Kaip praėjo jūsų savaitgalis, kai buvo toks jau vasariškai giedras dangus ir saulėtas oras?

Va mes už tai, antai (tarp kitko, kaip žinai, pasigėrė angelai, ai ja jai – rap is kool, yo!), bent jau mielą kaimyną Aurimą su Gabriele pasveikinome – nes šeštadienį jiedu po dekados “gyvenimo nuodėmėje“ susituokė, ir manau, kad tokio paties dešimties metų išlaikymo single malt viskis (va čia galėtų būti jūsų reklama, o man – pajamos!) Aerstone iš jūrinės statinaitės turėtų džiuginti net ir praėjus jų medaus mėnesiui (oficialiai pirmam iš daugelio paskesnių, be abejo!).

Geru oru šeštadienį sostinės ir šiemet dar keletos didmiesčių gyventojai galėjo pasidžiaugti tradiciniu jau gatvės muzikavimo performancu – koks Greitas Sūrskis tą Pasišiaušėlio organizuotą kasmetinį mėgėjų pagroti gatvėse pasirodymą ir vadina paniekinamai “audio pornografija“, tačiau aš, nepaisant gal kitokio požiūrio į mažos agrarinės šalelės dainiaus vegetarišką asmenybę, kurį juodai užknisa visas popsas, nes konkuruoja su jo baltu popsu, į tokias muzikines ir masinės kultūros iniciatyvas žiūriu tik teigiamai.

Aš iš viso esu perdĖm pozityvus žmogus, išskyrus mano paniekinančias nuostatas į valdančiąją šaiką ir jų toksinę vidaus bei destrukcinę užsienio politiką – tačiau ko kito galima tikėtis iš taip save vadinančios “partijos“, kuri nuoširdžiai nekenčia savo tautos ir jai nuosekliai keršija?

Aš vis tik šįkart ne apie politiką.

* * *

Nors gal veikiau – politiką, bet kultūros, ir netgi masinės kultūros.

Nes toji elitinė su seniai taip sunkiai beįperkamomis filharmonijomis bei operhauzais, sprendžiant iš visokių prakutusių funkcionierių kėvišų bei gastroliuojančių svetur už mūsų pinigus paruoštų žvaigždūnų, laikosi dar puikiai, visiškai nesirengdami konkuruoti su kaimietiško garo davėjais ir provincijos kultūrkių gastroliniais fonogramščikais (o tai negi turėtų kokį bigbendą kartu atsiboginti?), tūlam merui surengus išvis dykai kokį ano pasišiaušėlius užknisančio popso trali-vali-festivalį miesto aikštėle su brangiai parduodamais linksminančiais gėrimais bei priderančiomis turkiškomis užkandomis.

Šiame kontekste sakyti, kad gatvės muzikavimo diena yra kažkuo prasčiau, tikrai neišeina – juolab, kad sostinėje ten pat pašurmuliavo taip mėgėjus visiškai užgoždami ir komercinių koncertavimų profesionalai.

Šįkart mūsų sostinėje gatvėje negrojusi Mumford and Sons yra kone žinomiausia folk stiliaus grupė pasaulyje (foto iš BBC)

Tik va kam į vaikų darželio smėlio dėžę atvažiuoti dėdėms su ekskavatoriumi, tegul ir mini ekskavatoriuku, pravardžiuojamu “žydišku kastuvu“, vien todėl, kad didesnis ten netilptų, tai man irgi nesuprantama – čia ne kritika, nes pažadėjau gi būti pozityvus, bet absoliučioje svorio kategorijoje sunkiasvoriams talžytis ringe su pūkiais-juniorais nedaro garbės nei vieniems, nei suteikia galimybę būti išgirstiems pastariesiems, tad organizatoriams gal derėtų tas “muzikines lygas“ kažkaip išskirti, kad pasidžiaugtume tiek vienais, tiek ir palaikytume kitus?

Ai, ką aš suprantu…

* * *

Nesuprantu, tarkime, kaip anksčiau vadinamoje Dainavoje (nuo – dainų!) ir rajono centru esančiame miestelyje, kuris lyg ir garsėja respublikiniais teatrų festivaliais bei išskirtine grybų diena, turint čia gyventojais net du muzikantus iš legendinės “Hiperbolės“ bei gražiai atrestauruotą muzikos mokyklą čia vieciniu laikomo pagal gimimą MKČ jo sesers vardu, bet va jokių open mic nebūna, kaip ir jokios busking in da street nėra.

Grįždami iš pradžioje paminėto pasveikinimo įforminus dar vieną visuomenės ląstelę šiame LGBT+ išprotėjimo fone, prasukome pasižvalgydami:

  • nykiai tuščia “laisvės alėja“ priešais merijos langus, kur net fontanai nepaleisti;
  • tuščiai stūkso dar neiškirstas pušynėlis prie Ąžuolo (sic!) gimnazijos, vadinamas “pasakų“ parku (nes apsčiai pridrožtų stabų dar vieno dzūko Vinco Krėvės “pasakų“ motyvais, prakišamų už tikrą Lietuvos ir Dainavos istoriją, kurių sąmoningai dabar mokyklose nemokoma, todėl pasekoje turėsime visiškų glušių jauną kartą);
  • tuščiai trykšta dieną spalvotais žibintais pašviečiamas fontanėlis Karloniškių ežerėlyje kitame miestelio gale prie baseino ir iš profkės (angliškai pavadinime pretenduojančios į magistro studijas verslo administravime siūlančio universiteto fakultetą) miestui nusavinto stadiono (matyt, taip girtas miesto architektas kūdras su parkais bei kitus objektus projektavo atsitiktinio iškratymo belenkur būdu);
  • tuščiai apleista ir prie Varėnos tvenkinio “jūra“ vadinamo, kur kažkur nuošalyje nuo viso šito “miesto“ šurmulio tarp miškų pasimetusiame šio “dainų“ slėnyje, kam atgyti nepadėjo net dviračių taikais dabar jau leistas eismas automobiliais.

Trečiąkart ir vėl meru perrinktasis seniai gyvena su šeima Vilniuje, taip už mokesčių mokėtojų pinigus atvykdamas darbo dienomis (kai “reikalų ministerijose“ neturi) į tą savo jau pabodusią darbovietę, todėl gal ir galėjo pasidžiaugti kaip tikras vilnietis, o ne kažkoks kaimietis iš Mergežerio, minėta gatvės muzikavimo diena arčiau savo namų – kam jam toji ne jo Varėna?

Galop, yra jo komanda (sic!), kuri čia kultūra rūpinasi, tiesa?

Jo pavaldiniams ši diena nesvarbi – tie jie ir tos jos turi savo planus ir savo vizijas, kaip tą masinę kultūrą vystyti. Net neabejoju, kad muzikos mokykla savo mokinių tėvams koncertus irgi pagal savo viziją ir planus bent kartą metuose tik surengia savo mokyklos salėje, ir gal kartais būna koks ekskliuzyvas miesto kultūrkės scenoje (tarkime, mokytojų dienos proga).

O ir chorai mokyklose dabar neprivalomi, ir net jei būtų, tai kiek žinote kokių festivalių ar koncertinių renginių, kur šie galėtų pagastroliuoti?

Aš, pamenu, dar nevedęs (o tai – dar praeito tūkstantmečio paskutinio amžiaus Linksmieji 90-ieji!) savo būsimą dabar buvusią vežiojau tarsi solistę iš Vilniaus po visokias marijampoles su panevėžiais Audi 100CC “limuzinu“, kad nereikėtų jai kratytis autobusiuke.

* * *

Jei pažiūrėtum į kokius karate sportinius klubus, tai ten kas 3-4 mėnesiai būtinai kokios eilinės atestacijos vyksta, o kas 2-3 mėnesiai, jei ne dažniau, to klubo mažieji sportininkai nuolat vyksta į kokias viešas (!) varžybas, kur prispardo kokį medalį ar diplomą – bet va jei jau muzikavimo mokomasi, tai kažkaip nepastebėjau, kad kas kokį antrą šeštadienį nuo kokios 11-tos iki 3-čios popiet grotų viešai kokios muzikalkės jaunieji virtuozai ar giedotų koks jų choras, atlikdami tų pasišiaušėlius užknisančių popsinių dainų popuri, atsiprašant už tautologiją.

Beje, pianinas tikrai stovi Varėnos geležinkelio stotyje, jei klausiate – čia jį prieš keletą metų atbogino MKČ anūko grafo Roko Zubovo pasirodymui pagal kažkokį europinį viešosios kultūros geležinkeliuose projektą, tam perdažę radiatorine serebrianke ir po to taip ir palikę kiurksoti salės viduryje (niekada nemačiau, kad kas nors juo dar pagrotų), ir kuri mano mokymosi laikais dar buvo išdekoruota MKČ paveikslų motyvais (bet kažkoks partinis funkcionierius liepė tuometiniam Lietuvos Geležinkelių vadovui Stasiui Dailydkai juos užteplioti gal kaip “nacionalistinius“).

Gal oras ne visada geras, bet fortepionas dar kiurkso ir kino teatre – irgi juo paskambinama tik išskirtiniais atvejais (kai būna renginys su vardiniais kvietimais ir vieno kąsnio sumuštiniais, nes kokia jums dar masiškai aukštoji kultūra be sumuštinukų čiaumojimo?).

Nemačiau aš čia jokios programos nekokiu oru, kad vyktų kultūrnamyje ar, kaip minėjau, kviestų pašalinius į MKČ sesės vardo muzikalkę.

Išvis, liaudžiai kaip pašaliniams tikrai, reikia suprasti, nėra ko veikti viešuosiuose valstybiniuose (sic!) tam pritaikytuose pastatuose, o savavališkai groti tuščiose išmirštančio miestuko gatvėse yra akivaizdus viešosios tvarkos trikdymas, greitai prisišauksiantis tik mentus (o varėniškiai dar nuo sovietmečio čia yra “legendiniai“, žinia).

* * *

Bendrai paėmus, jau nepirmąkart sakau ir dar sakysiu – lietuvių tauta yra klaikiai nedaininga.

Tokia anksčiau nebuvo – antraip, iš kur toks dainingas šio Lietuvos etninio regiono pavadinimas?

Tokia šią tautą jau išugdė – gadinti, kaip sakoma, tai ne kurti, be abejo. Aš net mokytojaudamas buvau nustebęs, kiek jau dabar paaugliams visiškai neįdomi muzika, kas mums savo laiku buvo vienu iš pagrindinių domėjimosi objektų (nes nebuvo laisvo priėjimo prie pornografijos internete, kadangi ir interneto nebuvo?).

Dabar jau užstalėse nebedainuojama.

Dabar už tai pasileidžiama bukinančio ritmo kuo garsesnis bumčikas – ir bukai lakama iki buko apsvaigimo, o po to bukai kratantis, taip paikai manant, kad tai yra šokiai (taip, šokti irgi nebemokama, bet tai tiesiog to paties reiškinio viena iš sudedamųjų dalių).

Aš net nekalbu, kad su tokia menka imtimi ir nekonkurencingais muzikiniais gebėjimais neįmanoma laimėti melagingai vadinamo muzikiniu tų sorošėkinių išsigimėlių politizuoto konkurso Eurovizija, kurio laimėjimui dirbtinai čia šaikanautai užsiciklinę – aš kalbu tik apie tai, kiek muzika išties yra svarbi kultūrine ir civilizacine prasme, kiek ji gydo sielą ir pakelia dvasią, ir kaip dėl jos trūkumo bei masinio nebepuoselėjimo (kas pasakė dabar nomenklatūrinės “Dainų šventės“ – fondukams pričiulpti vaikučių sąskaitėle?) vis labiau jaučiamas tautos kultūrinis nususinimas, dvasinis degradavimas bei toksiškai depresinė suicidinė aplinka, skatinanti visuotinį psichočernobylį.

Taip, tame viskas išties va šitaip tampriai susiję.

* * *

Na, pasakysite, neįvyko joks gatvės muzikavimo renginys – ir kas nuo to pasikeitė?

Dangus neįgriuvo, saulė mažiau šviesti nepradėjo, erkės daugiabučių pievelėse savaime neišnyko (antai ne tik į mūsų šunę, kuri šiaip jau lakstyti toliau namų nėra linkusi, įsisegė net nupjautoje žolėje ir per lietų), meras į “savo“ miestą pagaliau nepersikraustė, o manęs nei į kultūrnamio direktorės pavaduotojus ūkio reikalams, nei į seniūno pavaduotojus (nepaisant laimėto konkurso) ir taip nepriėmė, todėl vietinė funkcionierių nomenklatūra su visa šutve pakalikų ir toliau gali choru (sic!) amsėti, kad aš tą čia parašiau tik kerštaudamas (nes pagal save taip sprendžia), o šiaip rajone masinė kultūra laikosi puikiai, nuostabiai ir pagal patvirtintą valdžios planą!

Aš tikrai dėl to net nesiginčysiu – taip tiksliai ir yra.

Galop, aš juk išties net ne apie Varėną rašiau – jūs galite tą patį, deja, pasakyti apie likusią brangios savo kainomis ir žemu pragyvenimu Lietuvos provinciją.

Jei, tarkime, aš su savo jūreiviškų ir buriuotojiškų dainų programa kaip koncertu-paskaitomis sugalvočiau kažkur pasirodyti, tai… nebent dirbčiau Klaipėdoje mano mylimiausiame Lietuvos Jūrų Muziejuje – nes tai jie retkarčiais tikrai rengia panašias edukacines programas, kaip antai patekau kartą netgi mano surastos LKL Prezidentas Smetona laivo vėliavos proga.

Bet aš ten nedirbu ir netgi uostamiestyje negyvenu – aš gyvenu kitame gale Lietuvos prie netikros viecinių “jūros“. O ir uostamiestyje Jūros šventės metu, pripažinkite, nelabai skamba kokios jūrinės dainos, tiesa?

Ir net ne apie mane kalbant, tai ačiū Andriui Mamontovui, kad bent va tokiems mėgėjams pagroti suorganizavo kasmetinį Gatvės Muzikos Dienos renginį – skirtingai nuo Anglijos ar, juolab, Airijos, tai mūsų smuklių ir aludžių savininkai irgi retokai savo lankytojus kamuoja gyva muzika, tiesa?

Sakote, skurdokas lietuviškas repertuaras?

O iš kur jam rastis, jei nėra rinkos ir reikiamos infrastruktūros (kalbant nuvalkiotomis ekonominėmis sąvokomis)?

* * *

Aš netgi, tiesą sakant, dabar neįsivaizduoju, kaip išties galima savo muziką monetizuoti – anksčiau toji bent jau buvo parduodama supakuota į vinilines plokšteles, magnetines kasetes ar kompaktinius skaitmeninius diskus, o jei dabar nesate praktikuojantis hipsteris, tai šio formato įpakavimo per jokį grotuvą nepasileisite, nes ir nešiojami protuokliai CD-DVD diskasukio seniai nebeturi.

Jei manote, kad yra visokie tūbai su spotifajais, tai manykite iš naujo – sprendžiant net iš prasimušusių į viešumą atlikėjų, tai veikiau Lietuvoje yra tik papildomas reklamos kanalas, ir tikrai ne daugiau.

Bet koncertavimas gyvai gerokai pagyvintų, atsiprašant už kalambūrą, tą mėgėjišką muzikavimą, sugrąžindamas pagaliau vėl į masinę kultūrą, nepaisant piktdžiugiškų kriuksenimų “jei gali negroti, tai negrok“ (taip pat: jei gali nedainuoti, jei gali nerašyti, jei gali nepaišyti, jei gali… įrašyti savo, bet jei gali, tai irgi jau neįrašyk, prašau).

Skirtumas tarp tų tyčia žeminančiais pravardžiuojamų minedų ir įbrukto urbanistinio vaizdelio snargliu surūdijusio vamzdžio tame, kad tie inteligenščinos sorošėkai jūsų tokiu apkvailinimu sau monetizavosi jų tą tikrai beviltišką chaltūrą. O turint po to pinigų bei įtakos – galima suchaltūrinti ir visą likusią “oficialią estradą“, net nekalbant jau apie tą šutvę perėjūnų, kurie maitinasi iš visokių eurovizinių ir elertėškinių muzikinių “prOjektų“ bei “talentų šou“.

Kaip ciniškas liberalas priminsiu, kad tik konkurencija laisvoje rinkoje leidžia talentams prasimušti, bet gaunasi tik šlamštas, kai toji rinka yra kontroliuojama dalies perėjūnų be kokio nors išugdyto muzikinio skonio, taip mums ir įbrukant tik tą šlamštą, neturintį jokio ryšio su folk (taip, country ir blues taip pat yra bendrinio folk, kaip masinio muzikavimo, dalimi – matot, mūsų kalboje šiems reiškiniams net tikslių sąvokų nėra).

Geriau jau būtų kaip sovietmečiu viskas monopolizuota, kad atsirastų alternatyvinė “pogrindinė“ muzika – šiuo požiūriu, kadangi link to sunomenklatūrinimo ir einama, tai manyje ciniškai džiūgauja nedamuštas optimistas, kuris nori tikėti (viltis – kvailių motina, o kas sakė, kad aš nesu beviltiškas kvailys?), kad alternatyva vis tiek kažkaip ir kažkada prasimuš.

O tamkart einu verčiau sau tos greit jau šimtametės folk klasikos praktikuotis, kuri dabar jau yra ir lietuviškai – lietuviškas repertuaras taip pildosi ir mano kuklių pastangų dėka.

Didelis ačiū rėmėjams Patreon, kur šis įrašas buvo publikuotas 2023-05-21, o taip pat dar dėkoju atskirai pabalsuojantiems savo pinigais per PayPal!

Advertisement