Na, vatnykiniai patriotai ir šaikiniai “nerunkeliai“ nuedukuotieji glušiai, kurie čia retkarčiais vis dar per klaidą neiškentę botais ateinate (taip tiesiu taikymu Akismet dėka tik į brukalą) akučių man, senam parlamentiniam gynėjui bugailiškiui-prūdui, padraskyti, tai va dabar atsakykite:

O kaip vakar jūs patys paminėjote Kalantines, kurios oficialiai vadinamos Pilietinio Pasipriešinimo Diena, tačiau dėka mūsų nomenklatūrinio ir taip va jau daugiau nei trys dešimtmečiai neišliustruotų ir toliau valdžioje šiknas užsėdusių ir mūsų nacionalinius aktyvus pasisavinusių bei viešuosius finansus erkėmis siurbiančių kompartiečių elituko dėka jokia minėtinų ir atmintinų dienų sąraše būti todėl ir negali?

Niekaip, aišku.

O kaip kitaip?

Akis čia man draskyti, net po to, kai iniciavau tų sovietinių balvonų nuvertimą nuo Žaliojo tilto; kad paaiškinu jau išsilavinimo stokojantiems ant pirštų, kuo mums dabar istoriškai svarbi toji socialistinė revoliucija Rusijoje; kodėl nebus čia jokio “naujo sąjūdžio“; ar kaip ir kieno organizuojami visokie maidanai; ar kodėl neįmanomos čia jokios revoliucijos (o tai reiškia – ir jokių esminių permainų išsunkiančių institutų provincijoje, nepaisant tuščiagalvių tiktokeršų kvarksėjimo apie “pokyčius po pokyčių“, taip ir toliau drastiškai nykstant mūsų godžiai, šykščiai ir pavydžiai tautai savo brangioje aukštomis kainomis ir žemais atlyginimais tėvynėje Lietuvoje, kur tikrai jokios gegužinės su tuo niekaip “nekoreliuoja“, aha); arba kodėl rusų su tokiu jau į pykčius pereinančiu patosu švenčiama Pobieda išties yra pagrindas diskusijai apie mus pačius, o ne apie jų, neperauklėjamų, “perauklėjimą“, jei išties norime išsaugoti šią šalį ateičiai, ir pan.

Ir va visi šie “aršūs patriotai“ (išties – idiotai rusofobai ir įvairaus plauko sorošėkai bei užsienio įtakos agentų pakalikai), net galiu lažintis, nelabai ką išvis girdėję apie Romą Kalantą, kuris susidegino Kaune 1972-ųjų gegužės 14-ąją Laisvės alėjoje (man buvo pusantrų metukų, jei klausiate), taip protestuodamas prieš sovietinę santvarką, po ko kilo masinės studentų riaušės (milicija ir saugumiečiai suėmė virš 400 dalyvių – dabartinės “riaušės“ prie Seimo, palyginus, tėra tik vaikų darželio kaprizai prieš auklėtutes neiti pogulio):

Priešmirtinis įrašas Romo Kalantos užrašinėje (foto iš Kauno IX forto muziejaus archyvų)

Bet dėl to labai greitai Lietuvos kompartija naujos studentijos sostine iš per daug “buržuazinio“ lietuviškojo (patriotinio!) “spekuliantų“ Kauno (kur juokauta dar sovietmečiu, kad jei aptversi spygliuota viela ir pastatysi saugoti vertuchajus, tai kauniečiai net nepaklaus už ką jie sėdi lageryje) padarė sparčiai rusifikuojamą sostinę Vilnių (priešpastatant kaunietiškiems KPI ir KKI bei Žemkei, čia prie kapsukinio universiteto dar atsidarė Visiukai, Pedagoškė, Dailioškė, dvi Muzikalkės – kelpšos su konservais, ir pan.).

Aš gal nemoku taip pat ir gūglinti – pabandykite dabar internete surasti dainą, skirtą Romo Kalantos atminimui.

Suradote? Bent jau žinote jos tekstą?

O va mūsų klasėje, nepaisant to, kad klasės auklėtojos tėvas buvo rajono kompartijos vykdomojo komiteto pirmininkas, šią dainą daugmaž juk visi žinojo – ir už padainavimą darbo ir poilsio stovykloje kolhoze taip nuo jos gavome gerą uršuliaką fonderlainą, bet ne todėl, kad ji buvo labai jau “į tėvą“ ir už sovietus, o kad, cituoju iš atminties: “gi eis čia pro šalį kokie durni kolhoznykai ir jus būtinai už antitarybines dainas KGB įskųs, o man jus po to už ausų reiks iš šiknos traukti?!“

Beje, ironiškai, kad būtent mūsų klasės kelionėje į Maskvą su auklėtoja buvo pasėti tie antisovietiniai daigai (oi, kokie geri jos buvo komentarai apie visą stalinistinį “baroką“, kailinius šikpuodžius ant maskviečių galvų ir pan.!).

Kaip ir nenuostabu, kad bendraklasis, pravarde Penketas, kol aš čebatuose kiurksojau Komi, gynė Parlamentą per Sausio įvykius (jo foto su medžiokliniu šautuvu yra demonstruota ir parodoje Seime), ir mane istorikė, kažkaip Sąjūdžio laikais išvertusi savo skūrą, gi išmetė abitūroje iš pamokų pusmečiui kaip “buožės vaiką“ ir “buržuazinį nacionalistą“ (gi sarkastiškai paplojau jos entuziastingam teiginiui per pamoką, kaip “didvyriškai tarybinė liaudis, padedama broliškų tautų, atkūrė fašistinių okupantų sugriautą liaudies ūkį, kuris jau pokaryje viršijo smetoniškąjį 15 kartų ir daugiau!“), dėl ko galėjau realiai net nebaigti vidurinės mokyklos (bet man pasisekė – 1988-aisiais panaikintas istorijos egzaminas, pakeitus jį “pokalbiu“, per kurį suolo draugas, mėgęs AC/DC, į jos klausimą apie pilietinį karą Rusijoje tos perklausė, ar jam papasakoti kokį anekdotą apie Čiapajevą ir Petką?…), ir net du bendraklasiai tapo kunigais (tiesa, po to vieną, dabar jau a.a., iš kunigų vėliau išmetė, o ir kitas pagal aulėtoją ir dabar dar yra toks “protestiškai prie bajerio“).

Vis dar ieškote tos dainos apie Romą Kalantą?

Ją derėtų mokėti mintinai – tai buvo juk ir kone pirmieji mano išmokti groti gitara akordai: G | D | Am | Em

Nežinau dainos autoriaus. Nesu tikras dėl kai kurių eilučių tikslumo, bet iš atminties pamenu štai šitiek (būčiau dėkingas, jei kas papildytų bei patikslinų):

Nukrito lapas nuo obels –
Daugiau jo nieks nebepakels.
O, Romai, Romai Kalanta,
Kada bus laisva Lietuva?

PRIEDAINIS:
Ne, ne, laisvės nėra!
Ją sugriovė (?) prakeikta Maskva!

Net ir aš, žmogus sugadintas sovietmečio, jau pradedu pamiršti.

Nes banaliai nėra su kuo ir jokios progos dabar padainuoti – ir santvarka “kita“ su tais pačiais nomenklatūrinio elito veikėjais bei jų palikuonimis, nei jau ta Maskva kažką grasina čia vėl okupuoti, nei dabar kam dar išvis, deja, aktuali tokia anuometinė itin drastiška antivalstybinio protesto auka. Ir kodėl buvo vandališkai suniokoti Pobiedos proga LLKS vieno iš vadų ir 1949-ųjų Vasario 16-osios akto signataro Adolfo “Vanago“ Ramanausko paminklai Merkinėje bei Lazdijų rajone – tai atsakymas tam yra tik “dar daugiau represijų prieš kitaminčius runkelius!“, tiesa?

Dabar veikiau savaitgalį vėl seilėjotės apie šlubų bėgikų eurovizinį “konkursą“ – deja, bet lietuvių tauta juk yra klaikiai nedaininga, tad paikos viltys ką nors taip prisidainuoti net tokiame frykų atrakcione žlunga su pavydėtinu pasikartojimu (nuo žodžio “pasikarti“).

Beje, kitą šeštadienį vyks ne tik sostinėje Gatvės Muzikos Diena, tai pasiimkite monetų šalpai ir eikite jiems paploti bei džiugiai patrepsėti – tiems labai retiems muzikavimo entuziastams, kuriuos ir čia jau baigia visiškai užgožti mūsų popso ir estrados profesionalai (mano shanty kol kas – tik išskirtiniams draugams per gimtadienius, šiemet manęs gatvėje su ištiesta kepure nebus, nors kepurę išmaldai ištiesti jau reikia).

O jūs – ar jau pasigūglinote ir dainą apie Romą Kalantą susiradote?

Tai kaip gi jūs patys paminėjote tas Kalantines vakar?…

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2023-05-13, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement