You are currently browsing the tag archive for the ‘ES’ tag.
Apsiverkusi, klūpanti ir maldaujančiai bučiuojanti Junkerso rankytę – tokia “strong and stable ©“ buvo praimė Kvanka, kaip buvo nutekinta atsiliepimas iš savaitgalio vakarienės dėl ES ir Brexit derybų pajudinimo iš mirties taško.
Betrūko, kad dar pasiūlytų nučiulpti, bet po to holivudinio kuilio išviešinimo ES pareigūnai tenkinasi JK sodomizavimu vietoje pietinių malonumų. O tokiu atveju visiškai nesvarbu, kieno tai pasturgalis – Boriso ar Teresės. Vis tik pastaroji išsimaldavo, kad ją ES paliktų kabinete pas katuką Larry vietoje Labradurniaus Boriso, kuris iškeistų į šį savo katuką Palmerstoną.
Reklama
Snukeliu į mišrainę – taip galima konstatuoti bendrą vaizdą po pasibaigusios torių partijos konferencijos Mančesteryje su jos zombiška (dead woman walking, anot darbiečių Nušepėlio) vadove praime Kvanka.
Nors ir mišrainė čia greičiau ne vinaigrette, bet tas jovalas, į kurį dar 2015 metais Jungtinę Karalystę įstūmė elitinis Eaton koledžo Oksforde kiaulės galvos krušlys Deivukas, ir mišrainė jau iki 2017 metų galo gerokai pradėjo rūgti.
Bet į mišrainę – tai vis ne į asfaltą.
English, motherfucker, do you speak it?! – ši kultinė frazė iš Quentin Tarantino filmo Pulp Fiction geriausiai apibūdina ES šalių ministrų reakciją (net estų vicepremjero įskaitant – estų, Karlai, ir net vice-premjero!) į praimės Kvankos kalbą Florencijoje tuščiai salei (neįžeidžiant tų furšeto dalyvių kaip tuštučių, kurie ten suėjo paknapsėti ir skystai paploti iki bus prileisti prie nahaliavnų sendvičių ir claret), nes ten nebuvo nei vieno Europos Komisijos nario ir nieko iš ES atsakingų pareigūnų, kurie būtų galėję bent repliką numesti jos suveltų minčių kratiniui.
Niekas ES (nei EK, nei ET, nei EP) taip realiai ir nesuprato, ką ji angliškai pavapsėjo, o EŽT ir taip nepasakė, ką galvoja, kadangi tai yra gerai išauklėti triušiai, anot Mikės Pūkuotuko.
Kuomet NATO pajėgumų atkūrimas po truputį sugrįžta į Europą, o į Lietuvą sausio gale irgi atvyksta vokietukai kaip NATO pagalbinis, nors ir simbolinis, “kontingentas“, nuo ES iki Lietuvos atsklinda irgi visokios įdomios idėjos, kaip antai vėl atnaujinta diskusija dėl ES kariuomenės būtinumo.
Kaip ES federalistas, tai aš būčiau už. Klausimas tik, ar tie, kurie siūlo, panašiai įsivaizduoja tos ES kariuomenės reikalingumą kaip ir aš?
Žinote, o gi Lietuva gali vienu žingsniu išspręsti Rusijos grėsmės ir ES imigracijos problemą.
Kam praėjo pagaliau rinkimai savivaldose (iš tiesų, tai savivaldos yra tik keturios, visa kita – potiomkino kaimai), kas pasiilgo Huilo prapuolenio, niūniuodamas naujas dainuškas vietoje Lalala, kas žvelgia giliau ir su nerimu seka hibridinį karą Ukrainoje, kur iš esmės kaunamasi ir už mūsų laisvę, ir retas kuris atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų, kaip europiečių, likimas iš tiesų dabar sprendžiasi Graikijoje.
Ir čia vėl jų finansų ministras Yanis Varoufakis, tikras vizionierius, bando kantriai europiečiams paaiškinti, ką derėtų daryti toliau.
Anokia čia problema, pasakysit, kai degalinėse vėl kuras brangsta? Čia problema tame, kad visur gi krenta ta naftos kaina, bet pas mus atvirkščiai.
Iš tiesų, tai ne visai taip. Mums labai pasisekė, kad euro įvedimo momentu nafta iš tiesų sparčiai pigo, tai ir kainos degalinėse dar prie lito cirkuliavimo galo jau ėmė riedėti žemyn. Euras tik tą įspūdį dar labiau sustiprino, kuomet kaina staiga sumažėjo švieslentėse 3.4528 karto.
Laimėjus kažkokiai šyzos partijai Graikijoje ir premjeru tapus jos lyderiui Cipai, prasidėjo smagumai graikišku stiliumi, kuriuo visi baubinosi dar gerokai iki išankstinių rinkimų.
Nežinau, kaip jums, man tai kaip ir metas spragėsiams atėjo. Aš jau rašiau, kodėl iš esmės laimėjo šitie nacionalsocialistai, anot mūsų ne ką mažiau šlapiu maišu trenkto Prietaiso pareiškimo per radiją.
Graikijoje vis tik laimėjo kairieji, ir mūsų dešinieji troliai atkuto pašaipomis šių adresu.
Cituosiu Dovydą Pancerovą iš facebook: skaityti toliau
Viskas prasidėjo gūdžiais 1952-aisiais nuo Anglių ir Plieno Bendrijos, kurią 1950-aisiais inicijavo (matyt, ruskių pykčiui per gegužės 9-ąją, tapusią Europos Diena, o ne Pergalės prieš fašizmą? prancūzų užsienio reikalų ministras Robert Shuman, pasikvietęs į chebrą savus beneliuksus, įtikindamas prisijungti ir denacifikuotus vokiečius, kurie atėjo su savo varganu ašiniu sąjungininku italu.
Palaipsniui prie vidinio šešetuko prisijungė ir išorinis septynetukas (ne tik su “vokiškais“ austrais ar “antivokiškais“ danais bei norvegais, bet ir pakraščių portugalais bei švedais, kaip ir “euroskeptiškais“ britais ir netgi visiškais autonomininkais šveicarais!), kol visas projektas evoliucionavo į tai, ką mes dabar vadinam Europos Sąjunga. Nors tai dar iki šiol veikiau efemerinis darinys (nėra tokios “stojimo sutarties“ – yra kelios dešimtys konkrečių tarpvalstybinių sutarčių ir įsipareigojimų, kurių visuma ir padaro naująją kokybę, vadinamą bendru žodžiu ES), tačiau vis daugiau įgyja federalizmo bruožų ir materializuojasi.
Žinau, kad manęs nekaltinsite tuo, kad rašau itin retai – labai nedaug skaitančių, o dar mažiau nusprendusių komentuoti, diskutuoti ar pabandyti praplėsti mano požiūrio ir pažinimo ribas.
Nieko tokio. Ir tas manęs nestebina, ir ne todėl, kad šio tinklaraščio aš niekaip “neišsukinėju“ ir “nepopuliarinu“ (lyg neturėčiau ką dar veikti).
Tiesiog, kai Lietuvoje viešumoje trūksta netgi elementarios diskusijos ekonomikos klausimais, tai lįsti su kažkokiu savo pankišku, ir kartais (ar vis tik – dažniausiai?) neteisingu požiūriu į ją – visiškai yra beprasmis (nesakau, kad kvailas, nors galima ir pakvailinti autorių) užsiėmimas. tęsti skaitymą
