Lietuviškas NT ir kiniškas Evergrande

“Kaip tu mane užknisai su savo kontekstu, plačiu kaip vandenynas…“ – atsiduso ir, ko gero, taip pagalvojo žodžiais iš dainos apie meilę, tik tą meilę ne man, Laimontas Lainius Dinius tiesioginėje Šeule RS2 radijo laidoje Sinkopės, sugrąžindamas mane nuo išsiliejusių tarsi jūra postringavimų atgal prie vietinės reikšmės temos apie bukalaures, kurios ne tik versle niekada nedirbę, bet ir darbo jame net negautų su tokiomis savo “profesinėmis kvalifikacijomis“.

Ir jo mergikės paleista The Cars daina You Might Think (I’m Crazy), po muzikinės pauzės, eteryje pripažinau, kad tinka labiau man su savo įžvalgomis apie Kiniją, ir kuo tie įvykiai tarpusavyje susiję (“o jūsų pašnekovas jau sėdi kalėjime?“ – perklausė išėjus iš studijos vienas pagyvenęs radijo klausytojas Laimonto, ir į šio pasidomėjimą, o kodėl taip mano, tik atsidusęs, kad taip tas va pašnekovas eteryje drąsiai šneka… na, ir Laimontą dar pasodins, jei taip toliau).

Pandemijos įtaka gamybiniams veiksniams versle (2/3): darbas

Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E14 Patreone:

---

Primenu tiems, kas dėl ketvirtą mėnesį besitęsiančio kretininio, atsiprašau, karantininio apribojimo judėjimui tarp savivaldybių pavėlavo į čia vykstančias dūzges, kad savo trijų dalių (gi tik jūsų patogumui, nes kas tiek dėmesį išlaiko!) įraše aš aptariu pandemijos įtaką verslo požiūriui į gamybinius veiksnius, kurie, žinia, yra trys, sąlyginai vadinami ekonomikoje kaip: žemė, darbas, kapitalas.

Pradėjau nuo ano galo – pirmoji dalis buvo apie kapitalą, kuris neigiamų palūkanų laikmetyje bei sustabdytoje karantinams ekonomikoje paradoksaliai tapo įmonėms pertekliniu ir netgi savotiškai atliekamu. Ir tikrai siūlau įdėmiau peržiūrėti aną įrašą prieš puolat čia iškart piktintis, kad juk “valže babkių viarslui nidoda!“©

Nes duoda.

Tik gal jūs svetimi toje gyvenimo šventėje, kur vyksta puota maro metu, palikusi jus už panosėje taip užtrenktų durų.

* * *

Pandemijos įtaka gamybiniams veiksniams versle (1/3): kapitalas

Tekstas žemiau yra įgarsintas PODCAST S02E13 Patreone:

---

Nu taip labai “įdomus“ ir gausiai susidomėjusių pritraukiantis pavadinimas, aha.

Bet kuomet praeitame įraše kalbėjau, kur link pasisuko politika ir ekonomika Lietuvoje per pastaruosius pandeminius metus, tai sąmoningai palikau nuošalyje detalesnį makroekonomikos nagrinėjimą, nes vienu ar kitu klausimu – jau ir taip per metus tinklaraštyje būta ne vieno labai išsamaus įrašo konkrečia tema.

Tačiau šįkart aš noriu pažvelgti, o kaip pandemija jau dabar įtakojo mikroekonominiu lygiu pačias verslo įmones ir jų verslo modelius, atsižvelgiant ne vien tik į trumpalaikius ir tik karantinams skirtus įmonių ar verslų sprendimus, kaip nuotolinis darbas ar prekybinės vitrinos iškėlimas į virtualias parduotuves.

Čia priminsiu, kas mikroekonomikos nestudijavęs, kad dar liberalizmo tėvu vadinamo Adam Smith amžininkas David Ricardo yra įvardinęs tris gamybinius veiksnius, be kurių joks verslas iš esmės išvis neįmanomas, ir kurie žinomi sąlyginai kaip žemė, darbas, kapitalas – ir ne, jei taip pagal sąvokas toks įspūdis kilo, bet nebuvo jis nei kokiu marksistu (Karlas jį pats studijavo), nei socialistu, ir jis pats iš dabartinių liberalais save vadinčiųjų smagiai dar ir pasišaipytų.

Tai kaip gi pandemija dabar privertė peržiūrėti ar net pakeisti verslų požiūrį į šiuos tris veiksnius?

* * *

Pamirštos istorinės stagfliacijos pamokos

Nuoroda į PODCAST S02E07 yra teksto apačioje:

---

Kadangi liberaliai konservatyviame paikumo lenktyniavime, kuris ministras, sveikatos ar vidaus reikalų, pasiūlys dar daugiau karantino, laimėjo vapsinčios kalgotkės™ Gedimino 11 versija “tęskime dar mėnesiui iki pavasario, bet po dviejų savaičių peržiūrėsime ir vėl nieko nenuspręsime (nes esame profesionalesni už mūsų kritikuotus buvusius prieš tai profesionalus)“, tai dar vienas, bet šįkart pažintinis ir istorine prasme, įrašas apie stagfliaciją, ir kaip su ja buvo jau tvarkomasi, bei kokius rezultatus tie veiksmai davė, tikrai nepakenks.

Baigėsi karantinas

Baigėsi formaliai Lietuvoje karantinas, bet išties džiugesio nėra.

Pandemija tęsiasi kitose pasaulio vietose, ir net grįžta atgal pas kinus. Turime dabar sau naują koronavirusą su galima mirtina baigtimi arba plaučių nepakankamumu, ir neturime jam nei ilgalaikio imuniteto, nei skiepų, nei dar sukurtų efektyvių simptomų gydymo priemonių.

Galvos Panaudos Mokestis

PODCAST S01E05 klausymui – eiti į apačią ir spausti ant klipo vaizdo.

---

Šią temą norėjau aptarti gerokai anksčiau, tačiau po to pystelėjo karantinas ir prasidėjo visuotinė tautos ir valdžios vienybės sąlygota panika dėl koronaviruso, todėl neatrodė tam tinkamas laikas.

Vėl apie ją pagalvojau berašydamas jau karantino metu apie ekonominius agentus ir pašalpinį verslą, ir kodėl išties posakis “paremti verslą“ yra beprasmis, kai nekonkretizuoja tikslaus gavėjo, ir kai neaišku, kas už šitą “solidarumą“ sumokės iš savo kišenės. Tad ir vėl atrodė, kad ne pats geriausias momentas jūsų smegenų kutenimui ir emocijų trolinimui, nors ši tema pati prašėsi būtinai išdėstoma.

Tačiau nesu aš tiek beširdis, kad rėškutėmis barstyčiau druską ant atsivėrusių karantininių stigmų. Žmonės netenka darbo ir pajamų, o aš čia dar pasakosiu, kaip iš jų pinigus valdžia atiminėja vergvaldiškojo verslo godžiomis rankutėmis.

Pašalpinė ekonomika (3/3): dalybos vardan daugybos, pridėjus be atimties

Jei jau pirmoje šio ciklo dalyje sutikome, kad ekonomika sustojo, ir rejke kaška dariti™, ir tas kažkas yra pašalpos dabar prašantis verslas, tai antroje dalyje išsiaiškinome, kas gi konkrečiai tas verslas, kuriam duoti, ir kas ta valstybė, kuri dabar jau privalo (o tikrai privalo?) duoti pinigų.

Taigi, sakote, juk ekonomika iš esmės sustojo, nes nustojo suktis tas gyvybinis verslo-valstybės-namų ūkių pinigų ratas: verslas nebeparduoda, namų ūkiai neperka, verslas nesamdo (tik formalumas, kada faktiniai bedarbiai bus jau išties išbraukti iš nominalių algalapių verslo subjektuose), namų ūkiai tuoj irgi pritrūks pinigų, nes juk jų pačių tas verslas irgi nebesamdo, ir valstybė, suprask, privalo (nes juk pati valstybė, rupūžė plaukuota, gi ir sustabdė ekonomiką!) tučtuojau gelbėti verslą žmones (!), nes tuoj nebeturės juk ir pati pajamų savo funkcijoms vykdyti iš tų surenkamų mokesčių, kadangi nei verslas, nei namų ūkiai nebeturės pinigų tiems mokesčiams valstybei sumokėti.

* * *

Antroji savaitė karantine: realistiškai ir optimistiškai

Prasidėjo antroji formalaus neva-karantino savaitė, ir visi intravertai visą praeitą savaitę realiu laiku stebėjo kikendami nesibaigiantį tragikomišką serialą, kaip ekstravertai iš pasiutimo, kad nebegali siurbti energijos iš vargšų intravertų, jau laipioja sienomis, nežinodami ko dar griebtis, nes jie gražūs sau tik tuomet, kai gauna žavėjimąsi iš kitų, o ne dvasiškai savipatenkina (sic!), kaip tą sugeba intravertai.

Aišku, visas intravertų legionas, perdresiruotų į ekstravertus dėl to, kad toks buvo iki šiol spaudimas visuomenėje, šventeiviškai dėl kompanijos (sic!) apsimeta, kad turi apsčiai empatijos ekstravertų dvasinėms kančioms ir, suprask, jie irgi dėl to labai kenčia ir visų ofisinių tauškalų, penkiaminučių, korporatyfkių bei kavagėrių su stalo futbolu ar be, yra labai labai išsiilgę.

Taršos mokestis – kaip TUVlitos dalybos su Regitra

Vakar skaitinėjau apie planus apmokestinti automobilių išmetamąsias dujas – gazenvagenai yra mažiausiai baustini kaip ekologiškesni, o va traktoriniams varikliams teks mokėti daugiau už benzininius.

Juokingiausias pasiūlymas buvo pažiūrėti tech.pase į V.7 punktą – ten įrašas maniškio toks: –.

Reiškia, visai nesu taršus – nulis eurų nuo mano CO2?

Kaip kovoti prieš liberalizmą liberalizmu? Kaip dr R. Kuodis, aišku!

Adventas nors ir išpuola tamsiam metų laikui šaltuoju sezonu, bet kartu dėl savo religinio, jau tiesiog vakarietiška tradicija tapusio ir laisvamaniams, atspalvio kartu yra toks šviesus ir šiltas Jėzaus gimimo stebuklo laukimu, vaikams adventiškame kalendoriuje lupinėjant forminius šokoladukus ir skaičiuojant likusį laiką iki dovanėlių – suaugusiems metų galo gi belaukiant su karštu vynu, imbieriniais sausainiukais, kalėdinėmis giesmėmis (dar šiemet negirdėjau Last Christmas nei karto!), spalvotomis girliandomis ir puošniomis eglutėmis.

Dar bažnyčiose kūrenamos adventinės žvakės ar per mano mamos gimtadienį švenčiama tarptautinė elektrikų ir apšvietėjų šventė arba šv. Lucija, kai jos kaimynės ir vaikų daktarės, mane irgi gydžiusios, vardas irgi toks, tai va randa progą abi išgerti savo progomis kartu šampano (atvežiau Moet & Chandon Imperial), atėjus dar vienai draugei Atvėsaitės vardu į kompaniją, kurios gimtadienis kaip tik kitądien, mano tėvui, tikram katalikui, pabumbant, kad ne taip katalikų šventieji yra minimi, bet čia jau labai liberalus požiūris į “šventųjų bendravimą“ gaunasi.