You are currently browsing the category archive for the ‘Finansai’ category.
Gyvenant šiame psichočernobilyje™, visai nenuostabu, kad žudosi ir tie, kurie turėtų gyvybes gelbėti, kad vis daugiau suserga vėžiu, kad valstybinės institucijos mėgsta savaitgaliui ateinant arba prieš šventes pasiuntinėti psicho-teroristinius laiškus su grasinimais mokesčių mokėtojams, idant anie nepamirštų būsimos savo prievolės, ar mentai (nes policininkai, skirtingai nuo vėl sugrįžusių prie šio instagraminio komisaro, dar priesaiką prisimena) tampa paštininkais, apsivelka uniformas ir šventadienį vežioja grasinančius laiškus mokytojams, pamindami Konstituciją, ar net va gali sulaukti, kad ir mokyklos kolega bando užmušti pakeliui namo, nes nori pasimatuoti savo linksmakočiu, o kito būdo kelyje nemato (tad ir mokytojų tarpe visokių pasitaiko, jei taip apie “prestižinę profesiją“ kalbėsime).
Aš anąkart rašiau čia, kokius mokesčius jau Karabaskino nurašytas prezimentas™ Buratinas ketina mums įvesti, ir kad pagrindinė priežastis, panašu, yra banalus kerštas savo šeimininkui, kuris ne tik nurašė “perspektyvų politiką“ ateinantiems Seimo rinkimams, bet kad, sako, dar ir per prezidentinius rinkimus prieš pirmą turą savo investicijas atsiėmė, nebetikėdamas šio galimybe išsirauti į antrą turą.
Tai, kad rinkimuose sumuštas praimas dabar grasinasi įvesti NT ir automobilių mokesčius nuo kitų metų, rodo, jog jį kultūrgenosė jau yra visiškai nurašęs – ateinantiems Seimo rinkimams kitais metais jis tai lizingo partijai nebereikalingas.
Ko gero, dar ir taip patyliukais Sauliukas Ramūniukui kiaulina. Kas jam, žinant tą jo karjeros darymo kelią, būtų labai tipiška, ir dėl ko man negaila, nes va tokia jau ta “partija“ – ten jų paniatkės ir jų papročiai.
Derėtų pakoreguoti mūsų Seimo rinkimų tvarką pagal anglišką principą, kad Seimas perrenkamas pagal poreikį, bet ne rečiau, nei kas 4 metus – tada ir naujam prezidentui nereikėtų teikti formaliai atsistatydinusio premjero kandidatūros darkart tvirtinti, kai net ekselencijai, akivaizdu, nemalonu tokį darbą dirbti: pasiūlė Seimui ir išvyko, tarsi rankas nuo brudo nusiplaudamas.
Dėkojame Vyriausybei, kad krizę dėl pajamų mokesčių perdėliojimo stumtelėjo iš šių metų galo bent pusmečiui į kitus (mano prognozė buvo šių metų galas arba kitų pirma pusė, bet rinkimams praimas gerai pinigų į ekonomiką įliejo).
Ir laukiame kitų metų rinkimų – nieko ypatingo neturėtų įvykti, nors… su vidaus politikos lyderiu psichopatu bei manipuliatoriumi, tai balažin, ir nebūčiau dėl to tiek tikras.
Nepasitaręs, matyt, ir vėl su žmona save irgi apmokestins – pono buvusio kelių policininko iš algos pirktas 30 arų sklypas su priklausiniais ant Neries kranto šalia Vilniaus (foto iš laisvaslaikrastis.lt, nes oficiozinė spauda tokiais dalykais gi nesidomi)
Aišku, tie nauji mokesčiai dar kažkiek ir turėtų papildyti iždą, kuris dabar nedagauna už GPM sumažinimą, o ir papudruotas lavonėlis™ Sodra, nukuodinusi PIFus, tuoj prašysis einamųjų dotacijų. Tai mūsų vyriausiasis vykdomosios valdžios komisaras kaip ir alibi turi – ne, ne kerštas tai, atsisveikinant su jo atveju aukščiausiu karjeros tašku, o fiskalinė valstybės politika ir pan.
Tai, kalbant apie mokesčius, įmokas ir fiskalinius dalykus, ačiū už jūsų paramą čia: paypal.com/punkonomics
“Jus ir vėl pažadino prostata?“ – kažkada klausė reklamoje farmacininkų sąmokslą atstovaujantis balsas pamyžt atsikėlusio pusamžio vyro, siūlydamas šiam vaistus nuo neegzistuojančios problemos, kad tas literaliai nebeieškotų sau šiknoj smegenų.
Nes juk mes visi ir taip žinome, kur slypi tiesa: in vino veritas! – kaip paantrintų alkoholio pramonės lobistai.
Jums pasisekė, kad aš pasiėmiau (kaip neimsi, kai iš kroksų griūni, nors kroksų ir neavi?) nedarbingumą šios savaitės galui – pradrybsojęs paslikas trečiadienį, o ketvirtadienį kiek atkutęs jau ir padirbėjęs prie lenkų ir lietuvių projekto Dviejų kultūrų veidrodyje, kuriam verčiau lenkų (sic!) pjesę Eglė, Žalčių karalienė arba Šiurpilio legenda, kur neabejotinai įdomiausias personažas yra Vyras-Dievas (taip, jo vardas Žaltys, o šaukinys Zilvin) tame kontekste, kad moterys Lietuvoje jau šiemet mini 100 metų jubiliejų, kai turi teisę balsuoti (palyginimui: Lenkijoje ir glušių karalystėje metais anksčiau, o Laisvų ir Drąsių Žemėje – metais vėliau už mus), tai gavau progą parašyti jums savaitgaliui dar vieną skaitinį dalinai praeita liberalizmo ir švietimo tema.
Tiesiog mano FB skaitytoja Skirma Serbentė pašiepė manyje tūnančio anarchisto, apsimetančio liberalu, pareiškimus – cituoju originalą: Skaityti pilną įrašą »
Ketvirtoji dalis buvo daugiau skirta tam, kas Lietuvą išties valdo ir ją kruša įvairiomis pozomis bei progomis (o šiemet progų dar bus daugiau – nerenkame tik Seimo, iš kurio ir pareina visa sodomija šiuo metu, tai apturėsime kone pilną Kamasutrą), tačiau jūs paklausite, o tai kas jums iš viso to – bent jau be žinių, nuo kurių darosi, kaip poetas sakė, liūdniau ir liūdniau (aišku, jei jūs esate kokios naisijos dvarponis, tai tik linksmiau ir linksmiau)?
Tai gal jūs papeipalinate, kad man taip liūdna nebūtų, o aš jums dėkoju – ir jums irgi pasidaro linksmiau.
Tada jau paskaitome, ką aš siūliau dar 2017 metų pradžioje kaip bendrus patarimus apokaliptiniam variantui – nedaug ir tepasikeitę, tiesą sakant.
* * * Skaityti pilną įrašą »
Viskas, kas turėtų ar galėtų įvykti JK (pirmoji dalis čia), JAV (antroji dalis čia) bei ES (trečioji dalis čia), vienaip ar kitaip įtakos ir Lietuvos situaciją šalies politikoje bei ekonomikoje.
Tai pradžioje jūs papeipalinate, aš jums dėkoju, o po to žiūrime, kokią kiaulystę (ar lašinukų), kad jau tokie metai, gali atnešti 2019-ieji Lietuvai, nes argi jums įdomu visi tie užjūriai?
* * * Skaityti pilną įrašą »
Pirmosios dalys buvo čia (apie JK) ir čia (apie JAV), o šiandien apie mieląją mūsų senutėlę Europą.
Nepamirškite papeipalinti euriukų – ačiū!
* * * Skaityti pilną įrašą »
Kad jau vakar buvo pirmoji dalis mano prognozių 2019-iesiems, tai antroji dalis neišvengiamai tebūnie apie supervalstybę JAV, kuri ir toliau nenueis iš spaudos antraščių, juolab, kad niekas JAV prezidentui tviterio neatjungė.
Ta proga primenu, kad vis dar galite paremti tinklaraštį per Paypal čia.
Kadangi praeitas įrašas buvo apie tai, kas įdomesnio įvyko 2018-aisiais, ir kokius tris reiškinius, įvykius ar žmones laikyti svarbiausiais, tai, apsižiūrėjau, kad esu dar daręs prognozę 2017-iesiems, kuri iš esmės ir išsipildė. Tai gal jau galiu ta proga gauti Nostradamuso ordino Vangos medalį, ar čia tik pretenduočiau į nausėdijos garbės narius?
Jei ne, tai vis tiek galite paremti per PayPal čia.
Labai daug, ką rašiau anuomet, puikiai tiko net ir 2018-iesiems, nes kai kurie reiškiniai tiesiog užsitęsė ne vieneriems metams, tai dabar pažiūrėkime per tuos penketą punktų, ko galime tikėtis kinų Kiaulės arba pagonių lietuvių Ežiuko (ežiukas angl. hedgehog – tai pažodžiui gyvatvorių kuilys, tai kaip ir tas ant to™) metais pasaulyje ir Lietuvoje:
* * * Skaityti pilną įrašą »
Trys mokytojų profsąjungos pasikeisdamos sukūrė permanentinį streiką permanentinei švietimo reformai – kai vieni mokytojai pavargsta gerti kavutę mokytojų kambariuose, vaizduodami itališką streiką mokinių džiaugsmui ir tėvų burbėjimui, tai kitą savaitę, žiū, jau kiti nusprendžia atsipūsti nuo privalomosios programos dėstymo, padūsaudami dėl to, kad vis tiek teks tą programą praeiti, ir ačiūdie, kad šita ministerė pratęsė mokslo metus iki liepos, tai kaip ir tas ant to, anot buvusios finansų ministerės, dabartinės seimūnės ir būsimos kandidatės į prezidentus.
O kas, jei aš jums pasakysiu, jog po švietimo ministerio Gintaro Steponavičiaus, įvedusio studentų krepšelius aukštąjame moksle, dabartinė švietimo ministerė Jurgita Petrauskienė, inicijavusi etatinį apmokėjimą viduriniame moksle, yra geriausi (!) švietimo ministrai per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį šiai dienai?
Yra knygų, kurios smagios skaityti. Yra knygų, kurias skaitydamas gali bent tuo metu išeiti už savo įprastinio pasaulio ribų. Bet yra knygų, kurios keičia mąstymą.
Būtent tokia man yra James Rickards 2016 metais išleista knyga The New Case for Gold: Skaityti pilną įrašą »
Kad taip iškart po vieno teksto LondoNews Nr. 25 rašyčiau staiga kitą su įžvalgomis, tai dažnai nepasitaiko man, tad arba aš išties nušokau nuo proto per naktinius budėjimus, arba esu toks dar nepripažintas genijus, kas išties paprastai reiškia, kad taip ir numirsiu durnas ir biednas, o pripažinimas gal ir, jei išvis, ateis todėl tik po mirties, bet labai siaurame specialistų ratelyje, kurie, barškindami ledukais pabrangusio viskio krištolinėse taurėse, kažkur savo privačiuose klubuose kalbės tarpuose tarp oro ir futbolo naujienų aptarimų:
“- Žinai tą su niekaip neištariamu vardu – graikas jis ten kažkoks ar šiaip lenkas imigrantas buvo? Tai va, gi teisingai pasakė, kad baksui kaput, o ir pasauliniai finansai, kaip mes juos žinojom, sugriuvo juk, nors ne jis vienintelis tą, reikia pripažinti, prognozavo – galima būtų kokį Nobelį jam tada duoti, bet tai jis net ne mokslininkas ar išvis ekonomistas, ir jei wikipedia neapgauna, kad kažkokiu kūnsargiu lyg ir dirbo ar šiaip buvo kosmonautas“.
O lietuviai tai ir neprisimins (nebus vertimo į lietuvių kalbą vikėje iš anglų!), nes jei emigravai – ir nebe lietuvis jau esi, pardavei Lietuvėlę (mažybiškai mielai), nebeturi teisės apie Tėvynę (būtinai tik didžiąja!) rašyti nieko jau kritiško, ir pasą iš tavęs, rupūže, atimti, o ne antrą pilietybę tokiems čikenfektoriams kaip tu!
Na, gerai – iš savęs pasišaipiau, jums laiko jau tam sutaupiau, tai eikime prie reikalo esmės.
Vasara į pabaigą, tai gal truputį kažkas manęs ir pasigedo.
Arba ne. Juolab, kad išsitryniau facebook appsą netgi iš smartfono, kad netrukdytų skaityti knygų, primetęs, kad užteks to, ką parašinėsiu per laputapu, bet ir šį nustojau į darbą tampytis – kam, jei skaitai knygas arba žiūri pažintinius filmukus youtube (gal man irgi savo kanalo reikia, nors pagal Gary Vee aš taip vėluočiau jau kokius 7-8 metus)?
Vasara oro prasme buvo (manau, jau buvo, nebe dar yra) šiemet puiki – tą primena ir facebook, lygindamas su ankstesnėmis. Bėda, kad šiemet taip sutampa, kad arba turėjau svečių Londone, o kai neturėjau ir buvau laisvas, tai būtinai apsiniaukę arba netgi lyja, tai nėra ko ir važiuoti prie jūros į Brighton. Nors tas pats facebook primena, kad pernai kaskart kaip tik laisvadienis – taip aš ir slampinėju nuo stoties iki paplūdimio ir atgal per glušių karalystės gėjų vasaros sostinę.
Bet ne apie gėjus dabar kalba ir jų teisingą kovą, o apie politinius ir ekonominius šio momento įvykius karalystėje ir pasaulyje, apie ką paprastai ir yra manoji LondoNews rubrika, o šioji yra ketvirtis šimto arba penkiskart po penkis, skaičiuojant ant pirštų, tai galima ta proga pasisveikinti ir maktelėti ugninio vandens!
”Kodėl aš turiu sėdėti 11 metų už tai?“ – pasipiktino Tom Hayes, UBS banko treideris, nuteistas už LIBOR machinacijas, kada išlenda naujos 2008 metų skandalo detalės, kuomet LIBOR per finansinę krizę bankų buvo dirbtinai stumiamas žemyn.
Šiąnakt paskutiniai “laisvi“ svarai mano Paysera sąskaitoje tapo doleriais.
Nes – Make America Great Again™, o kad pirktumėt baksus, tai jau seniai agitavau (jau kitąmet iškart po 2008 metų krizės!), kas vienu metu buvę tapę socialiniuose tinkluose kone mano prekinio ženklo šūkiu, kaip “šunys taip nemoka“, “nors lapės yra šunys, bet principe – irgi katukai“, “katukai – tobulos žudymo mašinos, tik masės jiems trūksta“, “viskis bus gerai“, ar “pardon my Friench, bet tu ir glušius, Maumai“.
Viena protinga mergina Sandra, kurios ir katinas Storas skaito namie Keinsą (John Maynard Keynes), sako, kad seniai jau ką į Punkonomics parašiau. Suprantama, jei tai pasakoma šv. Valentino dieną viešai Facebook, kad visi 1836 mano sekėjai matytų (iš kurių gal tik trims ot ne pė iks), tai supranti, kad moters norai – dievo norai, ir dera kažką išties parašyti.
Aš suprantu, kad Lietuva – depresijos žemė, todėl rašydamas prognozes 2017 metams ir ironiškai muzikinį klipą įdėjau, ir netgi optimizmui specialiai sukelti po juo kelias pastraipas, kad, kaip rodo istorija, ir didžiausių krizių metais žmonės kūrė bei gimdė ir augino vaikus, o pasaulis fiziškai nesustojo suktis.
Galop, šitiek per praeitą šimtmetį virsmų išgyvenusiai Lietuvai, kai gal seneliai ir tėvai kai kurių prisimena istorinius tiesog valstybinio masto kataklizminius pokyčius (aš paskaičiavau, kad mano tėvas 1942 metų gimimo patyrė 8 pinigų reformas!), tai neklizmuos ir sakys, kad – paduok tą krizę, kalsim jai į… kaip Doncė siūlo!
Tai ne. Apokalipsė, barstomės makaules pelenais, susisupam į baltas marškas ir kėblinam smėlio kalnelio link.
Ir jei kas sugebėjo netgi viską perskaityti (dėl ko buvau skeptiškas iš pat pradžių), tai vis tiek neišgirdau nieko panašaus, kad, suprask, klysti, nes va – a, b, c todėl. Geriausias čia buvo tik norėjimas, kad aš geriau jau klysčiau, bet vėlgi, matau – koks negatyvas, kad čia aš prašaunu! Nes šiaip jau viskas – tik išties fatališkas susitaikymas su tuo doom and gloom.
Tad sutarkime taip: be panikos, ir jei aš esu teisus (negirdžiu prieštaravimų – kur jūsų rankos?!), tai aptariam, ką ir kaip daryti, kad ateinančiai krizei būtų galima pasirengti, gerai?
