VilNews (3): padangos, savivalda ir gerovė nuo valdžios

“Metas keisti ratus!“ – primena račių reklama, ir aš, prisikrovęs į kabrioletą kur tik betilpo įgrūsti komplektą prie šio pirkinio rugpjūtį dovanai gautų žieminių padangų, nuvažiuoju perauti savo auto avalynę (ar padangynę, jei tiksliau).

Pakalbame su meistru, kuris, paaiškėja, esąs baikeris (Kawasaki Vulcano, jei ką), ir pas kurį vos pats nepalieku ant klientų odinės sofutės prie televizoriaus savo baikeriškos striukės, kurią vasarop pirkau važinėtis būsimu motociklu, tačiau vietoje to rugpjūtį įsigijau kabrioletą, o tai, sutariame abu, yra saugesnė transporto priemonė šiame žioplų arba išprotėjusių vairuotojų pasaulyje, kurie jaučia pareigą tave nustumti nuo kelio, nes tu gi jiems ir taip vietą užimi. Aš gi į pakabos visiškai nenumatytą, net per dvi viena kitą sekusias tech.apžiūras kone vienos savaitės eigoje, remontą sukišau savo planuotą “motociklą“, tai belieka padūsauti ir atsisveikinti iki pavasario, kada vėl permontuosim ratus iš žieminių į vasarinius.

Plėnys

Pusę penkių rytų į duris paskambina ugniagesys, klausdamas, ar nejaučiam dūmų kvapo. Kieme stovi trys ugniagesių automobiliai, greitoji pagalba, ir atvažiuoja policija. Tyliai taip – naktis gi dar.

Vieni ima skersinį pjūklą ir kažkur nueina, ko nesimato pro miegamojo langą. Po kiek laiko pareina, nusiima deguonies balionus, krenkščia vis tiek prisikvėpavę dūmų ir geria vandenį. Ir vėl grįžta dirbti. Kartais nepelnytai gi juos pamirštame, pagalvoju, ir jų komisarai nevirkauja ekranuose, kad neturi už ką benzino įsipilti į naujus visureigius, ar kad tušinukus perka už savus.