You are currently browsing the category archive for the ‘Verslas’ category.
Apie Ukrainos įvykius rašyti ir toliau man nėra čia jokios prasmės, bet va pas mus artėja sostinėje ir vėl eilinis kompiuterinių paikenų pasismaukymo festivalis “Įsilogyk! (arba – rąstas jau ten)“, tad infočigonai internetuose stumdo visokias sėkmingas sėkmes nulinkedinintiems lemingiukams, ką vadina įžvalgomis (jei taip išvertus trendus beigi vizionieriškas prognozes).
Lietuviškasis pseudoverslinis tabloidas “Verslo Žinios“ dabar, matomai, jau net nebe honorarus moka (kaip tokia viena jų vabybininkė pareiškusi man, kad ims mano straipsnius dykai, o man už tai bus “garbė ir žinomumas“ – kurio ne tik čia aš ir taip gaunu, ir net naudojimasis FB, kai pastaroji platforma ja naudotis dykai galimybes atiminėja, tapo neaktualia), o tiesiog paprašo susimokėti, jei nori ką nors publikuoti, idant jiems tai atrodo kaip product placement.
Naivu būtų ieškoti ten kokios nors makroekonominės analitikos, net nepaisant to visuotinio bukumo ekonomiką vadinti “verslu“ – jokios analitikos, aišku, seniai tame leidinyje nėra, nes šito gėrio kartais bent jau čia rasite dar ir pramoginiame įvalkale (smagumas tame su sąlyga, kad smegenys neatbukę skaitymui, nes visas “raštingumas“ dabar tėra tik idiograminiai idiotų paveiksliukai).
O kai per savaitę pasaulyje nieko verto mano apžvalgos čia neįvyko, tai ir nuobodžiaujantis žvilgsnis nukrypo bent jau pasmalsauti jūsų palinksminimo dėlei pasižiūrėti, o tai kuo užimtas minėtasis suportalintas (nuo žodžio – paverstas portalu) leidinys, kai kitų propagandinių portalų išvis net atsidarinėti neverta.
(Pabaiga, o pradžia – čia)
* * *
Kokia nauda iš šito verslo sąnaudų struktūros, išdėstytos taip ant pirštų, suvokimo?
Be to, kad dabar turėsiu į kur vis nuorodą būsimuose savo tinklaraščio tekstuose, aišku, įdėti.
Pirmiausia, tame, kad labai greitai ant pirštų, atsiprašant už kalambūrą, galima susiskaičiuoti, ar apsimoka investuoti savo laiką ir, dažniausiai, svetimus pinigus į vieną ar kitą veiklą – atsipirks ar ne.
(Tęsinys, o pradžia – čia)
* * *
Ketvirtasis – bevardis kaip toji bendrinė valstybė arba žiedelis, kaip neišvengiami mokesčiais įsipareigojimai, pirštas, kuris simbolizuoja visas tas mokesčiais vadinamas sąnaudas, kurios:
(Tęsinys, o pradžia – čia)
* * *
Antra, tai smilius, kuriuo vadovai nurodo darbus, o darbuotojai juo nosis krapšto, beklausydami tų nurodymų.
Šis ekonominis veiksnys yra priešingas rentai, ir vadinamas darbu.
Spūdinau spaudžiant šaltukui, pamenu, dar vasarį per visą šitą Lietuvos teatrų festivalių (taip, dar ir grybų, bet kokie grybai žiemą???) sostinę į geriausius pardavimus kvadratiniam metrui darančią parduotuvę (o kuo išties prekiauja prekybcentriai?), kad dar padidinčiau tuos jų pardavimus, nes taip mano kabrioleto centrinis užraktas (ne spynelės!) tądien užšalo, drėgmės išvakarėse pasigavę (pamenate gi tuos “globalaus atšilimo“ temperatūros svyravimus nuo pliuso iki minuso ir atgal, tai va atgal dar tądien nebuvo, o maisto jau reikėjo), ir tuomet pagalvojau, kad jau parsiniogęs atgalios sudėliosiu tą komentarą, kartu ir tinklaraštyje čia paaiškindamas ant pirštų – o va jau dabar ir vasarop einame, ir jau aš pats seniai namolio parėjęs, tai gal jau metas apie tai?
Juolab, kad nusprendęs apie nors ir aktualų šiuo metu Antrąjį Krymo karą nerašinėti (užtenka ir 165 komentarų šiam momentui prie to ankstesniojo įrašo ta tema), o va nuo 2020-02-20 jau pasaulyje prasidėjusiu (ne, ne nuo šių metų vasario 24-osios!) ekonominiu sunkmečiu apsaugoti nuo kvailysčių tuos, kurie dabar taip pripuolamai griebiasi kažkokių verslų, yra teigiamai vertintina socialinė misija, manyčiau.
Senokai, matau, jau nesijuokėme čia iš klajojančio lietuviškų darbdavių cirko chapiteau su jų nejuokingais HujaRo eičaro klounais.
O vertėtų, kai šaikos marionečių sociopatinė PIŠ bobiausybė pokyčiais po pokyčių vis giliau stumia šalies ekonomiką nuo krizelės link niekada taip gerai ir negyvenimo lygio, įskaitant ir faktiškai jau sužlugusią darbo rinką, kurioje voltižiruotojai susikeitė su fokusininkais, bandydami priversti šuoliuoti pastipusį ponį, o lyno akrobatės demonstruoja mirtinai kamasutrinius špagatus jau ant panelio, guosdamos save mintimi, kad fakyrui daro tai, ką angliškai pasako to vardas, bet įgūdžiai ryti kardus gilia gerkle uždirba honorarus įteisintuose linksmuolių barų užkabariuose.
Allez hop!
O štai ir pats darbo skelbimas:
Įrašas iš anksto publikuotas 2021-11-07 mano Patreon paskyroje:
Kažkaip manau, kad yra ne viena darbovietė, kur vienoms pardavimų pareigoms darbuotoją pasamdo, o tas realiai po to gauna kitas, nes darbdavys nesuvokia, kad jo paties lūkesčiai dėl darbuotojo ir jo duotos (nes darbdavys gi darbo duoda, tiesa?) pareigos išties gyvena ne tik net ne santuokoje, bet išvis skirtingais adresais, susitikdamos be meilės tik vienkartiniam seksui be įsipareigojimų ir atsitiktinai, nes joms pasitinderinti iš nuobolio prireikė.
Aš tai nieko prieš, jei tik darbdavys susimoka už šitą atrakcioną, idant budistų šventraštyje pasakyta: pono pautai – pono valia.
Bet jei jums švaistyti pinigus nesinori, nes nors kiek rūpi verslo interesai (kadangi esate ne paikas savanaudis čingačgukas, bet verslininkas), ir jei jums išties rūpi efektyvesnis pardavimo veiklų organizavimas, tinkamai paskirstant pagal funkcijas darbuotojams pareigas, tai leiskite paaiškinti ant pirštų, ką aš turiu omeny.
Įrašas su tinklalaide PODCAST S02E33 buvo publikuotas 2021-06-14 Patreon paskyroje:
Žinia, kad Rūpintojėlio šalyje nuolat dėl saulės ir lietaus vis verkiantys europašalpiniai mūsų ūkininkai bei palangiškiai rentininkai ir kurortiniai prekeiviai turi dar savo kompanijoje, kuri niewielka, ale bardzo przyjemna, sau tokius pačius etatinius raudotojus, nepriklausomai nei nuo oro, nei nuo ekonomikos ciklo – ar ta ekonomika kyla, ar smunka ir stagnuoja, bet tie vargšiukai darbdaviai vis verkia ir verkia, kad neranda sau darbuotojų.
Nes tiems reikia juk algas mokėti – paverkime ir dėl to. O va darbdaviai yra tokie kilnūs ir geranoriški, mat tiems juk darbo duoda – nors gal pagaliau pradėtų samdyti jų verslo užduotims atlikti, tai mažiau tektų po to verkti.
Įrašas su tinklalaide PODCAST S02E32 buvo publikuotas 2021-06-07 Patreon paskyroje:
Kartais įrašas taip tarsi savaime susidėlioja netgi kokioje asmeninių pranešimų programėlėje.
Tai juk man valgyti neduok – tik duok pakalbėti, ypač apie karate ar buriavimą, bet geriau apie juos nekalbėti, o tą eskapizmo formą praktikuoti. O ir kalbėjome ne apie buriuojančius karatistus, kur mūsų Varėnos jūra siunčia linkėjimus Kauno marioms bendrai bei mane ten škvaliukų gaudymo meno pamokiusiam konkrečiai Andriui, kuris puikiai suderina abu nukrypimus į vieną, nors labiausiai mėgsta kiloti geležį, ypač kai tos “daug ir sunkiai“, o Kauno netikras jachtklubas jau reikiamo jam svorio seniai neužtikrina.
Tai apie ką aš čia?
Juk ne apie karate ar buriavimą, kurio tinklaraštis išeina vasaros atostogų, nes tie vėjų ir bangų valkatėlės ir taip nieko neskaito, išskyrus ugninio vandens etiketes, kiurksodami po burėmis ant vandens.
Keverzonės kreida ant grindinio 
Naujausi komentarai