Nedelikačiai apie delikatumą

Praeitą savaitę bedarant nedidelį vertimą iš 1903 metų Erskine Childers knygos The Riddle of the Sands, kas bus publikuota mano kitame tinklaraštyje po mėnesio kovo 12 dieną, prisireikė man išversti žodį “delikatus“, tačiau tame pačiame sakinyje “subtilus“ jau irgi buvo, ir man norėjosi lietuviško atitikmens.

Aš jo neparinkau.

Nes banaliai net nesuradau tokio – žodynas siūlo tuo pačiu subtiliu (kuris savo ruožtu lietuviškai išverčiamas tuo pačiu žodžiu arba rafinuotu) arba švelniu versti, bet dėl pastarojo juk visai kita reikšmė, sutikite. Juolab, kad delikatus žmogus, veikiantis subtiliai, nebūtinai yra švelniu – jis gali būti tarsi plieninis kumštis aksominėje pirštinėje, apie ką palyginimas buvo toje pačioje pastraipoje.

Kažko delikataus mūsų tautos mąstyme pritrūko – taip pagalvojau. Nes juk kalba yra mąstymo (ir tuo pačiu tautos mentaliteto) atspindys. Ir apie tai – šio įrašo temos.

Einamoji politika: o davaj parėkaujam!

Apsikask tu po pernykščiais lapais! – sako vienas iš lietuviškų nedraugo pasiuntimo už akiračio būdų, o aš šiurenu jau demisezoniniais batais auksaspalvius klevų lapus po Vilniaus grindinį (#šimašeu!) ir galvoju, kai toks gražus tas sezoninis intarpas rudenį, vadinamas bobų vasara pas mus, o indėniška – anapus Atlanto, tai va tuomet pats sveikiausias dalykas yra “neskaityti bolševikinių laikraščių“, anot profesoriaus Preobraženskio iš Michailo Bulgakovo romano “Šuns širdis“ patarimo jo kolegai daktarui Blumentaliui.

Ne apie malūnėlius

Man sako, kad aš šiek tiek atsilikęs nuo Lietuvos aktualijų, ir ypač tų, kurios sukasi socialiniuose tinkluose. Tai ir gerai – aš ne tik prieš keletą metų išėjau iš G+, bet ir FB dabar iš savo smartfono išsitryniau, kad galvos nekvaršintų ir nestabdytų kitų appsų.

Ir, juolab, kad Lietuva gyvena dviem valandom anksčiau Britanijos, ir dar aš dažniausiai blakutinėju naktimis, dieną parpdamas, tai mano dėmesys sunkiai išties sinchronizuojasi su jūsų tuo metu vykstančiais debatais netgi FB, kuriame, pasirodo, aš rugsėjo 15 dieną švenčiu formaliai kaip ir septynerių metų sukaktį (sveikinimai gal man, o gal ir Cukriniam Morkui, turinčiam sąraŠe vienu lemingu ir sąskaitoje vienu nuliuku daugiau – tas atvejis, kai šiaip nulis išties tampa svarbiu nuliu, ir apie ką tekstas žemiau).

Tad taip jau sutapo, kad Jurgos Lago įrašą pastebėjau jau gerokai išpurslojus emocijoms.