You are currently browsing the tag archive for the ‘kedofilai’ tag.
Autorius žinomas kaip #9. Metų pankas
—–
Žmogus su uniforma – pareigūnas, ir visas savo asmenines nuomones jis dažniausiai laiko namuose, arba persirengimo kambaryje, kur, prieš išeidamas į gatvę gali užsivilkti marškinėlius FCUK, ar ružavus kokius nors Dolce Gabana. Uniforma yra su antsiuvais, kurie pabrėžia jo statusą, kaip Lietuvos valstybės, tai yra mūsų visų teisinės sistemos įgaliojimus naudoti prievartą (priversti paklusti įstatymui) pagal įstatymo raidę (įvairiems tikintiems „teisingumo matrica“ bylojantiems apie smurtą – tai sinonimai, nors anaiptol taip nėra), o taip pat ir atpažinimo ženklas, suteiktas Lietuvos valstybės.
“Ostapą užnešė“ (c)
Bevalydamas kelią Kubiliaus partijai rinkimuose, pradėjo ne tik apie Naujuosius Vasiukus pliurpti, bet ir transgalaktinį kosminį turnyrą.
Gal ir gerai: kedofilų religinei vienybei reikalingos emocijos, grandiozinės idėjos ir stebuklai, grįsti tikėjimu. Pakeisti vandenį į vyną – tik fokusas. Reikia vandeniu vaikščioti, o po to prisikelti iš numirėlių (ir tai: šitą geba kiekvienas gerai pagiriotas).
Aleliuja, profesoriau!
Kad tik Irka dabar nesugandintų visko, įlįsdama su savo pasriūbavimais.
Kai išvakarėse ministras Sekmokas atsipūtęs studijoje pas Miliūtę atsakinėjo į klausimus dėl energetikos ir VAE, neapleido nuojauta, kad viskas ne šiaip jau nuėjo tinkama linkme, bet yra ir saugikliai.
Vienas iš tokių – tai žinia apie Klonio gatvės operaciją, kuomet teismo sprendimas pagaliau buvo įvykdytas.
Žinote, kas bendro tarp sovokinių balvonų (jų simbolis – bronza ant Žaliojo) ir violetinių patvorinių kedofilų?
Nei vieni nelinkę į kompromisus.
Šioje šalyje iš tiesų yra per daug kompromiso su sąžine (dažniausiai abejingumas ir nejautra įvardinama kaip “tolerancija“) ir per mažai siekio kompromisui ir derybos bei sambūviui.
skaityti toliau
Aš suprantu, kad žiniasklaidai svarbu parduoti kuo sensacingesnę naujieną ir kuo skandalingesnę istoriją. Ji dirba tokiais principais, ir kai užsižaidžia – pelnytai praminama purvasklaida, nes žmonės kažkaip tikisi padorumo (kodėl ne iš savęs pirmiausiai?…) ir, neva, žiniasklaidos priederme laikomos misijos informuoti (čia dar naivuoliai prideda – objektyviai) visuomenę.
Turbūt, kad be rašymo pradėjimo žodeliu “turbūt“, dar blogiau yra metus užbaigti niekaip nesibaigiančia ta pačia jau kelinti metai per visas žiniasklaidos priemones eskaluojama ir nuolat tampoma kedofiline tema.
Nors ir ne pagrindinė, bet viena iš priežasčių ir yra būtent ši – kuo labiau riboti sau šito violetinio purvo srauto prasiskverbimą, pilamą visais lietuviškais TV ir internetinės spaudos kanalais (popierinę skaitau retokai – švino, sako, yra dažuose, o ir rankas suodžiai nuo raidžių tepa; be to, tai dar labai medelių gaila, nebent įrodytumėte, kad laikraščiai iš tualetinio popieriaus, o ne atvirkščiai, yra gaminami).
Bet tai kur nuo to, žmogau, dėsiesi? Gi ne vakuume gyveni, ir vis kas nors ir kaip nors prasismelkia iš tų nuolatinių kedenimų. Todėl mano nuomonė yra labai ribota – tikrai nesėdėjau ir tyčia nesigilinau į kiekvieną bylos ir šitos istorijos niuansą ar niuansų interpretavimą (lyg daugiau neturėčiau ką veikti).
Naujausi komentarai