You are currently browsing the tag archive for the ‘lietuviais esame mes gimę’ tag.
Jau penktadienį, kada jūs skaitėte mano įrašą apie pedagogikos išskaidrinimą, pagaliau Vyriausioji Rinkimų Komisija patvirtino galutinį sąrašą pretendentų į kandidatus į prezidentus, perėjusių į kandidatų į prezidentus lygą, ir todėl jau bus galima ir čia aptarti jų visų netinkamumą darbui, kaip tą dariau per praeitus rinkimus.
Nes – o tai ko ten kalbėti apie tinkamumą, apie ką jie ir patys pakalba, nes jei nemanytų, kad yra geriausiai tinkami, tai gal išvis nekandidatuotų.
Nebent koks jedinstvininkas pan tovarišč Waldemar Tomaszewski, kuriam rinkimai yra kaip kaimo klebonui pamokslai parapijos davatkėlėms apie šunkeliais velniop nuėjusį jaunimą, tuo iš jų entuziazmo pasimelsti už šias nevidonų sielas po to susirenkant po euriuką kitą jei ne teslai, tai bent jau mersiukui.
Reklama
Šeštadienį Lietuva deramai perlaidojo Adolfo “Vanago“ Ramanausko palaikus – pirmojo Sąjūdžio (LLKS – Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdis), nuo kurios gimė ir antrasis, mums labiau artimesnis Sąjūdis, laikinai ir, kaip parodė istorija, amžinai LLKS ėjusį vado pareigas (nes Jonas “Vytautas“ Žemaitis tuomet jau buvo patyręs insultą).
Šiandien ir aš esu KGBistas, prisipažįstu.
Jei paklaustumėte lietuvių, koks geriausias visų laikų mūsų aktorius, tai bemaž be konkurencijos būtų paminėtas Donatas Banionis. Ir jei infokaro metu reikėtų apdergti dar vieną lietuvių nacionalinį pasididžiavimą (žydšaudžiai, banditai-partizanai, alkoholikų ir savižudžių tauta, vagių parlamentas ir vyriausybė – tik vardink!), tai Donatas Banionis tam tinka kaip niekas kitas, ir vien todėl, kad jau miręs, ir jo dabar nepriversi teisintis, kaip ten ta jo pavardė ranka prirašyta prie sąrašo KGB informatorių.
Visada žavėjausi profesoriumi Vytautu “Tata“ Landsbergiu – dėl jo gebėjimo vesti tautą į kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.
Tiesa, jam kartu su Adolfu “Vanagu“ Ramanausku abiems toli iki tikro Lietuvos Didvyrio™, su ginklu gynusio tėvynę nuo okupantų, Gedimino “Melagėlio“ Kirkilo, bet čia juk kita tema.
Nes tema čia gi bus apie patriotizmą. Ir kai pastarasis apsimelavęs bei apsivogęs šunsnukis patriotizmo kažkaip neprideda, tai tenka va jau ir pirmąjam dėti taip kalbos apie dergimą ir visokias bjaurastis, tarsi šiojo būtų maža. Ir dėti belieka tik patriotiškos kalbos, nes nei sprendimų, kaip tą keisti, nei netgi įsitikinimo, kad tą išvis dar galima pakeisti. Tada belieka apeliuoti į sąmoningumą vardan bendrojo gėrio, bent jau užčiaupiant nepatenkintųjų koseres, ir ačiūdie, kad ne jėga.
Profesoriaus tekstas lakoniškas, glaustas ir labai imlus (vos 172 žodis!) – kas yra dar vienas žavingas jo, kaip politinio lyderio iki grabo lentos, kad ir kokį titulą ten bandytų vieni tarsi memorialinę lentą prie žmogaus-paminklo prisriegti, o kiti trūks-plyš atšriubuoti su atsišriubavusiais savo pamėkliškų protelių varžtukais, būdo bruožas.
Leisiu sau cituoti iš Lietuvos Žinių ir tą jo tekstą dekonstruoti kuo trumpiau, ir gal jums kada gyvenime tie principai pravers (motyvuojant chebrą eiti kitai chebrai malkų pakrauti ar per rinkimus tautai nacionalines idėjas stumiant, ką aš žinau, kokie blėnys jums į galvą šaus?):
Prieš keletą dienų pasisakiau savo FB paskyroje apie karbauskines moteris lizingu, ir kodėl manau, kad jo fiktyvios žmonos SMS susirašinėjimas apie melagingus santykius šeimoje šio pono, esančiu dabar de facto Lietuvos vidaus politikos vadovu, nepriklausomai nuo užimamų formalių postų valstybėje, atveju nėra privatus reikalas, kad ir kaip neetiškai normaliam žmogui tai atrodytų (prie kurių aš – skaitykite FB 2017-02-19 trečią pastraipą ir pirmus du sakinius joje).
Žinote, šita istorija apie Gretą ir jos sponsorių Ramūną šiek tiek jau užsitęsė – netgi ilgiau, nei muilo opera, kaip visą savaitę krikdemai ėjo į koaliciją su valstiečiais, nors tų niekas nekvietė. Bet tada jau trečią dieną visai Lietuvai nors linksma buvo, o dabar savaitė jau antra į galą, o galo tai ir nesimato, ir vienintelį galą jei kas ir mato, tai Greta Karbauskio, bet ne pabaigą, o darbo objektą.
Žinot, man truputį kainavo pastangų ir užtruko laiko, kol išmokau atskirti, kur yra pas mane arba pas mus, suprask, čia, Londone arba Jungtinėje Karalystėje, ir kur yra jau nebe mano, pas jus arba jūsų.
Vieno dalyko, tiesa, dar neišmokau, tai nebesidomėti Lietuvos reikalais. Vis dar kartais skauda ar yra apmaudu, kad jums ten nelabai sekasi kažkas, ir kad man vis dar norisi, nepaisant to, kad išvykau, jog Tėvynėje būtų geriau, nors pas jus grįžti nebeketinu.
Aš kartais iš šalies žiūrėdamas į Lietuvos aktualijas galvoju, kad ta šalis jau pretenduoja perimti laurus iš #JobnutaNacija tituluojamos Raškos: nuo kliedesiuose bei religijose susipainiojusios valdžios ar tokia valdžios įtaka atvirai piktnaudžiauti imančių Lietuvos RKB hierarchų, tiesiogiai grasinančių ekskomunikacijomis, nebodami visiškai Popiežiaus ir jo politikos bei idėjų, iki įvairių pasaulietiškų draudimų, ribojimų ir laisvės suvaržymų, kurie neturi absoliučiai jokio logiško paaiškinimo, išskyrus “o man nepatinka“ arba “nes galiu uždrausti, tai kodėl ir ne, tai todėl ir ne“.
Aš suprantu, mane galima vadinti durniumi.
Arba varganu emigrantu, kas iš esmės yra bemaž sinonimas, nes koks gudrašiknis glušpetris turėtų iš tėvynės emigruoti? Arba išties nevykėliu, kad jau emigravau. Arba varguoliu, nes kas esu emigracijoje per metus – sargas? Ne, ne mokykloje jau, o hi-tech įmonėje, kuri leidžia į kosmosą ryšių palydovus, bet tai nuo to vis tiek sargas, o ne kosminis inžinierius, ar ne?
Ir tuomet pelnytas kyla lūpos patempimas – kas aš toks, kad čia aiškinčiau!
Žr. aukščiau, kas aš toks. Kartoti tiek kartų, kol patirsite erekciją arba nirvaną.
1991 metų sausio 13-oji įsirėžė į šiuolaikinės lietuvių tautos atmintį kaip aiški takoskyra: mes ir jie, kurie anuomet pagal SSRS televiziją buvo “savi“ – savi okupantams.
Išties, nelabai ką herojiško galiu atsakyti į klausimą, kur aš buvau 1991 metų sausio 13 dieną. Atsakyti, kur galėjau būti, man asmeniškai labai paprasta, nes jau per Pučą buvau prie Parlamento, o po to ir jame savanoriu gynėju, kol mes išties laimėjom.
Ką galvojate? – klausia manęs FB padefaultu.
Papasakojus apie AK, tai dabar belieka tik pakalbėti, o kur mes patys gyvename?
Kada sakai angliškai, kad Lietuva yra Frontier of the West, tai skamba gražiai, drąsiai ir kilniai – suprask, esame toks civilizacijos pakraštys, besiribojantis su barbarų žemėmis.
Gi posakis pafrontės valstybė skamba jau ne taip šauniai, o ir drąsos neprideda, ar ne?
skaityti toliau
Aš jums ne Andrius Užkalnis, todėl apie šią dieną parašysiu dykai, grubiai ir tiesmukai:
O, ačiū, kad iškart klausiate, kur aš buvau 1989-tais šią dieną – taigi Maskvoje, karinis dalinys Nr. 93544 prie taksi parko, ir ten mane išvežė prieš pusmetį nelabai klausdami mano noro, kur aš noriu tarnauti, ir ar iš viso noriu sovietų armijoje tarnauti.
Tad dabar, ko gero, neturėčiau teisės iš viso pasisakyti, nes “manęs Baltijos Kelyje nebuvo“ (kaip ir didesnės dalies pietų bei vakarų Lietuvos, tarp kitko, bet čia tema ne apie socializmo grimasas asmeninio, sic!, transporto klausimu)?
O klausimas – taigi ką šiandien ŠVENČIAME su tuo juodu kaspinu prie vėliavų?
Sekmadieninė hermeneutika apie kaikarėjančios Lietuvos problemą ir skalūnus – Išėjimo knyga:
Sekmadienį buvo LR Prezidento-emerito Valdo Adamkaus gimtadienis, ir LTV ta proga rodė dokumentinį filmą apie jį.
Žiūrėjau ir supratau: nesu iš elito ir nebūsiu, bet kokia atgaiva be visokių bradauskų ir sysių! Tatos vyresnėlis irgi gerą humorą turi.
Iki formalaus neutraliai draugiškos Boriso Jelcino dėka tapusios Rusijos kariuomene iš okupacinės ir priešiškos sovietinės armijos išvedimo iš Lietuvos dar buvo likę dveji metai, tačiau jau buvo aišku, kad mes nugalėjom. Tądien rugsėjo 1-ąją Vingio parke organizuota šventė, skirta anaiptol ne vien mokinukams kaip Žinių ir Mokslo diena. Parke nusimatė alaus, mergų ir muštynių – laisve vis giliau kvėpavo ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva.
Mūsų operatyvinis SKAT būrys naktį iš rugsėjo 1 į 2 turėjo laisvą – mus barikadų postuose pavadavo Marijampolės savanorių rinktinė. Tad būtų buvusi nuodėmė man su mano bendravardžiu nenueiti į Laisvės Šėlsmą Vingio parke.
Publikuota banginiuose 2003-05-22
Tikras lietuvis į referendumą eina kaip šauktinis į karą ir balsuoja ne už savo, bet anūkų ateitį. Tikram lietuviui labai svarbu geresnį gyvenimą nukelti rytojui arba vaikams.
Tikras lietuvis svajoja po mirties papulti ne į rojų, o į Ameriką. Tikra lietuvaitė mieliau ištekės už paskutinio užsieniečio, kuris jau savų moterų seniai nurašytas, ir paklius į tą “rojų“, bet kantriai kęs pažeminimą, nei susiras jai lygų lietuvį arba gyvens iškelta galva tėvynėje, kad ir vieniša.
tęsinys
