Brexit artėja – pirkit baksus?

Šiąnakt paskutiniai “laisvi“ svarai mano Paysera sąskaitoje tapo doleriais.

Nes – Make America Great Again™, o kad pirktumėt baksus, tai jau seniai agitavau (jau kitąmet iškart po 2008 metų krizės!), kas vienu metu buvę tapę socialiniuose tinkluose kone mano prekinio ženklo šūkiu, kaip “šunys taip nemoka“, “nors lapės yra šunys, bet principe – irgi katukai“, “katukai – tobulos žudymo mašinos, tik masės jiems trūksta“, “viskis bus gerai“, ar “pardon my Friench, bet tu ir glušius, Maumai“.

Grimasos rinkoje ar kur?

Kartais Facebook pamėtėja temą, kai atsakymas komentare gali būti per ilgas – tai štai turite įrašą Punkonomics. Štai dr Liutautas Degėsys savo paskyroje 2017-03-19 rašo:

“kai docentėlio atlyginimas yra 700 į rankas, kai už dvejus metus rašytą romaną gausi honoraro (jei parduos) – 800, ir kai už 1 val. paskaitą (Keynote speech) užusienio konferencijoje gauni 600 – supranti, kad tai yra kapitalizmo grimasos…“

Aišku, su filosofu ginčytis, kaip su pliku pešiotis (no pun intended!), bet kas pasakė, kad aš ieškau lengvų kelių?

Apie alkoholines akcizų miglas

Kaip man iškart nedašuto?

Iš vienos pusės gerai – tai reiškia, kad vis mažiau Lietuvos peripetijos terūpi, o iš kitos gal negerai, jei dar rūpi ir susiprantu ne iškart. Pamenate tą Agnės Zuokienės šmeižtą dėl dr Aušros Maldeikienės, kuriame šioji skandalistiškai dėstė, kaip pastaroji nuslėpė susitikimo su alkoholio pramonės lobistu faktą, apie kurį ji pati sužinojo… iš viešai (!) paskelbtos informacijos pačios (sic!) dr A. Maldeikienės asmenraštyje?

Apie pensijas ir draudimus su fondais

Priežastis, kodėl atskyriau atgal Punkonomics nuo savo tinklaraščio SkipperLTU, ne tik tame, kad aš čia (arba ten), o jūs ten (arba čia), todėl man mažiau rūpi Lietuvos reikalai. Priežastis dar ir tame, kad aš nebenoriu nieko rašyti apie paliktą Lietuvą. Nes labai gero nieko iš esmės nebematau iš šalies (gal galite parodyti, kaip klystu, prašau?), o rašyti tik politinę kritiką, nuo kurios niekas Tėvynėje nesikeičia (manęs nei spaudoje, nei portaluose nerasite), tik dar daugiau žmonių praregi ir paskui manęs klausia, kaip jiems mažiau skausmingai emigruoti, irgi man nesinori.

Tačiau šį įrašą, skirtą Lietuvai ir konkrečiai jos pensijų ateičiai, nes viešumoje vėl prasidėjo eiliniai bergždi debatai dėl Sodros reformos (pencinykai – našie vsio, kaip rašė lietuviškos socialdemokratijos klasikas iš Kaišiadorių), kuriuos aš išties pavadinsiu melu ir propaganda bei manipuliavimu žmonių neišprusimu ir jausmais tokioje jautrioje temoje, aš dar šįkart įdedu, nes diskusijose Facebook keliskart buvau paprašytas sudėlioti nuosekliau, ir tą pažadėjau padaryti. Geriau būčiau nežadėjęs, nes dabar tenka vykdyti, o tiesa žemiau nepatiks, perspėju.

2017-ieji, ir ką daryti? (2)

Aš suprantu, kad Lietuva – depresijos žemė, todėl rašydamas prognozes 2017 metams ir ironiškai muzikinį klipą įdėjau, ir netgi optimizmui specialiai sukelti po juo kelias pastraipas, kad, kaip rodo istorija, ir didžiausių krizių metais žmonės kūrė bei gimdė ir augino vaikus, o pasaulis fiziškai nesustojo suktis.

Galop, šitiek per praeitą šimtmetį virsmų išgyvenusiai Lietuvai, kai gal seneliai ir tėvai kai kurių prisimena istorinius tiesog valstybinio masto kataklizminius pokyčius (aš paskaičiavau, kad mano tėvas 1942 metų gimimo patyrė 8 pinigų reformas!), tai neklizmuos ir sakys, kad – paduok tą krizę, kalsim jai į… kaip Doncė siūlo!

Tai ne. Apokalipsė, barstomės makaules pelenais, susisupam į baltas marškas ir kėblinam smėlio kalnelio link.

Ir jei kas sugebėjo netgi viską perskaityti (dėl ko buvau skeptiškas iš pat pradžių), tai vis tiek neišgirdau nieko panašaus, kad, suprask, klysti, nes va – a, b, c todėl. Geriausias čia buvo tik norėjimas, kad aš geriau jau klysčiau, bet vėlgi, matau – koks negatyvas, kad čia aš prašaunu! Nes šiaip jau viskas – tik išties fatališkas susitaikymas su tuo doom and gloom.

Tad sutarkime taip: be panikos, ir jei aš esu teisus (negirdžiu prieštaravimų – kur jūsų rankos?!), tai aptariam, ką ir kaip daryti, kad ateinančiai krizei būtų galima pasirengti, gerai?

2017-ieji, ir ko laukti?

Kad jau praeitame įraše įvertinau 2016 metų įvykius, tai jūs čia norite ir horoskopo, kokie trys esminiai dalykai iš esmės laukia pasaulio 2017 metais, mano pliušine galva, kimšta pjuvenomis, ir remiantis mano pernykščiu (kone vakarykščiu) trejetuku.

Tai teks jį papildyti, nes ne viskas telpa tik į tris – tegul būna penketas kaip pirštų ant rankos (jei nesate stalius), ir pradedame juos lankstyti, pradedant nuo to, kas man arčiau kūno (ar kur mano kūnas yra arčiausiai):

• 1

Brexit yra neatšaukiamas, ir prasidės šios procedūros JK atsiskyrimo nuo ES jau kovo 31 dieną.

2016-jieji kaput

Metai baigiasi, tai metas suvesti svarbiausius politikos arba ekonomikos įvykius, nutikusius 2016-aisiais.

Aišku, svarbiausia būtų tai, kad atnaujinau rašymą Punkonomics, nors ne tai yra svarbu – kažkaip galvoju, kad šiame tinklaraštyje yra per daug man dar su Lietuva susijusių temų.

Kaip kovoti prieš liberalizmą liberalizmu? Kaip dr R. Kuodis, aišku

Adventas nors ir išpuola tamsiam metų laikui šaltuoju sezonu, bet kartu dėl savo religinio, jau tiesiog vakarietiška tradicija tapusio ir laisvamaniams, atspalvio kartu yra toks šviesus ir šiltas Jėzaus gimimo stebuklo laukimu, vaikams adventiškame kalendoriuje lupinėjant forminius šokoladukus ir skaičiuojant likusį laiką iki dovanėlių – suaugusiems metų galo gi belaukiant su karštu vynu, imbieriniais sausainiukais, kalėdinėmis giesmėmis (dar šiemet negirdėjau Last Christmas nei karto!), spalvotomis girliandomis ir puošniomis eglutėmis.

Dar bažnyčiose kūrenamos adventinės žvakės ar per mano mamos gimtadienį švenčiama tarptautinė elektrikų ir apšvietėjų šventė arba šv. Lucija, kai jos kaimynės ir vaikų daktarės, mane irgi gydžiusios, vardas irgi toks, tai va randa progą abi išgerti savo progomis kartu šampano (atvežiau Moet & Chandon Imperial), atėjus dar vienai draugei Atvėsaitės vardu į kompaniją, kurios gimtadienis kaip tik kitądien, mano tėvui, tikram katalikui, pabumbant, kad ne taip katalikų šventieji yra minimi, bet čia jau labai liberalus požiūris į “šventųjų bendravimą“ gaunasi.

Apie Donald Trump

Kaip ir prognozavau, dar viena prognozė išsipildė dideliam nenutylančiam kelintą dieną hilariukų verksmui – Donald Trump bus išrinktas (nes teoriškai GOP rinkikai gi dar gali apsigalvoti ir balsuoti už DEM kandidatę) 45-uoju JAV prezidentu.

Aš į tą faktą iš esmės žiūriu pozityviai. Dar rezervuotai, bet tikrai optimistiškai, ko nepasakyčiau apie Brexit – todėl šių dviejų įvykių taip tiesmukai vertinti kaip tapačių nedera. Dar nesuformulavau sau, kodėl taip, bet tas jausmas toks yra, kad tai – visiškai netapatūs įvykiai. Kol kas tai tik mano emocija, ne logika. Suformuluosiu ir tada pasidalinsiu, manau.

Ramsės faraonizacija (3/3)

(Pradžia – čia)

Ramsės faraonizacija (2/3)

(Pradžia čia)

Ramsės faraonizacija (1/3)

Kaip jau rašiau praeitą kartą, mat ją šunes tą politiką, ir gana apie rinkimus. Nes kaip pasakė PR-imadona Mykolas Katkus, kažkas kažką Lietuvoje renka, o valdo visada socdemai.

Todėl tik trumpai priminsiu įžangą bendram supratimui tiems, kurie neskaitė arba pamiršo, ką aš rašiau, o skaitę todėl gali eiti tiesiai prie kito skyriaus.

Brexit sezoniškumai

Kol Lietuvoje vyksta formalūs užbaigiamieji Seimo rinkimai ir kol kas neturiu ką parašyti dėl prognozių išsipildymo (arba ne), tai kramsnoju įprastai visokius vaisius darbe ir dalinuosi įžvalgomis iš vietos ekonomikos.

Tarp kitko, pagal tyrimus (ne proverbinių britų mokslinYkų, o kažkokios ES kontoros), tai britai Europoje maitinasi sveikiausiai. Išties jie paleido nacionalinę privalomą maisto programą “tavo vienas iš penkių produktų“, kur stumia aktyviai vaisius ir daržoves į maisto įpročius, tad net čavzai (chavs – liet. buduliai) priversti ne vien čipsais savo atžalas šerti (mačiau tokių tėveliukų autobuse, mainančių čili čipsais vaikus vežimėliuose, aha), o susiformuoja pavalgymui gana sveiką maisto racioną. Tęsiant kovą su cukrumi (ką daro Oliveris “Sugar Daddy“ Virėjas) ir gym kultui, tai britai realiai taps sveikiausia (sveikatos sistema čia nemokama išties, o ir stomatologija jau pigiau už lietuvišką) tauta šioje planetos pusėje.

Apie rinkiminę krašto apsaugą

Žinot, gal jau galit paskelbti karą Rusijai? Nes kiek laiko trunka šitas apšiktos virvelės tąsymas realios ruskių karo grėsmės fone – dveji ar treji metai?

Ne taip etatinis “rusai puola“, bet realus atsitokėjimas, kad gali, žinai, ir užpulti, ir gali tekti gintis, ir be šitų juokelių “chi-chi, su kuo kariausim“ ar debiliško “o kas mus puls“ – va jau ukrainiečiai prisikikeno ir su kaimynu prisidraugavo: Krymo nebeturi (ir nebeatgaus – laikas praleistas, politinės valios neberasta, rusai savo užgrobimą įteisina ir pateisina Vakarų akyse), o Rytų Ukrainoje vis dar nesibaigiantis nepaskelbtas karas be prošvaisčių jį laimėti prieš “nekariaujantį“ rusų okupantą – nes ruskis apsitries, bet nepasiduos (bent jau taip dievagojasi, o vos nafta pabrangsta ar kokiam Vakarų lyderiui užsitrumpina nuo sankcijų – taip ir metami nauji ištekliai dusinti jų “brolius“ ukrainiečius).

Tai kad jau artėja rinkimai, tai krašto apsaugai bendrai tame fone turėtų būti skiriamas pirmaeilis dėmesys.

Vaje, vaje VAE

Facebook padarę išties smagią funkciją: praneša, ką tą dieną esi publikavęs prieš metus ir daugiau.

Štai mano žinutė apie VAE prieš trejus metus:

Apie atbėgėlius

Nebenueinanti šiandienos aktualija, kelianti aistras ir pasitelkianti netgi emocinį šantažą paskendusių vaikų nuotraukomis – tai Europą užplūdę pabėgėliai.

Galop, jau ir ES vadovai renkasi pasitarimui, o ką dera toliau daryti. Lietuvoje gi aistras kelia netgi kelių šimtų šių priimtinų žmonių priskirta kvota, kai tuo tarpu kokia nors Islandija, net ir ne ES narė ir būdama tiek homogeninė visuomenė, kuri savo laiku pageidavo, kad iš visos NATO tik JAV telaikytų ten aviacijos bazes ir kad jose nebūtų negrų, pasirengusi priimti ženkliai daugiau, nei kas ketina jai duoti. Ir ironiška, kad apie vengrų nacionalistai dabar neplanuotai gavo tokį migrantų srautą, kad visi jų jobikai pasimiršo.

Kaip sumoka, taip dirbu?

Что-бы не работать, лишь-бы не работать – sako rusų leudėsœ™ patarlė, kurią lietuviškai geriau versti ne būsimuoju laiku ar bendratimi, o būtuoju:

ko tik nedirbau, svarbu, kad nedirbau.

Ir tas būtasis laikas, sakyčiau, suteikia tam tikrą ir laiko bei istorijos perspektyvą: sovietinis socializmas praėjo, tad dabar jau dirbama iš peties, nes kaip dirbi – taip ir moka, o ne kaip sumoka, taip ir atidirbi, ar ne?

Ar moralu dirbti už pašalpą?

Bolševikų vadas Leninas sako kalbą proletarams:
– Kai mūsų revoliucija nugalės, visi dirbs po 8 valandas per dieną ir 5 dienas per savaitę!
– Valio!… – džiūgauja minia.
– O po to visi dirbs po 7 valandas per dieną ir 4 dienas per savaitę!
– Valio!!… – minia toliau džiaugsmingai ploja.
– O dar po to visi dirbs 3 valandas per dieną ir 2 dienas per savaitę!
– Valioooooo!!! – minia iš džiaugsmo kraustosi iš proto.
O Leninas pasisuka į greta stovintį Gorkį ir sako:
– Na, ką, Maksimičiau, aš ir sakiau? Gi nei velnio tie rupūžės dirbti nenori!

* * *

Šį anekdotą prisiminiau, kai spaudoje išgarsėjusio Lietuvos Bedarbio Nr.1 apsimetėlis klonas Zenonas Zebkinas paliko dar 2013 metų rugpjūtį komentarą pas mane FB (kopijuoju, paryškinta mano):

Apie graikų (ne)išėjimą

Praėjusį sekmadienį graikai vėl pasakė oxi (dzūk. ne!) vokiečiams.

Tiesa, pirmąkart buvo prejeras Metaxa (dievaži, tokia pavardė!) ir pasakė fašistams italams, ir, pridursiu, tai buvo pirmoji “geriečių“ sąjungininkų pergalė prieš Ašies “blogiečius“, po ko, kaip ir dabar, neapsikentę naciai vokiečiai keliems metams perėmė Graikiją į savo valdžią, primityviai ištaškydami graikų kariuomenę, kur belaisvių ne karininkų net neskaičiavo, o taip paleido namo pareiti.

Papudruotas lavonėlis

Prieš dvejus metus rašiau, kad ponui Mečislovui Zaščiurinskui derėtų užsičiaupti, kalbant apie ambalinės pensijų reformos atšaukimą – anot jo, pasirodo, čia bankinykai pencinykus apvaginėja, aha.

Užsičiaupti, nes dėsto akivaizdžius blėnis, manipuliuodamas socialiai pažeidžiamų žmonių aistromis bei instinktais, tame tarpe ir noru nenumirti badu. Apie kažkokią sistemos reformą net kalbos nebuvo.