Lietuviškos plyno lauko investicijos

Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E10 Patreone:

---

Kalbėdamas apie neigiamą neigiamų palūkanų efektą, aš užsiminiau ir apie taip vadinamas lietuviškas plyno lauko investicijas.

Bet taip tiesiogine prasme plyno lauko, kuomet vidury laukų, kur per pusšimtį kilometrų net nėra jokios potencialios darbo jėgos (dažnai, ir šiaip “gyvų“ žmonių beveik nesurandama), yra pastatoma nemaža gamykla arba didelis logistikos sandėlis (kas iš esmės irgi yra produkto gamybos proceso dalis).

Ir visada taip važiuodamas pro šalį pagalvoju: o tai iš kur jie visam šitam atrakcionui darbuotojų prisišauks?

O gal ten jau tik robotai prie konvejerio dirba?

Iš kur dabar šitas NT burbulas per krizę?!

Nuoroda į PODCAST S01E40 yra teksto apačioje:

---

Butai branKZ © pre-2008.

* * *

Antrąkart tvojus dar po pirmo nok-dauno (no pun intended) neatsipaipaliojusiai lietuviškai ekonomikai per pagiringą makaulę kubiliniu kūju verygine rankena, ne vienam kažkaip, pastebiu, kilo toks nustebimas: o kodėl taip sparčiai kyla ne bendrai nekilnojamojo turto, bet būtent gyvenamojo būsto kainos?

Ir ne, tai ne vien tie delfiai, kviečiantys dabar šitą kainų burbulą pučiančiuosius “ekspertais“ savo portaluose iš jų astralų taip papezėti, tą pakilimą pafeikniūsino, nes šitą fiksuoja ir oficialūs registrai.

Kai automobilis – ne transportas

Savaitgalį savo FB paskyroje turėjau labai smagią diskusiją po I pusmečio rezultatų suvedimo mokykloje sukėlusio klausimo tema, bet va ta tema, manau, parašysiu dar čia atskirai, kai pačiam makaulėje susigulės daugiau tezių.

O dar tą patį savaitgalį per aukso dažnių radiją naujienose buvo žinutė, kad lietuviai, paaiškėjo, rečiausiai Baltijos šalyse keičia savo automobilį nauju. Apie tai rašė ir filadelfijos antros dalies populiariausias šiukšlienų portalas Lietuvoje, per ELTA perpasakodamas Švedbankio užsakytą tyrimą.

Tai kur ta krizė?

Anądien bendravome su apžvalgininku Romu “Grumpy Dzūku“ Sadausku, ir kad jis prieš metus iš manęs, grįžusio iš emigracijos, ėmė tuomet interviu, tai jam pajuokavau, kad aš kur tik atsidurčiau su savo verslo planais – taip tik pyst, ir krizė pareina: ar baigus mokyklą subyrėjo LSSR; ar po sovietų armijos grįžus, kaip ir žadėjau joje zampolitui, subyrėjo galutinai SSRS; ar man atėjus į taupkasę (LTB) ją nupirko skandinavo-estai ir padarė Hansabank (iš akcijų, įsigytų kaip darbuotojas, aš visai neprastai užsidirbau, beje – ar jau galiu vadintis finansiniu vanagiūkščiu, žaidžiančiu krizių metais?); ar vos tik nuskridau į JAV – taip ten ir 9/11 teroristinis aktas (ša, turiu alibi… nors buvau visai šalia, prisipažinsiu: Kartuvių kelias Virdžinijoje JAV sostinės priemiestyje pakeliui link Pentagono); ar vos tik išėjau iš Gosdepo į verslą – taip atėjo Didžioji Recesija; ar kai emigravau į JK, taip va ten jums ir Brexit.

Tai man grįžus į tėvynę, tai ko dar gero galima laukti?

* * *

Tik eilinės krizės, aišku!

Papudruoto lavonėlio™ zombiai (1/3): įžanga į vaiko kišenpinigius

Gal atsitraukime nuo tų gatvinių lentelių ir visokių susietų aistrų, kurie moralizuotojai yra moralesni už moralesnius.

Nes aš išties nežinau, ką blogiau skaityti – delfius ar komtiesas visokias, – bet kad išties nelabai yra kitos kokybiškos žiniasklaidos Lietuvoje, todėl tenka žiūrėti išties tuos bulvarinius leidinius ar, kaip dabar įprasta, jau internetinius portalus, kurie turi paprastai didžiausią auditoriją, nes propagandos, naratyvo ir netikrų naujienų sklaida juose ir daro didžiausią poveikį ar įtaką bei žalą skaitytojų protams. Tų pačių, kurie po to balsuoja rinkimuose ir lemia šitos šalies ateitį.

Kas mūsų laukia 2019-aisiais? (2/5): JAV ir POTUS

Kad jau vakar buvo pirmoji dalis mano prognozių 2019-iesiems, tai antroji dalis neišvengiamai tebūnie apie supervalstybę JAV, kuri ir toliau nenueis iš spaudos antraščių, juolab, kad niekas JAV prezidentui tviterio neatjungė.

Ta proga primenu, kad vis dar galite paremti tinklaraštį per Paypal čia.

Auksinė knyga

Yra knygų, kurios smagios skaityti. Yra knygų, kurias skaitydamas gali bent tuo metu išeiti už savo įprastinio pasaulio ribų. Bet yra knygų, kurios keičia mąstymą.

Būtent tokia man yra James Rickards 2016 metais išleista knyga The New Case for Gold: 

Apie fantikus

Viena protinga mergina Sandra, kurios ir katinas Storas skaito namie Keinsą (John Maynard Keynes), sako, kad seniai jau ką į Punkonomics parašiau. Suprantama, jei tai pasakoma šv. Valentino dieną viešai Facebook, kad visi 1836 mano sekėjai matytų (iš kurių gal tik trims ot ne pė iks), tai supranti, kad moters norai – dievo norai, ir dera kažką išties parašyti.

Apie pensijas ir draudimus su fondais

Priežastis, kodėl atskyriau atgal Punkonomics nuo savo tinklaraščio SkipperLTU, ne tik tame, kad aš čia (arba ten), o jūs ten (arba čia), todėl man mažiau rūpi Lietuvos reikalai. Priežastis dar ir tame, kad aš nebenoriu nieko rašyti apie paliktą Lietuvą. Nes labai gero nieko iš esmės nebematau iš šalies (gal galite parodyti, kaip klystu, prašau?), o rašyti tik politinę kritiką, nuo kurios niekas Tėvynėje nesikeičia (manęs nei spaudoje, nei portaluose nerasite), tik dar daugiau žmonių praregi ir paskui manęs klausia, kaip jiems mažiau skausmingai emigruoti, irgi man nesinori.

Tačiau šį įrašą, skirtą Lietuvai ir konkrečiai jos pensijų ateičiai, nes viešumoje vėl prasidėjo eiliniai bergždi debatai dėl Sodros reformos (pencinykai – našie vsio, kaip rašė lietuviškos socialdemokratijos klasikas iš Kaišiadorių), kuriuos aš išties pavadinsiu melu ir propaganda bei manipuliavimu žmonių neišprusimu ir jausmais tokioje jautrioje temoje, aš dar šįkart įdedu, nes diskusijose Facebook keliskart buvau paprašytas sudėlioti nuosekliau, ir tą pažadėjau padaryti. Geriau būčiau nežadėjęs, nes dabar tenka vykdyti, o tiesa žemiau nepatiks, perspėju.

Apie kalafiorus

Lietuvoje kalafiorgeitas įvyko. Tikras kalafiorlyksas. Gi kalafiorai pabrango, ir netgi labai.

Patriotinis investavimas

Sako, kad kelias į pragarą gerais norais grįstas. Arba dar tie pragaro kelininkai po to mėgsta teisintis: norėjom kaip geriau, o gavosi kaip visad.

Aš iškart deklaruoju, kad ne tik per praeitus rinkimus balsavau už TS-LKD, bet ir reitinguose aukščiau iškėliau Kęstutį Masiulį bei, dabar bandau prisiminti, kad gal ir Jurgį Razmą (ar vis tik Dainių Kreivį?). Ir juokitės juokitės… bet per ateinančius, panašu, balsuosiu įprastai – už tą pačią TS-LKD, nors ačiada LS atžvilgiu mano simpatijų nei pridėjo, nei labai taip jau ir atėmė.

Bet ne apie tuos didvyrius kalba, o apie du mano rinktus politikus, genamus patriotinio (kaip konservatoriams, nors ir persivadinusiems krikdemais, priguli) polėkio: va imti ir įpareigoti PIFus dalį savo lėšų privaloma tvarka investuoti į Lietuvos įmonių (reikia suprasti, tų įmonių, kurios listinguotos yra OMX-NASDAQ Vilniaus biržoje) akcijas.

Mečislovai, STFU

Publikuota 2013-04-18 G+

* * *

Mečislovas Zasčiurinskas delpiuose rašąs:

Juk kiekvienas litas, pervedamas į pensijų fondą, tuo pačiu atimamas iš dabartinio pensininko. Gal norite pasakyti, kad dabartiniai pensininkai ir taip gerai gyvena? Gal jie gali ir privalo dalį viso gyvenimo triūsu uždirbtų garantijų paaukoti „skurstantiems“ bankininkams?

O, tai matai kokia logika: pasirodo, iš pencinykų litą atima.

O prieš tai, kai iš pensininko atima, anot Zasčiurinsko (gal nedera prie pavardės kibti, bet jo protėviams, matyt, ne veltui tokią davę, kad užsimerkia ir nenori nieko matyti?), tai jis nepaklausė, o iš ko atima DAR PRIEŠ TAI, kad pensininkui duotų?

Šiaip smalsu, iš kur tokia kairiūkščių, plentvoliu pervažiuotų ir iš rūsio iškritusių, logika iš viso imasi?

Nusodrinanti reforma

Gal tik man taip sutapo, kad kažkada (o, beveik prieš dešimtmetį!) rašiau magistro tezes, remdamasis pensijų reforma ir privačiais investiciniais fondais (juos vadina platesne prasme PIFais, nors pas mus vadina vis tiek siauriau tik “pensijų privačiais fondais“), ir kaip tik užtaikiau ant šitos AMBalinės socdraudimo sistemos reformos (knieti dėti kabutes, bet reforma buvo, tai susilaikysiu, nors sarkazmą, manau, supratot).

Tąkart apsižiūrėjau visu pusmečiu anksčiau spaudos (prabudusios tik prieš Kalėdas), kad Sodra jau virš 8 mėnesių nepervedė nei cento į PIFus, nors jūs įmokas darėte, o fondą buvot išsirinkę, svajingai gododami, kaip jūsų mokesčių pinigėliai ten teka upeliu ir virsta pinigų kriokliais.

Bosas prieš banką. Kas pralaimėjo?

Dr. Aušra Maldeikienė šiandien net ne trolina, o atvirai šaiposi – iš tiesų, jau aš perklausčiau, o kiek šioje šalyje kainuoja verslininko ir banko reputacija?

Panašu, kad mažiau už tą sumą, dėl kurios bylinėtasi. Bankas durniui kelio nedavė – nuėjo į teismą. Teismo verdiktas aiškus: bankas sukčiavo. Tai kaip dabar DNB Nord banko reputaciją vertinti? Snoro savininkai tai nors vogė sau, o šitie kas, jei ne sukčiai?…