Atia, europiečiai!

Šiandien juk pirma diena, kuomet už keletos valandų nuo mano parašyto šio teksto praimė Kvanka oficialiai pasakys “atia, europiečiai!“

Ir taip mus atskirs ne tik Kanalas (iš jūsų pusės – Lamanšas), bet ir vietinių čiabuvių neartikuliuota neapykanta savo prigimtiniam, nors nesuvokiamam, kvailumui (net romėnai sugriuvus Romai pasakė: “o mat juos galas, pakuojamės pas galus, tegul šituos goželius po kelių šimtų metų salose raguoti atplaukę vikingai atkruša) bei iki pernai metų referendumo užslėptam po mandagumo frazėmis ir grimasomis rasizmui, ksenofobijai, nacionalizmui ir kolonialiniam pasipūtimui (“these also English speaking bloody yanks, tai jie visi imigrantai toje buvusioje tabako ir medvilnės kolonijoje, o mes šiose žaliose salose juk genuine“ – kas, Bobai, nuliūdinsiu, bet juk nereiškia genialūs?), kas galop išlindo į paviršių ir mažumos (nes 17 milijonų futbolo kamuolio ir bokso atidaužytų galvelių už Brexit pasisakiusių yra vis tik mažuma nuo rinkėjų masės, kaip beskaičiuosi, su Zenonu ar su Floridos buhalteriais, nors ir atrodo “trijų milijonų krepšininkų“ tautai daug, o ta likusi irgi kvailoka dauguma net laikė save per daug comme il faut snobais tiesiog pakelti savo subines ir nueiti balsuoti kvailame kaimiečių aistrų referendume, koks buvo ir pas jus “dėl Lietuvos žiamelės™“, tik nenuėjimas jį pas jus sužlugdė, o čia, deja, durnystę įteisino).

Kam reikia ES kariuomenės?

Kuomet NATO pajėgumų atkūrimas po truputį sugrįžta į Europą, o į Lietuvą sausio gale irgi atvyksta vokietukai kaip NATO pagalbinis, nors ir simbolinis, “kontingentas“, nuo ES iki Lietuvos atsklinda irgi visokios įdomios idėjos, kaip antai vėl atnaujinta diskusija dėl ES kariuomenės būtinumo.

Kaip ES federalistas, tai aš būčiau už. Klausimas tik, ar tie, kurie siūlo, panašiai įsivaizduoja tos ES kariuomenės reikalingumą kaip ir aš?

Diskusija: Europos federalizacija per graikų skolas

Kam praėjo pagaliau rinkimai savivaldose (iš tiesų, tai savivaldos yra tik keturios, visa kita – potiomkino kaimai), kas pasiilgo Huilo prapuolenio, niūniuodamas naujas dainuškas vietoje Lalala, kas žvelgia giliau ir su nerimu seka hibridinį karą Ukrainoje, kur iš esmės kaunamasi ir už mūsų laisvę, ir retas kuris atkreipia dėmesį į tai, kad mūsų, kaip europiečių, likimas iš tiesų dabar sprendžiasi Graikijoje.

Ir čia vėl jų finansų ministras Yanis Varoufakis, tikras vizionierius, bando kantriai europiečiams paaiškinti, ką derėtų daryti toliau.

Naftos kainos nuosmukio problema

Anokia čia problema, pasakysit, kai degalinėse vėl kuras brangsta? Čia problema tame, kad visur gi krenta ta naftos kaina, bet pas mus atvirkščiai.

Iš tiesų, tai ne visai taip. Mums labai pasisekė, kad euro įvedimo momentu nafta iš tiesų sparčiai pigo, tai ir kainos degalinėse dar prie lito cirkuliavimo galo jau ėmė riedėti žemyn. Euras tik tą įspūdį dar labiau sustiprino, kuomet kaina staiga sumažėjo švieslentėse 3.4528 karto.

Graikų sirtakis prieš vokiečių biurgerius

Laimėjus kažkokiai šyzos partijai Graikijoje ir premjeru tapus jos lyderiui Cipai, prasidėjo smagumai graikišku stiliumi, kuriuo visi baubinosi dar gerokai iki išankstinių rinkimų.

Nežinau, kaip jums, man tai kaip ir metas spragėsiams atėjo. Aš jau rašiau, kodėl iš esmės laimėjo šitie nacionalsocialistai, anot mūsų ne ką mažiau šlapiu maišu trenkto Prietaiso pareiškimo per radiją.

Pilietinio karo ES nuojauta

Graikijoje vis tik laimėjo kairieji, ir mūsų dešinieji troliai atkuto pašaipomis šių adresu.

Cituosiu Dovydą Pancerovą iš facebook:

Indėlis į Europos Sąjungą

Viskas prasidėjo gūdžiais 1952-aisiais nuo Anglių ir Plieno Bendrijos, kurią 1950-aisiais inicijavo (matyt, ruskių pykčiui per gegužės 9-ąją, tapusią Europos Diena, o ne Pergalės prieš fašizmą? prancūzų užsienio reikalų ministras Robert Shuman, pasikvietęs į chebrą savus beneliuksus, įtikindamas prisijungti ir denacifikuotus vokiečius, kurie atėjo su savo varganu ašiniu sąjungininku italu.

Palaipsniui prie vidinio šešetuko prisijungė ir išorinis septynetukas (ne tik su “vokiškais“ austrais ar “antivokiškais“ danais bei norvegais, bet ir pakraščių portugalais bei švedais, kaip ir “euroskeptiškais“ britais ir netgi visiškais autonomininkais šveicarais!), kol visas projektas evoliucionavo į tai, ką mes dabar vadinam Europos Sąjunga. Nors tai dar iki šiol veikiau efemerinis darinys (nėra tokios “stojimo sutarties“ – yra kelios dešimtys konkrečių tarpvalstybinių sutarčių ir įsipareigojimų, kurių visuma ir padaro naująją kokybę, vadinamą bendru žodžiu ES), tačiau vis daugiau įgyja federalizmo bruožų ir materializuojasi.

Kaip Romos ekonomiką skatino… legionierius?!

Žinau, kad manęs nekaltinsite tuo, kad rašau itin retai – labai nedaug skaitančių, o dar mažiau nusprendusių komentuoti, diskutuoti ar pabandyti praplėsti mano požiūrio ir pažinimo ribas.

Nieko tokio. Ir tas manęs nestebina, ir ne todėl, kad šio tinklaraščio aš niekaip “neišsukinėju“ ir “nepopuliarinu“ (lyg neturėčiau ką dar veikti).

Tiesiog, kai Lietuvoje viešumoje trūksta netgi elementarios diskusijos ekonomikos klausimais, tai lįsti su kažkokiu savo pankišku, ir kartais (ar vis tik – dažniausiai?) neteisingu požiūriu į ją – visiškai yra beprasmis (nesakau, kad kvailas, nors galima ir pakvailinti autorių) užsiėmimas.