You are currently browsing the category archive for the ‘Finansai’ category.
Yra knygų, kurios smagios skaityti. Yra knygų, kurias skaitydamas gali bent tuo metu išeiti už savo įprastinio pasaulio ribų. Bet yra knygų, kurios keičia mąstymą.
Būtent tokia man yra James Rickards 2016 metais išleista knyga The New Case for Gold: Skaityti pilną įrašą »
Reklama
Kad taip iškart po vieno teksto LondoNews Nr. 25 rašyčiau staiga kitą su įžvalgomis, tai dažnai nepasitaiko man, tad arba aš išties nušokau nuo proto per naktinius budėjimus, arba esu toks dar nepripažintas genijus, kas išties paprastai reiškia, kad taip ir numirsiu durnas ir biednas, o pripažinimas gal ir, jei išvis, ateis todėl tik po mirties, bet labai siaurame specialistų ratelyje, kurie, barškindami ledukais pabrangusio viskio krištolinėse taurėse, kažkur savo privačiuose klubuose kalbės tarpuose tarp oro ir futbolo naujienų aptarimų:
“- Žinai tą su niekaip neištariamu vardu – graikas jis ten kažkoks ar šiaip lenkas imigrantas buvo? Tai va, gi teisingai pasakė, kad baksui kaput, o ir pasauliniai finansai, kaip mes juos žinojom, sugriuvo juk, nors ne jis vienintelis tą, reikia pripažinti, prognozavo – galima būtų kokį Nobelį jam tada duoti, bet tai jis net ne mokslininkas ar išvis ekonomistas, ir jei wikipedia neapgauna, kad kažkokiu kūnsargiu lyg ir dirbo ar šiaip buvo kosmonautas“.
O lietuviai tai ir neprisimins (nebus vertimo į lietuvių kalbą vikėje iš anglų!), nes jei emigravai – ir nebe lietuvis jau esi, pardavei Lietuvėlę (mažybiškai mielai), nebeturi teisės apie Tėvynę (būtinai tik didžiąja!) rašyti nieko jau kritiško, ir pasą iš tavęs, rupūže, atimti, o ne antrą pilietybę tokiems čikenfektoriams kaip tu!
Na, gerai – iš savęs pasišaipiau, jums laiko jau tam sutaupiau, tai eikime prie reikalo esmės.
Vasara į pabaigą, tai gal truputį kažkas manęs ir pasigedo.
Arba ne. Juolab, kad išsitryniau facebook appsą netgi iš smartfono, kad netrukdytų skaityti knygų, primetęs, kad užteks to, ką parašinėsiu per laputapu, bet ir šį nustojau į darbą tampytis – kam, jei skaitai knygas arba žiūri pažintinius filmukus youtube (gal man irgi savo kanalo reikia, nors pagal Gary Vee aš taip vėluočiau jau kokius 7-8 metus)?
Vasara oro prasme buvo (manau, jau buvo, nebe dar yra) šiemet puiki – tą primena ir facebook, lygindamas su ankstesnėmis. Bėda, kad šiemet taip sutampa, kad arba turėjau svečių Londone, o kai neturėjau ir buvau laisvas, tai būtinai apsiniaukę arba netgi lyja, tai nėra ko ir važiuoti prie jūros į Brighton. Nors tas pats facebook primena, kad pernai kaskart kaip tik laisvadienis – taip aš ir slampinėju nuo stoties iki paplūdimio ir atgal per glušių karalystės gėjų vasaros sostinę.
Bet ne apie gėjus dabar kalba ir jų teisingą kovą, o apie politinius ir ekonominius šio momento įvykius karalystėje ir pasaulyje, apie ką paprastai ir yra manoji LondoNews rubrika, o šioji yra ketvirtis šimto arba penkiskart po penkis, skaičiuojant ant pirštų, tai galima ta proga pasisveikinti ir maktelėti ugninio vandens!
”Kodėl aš turiu sėdėti 11 metų už tai?“ – pasipiktino Tom Hayes, UBS banko treideris, nuteistas už LIBOR machinacijas, kada išlenda naujos 2008 metų skandalo detalės, kuomet LIBOR per finansinę krizę bankų buvo dirbtinai stumiamas žemyn.
Šiąnakt paskutiniai “laisvi“ svarai mano Paysera sąskaitoje tapo doleriais.
Nes – Make America Great Again™, o kad pirktumėt baksus, tai jau seniai agitavau (jau kitąmet iškart po 2008 metų krizės!), kas vienu metu buvę tapę socialiniuose tinkluose kone mano prekinio ženklo šūkiu, kaip “šunys taip nemoka“, “nors lapės yra šunys, bet principe – irgi katukai“, “katukai – tobulos žudymo mašinos, tik masės jiems trūksta“, “viskis bus gerai“, ar “pardon my Friench, bet tu ir glušius, Maumai“.
Viena protinga mergina Sandra, kurios ir katinas Storas skaito namie Keinsą (John Maynard Keynes), sako, kad seniai jau ką į Punkonomics parašiau. Suprantama, jei tai pasakoma šv. Valentino dieną viešai Facebook, kad visi 1836 mano sekėjai matytų (iš kurių gal tik trims ot ne pė iks), tai supranti, kad moters norai – dievo norai, ir dera kažką išties parašyti.
Aš suprantu, kad Lietuva – depresijos žemė, todėl rašydamas prognozes 2017 metams ir ironiškai muzikinį klipą įdėjau, ir netgi optimizmui specialiai sukelti po juo kelias pastraipas, kad, kaip rodo istorija, ir didžiausių krizių metais žmonės kūrė bei gimdė ir augino vaikus, o pasaulis fiziškai nesustojo suktis.
Galop, šitiek per praeitą šimtmetį virsmų išgyvenusiai Lietuvai, kai gal seneliai ir tėvai kai kurių prisimena istorinius tiesog valstybinio masto kataklizminius pokyčius (aš paskaičiavau, kad mano tėvas 1942 metų gimimo patyrė 8 pinigų reformas!), tai neklizmuos ir sakys, kad – paduok tą krizę, kalsim jai į… kaip Doncė siūlo!
Tai ne. Apokalipsė, barstomės makaules pelenais, susisupam į baltas marškas ir kėblinam smėlio kalnelio link.
Ir jei kas sugebėjo netgi viską perskaityti (dėl ko buvau skeptiškas iš pat pradžių), tai vis tiek neišgirdau nieko panašaus, kad, suprask, klysti, nes va – a, b, c todėl. Geriausias čia buvo tik norėjimas, kad aš geriau jau klysčiau, bet vėlgi, matau – koks negatyvas, kad čia aš prašaunu! Nes šiaip jau viskas – tik išties fatališkas susitaikymas su tuo doom and gloom.
Tad sutarkime taip: be panikos, ir jei aš esu teisus (negirdžiu prieštaravimų – kur jūsų rankos?!), tai aptariam, ką ir kaip daryti, kad ateinančiai krizei būtų galima pasirengti, gerai?
Kad jau praeitame įraše įvertinau 2016 metų įvykius, tai jūs čia norite ir horoskopo, kokie trys esminiai dalykai iš esmės laukia pasaulio 2017 metais, mano pliušine galva, kimšta pjuvenomis, ir remiantis mano pernykščiu (kone vakarykščiu) trejetuku.
Tai teks jį papildyti, nes ne viskas telpa tik į tris – tegul būna penketas kaip pirštų ant rankos (jei nesate stalius), ir pradedame juos lankstyti, pradedant nuo to, kas man arčiau kūno (ar kur mano kūnas yra arčiausiai):
- 1
Brexit yra neatšaukiamas, ir prasidės šios procedūros JK atsiskyrimo nuo ES jau kovo 31 dieną.
Kaip ir prognozavau, dar viena prognozė išsipildė dideliam nenutylančiam kelintą dieną hilariukų verksmui – Donald Trump bus išrinktas (nes teoriškai GOP rinkikai gi dar gali apsigalvoti ir balsuoti už DEM kandidatę) 45-uoju JAV prezidentu.
Aš į tą faktą iš esmės žiūriu pozityviai. Dar rezervuotai, bet tikrai optimistiškai, ko nepasakyčiau apie Brexit – todėl šių dviejų įvykių taip tiesmukai vertinti kaip tapačių nedera. Dar nesuformulavau sau, kodėl taip, bet tas jausmas toks yra, kad tai – visiškai netapatūs įvykiai. Kol kas tai tik mano emocija, ne logika. Suformuluosiu ir tada pasidalinsiu, manau.
Kam praėjo pagaliau rinkimai savivaldose (iš tiesų, tai savivaldos yra tik keturios, visa kita – potiomkino kaimai), kas pasiilgo Huilo prapuolenio, niūniuodamas naujas dainuškas vietoje Lalala, kas žvelgia giliau ir su nerimu seka hibridinį karą Ukrainoje, kur iš esmės kaunamasi ir už mūsų laisvę, ir retas kuris atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų, kaip europiečių, likimas iš tiesų dabar sprendžiasi Graikijoje.
Ir čia vėl jų finansų ministras Yanis Varoufakis, tikras vizionierius, bando kantriai europiečiams paaiškinti, ką derėtų daryti toliau.
Įdomia įžvalga dalinasi Robert J. Samuelson savo skiltyje Washington Post.
Anot tyrimą dariusių autorių, dabartinės Didžiosios Recesijos priežastys glūdi visiškai ne NT burbule ir spekuliacinėse su jų paskolomis susietose obligacijose.
Pasiūlymas pirkti dolerius paprastai suprantamas tik kaip trumpalaikis sprendimas ir šiandieninė spekuliacija valiutų kursu, bet iš tiesų tame yra gilesnė prasmė, ir štai kodėl.
* * *
Aurelijus Šalčius anądien G+ užrodė gana juokingą straipsnį rusiškai apie valiutas ruskių vatnykams ir krymnašistams nuraminti, kada rublis paknopstom ir kūliais rieda žemiau rūsio, tai ir optimizmo įpūtimas tokiems iškritusiems iš rūsio yra atitinkamas, kad, žmogau, galėtum patikėti tik tuo atveju, jei gerokai pats promilių įpūstum – neva, bus į apyvartą paleistas auksnis (o jergutėliau!) rublis, ir JAV, suprask, jau prisižaidė su savo popierėliais.
Šiaip pasijuoktum ir praeitum, bet iš tiesų komentare manęs perklausė, ką manau, ar bus kaip SSRS, o dar prieš tai ir FB buvo komentaras, kuris rėmėsi mintimi, kad doleris gi niekuo nepadengtas, o vat auksas… o čia juk auksinis (sic!), rublis bus!
Suprask, gi tikras piginas™, ne koks ten popierinis baksas, va.
Geras toks šūkis, ar ne?
Net neabejoju, kad jį pasičiups mielai tiek kairiosios, tiek ir dešiniosios partijos, įskaitant marginalus, populistus ir visokius kitokius politinius nevykėlius.
Tai vat jūs man ir pasakykite, kaip supratote šitą puikų šūkį?
Jau praeitame įraše mano minėtasis Daren Acemoglu su kolega svarsto savo tinklaraštyje, kuo skiriasi aukšti mokesčiai (peržengiantys 50 proc. ribą) nuo nusavinimo.
Pirma, tai trumpa pastaba, kodėl čia paimta pusė kaip ta riba, nors krikščionys su semitais, tarkime, kalbėtų, kad sąžininga yra atiduoti tik dešimtinę (o pastarieji netgi primintų, kad nedera viso derliaus iš savo lauko išsivežti, paliekant vargšams sklypelį patiems pasiimti – iš čia ir kilęs peisų turėjimo paprotys).
Ir tai dažniausiai girdėtas ir toks pats paikas argumentas, kaip visa VLKK glušpetrių rekomendacija vardan, suprask, “stilistinių sumetimų“.
O tempora, o more(s) mio, nesikeikiant.
Kad simbolio rašymas prieš skaičių ir be tarpo nėra jokia stilistika, ir kad simbolis nėra tik dar vienas kryngelis, pakeičiantis vardan mandrumo valiutos santrupą, aš jau rašiau.
Nespėjo dar euras įsitvirtinti Lietuvoje, o jau, žiū, VLKK glušpetriai atskuba su savo tradiciniais “tautiniais“ blėnimis reguliuoti mums kalbos ir rašybos, tarsi būtume dviejų vingių čeburaškos (© Andrius Užkalnis).
Ir glušpetriai (kuriuos net bažnyčioje muša, nepaisant to, kad Petras yra Dangaus zakristijonas) – vienintelė, berods, nekatroji giminė lietuvių kalboje, kuri nesibaigia -a, nes Petrė – toks ir moteriškas vardas, itin pritinkantis tai perdžiūvusiai nutrijai machieriniu nutysusiu megztuku, apsigobusiai grindų skuduro spalvos vilnoniu šaliu ir beslepiančiai savo pavandenijusias akutes už praeito tūkstantmečio akinių, tarsi iš Eldaro Riazanovo “kultinių“ kinofilmų apie senmerges-aktyvistes iš partinio aktyvo, visada stropiai suprotokoluojančias susirinkimuose pasisakymus ir pasvarstymus (bet aš nuklystu, kas labai netoli bus jau iki rašliavų kokios Žemaitės, palaidotos Suvalkijoje – true story, Kapsuky akurat priešais pedagoškę, kur buvo ruskių patrankos ant postamentų, jei ką, tai tiek tos Pride of Žmudzia for 1 Litas).
Tai, ko gero, geriausia Naujųjų metų žinia, kurią jums skelbiu Trijų Karalių (tikėtina, kad tie karaliai yra Mindaugas, Gediminas ir Vytautas) dieną – mūsų litas pasitraukia, o į jo vietą ateina mūsų (!) euras.
Tas tikrasis, kuriuo litas laikinai buvęs nuo antrų antro tūkstantmečio metų antro mėnesio antros dienos santykiu 3.45280 – šis santykis dar ilgai ne vienam sapnuosis, o aš noriu, kad naktimis žagsėtų tas, kas jį tokiu anuomet padaręs, kai litas buvęs doleriu keturi už vieną (ir nesakykite, kad tuomet toks kursas buvęs, nes 20020202 buvę svarbiau).
Man perėjimas prie euro yra paprastas ir neskausmingas niekaip.
