne jų, tokios dabartinės buržujų revanšistinės trikolorininkų Rusijos, o dar anos, 1991-aisiais jų pačių sugriautos, tarybinės liaudies ir, o siaubeli, draugo Stalino nuopelnas, tad labai pūstis gal potomcams dėl to diedyvojievali nederėtų, o ir kažką švęsti reikėtų, matyt, truputėlį kukliau.

O jau tada – galime ir padiskutuoti vardan bendro sutarimo, kaip vertinsime toliau 1945-ųjų istorinius įvykius sau ir bendriems kaimynams. Be priekaištų, kaip sakiau, o siekdami taikos ir sutarimo – nes kitas kelias veda tik vėl į karą.

Nacionalistas aš ar nelabai toks – bet jau nejaučiu jokių neigiamų emocijų žuvusiems sovietų kariams mūsų šalies kapinėse, kad pritarčiau jų paminklų niekinimo ar netgi griovimo vajui. Aš jų atžvilgiu jaučiu veikiau tik žmogišką liūdesį dėl jų sudėtų aukų mūsų labui ir to mūsų vis labiau stimuliuojamo nedėkingumo.

Gal kada net ir aš išmoksiu vis tik jiems pagaliau padėkoti.

Išlikite ir jūs jų “pergalių“ atžvilgiu žmonėmis, jei nors kiek save laikote tikru lietuviu ir doru kataliku – šiandien paprašysiu bent tiek.

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2023-05-07, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement