Tos krizės jau nebebus – nelaukite!

Apie ką adventiniu (t.y. prieškalėdiniu – paaiškinu vietos šiaudiniams katalikams, kap tę mažum juos yr da pavadinęs vienas vyskupas iš Suvalkijos) rašyti, jei ne apie pasaulinę krizę?

Neskubėkite dabar iš siaubo čia man išsilakstyti, net jei pradėjote vartoti tiktokeršos ekonominius stimuliatorius Seimui nespėjus dar jų įteisinti, nes jums mauruliai pripi…ešę blėnių, kad Lietuvos ekonominio vystymosi rodikliai jiems (sic!) rodo tik nuostabybišką pakilimą aukštyn, skirtingai nuo to, kaip akiplėšiškai naglosaksai apiplėšdinėja šitą senutėlę Europą (o mes – nebe ES?), neturinčią jokių išteklių, jokių inovacijų ir paskatų inžinieriniam mokslui (juk vadovais renka gimdymo organo specialistes uršules, o profesinės kompetencijos apibrėžiamos šlapinimosi poza – buriuotojai supras), ir gyvenusią iš kolonialinio paveldo bei rentų, kurias sunešdavę begėdiškai vogę iš savo biudžeto Rusijos oligarchai ir visokie “kūrybiškieji“ libedrylos.

Vyriausybės trys funkcijos (nesiplečiant)

Revoliucijos – revoliucijomis, bet Advento laikotarpiu gal vis tik grįžkime prie ramesnių temų?

Ir šįkart tebūnie apie tai, kokios yra vyriausybės trys esminės funkcijos.

Aš nenagrinėsiu, atkreipkite dėmesį, kokios yra bendrai valstybės (primenu, tai visuma politinių, ekonominių ir socialinių sistemų) funkcijos, kurių vieni taip jums ant pirštų priskaičiuos gal 6 (gūglinkite savo džiaugsmui ir laimei!), t.y. skaičiuos, kiek ant rankos pirštų ir dar vieną vietoje piršto, kas yra iš esmės kurio nors punkto tas pats, kas ir yra ne pirštas vietoje piršto, o kiti ir visus10 per abi rankas, jei išvis ne kokį tuziną, pridėję tokius blėnis kaip “tvarumas“ (“žalias kursas“ link 14.4098° S ir 71.2990° W) ar rasistinėmis įteisintomis segregacijomis pasireiškianti menama “įtrauktis“ (angl. diversity).

Seimas įsakytų: “Kainos – stok, viens-du!“

Brangioje [maisto ir pragyvenimo kainomis] tėvynėje Lietuvoje jau pagaliau įsiveisusioje pagal nuopelnus pažadėtoje gerovės valstybėje mūsų tautiečiai pradėjo taip gerai gyventi tarsi Švedijoje, kad net švedpalaikių bankiniai propagandistai netikėtai nušoko nuo palaimingojo jiems pabarstyto takelio iš baltų miltelių ir ėmė pypauti, kad gal tiems prekybiniams tinklams būtų metas apsiriboti patiems (sic!) savo antkainius, nes tie naujieji varguoliai nebeturi iš ko ir kam sutaupyti.

Be abejo, pas mus gi laisva rinka, tiesa?

Elektroliberalizmas: išlaisvintos elektros nelaisvėje

Praeitą pirmadienį nebuvo įprastinio įrašo tinklaraštyje ne todėl, kad neturiu ką pasakyti – juk ir apie labiausiai visiems iki šiol aktualų karą Ukrainoje sąmoningai pasirinkau nerašyti, tuo kažkiek, matyt, nuskriausdamas čia jus, nes nepateikiu man įprastai tos priešingos propagandiniam naratyvui bei artimesnės realybei savo nuomonės bei įžvalgų, tačiau aš vis dar visada mielai ir išsamiai atsakau į komentarus prie paskutinio įrašo ta tema, kur šiai dienai komentarai ten perkopė jau 420, ir tai ne galutinis skaičius, kiek suprantu.

Nerašiau ir ne todėl, kad užgėriau kaip greituko politologas pagaliau įsibėgėjo šį mėnesį vasara, iki tol nuosekliai merkusi lietumi šią mūsų šalį, kurios pavadinimas to tiesiog gi prašosi, bet kad savaitgalį teko dalyvauti krikštatėvio laidotuvėse, ir, manau, visiškai suprantama, kodėl joks įrašas čia ir nepasirodė – juk prioritetai buvo kiti.

Kam čia terūpi lenkų nuostoliai iš prekybos naftos produktais?

Pačios bendrovės mums pranešama, kad (paėmiau šią konkrečią citatą pradžiai iš Respublikos “1 sakiniu“ rubrikos, bet tam ir duodu nuorodą susipažinti su pradiniu šaltiniu):

“Lenkijos naftos koncerno Orlen valdomos Lietuvos naftos importo ir perdirbimo bendrovės Orlen Lietuva grynasis nuostolis antrąjį ketvirtį siekė 209 mln. USD (rugpjūčio 5 d. kursu – 204,4 mln. Eur) ir buvo 17,1 karto didesnis nei pernai tuo pačiu metu, kai patirtas 12 mln. USD nuostolis.“

Sakyčiau, lenkai savo šiam Mažeikių Naftos pirkiniui turi arba labai prastus vadovus, arba tikrai labai gerą buhalterę.

* * *

Raudonasis pusmetis fondų biržose

Karas karu, o pietūs – pagal tvarkaraštį.

Kitaip tariant, palikime tolimesniam aptarimui britų premjero Labradurniaus kiek ankstyvoką net pagal mano spėliones atstatydinimą dėl jo partinio moralės ir etikos prievaizdo amoralaus elgesio prisilakus graibsant anaiptol ne gvardijos husarų pasturgalius, ir kuriam pavymui dar ir britų kontingento prižiūrimos Estijos premjerė sorošėkė iš paskos buvo taip pat praspirta, nes verčiau jau pažiūrėkime, kaip laikosi tie visi finansai Vakarų finansiniame kapitalizme praėjus šių metų pirmam pusmečiui.

Vėl kyla ne tik maisto kainos – ir kas daroma bei padaroma? (2/2)

O kad jau prakalbau pirmoje dalyje apie struktūrą kylančių kainų kainodaroje, atsiprašant už tautologiją, tai irgi skaitėte ankstesnį mano įrašą, kur taip pat ant penkių pirštų paaiškinau apie verslo sąnaudų struktūrą.

Ir pagal tai – galima pasvarstyti, ar ne tik makroekonominiu, bet ir mikroekonominiu požiūriu galima kažką įtakoti ir pakeisti teigiama linkme.

Vėl kyla ne tik maisto kainos – ir kas daroma bei padaroma? (1/2)

Jūs jau praeitą mėnesį spėjote pasidžiaugti maisto kainų augimo ES rekordu Lietuvoje?

Aš taip spėju, nes FB jau kone dveji metai nebesinaudoju, kad po lietuvišką jo segmentą prasisuko štai šitas žemiau pateikiamas infografikas, lyginantis šių metų balandžio mėnesio maisto kainų pokytį po pokyčio link kosTmoso, kaip pasakytų už Lietuvos ekonomiką nei pro kurią vietą neatsakinga tiktokinė lėlė plastikine galva ir sintetinėmis garbanomis – net mane tuo patrolinti spėjo draugas iš Airijos (o kam dar draugai reikalingi, aha), nes mūsų šalys ne tik geografikai skirtinguose Europos galuose, bet ir šioje statistikoje:

Sociopatijos ministerija: “kas trečias ukrainietis…“ arba kodėl tu esi mulkis

Perfrazuojant šmaikštuolio Mark Twain mintį apie melą, tai Lietuvoje mulkiai (škot. ežeras) yra paprastai šeriami trimis melo rūšimis:

1) akiplėšišku melu, tolokai pažengusiu per mentalinių “valstiečių“ ir psichopatinių “konservatorių“ valdymą nuo vietinių “socdemų“ šliundrinimo į akis, teigiant apie lijudrą;

2) dar nuo tulpių paštininkės laikų, kai LSD įsakmiai buvo partškolinės dukart ekselencijos nurodyta paskaičiuoti surašytus gyventojus mirusiomis dvasiomis Marijono šlagerio leitmotyvais, pareguliuojama euroleftistinė statistika su džiugiais kvykavimais palydinčiais bankinių propagandonų kokaininiais ir LSD suaudrintos vaizduotės komentarais bei

3) šaikos pišdurnių bobiausybiniais pranešimais, lydimais kažkokio pataloginio gazlaitingo, kai neslepiama prievarta ir institucinis smurtas yra vadinama laisve bei globa plebsu, kalbant ne tik apie prievartinius masinius eksperimentus su feikinėmis vakcinomis, legalizuojamas policines represijos priemones bei karinės “nepaprastos“ padėties įvedimus visuomenės nepasitenkinimams užspausti.

Tai kodėl manote, kad visų šių dūzgių neatsiejama dalimi esanti sociopatijos ministerija turėtų elgtis kažkaip kitaip?

* * *

Kanalų nurausimas – taip net ir be klausimo

Aš jau kažkur esu minėjęs tą anekdotą, paprastai priskiriamą Čikagos ekonomistui dr Milton Friedman, kur jis Deng Xiaoping ekonominių reformų laikais vieno vizito toje šalyje metu pasidomėjęs kinų, kodėl tie kanalo rausimui neatsivaro ekskavatoriaus vietoje čia plušančių darbininkų su kastuvais.

Ir jam atsakyta, kad tai yra valstybinė darbo sukūrimo programa.

Į ką, savo ruožtu, šmaikštuolis ekonomistas, esą, burbtelėjęs, kad jis klaidingai pamanęs, jog tiems reikia iškasti kanalą, bet jei tai darbo vietų sukūrimas, tai tuomet jų kastuvus derėtų pakeisti į šaukštus – taip bus dar daugiau darbo.

* * *