You are currently browsing the tag archive for the ‘lietuviais esame mes gimę’ tag.
Trys milijonai matematikos trenerių šalyje verkia šiandien, kad trečdalis vaikučių neišlaikė egzamino.
Sakyčiau, dar daug išlaikė, sprendžiant iš užduočių sudarinėtojų nesugebėjimo suformuoti klausimų, matematikos politizavimo nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios (gi prie ruso ne taip uždavinius užrašydavę, aha) bei visokių donskių daugiamečio jau priverkimo, kad matematikos egzaminas žlugdo asmenybes ir jį reikia panaikinti.
PODCAST S01E08 – teksto apačioje!
Šią savaitę net du straipsniai post-monikiniame Delfyje skirti rusų prekybos tinklo iš Krasnojarsko krašto Svetofor atidarytai pirmąjai parduotuvei Kaune.
Ir mane nustebino vos per keletą dienų surinktas komentarų skaičius prie jų (skaičiai birželio 18-tai dienai): štai birželio 16 dienos Nerijaus Povilaičio straipsnis “Patyliukais į Lietuvą įžengė Rusijos žemų kainų prekybos tinklas“ sulaukė net 2240 komentarų, bet ir kitądien jau Aistės Žebrauskienės straipsnis su “ekspertinėmis“ nuomonėmis (apie tuos “ekspertus“, atsiprašant, tai dar bus vėliau), pavadintas “Įvertino į Lietuvą žengusį naują rusišką prekybos tinklą: visiems vietos po saule neužteks“, sulaukė perpus mažiau, ir tik 1221 komentaro – bet juk tai ta pati naujiena per abi dienas gavo net 3461 komentarą, kurie vis dar pasipildo, kas rodo reakciją į naujieną esant gerokai didesne, nei kad būna paminimas profesorius Vytautas Landsbergis Rusijos grėsmės kontekste.
Besiklausantiems podcast formatu – nuoroda į youtube pastraipa žemiau!
* * *
Jau senokai nebuvo VilNews rubrikos, ir po praeitos savaitės mano tinklaraštyje bei podcast aptarto politinio rinkėjų papirkinėjimo už 200 eurų mūsų visų biudžeto įsiskolinimo labui, atrodytų, tą temą pratęsti būtų galima visiškai kita linkme. Skaityti pilną įrašą »
Kaip matau, visame šiame koronaviruso pandemijos atrakcione visi ieško arba laukia vakarykštės dienos – absoliučiai niekas negalvoja apie rytoj.
Mūsų dabartinis pandeminių operacijų feldmaršalas alko-psichiatras Hitleryga, tarkime, susigalvojo švaistyti testus numirėliams, suteikdamas šiems prioritetą prieš gyvuosius.
Vat, klausiu, kam to reikia? Statistiką pasibloginti, kad numirė kažkas ne šiaip nuo plaučių nepakankamumo, bet nuo plaučių nepakankamumo, turėdamas koronavirusą arba nuo koronaviruso sukelto plaučių nepakankamumo?
Ir ką? ©
“Čiuožk ten, kur ripka bus, o ne kur ji buvo“
– Wayne “The Great One“ Gretzky, legendinis 20 metų NHL pražaidęs rezultatyviausias ir čempionų Stanley taurę 4 kartus pelnęs kanadietis.
* * *
Sakote, dabar vėl gąsdinsiu dar karantinui nesibaigus, kaip visi mirsime, ir džiugina, kad ne aš vienas?
Ne.
Bet pradžiuginsiu, kad prasukus laikrodžius valanda pirmyn į vasaros laiką, tai karantinas gi ta valanda sutrumpėjo (no pun intended)! Valio! Skaityti pilną įrašą »
Karantinas pratęstas iki balandžio 14 dienos, o su juo tas nerimas laukti, tai kada pagaliau susirgsi, ir baimė, ar sunkiai, ir kiek galėsi pasveikti pats, kiek buities ir mitybos reikalai tuomet spręsis ir kaip (šunininkai supras geriau), ir kiek padės medicina, jei ten tokie patys žmonės, kurie irgi serga, bet rotacinio plano (kariuomenėje tarnavę supras) ir grėsmės minimizavimo procedūrų ir priemonių (fizinės saugos specialistai supras) iš esmės niekas nepritaikė, ir matau, kad viskas palikta senu rusišku metodu авось – per pasiaukojimą ir darymą belenkaip pirmiau už apgalvojimą.
Todėl pasirūpinkite savimi patys, ir neapkraukite profesionalų darbu ir rūpesčiu jumis ten, kur ir be jūsų yra ką veikti. Jūs nesate nei svarbesni, nei kažkuo unikalūs, kad ir ką ten narcizinis socialinių tinklų naratyvas iki šiol pliurpė – ar privilegija įgyti asfaltą iki namuko, ar spjauti į taisykles ir pagarbą užtikrinantiems institucinį saugumą, nes esi Very Important Pussy. Skaityti pilną įrašą »
Prasidėjo antroji formalaus neva-karantino savaitė, ir visi intravertai visą praeitą savaitę realiu laiku stebėjo kikendami nesibaigiantį tragikomišką serialą, kaip ekstravertai iš pasiutimo, kad nebegali siurbti energijos iš vargšų intravertų, jau laipioja sienomis, nežinodami ko dar griebtis, nes jie gražūs sau tik tuomet, kai gauna žavėjimąsi iš kitų, o ne dvasiškai savipatenkina (sic!), kaip tą sugeba intravertai.
Aišku, visas intravertų legionas, perdresiruotų į ekstravertus dėl to, kad toks buvo iki šiol spaudimas visuomenėje, šventeiviškai dėl kompanijos (sic!) apsimeta, kad turi apsčiai empatijos ekstravertų dvasinėms kančioms ir, suprask, jie irgi dėl to labai kenčia ir visų ofisinių tauškalų, penkiaminučių, korporatyfkių bei kavagėrių su stalo futbolu ar be, yra labai labai išsiilgę.
O va soliariumus – tai be reikalo uždarė, ar ne, merginos?
Virusas gi bijo UV spinduliuotės.
Juk galėtų parduotuvėse pramaišiui su liuminiscenciniu apšvietimu dar ir UV lempas įmontuoti, tai virusus nušvitintų geriau už tą paiką “dvylikos spindulių kuršių saulutę“™.
Matomai, bėda su nuo šiandien prasidėjusiu karantinu Lietuvoje tame, kad prieš tris savaites parengtas įrašas reguliariam publikavimui ir neskubriam skaitymui dabar užgožiamas aktualumu virusinių naujienų.
Bet jei neskubate niekur ir dabar per karantiną jau pagaliau turite laiko, tai smegenims atjungti nuo baimės ir panikos režimo gal kaip tik sveika būtų pasiskaityti kažką kitko? Netgi paikena aš esu pats, kad šiam nujaustam karantinui neparengiau mokamų paskaitų serijos online – tiek ekonomikos pradmenų, kuriuos dėsčiau pernai devintokams, tiek anglų kalbos veiksmažodžių laikų, kurie sudarytų gramatikos pagrindą ir leistų jums gal išplėsti šios kalbos vartoseną, tarkime.
Nes gutenbergiškas senovinis informacijos pakavimas į knygas jau yra senstelėjęs, kaip ir gebančių perskaityti netgi tekstą žemiau dabar yra gerokai mažiau, nei buvo prieš dešimtmetį – visi kažkur skuba, kiurkso spūstyse, ir duok jiems geriau nebent tik podkastus, nors… dabar jau nebeskubate, o sėdite juk karantine.
Tai paskaitome prasiblaškymui trečiąją dalį apie Lietuvos vadybos kokybę, kurią galėsite vertinti viso karantino metu:
* * * Skaityti pilną įrašą »
Aš taip suprantu, kai pono Ušacko suorganizuotu lėktuvu “itališkų slidininkų“ parveš į gimtinę, tai juos pistoletsvaidžiais ginkluoti “kosmonautai“ atskira terminalo rankove į užplombuotą autobusą sugrūs ir taip 14-kai dienų į Pravieniškes į atskirą karantininį bloką išveš?
O jei ne, ar jei pasakius A vardan politinių taškų taip pristatyti dar ir B dalį su tokiu privalomu karantinu (ne savanorišku), tai daug norinčių liktų sugrįžti šiuo lėktuvu, ar vis tik paturistauti smagiau būtų ten, kur savo noru ir žinodami grėsmes patys nuskrido?
Šiandien sueina 30 metų, kai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba nubalsavo atkurianti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, ir nuo tos Kovo 11-tos Lietuva daugiau nebe tarybinė (nors tarybos, o ne istoriškai seimeliai, vis dar likę savivaldybėse, kai pati Aukščiausioji Taryba persivadino vėl į Seimą), ir nebe socialistinė (nors ir vėl atgimė tas eufemizmu vadinamas “gerovės valstybės“ mitas, o liberalizmas, sietas su laisve veikti individui visuomenėje bei versle, tampa keiksmažodžiu).
O aš jus sveikinu ta proga sulaukus Kovo 11-osios trisdešimtmečio!
Nes man – tai yra šventė ir svarbi diena, nors ją ir pasitikau Maskvoje čebatyne, kur pakliuvau tikrai ne savo noru (savo noru tai aš nuėjau Parlamento jau ginti iškart po Medininkų užpuolimo kitą rytą 1991 metais), bet nuoširdžiai tiek sabotavau “tarnavimą“ SSRSui, kad lietuvis (sic!) seržantas išgrūdo mane ir dar 7 tokius kaip aš “anarchistus“ pirmai progai pasitaikius į Komi ASSR (taip, aš prisižiūrėjęs Šiaurės pašvaistės, jei klausiate), o ten jau mes, po mano agitacinės ir motyvacinės kalbos Vendengos stotyje vos išlipus, dėjome galutinai linksmakočius ant visos tarnybos ir viso saldafoniško bei sovietinio marazmo in corpore (smagiai sužlugdydami ir referendumą dėl SSRS, po ko kai kas buvo patąsytas osobistų iš KGB…), kad jei ne tuo metu vykusi Perestroika, tai mus būtų buvę paprasčiau iškart nušauti kaip Brisių už kampo.
O va ką per šį laiką pavyko pasiekti mūsų šaliai ir Lietuvos valstybei?
* * * Skaityti pilną įrašą »
Darome pertrauką cikle apie Lietuvos vadybos kokybę (pirma dalis – čia), ir trumpai šįkart apie tris Lietuvos politines bei visuomenines naujienas kiek apleistoje, bet besiprašančioje būti nuolatine, rubrikoje VilNews.
* * *
Pirmoji, aišku, visuotinė panika dėl koronaviruso.
Kai žiūri darbo skelbimus, tai visiškai privačiais duomenimis ir paieškų bei užklausų rezultatais “nedisponuojančios“ Big G su FB be I įmeta į srautą reklamą, kurioje būna atitinkamas skelbimas.
Kartais patingiu tokius iš srauto padefautu šalinti, bet va nepatingiu nueiti ir pakomentuoti. Tarkime, kad kokia nauda iš tokių pareiškimų skelbime, kur kreipkitės visais kanalais, jei net į laiškus neatsakinėjate (per savo tinklapį – irgi), ar išvis esate gavę, ne tik kad jau ten apie tai, kad netinki ir pan.
Negali būti! – sako mano anonominiu botu apsimetanti mergaitė aname appso gale. Skaityti pilną įrašą »
Palikime tą mūsų Psichočernobylio™ žiniasklaidos ir politikierių sukeltą tarp jų vertų paikų skaitytojų ir rinkėjų isteriją dėl coronaviruso ir karas-maras-badas eilinio šaršališko būtinumo kruopų atsargų užsipirkimų, ir grįžkime prie svarbesnės ir reikšmingesnės Lietuvos ateičiai temos – ir klausimo, kaip pagal pirmoje dalyje parinktą ir pakomentuotą statistiką, tuomet vertintume Lietuvos ūkio vadybos kokybę?
Juk kalbant apie kokybę, realiai reikėtų dar pradžioje sutarti, ir kokiais kiekybiniais rodikliais ji apibrėžiama. Aukščiau paėmiau keletą jų iš statistikos, tačiau jūs beskaitydami mano komentarus prie skaičių, tikiu, priėmėte su didele doze skepticizmo ir nepatiklumo, net jei jie sušildo mūsų savimeilę, kad mūsų vadyba pagal juos geresnė už rusiškąją (dar smagu palyginti vidaus prekybą, bet šiam rodikliui geriau pasilikti kitą temą).
O jei aš dar jums pasakyčiau, kad kokybė per se gamtoje, kaip ir ekonomikoje bei versle, išvis net neegzistuoja? Skaityti pilną įrašą »
Praeitą savaitę bedarant nedidelį vertimą iš 1903 metų Erskine Childers knygos The Riddle of the Sands, kas bus publikuota mano kitame tinklaraštyje po mėnesio kovo 12 dieną, prisireikė man išversti žodį “delikatus“, tačiau tame pačiame sakinyje “subtilus“ jau irgi buvo, ir man norėjosi lietuviško atitikmens.
Aš jo neparinkau.
Nes banaliai net nesuradau tokio – žodynas siūlo tuo pačiu subtiliu (kuris savo ruožtu lietuviškai išverčiamas tuo pačiu žodžiu arba rafinuotu) arba švelniu versti, bet dėl pastarojo juk visai kita reikšmė, sutikite. Juolab, kad delikatus žmogus, veikiantis subtiliai, nebūtinai yra švelniu – jis gali būti tarsi plieninis kumštis aksominėje pirštinėje, apie ką palyginimas buvo toje pačioje pastraipoje.
Kažko delikataus mūsų tautos mąstyme pritrūko – taip pagalvojau. Nes juk kalba yra mąstymo (ir tuo pačiu tautos mentaliteto) atspindys. Ir apie tai – šio įrašo temos.
Jau penktadienį, kada jūs skaitėte mano įrašą apie pedagogikos išskaidrinimą, pagaliau Vyriausioji Rinkimų Komisija patvirtino galutinį sąrašą pretendentų į kandidatus į prezidentus, perėjusių į kandidatų į prezidentus lygą, ir todėl jau bus galima ir čia aptarti jų visų netinkamumą darbui, kaip tą dariau per praeitus rinkimus.
Nes – o tai ko ten kalbėti apie tinkamumą, apie ką jie ir patys pakalba, nes jei nemanytų, kad yra geriausiai tinkami, tai gal išvis nekandidatuotų.
Nebent koks jedinstvininkas pan tovarišč Waldemar Tomaszewski, kuriam rinkimai yra kaip kaimo klebonui pamokslai parapijos davatkėlėms apie šunkeliais velniop nuėjusį jaunimą, tuo iš jų entuziazmo pasimelsti už šias nevidonų sielas po to susirenkant po euriuką kitą jei ne teslai, tai bent jau mersiukui.
Šeštadienį Lietuva deramai perlaidojo Adolfo “Vanago“ Ramanausko palaikus – pirmojo Sąjūdžio (LLKS – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis), nuo kurios gimė ir antrasis, mums labiau artimesnis Sąjūdis, laikinai ir, kaip parodė istorija, amžinai LLKS ėjusį vado pareigas (nes Jonas “Vytautas“ Žemaitis tuomet jau buvo patyręs insultą).
Šiandien ir aš esu KGBistas, prisipažįstu.
Jei paklaustumėte lietuvių, koks geriausias visų laikų mūsų aktorius, tai bemaž be konkurencijos būtų paminėtas Donatas Banionis. Ir jei infokaro metu reikėtų apdergti dar vieną lietuvių nacionalinį pasididžiavimą (žydšaudžiai, banditai-partizanai, alkoholikų ir savižudžių tauta, vagių parlamentas ir vyriausybė – tik vardink!), tai Donatas Banionis tam tinka kaip niekas kitas, ir vien todėl, kad jau miręs, ir jo dabar nepriversi teisintis, kaip ten ta jo pavardė ranka prirašyta prie sąrašo KGB informatorių.
Visada žavėjausi profesoriumi Vytautu “Tata“ Landsbergiu – dėl jo gebėjimo vesti tautą į kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Tiesa, jam kartu su Adolfu “Vanagu“ Ramanausku abiems toli iki tikro Lietuvos Didvyrio™, su ginklu gynusio tėvynę nuo okupantų, Gedimino “Melagėlio“ Kirkilo, bet čia juk kita tema.
Nes tema čia gi bus apie patriotizmą. Ir kai pastarasis apsimelavęs bei apsivogęs šunsnukis patriotizmo kažkaip neprideda, tai tenka va jau ir pirmąjam dėti taip kalbos apie dergimą ir visokias bjaurastis, tarsi šiojo būtų maža. Ir dėti belieka tik patriotiškos kalbos, nes nei sprendimų, kaip tą keisti, nei netgi įsitikinimo, kad tą išvis dar galima pakeisti. Tada belieka apeliuoti į sąmoningumą vardan bendrojo gėrio, bent jau užčiaupiant nepatenkintųjų koseres, ir ačiūdie, kad ne jėga.
Profesoriaus tekstas lakoniškas, glaustas ir labai imlus (vos 172 žodis!) – kas yra dar vienas žavingas jo, kaip politinio lyderio iki grabo lentos, kad ir kokį titulą ten bandytų vieni tarsi memorialinę lentą prie žmogaus-paminklo prisriegti, o kiti trūks-plyš atšriubuoti su atsišriubavusiais savo pamėkliškų protelių varžtukais, būdo bruožas.
Leisiu sau cituoti iš Lietuvos Žinių ir tą jo tekstą dekonstruoti kuo trumpiau, ir gal jums kada gyvenime tie principai pravers (motyvuojant chebrą eiti kitai chebrai malkų pakrauti ar per rinkimus tautai nacionalines idėjas stumiant, ką aš žinau, kokie blėnys jums į galvą šaus?):
