You are currently browsing the category archive for the ‘Ekonomika’ category.
PODCAST S01E08 – teksto apačioje!
Šią savaitę net du straipsniai post-monikiniame Delfyje skirti rusų prekybos tinklo iš Krasnojarsko krašto Svetofor atidarytai pirmąjai parduotuvei Kaune.
Ir mane nustebino vos per keletą dienų surinktas komentarų skaičius prie jų (skaičiai birželio 18-tai dienai): štai birželio 16 dienos Nerijaus Povilaičio straipsnis “Patyliukais į Lietuvą įžengė Rusijos žemų kainų prekybos tinklas“ sulaukė net 2240 komentarų, bet ir kitądien jau Aistės Žebrauskienės straipsnis su “ekspertinėmis“ nuomonėmis (apie tuos “ekspertus“, atsiprašant, tai dar bus vėliau), pavadintas “Įvertino į Lietuvą žengusį naują rusišką prekybos tinklą: visiems vietos po saule neužteks“, sulaukė perpus mažiau, ir tik 1221 komentaro – bet juk tai ta pati naujiena per abi dienas gavo net 3461 komentarą, kurie vis dar pasipildo, kas rodo reakciją į naujieną esant gerokai didesne, nei kad būna paminimas profesorius Vytautas Landsbergis Rusijos grėsmės kontekste.
PODCAST S01E05 klausymui – eiti į apačią ir spausti ant klipo vaizdo.
Šią temą norėjau aptarti gerokai anksčiau, tačiau po to pystelėjo karantinas ir prasidėjo visuotinė tautos ir valdžios vienybės sąlygota panika dėl koronaviruso, todėl neatrodė tam tinkamas laikas.
Vėl apie ją pagalvojau berašydamas jau karantino metu apie ekonominius agentus ir pašalpinį verslą, ir kodėl išties posakis “paremti verslą“ yra beprasmis, kai nekonkretizuoja tikslaus gavėjo, ir kai neaišku, kas už šitą “solidarumą“ sumokės iš savo kišenės. Tad ir vėl atrodė, kad ne pats geriausias momentas jūsų smegenų kutenimui ir emocijų trolinimui, nors ši tema pati prašėsi būtinai išdėstoma.
Tačiau nesu aš tiek beširdis, kad rėškutėmis barstyčiau druską ant atsivėrusių karantininių stigmų. Žmonės netenka darbo ir pajamų, o aš čia dar pasakosiu, kaip iš jų pinigus valdžia atiminėja vergvaldiškojo verslo godžiomis rankutėmis. Skaityti pilną įrašą »
PODCAST S01E04 foloveriai skrolina apatyn ir faindina paklikinimui įeneiblintą linką su skrynšotu.
Kartais į bevykstančių ir, atrodytų, nesusietų tarpusavyje veiksmų politikoje visumą norisi pažvelgti iš šalies ir, skirtingai nuo kokio banko kotletinių ekonomistų™, pabandyti sugaudyti jų logiką ir kontekstą.
Ir todėl man pasirodė įdomus pagalbos verslui įstatymų paketas, apie kurį pranešė finansų ministerija gegužės 6 dieną – jūs gi žinote, kad “pagalba verslui“ iš esmės nieko nereiškia, kuomet nenurodomas konkretus gavėjas: ar tai būtų darbuotojas, ar tai būtų darbdavys, ar tai būtų vartotojai, kurie už gautus pinigus, talonus ar vaučerius patys balsuotų, kuriam verslui už ką ir kiek atiduoti – verslas, kaip privati organizacinė sukurtų produktų ir lėšų mainų bei perskirstymo sistema, juk išties visada yra tik apie žmones.
Todėl kaskart išgirdę tą valdžios pažadą ką nors duoti verslui, paklauskite šių kostiumuotų šarikovų™: kam konkrečiai duosim ir iš ko atėmę?
* * * Skaityti pilną įrašą »
Aišku, pasakysite, ką aš čia kliedžiu – karantinas juk dar nesibaigęs ir šio mėnesiui kone pusei nustatytas!
Bet kad jau sostinės meras Remigijus “Smagu“ Šimašius leido kavinėms staliukus į lauką dykai išsinešti ir miestelėnams čia sėdiniuoti, ir apie tai parašė nuobodžiaujanti pasaulyje spauda, o mūsiškis reivas dėl tokio PR truko tris paras ir dar tiek pat, tai galima sakyti, kad visi mintimis išties jau po karantino.
Verslas irgi. Skaityti pilną įrašą »
“- Bačiulėjate ne dienom, bet valandom!“ – pakomentavo mano nuomonę dėl prezimento Buratino pareiškimo apie verslo tvarumą mėnesio karantino sąlygomis žurnalistas Romas “Grumpy Dzūkas“ Sadauskas.
Nes jau gerokai anksčiau apžvalgininkas Audrius Bačiulis vis gyrė alkoministrą Hitlerygą, kas yra savotiškai ironiška, kada vienas yra užrišęs alkoholikas, o kitas teiraujasi savo sekėjų, kame blogis gerti konjaką rytais (turint omeny pasakymą iš kino filmo “Brilijantinė ranka“, kad rytais šampaną geria tik aristokratai bei degeneratai).
Apie ką aš?
Kai rašiau apie pašalpinę ekonomiką, priverstas paaiškinti, kas yra ekonomikoje tie trys ekonominiai agentai, ir kad “parama verslui“ turi atsakyti tiksliai, kuriems konkrečiai žmonėms, darbdaviams ar darbuotojams, kokia pašalpa skiriama, nes po ta dūmų uždanga, pridengdami fantominius veikėjus, visi kostiumuoti šarikovai™ buvo labai greiti svetimus pinigus saviems padalinti, tai perspėjau: saugokite savo kišenes ir stebėkite valdžios rankutes.
Bet tik oplia ir fokus-mokus – kai jau pinigai iš jūsų kišenės perskirstyti kovai su koronaviruso karantino pasekmėms ekonomikai švelninti į… stambaus kapitalo aruodus!
Net mirktelėti nespėjote, tiesa?
Jis prisikėlė, tai ir jums džiugesio daugiau po Velykų!
Jei tekstą skaitote, tai reiškia, kad gyvi, ir jums gyvenimas tęsiasi, net jei yra užšaldytas karantine. Ir tikiuosi, kad ir tai praeis, kaip ir viskas praeina (turiu omeny karantiną – gyvenkite ilgai ir laimingai!).
Rusų poetas, kuris yra, kaip jie sako, viskas jų kalboje, literatūroje ir poezijoje, Aleksandras Puškinas 1830 metais užsuko mėnesiukui į Boldino susitvarkyti asmeninių finansų reikalų (užstatyti už skolas dvarą), o užstrigo dėl antrosios choleros pandemijos, per rusų kareivius, parnešusius iš Azijos žygių, net trims, per kuriuos užbaigė 7 metus rašytą ir jo paties įvardintą kaip geriausia jo poema, “Eugenijų Oneginą“, išbandė dar ir prozą, susituokė su Nataša Gončiarova, ir dar tuo pačiu prirašė krūvą eilėraščių ir net parašė panegeriką, kas jam nebuvo būdinga, Rusijos imperatoriui carui Mykolui I, kuris ryžtingai kovojo prieš epidemiją (priemonės nelabai skyrėsi ir nuo dabar mūsų Vyriausybės priimtų) ir netgi cholerinius maištus (karantinu bei jo sukeltomis ekonominėmis problemomis ir tuomet žmonės nebuvo patenkinti), kurių vienas peraugo ir į mūsų 1830-1831 metų sukilimą, po ko rusų kareivių užnešta cholera išplito ir po Europą, o 1832 metais Didžioji Britanija formalizavo sienos kirtimo patikras uostuose, ir šios procedūros nuo to laiko yra iš esmės visame pasaulyje (anglai irgi turėjo choleros maištus, kuriuos teko malšinti dragūnams).
Jei jau pirmoje šio ciklo dalyje sutikome, kad ekonomika sustojo, ir rejke kaška dariti™, ir tas kažkas yra pašalpos dabar prašantis verslas, tai antroje dalyje išsiaiškinome, kas gi konkrečiai tas verslas, kuriam duoti, ir kas ta valstybė, kuri dabar jau privalo (o tikrai privalo?) duoti pinigų.
Taigi, sakote, juk ekonomika iš esmės sustojo, nes nustojo suktis tas gyvybinis verslo-valstybės-namų ūkių pinigų ratas: verslas nebeparduoda, namų ūkiai neperka, verslas nesamdo (tik formalumas, kada faktiniai bedarbiai bus jau išties išbraukti iš nominalių algalapių verslo subjektuose), namų ūkiai tuoj irgi pritrūks pinigų, nes juk jų pačių tas verslas irgi nebesamdo, ir valstybė, suprask, privalo (nes juk pati valstybė, rupūžė plaukuota, gi ir sustabdė ekonomiką!) tučtuojau gelbėti verslą žmones (!), nes tuoj nebeturės juk ir pati pajamų savo funkcijoms vykdyti iš tų surenkamų mokesčių, kadangi nei verslas, nei namų ūkiai nebeturės pinigų tiems mokesčiams valstybei sumokėti.
* * * Skaityti pilną įrašą »
Kaip minėjau praeitame įraše, aš jau matau, kad pati populiariausia tezė, tampanti iš naratyvo jau ir nacionalinės vienybės šūkiu (kitaip tariant – reikalavimu vykdymui!), dabar yra ši:
- kadangi ekonomika sustojo (arba: buvo valdžios dirbtinai sustabdyta – kaltininką reikalaujamam kredito apmokėjimu įvardiname taip, kad neišsisuktų nuo pareigos!), tai būtina paremti verslą, nes… (nes – ką?) nes būtina
visiems mums sugrįžti įvakarišsaugoti ekonomiką!
Trumpam darom pauzę, kaip sako alko-psichiatras su ministerio portfeliu ir šaulio berete, ir darkart perskaitome tezę bei argumentą…
Kaip žmogus pozityvus ir optimistas (ša, bambekliai, ko čia žvengiate dabar?!), tai praeitą savaitę linksminausi stebėdamas upes ir marias jau priverkusius Lietuvos viarslinykus™, kaip jiems dabar reikia paramos pašalpos iš valstybės, ir kurie kažkaip dabar “pamiršo“, kaip jie niekindami pašalpiniais vadino visus tuos proletarus (samdomus darbuotojus), kurie, suprask, neužsikoučinę plušėti pas juos, tokius neprilygstamus verslo guru bei darbdavystės dievus, už pusę minimalkės (čia tikra istorija apie vieną balionų šalies tamošių, kuris dievagojosi, kad pas jį minimumo niekas negauna, nes… jis buvo pats pričiuptas ieškantis darbuotojų už pusę, tai juk kaip ir nemelavo, a’ ne-a?), jau nekalbant apie tai, kad tas visas pašalpines lervas reikia nuvaryti už tas pašalpas atidirbti.
Tai, kas yra klaikiai ironiška, jau reikia visiems susimesti ir dabar duoti šitam vargšiukui viarslui. Kadangi šis “visuomenės ir ekonomikos geradaris“ juk užsiima labdaringa (sic!) veikla, neleisdamas taip tiems nevykėliams išstipti badu.
Darbdaviai gi jie. Darbą duoda, nu.
Ką jūs, nevykėliai, nesugebantys net emigruoti “silkių uodegų skusti bei viščiukų galvų sukinėti“, be jų sėkmingos sėkmės™ ir pavydėtino (!) verslumo įžvalgų darytumėt išvis?! Skaityti pilną įrašą »
“Čiuožk ten, kur ripka bus, o ne kur ji buvo“
– Wayne “The Great One“ Gretzky, legendinis 20 metų NHL pražaidęs rezultatyviausias ir čempionų Stanley taurę 4 kartus pelnęs kanadietis.
* * *
Sakote, dabar vėl gąsdinsiu dar karantinui nesibaigus, kaip visi mirsime, ir džiugina, kad ne aš vienas?
Ne.
Bet pradžiuginsiu, kad prasukus laikrodžius valanda pirmyn į vasaros laiką, tai karantinas gi ta valanda sutrumpėjo (no pun intended)! Valio! Skaityti pilną įrašą »
Vienas iš priverstinio karantino privalumų – galimybė permąstyti verslo valdymą bei jo procesų organizavimą.
Ir jei plačiau filosofine prasme – apie tai, kiek esama visuomenės ir ekonomikos struktūra yra tvari ne tiek finansinių krizių akivaizdoje, kiek iš esmės yra išvis tokioje formoje dar prasminga pagal pagal popramoninį organizavimo būdą, žvelgiant iš šalies taip į visą vyraujančią sistemą. Ir net ne vien, kiek dabartinis kapitalizmas skiriasi nuo pramoninio amžiaus, bet ir koks jis turėtų būti jau artimiausioje ateityje.
Ypač, kai virusų, ko gero, daugės ir pandemijos tik dažnės, todėl karantinai ir vartojimo staigus stabdymas rinkoje kartosis nebe force majeure, o kone reguliariu režimu.
Matomai, bėda su nuo šiandien prasidėjusiu karantinu Lietuvoje tame, kad prieš tris savaites parengtas įrašas reguliariam publikavimui ir neskubriam skaitymui dabar užgožiamas aktualumu virusinių naujienų.
Bet jei neskubate niekur ir dabar per karantiną jau pagaliau turite laiko, tai smegenims atjungti nuo baimės ir panikos režimo gal kaip tik sveika būtų pasiskaityti kažką kitko? Netgi paikena aš esu pats, kad šiam nujaustam karantinui neparengiau mokamų paskaitų serijos online – tiek ekonomikos pradmenų, kuriuos dėsčiau pernai devintokams, tiek anglų kalbos veiksmažodžių laikų, kurie sudarytų gramatikos pagrindą ir leistų jums gal išplėsti šios kalbos vartoseną, tarkime.
Nes gutenbergiškas senovinis informacijos pakavimas į knygas jau yra senstelėjęs, kaip ir gebančių perskaityti netgi tekstą žemiau dabar yra gerokai mažiau, nei buvo prieš dešimtmetį – visi kažkur skuba, kiurkso spūstyse, ir duok jiems geriau nebent tik podkastus, nors… dabar jau nebeskubate, o sėdite juk karantine.
Tai paskaitome prasiblaškymui trečiąją dalį apie Lietuvos vadybos kokybę, kurią galėsite vertinti viso karantino metu:
* * * Skaityti pilną įrašą »
Niekur trečioji dalis apie Lietuvos vadybos kokybę nedingo – ji yra parašyta ir, kaip suplanuota, publikuojama reguliarųjį pirmadienį (pirmoji dalis buvo čia). Kantrybės, mielieji mano.
O šią savaitę už tai ir vėl (!) gaunate bonus įrašą, nes šios savaitės pradžiai nutiko labai įdomus įvykis, laikinai visus atitraukęs net nuo koronaviruso panikos – naftos kaina staiga nukrito 30%.
Šiandien sueina 30 metų, kai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba nubalsavo atkurianti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, ir nuo tos Kovo 11-tos Lietuva daugiau nebe tarybinė (nors tarybos, o ne istoriškai seimeliai, vis dar likę savivaldybėse, kai pati Aukščiausioji Taryba persivadino vėl į Seimą), ir nebe socialistinė (nors ir vėl atgimė tas eufemizmu vadinamas “gerovės valstybės“ mitas, o liberalizmas, sietas su laisve veikti individui visuomenėje bei versle, tampa keiksmažodžiu).
O aš jus sveikinu ta proga sulaukus Kovo 11-osios trisdešimtmečio!
Nes man – tai yra šventė ir svarbi diena, nors ją ir pasitikau Maskvoje čebatyne, kur pakliuvau tikrai ne savo noru (savo noru tai aš nuėjau Parlamento jau ginti iškart po Medininkų užpuolimo kitą rytą 1991 metais), bet nuoširdžiai tiek sabotavau “tarnavimą“ SSRSui, kad lietuvis (sic!) seržantas išgrūdo mane ir dar 7 tokius kaip aš “anarchistus“ pirmai progai pasitaikius į Komi ASSR (taip, aš prisižiūrėjęs Šiaurės pašvaistės, jei klausiate), o ten jau mes, po mano agitacinės ir motyvacinės kalbos Vendengos stotyje vos išlipus, dėjome galutinai linksmakočius ant visos tarnybos ir viso saldafoniško bei sovietinio marazmo in corpore (smagiai sužlugdydami ir referendumą dėl SSRS, po ko kai kas buvo patąsytas osobistų iš KGB…), kad jei ne tuo metu vykusi Perestroika, tai mus būtų buvę paprasčiau iškart nušauti kaip Brisių už kampo.
O va ką per šį laiką pavyko pasiekti mūsų šaliai ir Lietuvos valstybei?
* * * Skaityti pilną įrašą »
Palikime tą mūsų Psichočernobylio™ žiniasklaidos ir politikierių sukeltą tarp jų vertų paikų skaitytojų ir rinkėjų isteriją dėl coronaviruso ir karas-maras-badas eilinio šaršališko būtinumo kruopų atsargų užsipirkimų, ir grįžkime prie svarbesnės ir reikšmingesnės Lietuvos ateičiai temos – ir klausimo, kaip pagal pirmoje dalyje parinktą ir pakomentuotą statistiką, tuomet vertintume Lietuvos ūkio vadybos kokybę?
Juk kalbant apie kokybę, realiai reikėtų dar pradžioje sutarti, ir kokiais kiekybiniais rodikliais ji apibrėžiama. Aukščiau paėmiau keletą jų iš statistikos, tačiau jūs beskaitydami mano komentarus prie skaičių, tikiu, priėmėte su didele doze skepticizmo ir nepatiklumo, net jei jie sušildo mūsų savimeilę, kad mūsų vadyba pagal juos geresnė už rusiškąją (dar smagu palyginti vidaus prekybą, bet šiam rodikliui geriau pasilikti kitą temą).
O jei aš dar jums pasakyčiau, kad kokybė per se gamtoje, kaip ir ekonomikoje bei versle, išvis net neegzistuoja? Skaityti pilną įrašą »
Šis klausimas ne apie politiką.
Nes apie Lietuvos politiką ir šalies valdymą čia ir taip kiekvienas lietuvis pats sau politologas (“visi seime vagej!“), politekonomistas (“viską alygarkai pavogė jau iki mūsų ir iš mūsų!“) ar vadybos ekspertas (“viarslinykai vagej i da tę mažum skrudžej“).
Bet antai aną savaitę mano FB draugas ir šamanas iš Airijos Algirdas pametėjo rusiško šaltinio pateikiamą tyrimą, kiek efektyvi rusiška (įskaitant jų “jaunesnius brolius“ baltarusius su ukrainiečiais) vadyba, lyginant kad ir su kinų, maždaug panašiu metu pradėjusių savo perestroiką į kapitalizmą, ir kiek verslo bei viešojo sektorių vadyba turėjo įtakos, tarkime, skaičiuojant BVP dalimi, tenkančia kiekvienam šalies gyventojui (GDP per capita) – štai ta diagrama: Skaityti pilną įrašą »
Berašant tris pirmas mano šių metų “horoskopų“ dalis, kilo poreikis vis tik atskirai parašyti apie Lietuvos ekonomikos prognozes šiemet.
Ir va pradėjus kompiliuoti šį tekstą supratau, kad pasakyti galima gerokai daugiau, nei išeina sutalpinti netgi man į vieną tinklaraščio įrašą. Ir iš čia kilo tuomet klausimas, ar iškart sudėlioti brošiūrą pdf formatu atsispausdinimui su daug spalvotų paveiksliukų ir lentelių su skaičiukais bei mano komentarų prie jų, ar tiesiog nubrėžti tendencijas, kas galėtų įvykti, taip per daug jūsų neapkraunant statistika ir makroekonominiais rodikliais teiginiams iliustruoti.
Sveiki sulaukę Trijų Išminčių, o su jais – ir trečiosios dalies prognozių, kas laukia 2020-aisiais metais, ir šioji dalis yra skirta brangiai Lietuvai tėvynei, kuriai paskirsiu dar ir ateinančiąją dalį, atskirdamas čia politiką nuo ekonomikos ten.
Labai daug išminties nostradaminant ir vėl man nereikia, nes tiek JAV politikoje suplanuoti POTUS rinkimai, tiek JK tikėtinas ketvirtąkart (sic!) Brexit, tiek ir Lietuvoje mes juk turime šių metų, manau, svarbiausią įvykį politikoje – ateinančius naujojo Seimo rinkimus.
Kas jau vakar perskaitė pirmąją atėjusiųjų metų tradicinių prognozių dalį apie JAV, tiems įdomu, kas svarbaus laukia JK ir ES santykiuose.
Skirtingai nuo POTUS rinkimų rezultato, Brexit įvykimo galimybė šiais metais jau turėtų viršyti 90 procentų – po 3 atidėjimų, manau, taip triuškinančiai laimėjęs rinkimus Labradurnius išties būtų durnius, jei iš ES neišsigrūstų net ir be sutarties ar su belenkokia, kad turėtų kuo pamosuoti glušavotam savo breksitiniam rinkėjui tarsi 1938-aisiais po Miuncheno pirmtakas Neville Chamberlain. Skaityti pilną įrašą »
