Seimas įsakytų: “Kainos – stok, viens-du!“

Brangioje [maisto ir pragyvenimo kainomis] tėvynėje Lietuvoje jau pagaliau įsiveisusioje pagal nuopelnus pažadėtoje gerovės valstybėje mūsų tautiečiai pradėjo taip gerai gyventi tarsi Švedijoje, kad net švedpalaikių bankiniai propagandistai netikėtai nušoko nuo palaimingojo jiems pabarstyto takelio iš baltų miltelių ir ėmė pypauti, kad gal tiems prekybiniams tinklams būtų metas apsiriboti patiems (sic!) savo antkainius, nes tie naujieji varguoliai nebeturi iš ko ir kam sutaupyti.

Be abejo, pas mus gi laisva rinka, tiesa?

Pašalpinė ekonomika (3/3): dalybos vardan daugybos, pridėjus be atimties

Jei jau pirmoje šio ciklo dalyje sutikome, kad ekonomika sustojo, ir rejke kaška dariti™, ir tas kažkas yra pašalpos dabar prašantis verslas, tai antroje dalyje išsiaiškinome, kas gi konkrečiai tas verslas, kuriam duoti, ir kas ta valstybė, kuri dabar jau privalo (o tikrai privalo?) duoti pinigų.

Taigi, sakote, juk ekonomika iš esmės sustojo, nes nustojo suktis tas gyvybinis verslo-valstybės-namų ūkių pinigų ratas: verslas nebeparduoda, namų ūkiai neperka, verslas nesamdo (tik formalumas, kada faktiniai bedarbiai bus jau išties išbraukti iš nominalių algalapių verslo subjektuose), namų ūkiai tuoj irgi pritrūks pinigų, nes juk jų pačių tas verslas irgi nebesamdo, ir valstybė, suprask, privalo (nes juk pati valstybė, rupūžė plaukuota, gi ir sustabdė ekonomiką!) tučtuojau gelbėti verslą žmones (!), nes tuoj nebeturės juk ir pati pajamų savo funkcijoms vykdyti iš tų surenkamų mokesčių, kadangi nei verslas, nei namų ūkiai nebeturės pinigų tiems mokesčiams valstybei sumokėti.

* * *

Pašalpinė ekonomika (2/3): fantominiai veikėjai dūminiame naratyve

Kaip minėjau praeitame įraše, aš jau matau, kad pati populiariausia tezė, tampanti iš naratyvo jau ir nacionalinės vienybės šūkiu (kitaip tariant – reikalavimu vykdymui!), dabar yra ši:

• kadangi ekonomika sustojo (arba: buvo valdžios dirbtinai sustabdyta – kaltininką reikalaujamam kredito apmokėjimu įvardiname taip, kad neišsisuktų nuo pareigos!), tai būtina paremti verslą, nes… (nes – ką?) nes būtina visiems mums sugrįžti į vakar išsaugoti ekonomiką!

Trumpam darom pauzę, kaip sako alko-psichiatras su ministerio portfeliu ir šaulio berete, ir darkart perskaitome tezę bei argumentą…

Pašalpinė ekonomika (1/3): įžanga į pereinamąją fazę

Kaip žmogus pozityvus ir optimistas (ša, bambekliai, ko čia žvengiate dabar?!), tai praeitą savaitę linksminausi stebėdamas upes ir marias jau priverkusius Lietuvos viarslinykus™, kaip jiems dabar reikia paramos pašalpos iš valstybės, ir kurie kažkaip dabar “pamiršo“, kaip jie niekindami pašalpiniais vadino visus tuos proletarus (samdomus darbuotojus), kurie, suprask, neužsikoučinę plušėti pas juos, tokius neprilygstamus verslo guru bei darbdavystės dievus, už pusę minimalkės (čia tikra istorija apie vieną balionų šalies tamošių, kuris dievagojosi, kad pas jį minimumo niekas negauna, nes… jis buvo pats pričiuptas ieškantis darbuotojų už pusę, tai juk kaip ir nemelavo, a’ ne-a?), jau nekalbant apie tai, kad tas visas pašalpines lervas reikia nuvaryti už tas pašalpas atidirbti.

Tai, kas yra klaikiai ironiška, jau reikia visiems susimesti ir dabar duoti šitam vargšiukui viarslui. Kadangi šis “visuomenės ir ekonomikos geradaris“ juk užsiima labdaringa (sic!) veikla, neleisdamas taip tiems nevykėliams išstipti badu.

Darbdaviai gi jie. Darbą duoda, nu.

Ką jūs, nevykėliai, nesugebantys net emigruoti “silkių uodegų skusti bei viščiukų galvų sukinėti“, be jų sėkmingos sėkmės™ ir pavydėtino (!) verslumo įžvalgų darytumėt išvis?!

Laisvei – 30!

Šiandien sueina 30 metų, kai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba nubalsavo atkurianti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, ir nuo tos Kovo 11-tos Lietuva daugiau nebe tarybinė (nors tarybos, o ne istoriškai seimeliai, vis dar likę savivaldybėse, kai pati Aukščiausioji Taryba persivadino vėl į Seimą), ir nebe socialistinė (nors ir vėl atgimė tas eufemizmu vadinamas “gerovės valstybės“ mitas, o liberalizmas, sietas su laisve veikti individui visuomenėje bei versle, tampa keiksmažodžiu).

O aš jus sveikinu ta proga sulaukus Kovo 11-osios trisdešimtmečio!

Nes man – tai yra šventė ir svarbi diena, nors ją ir pasitikau Maskvoje čebatyne, kur pakliuvau tikrai ne savo noru (savo noru tai aš nuėjau Parlamento jau ginti iškart po Medininkų užpuolimo kitą rytą 1991 metais), bet nuoširdžiai tiek sabotavau “tarnavimą“ SSRSui, kad lietuvis (sic!) seržantas išgrūdo mane ir dar 7 tokius kaip aš “anarchistus“ pirmai progai pasitaikius į Komi ASSR (taip, aš prisižiūrėjęs Šiaurės pašvaistės, jei klausiate), o ten jau mes, po mano agitacinės ir motyvacinės kalbos Vendengos stotyje vos išlipus, dėjome galutinai linksmakočius ant visos tarnybos ir viso saldafoniško bei sovietinio marazmo in corpore (smagiai sužlugdydami ir referendumą dėl SSRS, po ko kai kas buvo patąsytas osobistų iš KGB…), kad jei ne tuo metu vykusi Perestroika, tai mus būtų buvę paprasčiau iškart nušauti kaip Brisių už kampo.

O va ką per šį laiką pavyko pasiekti mūsų šaliai ir Lietuvos valstybei?

* * *

Apie naujuosius varguolius™

Judame Vilniuje spūstyje Basanavičiaus gatve žemyn link Trakų gatvės, ir priekyje taip pat kiurkso baltas mersas kabrioletas vardiniais numeriais: VINTED.

Nusistebiu man nežinomu, kaip vėliau paaiškėja, prekės ženklu, dar ir įprastai pasišaipęs, kad gal čia vairuotojui varžtelis atsisukęs, jei taip iš rusų kalbos (nes Vilniuje visokie ruskiai mėgsta mersus, o Kaune kawenski gi bemsus – todėl otvintylsia, suprask, kaip ir marozas).

Brangioji (dabar jau treji metai kaip eks, bet brangumas gali būti ir ne perkeltine prasme išmatuojamas, tiesa?) tuomet neapsikentusi mano bajerių paaiškina man, nesusipratėliui, kad čia tie garsieji pastarojo meto startuoliai, kurie paleido virtualų skuduryno turgų.

Grimasos rinkoje ar kur?

Kartais Facebook pamėtėja temą, kai atsakymas komentare gali būti per ilgas – tai štai turite įrašą Punkonomics. Štai dr Liutautas Degėsys savo paskyroje 2017-03-19 rašo:

“kai docentėlio atlyginimas yra 700 į rankas, kai už dvejus metus rašytą romaną gausi honoraro (jei parduos) – 800, ir kai už 1 val. paskaitą (Keynote speech) užusienio konferencijoje gauni 600 – supranti, kad tai yra kapitalizmo grimasos…“

Aišku, su filosofu ginčytis, kaip su pliku pešiotis (no pun intended!), bet kas pasakė, kad aš ieškau lengvų kelių?

Ketvirtis amžiaus atkurtai valstybei

Bet kuriam užsieniečiui Lietuva atrodo keista savo bent trimis valstybės gimtadieniais, ir dar viena “nepriklausomybės diena“ Kovo 11-oji greta Vasario 16 ir Liepos 6 atrodo tarsi kažkokiu pertekliumi.

Prie ruso buvo pigiau

Dvyliktoje klasėje mane istorijos mokytoja išmetė iš pamokų. Ne šiaip pamokos, o pamokų, įskaitant ir jos vedamas dar visuomenės mokslo pamokas.

Tuomet nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau Aleksandro Kazancevo sci-fi romaną “Fajetai“ – keturios knygos po dvi dalis ir kone tuziną skyrių kiekviename. Dabar tiek teksto neskaitoma, o tuomet nebuvo išmaniųjų telefonų, kad murksočiau kur koridoriuje ir naršyčiau po internetą ar socialinius tinklus. Nebuvo išmaniųjų, interneto ir feisbukų. Bet turėjau begales laiko. Sąjūdis įsikūrė tik man mokyklą baigus 1988m.