Gal jau gana tokio švietimo?

Praeitoje temoje “Kai automobilis – ne transportas“ skaitytojas Petras, užsiminus apie FB vykusią diskusiją, nuliūdo negalėjęs sudalyvauti, tai kodėl gi dalies tos diskusijos teiginių dabar neperkėlus į šią atskirą temą, kaip anoje ir užsiminiau?

Juolab, va ir proga yra – šiandien prasidėjo mano paskutinioji savaitė mokykloje.

Taip, mokytoja, pernai parašiusi prašymą pratęsti jos atostogas iki vaikui sueis dveji, ir vėl šiemet per tarptautinę linksmybių darbe dieną persigalvojo, nes labai pasiilgo mylimo darbo mylimoje mokykloje su mylimais mokiniais, kurie jos irgi be galo, reikia manyti, pasiilgę pareinant. Tad aš ir vėl esu atviras jūsų darbo bei verslo pasiūlymams ir avantiūroms, kaip jau aukščiau minėtoje temoje parašiau.

Žaiskite – nereikia jums skaityti

Prasideda mokinukams eilinės atostogos, ir kol dar aš pavaduojantis anglų kalbos mokytojas provincijos mokykloje, tol tų atostogų cikliškai teikiamais privalumais irgi naudojuosi.

Ne, tai ne tai, ką pagalvojote, kad ir man atostogos – kai įrašas publikuojamas, aš riedu link Vievio (sic!) į seminarą su kolegomis, ir tai yra mano darbo dalis, nes mokytojai neturi atostogų, o užimtumo (projektinės veiklos ar privalomojo kvalifikacijos kėlimo) jiems prigalvoja visi vadovaujantys bei kontroliuojantys organai (įskaitant ir tokius, kuriais dauginasi primatai).

Ir, ko gero, tame yra sovietmečio paveldo mūsų mentaliteto ir Darbo Kodekso problema, kad algos skaičiuojamos mėnesiui, o ne paskaičiuojamos metams kaip įprasta Vakaruose, todėl ir atsiranda visokie nesusipratimai su kontaktinėmis ir nekontaktinėmis valandomis ir “trečių kišenių“ apmokėjimais, o koks nutėkštas prezimentas™ Buratinas peza, kad tie mokytojai pusę dienos gi išvis nedirba, o lemingai kinkuoja pritariamai galvutėmis, kad taip taip, jie dar ir atostogų antai kiek daug turi, aha.

Kaip bebūtų, atsirado vis tik mano dyko laiko šiam įrašui ir jo temai – apie skaitymą, ir kaip baisu, kad vaikai dabar nebeskaito: kas kaltas, ką daryti, ir kam išvis reikia skaityti, jei jau kaltų neradome, o ką daryti dėl to nežinome.

O gal ir daryti nieko net nebereikia, nes juk visi ir taip šiais laikais raštingi?

Tik kad raides mokykloje išmoko, tai dar ne faktas, kad jie moka be gramatinių klaidų parašyti žodžius ir iš jų kažkokią rišlią mintį su tariniu ir veiksniu sudėlioti, kaip dar ir tame faktas, kad ne visi jau geba mano tekstus perskaityti, nes tekstai čia yra kaip plačiajuostis internetas, daugiakanalė transliacija ar lygiagretus elektros schemos jungimas vietoje nususinto portaluose naratyve nuoseklaus, kur, vienai lemputei perdegus, visa grandinė nebeveikia.

Tačiau ir vėl aš čia hiperbolizuotomis alegorijomis nuo generalinio kurso laviruotėse į vėją nuklystu, ar ne?

Mano raštas policijos komunikacijos skyriaus vedėjui

Jūs, be abejo, domitės ir toliau, o kaip sekasi man bendrauti su Lietuvos institucijomis dėl to mano gauto Oficialiaus Įspėjimo Be Numerio™, tiesa?

Nes negi kažkas, neskaitant Lietuvos Policijos Departamento, aišku, taip galvoja, kad aš imsiu ir pasitenkinsiu tuo oficialiu instagraminio komisaro™ pavedimu jo Bobino pateiktu man “atsakymu“, kuriame sąmoningai (nes negaliu gi teigti, kad Lietuvos policijos vadovybė neįgali perskaityti mano užduotų 12 klausimų) vengiama atsakyti į visiškai pagrįstus mano, kaip Lietuvos Respublikos piliečio, klausimus mums visiems svarbiai institucijai.

Na, aš taip suprantu, šios institucijos vadovas neturi tam laiko – jis užimtas svarbesniais reikalais (bicukas pats neužsipumpuos, nu!). Bent jau galėjo 12-tą klausimą perduoti pačiam to klausimo adresatui. Nepadarė, todėl aš vakar ėmiau ir pats parašiau Ramūnui Matoniui, kuris leido viešumoje postringauti mano adresu visokius blėnis, gerokai pranokstančius mano čia rašomus jums įvairiomis temomis.

Todėl šiandien – ir jums to rašto kopija, o aš jums ta proga dėkoju už papeipalinimą į tinklaraščio sąskaitą (jei UAB Moki-Bičas kažkaip imtų ir atmestų, tai duokite žinoti – vakar pastebėjau, kad jau ir ši kontora prisamdė šūdarankių milenialsų, kurie priprogramuoja visokių patobulinimų, nuo kurių lūžta sistemos):

• * * *

Raštas policijai (1/2): mano 12 klausimų

Kadangi ketvirtadienį pagaliau atėjo (paštininkė atnešė – šįkart Alytaus apskrities VPK kriminalinės policijos kovotojai su mafija paštininkais nedirbo) atsakymas iš Policijos Departamento į mano raštą jiems dėl gauto Oficialaus Įspėjimo Be Numerio mokytojų streiko metu, tai šiandien kaip tik ta diena, kad perskaitytumėte savo smagumui, ką rašiau lygiai prieš mėnesį policijos instagraminiam generaliniam komisarui.

Jau rytoj – tai, ką man atsakė (jei, užbėgant, tai išvis galima laikyti atsakymu, aišku – spręsti jums).

Bet dabar skaitom pradžiai mano 12 klausimų ir papeipalinam už šį smagumą čia.

* * * 

Policinė valstybė ant slenksčio

Jei pats niekur nevažiuoji, tai pas tave atvažiuos – ar kaip ten toje musulmonų patarlėje apie kalną ir Pranašą?

Perkeliu ir čia savo įrašą praeito sekmadienio iš Facebook, kuris šiam momentui sulaukė 99 komentarų, juo savo paskyrose pasidalino 196 skaitytojai, reagavo savo pritarimais 548 skaitytojai, Seimo narys Laurynas Kaščiūnas kreipėsi laišku į generalinį komisarą su klausimu, o Seimo narys Arvydas Ališauskas ketina iškelti šį klausimą artimiausiame Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje. Jau nekalbant apie gautą žurnalistų ir doros valios žmonių bei teisininkų palaikymą.

Mano nuoširdus ačiū jums!

Nes tik viešumas gali čia padėti – ne tik man ar tiems dar keliolikai opozicionierių, tapusių “nusikalsti linkusiais asmenimis“, bet ir bendrai apsisaugojimui nuo teisėsaugos institucijų virsmo į represines ir išsaugojimo mūsų konstitucinių laisvių (pagal įspėjimą – susirinkimų ir protestų laisvės, pagal vėliau sekusius pareiškimus, nepagrįstus jokiais oficialiais dokumentais, tai – ir žodžio laisvės).

Mokykloje (2): praėjus 7 savaitėms

Jūs jau man atleiskite, kad taip dažnai ir šiam tinklaraščiui būdingų temų nepublikuoju – vis tik mokytojo darbas bent jau šiuo metu atima daugiausiai laiko ir išnaudoja daugiausiai smegenų veiklos. Pirma dalis neskaičiusiems – čia.

Todėl ir negaliu kol kas startuoti su tuo planuojamu Youtube projektu – nebent rasčiau partnerį, kuris apsiimtų vystyti techninę dalį, o aš užpildyčiau turiniu (tiesa, turėjau tokį internetinį projektą kuriant portalą su diskusijų forumu, tai sėkmingai nuo manęs pavogė, pakeliui nepasivarginę apdergti, todėl dabar esu kiek atsargesnis su tokiu galimu sprendimo būdu). Kita vertus, pirmoji projekto dalis gi įgyvendinta – aš jau esu Lietuvoje, ir gal tai netgi leis pasirengti geriau, nors matau randantis konkurentų su panašiomis idėjomis (dėl suprantamų priežasčių jų ir nevardinsiu), tačiau aš matau ir tai, ką darysiu kitaip.

O tamkart – jums šiek tiek dar iš mano dabartinės avantiūros, kai kitai savaitei įdėsiu kažką arčiau verslo, ekonomikos arba politikos (iš esmės, tai temų netrūksta – trūksta laiko prisėsti ir parašyti). Publikavau savo FB paskyroje, tad kas ten neseka, tas skaito čia (galop, ir archyvuose čia lengviau būna surasti, nei toje tuštybės mugėje). 

Ačiū, kad paremiate tinklaraštį per paypal čia!

O skaityti Mokytojo Dienoraštį™ galite įvairiems mano blėnims skirtame tinklaraštyje pagal šią nuorodą.

* * *

Mokykloje (1): einamieji klausimai ir išsamūs atsakymai

Kadangi įrašų publikavimas rugsėjį aprimo, tai kyla skaitytojams natūralus klausimas: kas gi nutiko šio tinklaraščio autoriui?

Pirmiausia, tai noriu padėkoti visiems rėmėjams, kurie peipalino ir ne tik – pirmasis etapas įvykdytas sėkmingai, ir aš dabar jau persikėliau į Lietuvą. Tiesa, dar gitaros, knygos ir kai kurie asmeniniai daiktai nepersikraustė, bet laukia supakuoti parvežimo.