You are currently browsing the tag archive for the ‘nepriklausomybė’ tag.
Labai tikiuosi, kad šitas mūsų sorošėkų šaikos išprotėjusių savižudžių kompradorų karo su Rusija sukeltas eskalavimas ir siekis perkelti jau į Lietuvos teritoriją ne tik išsikvėpė, bet pagaliau nors kuriam laikui ir apsiramins, gal taip net ir pagaliau sulaukus oficialaus EK “leidimo“ nebepuldinėti tranzitinių krovinių iš Rusijos į Rusiją.
(Pabaiga, o pradžia – čia)
* * *
Trečia, savo problemas derantis su DUP, kurie kol kas dabar užblokavo pirmojo ministro pavaduotojo (vietos vicepremjero) paskyrimą, kol nebus aiškiai atsakyta dėl tolimesnio likimo Jungtinėje Karalystėje, jau Sinn Fein todėl ir bando užslėpti tik “patriotiniais“ pareiškimais, kurių vienas nuo seno šią partiją ir tradiciškai taip vis dar įvardina kaip nacionalistinę – tas Šiaurės Airijos nepriklausomybės siekis, kuriam ir priešinasi š.airių DUPcės, nes Sinn Fein prezidentė Mary Lou McDonald pareiškė apie per artimiausius penkerius metus surengtinus referendumus abiejose Airijose.
Net ir Labradurnius, pats su savo torių partija prapylęs dabar net “karališkoje“ Vestminsterio apygardoje neseniai irgi įvykusiuose Anglijos vietiniuose rinkimuose, jau pirmadienį skubiai susitinka Belfaste su šių nugalėtojų lydere, sureagavęs į jos pergalę ir sekusius separatistinius pareiškimus, taip kartu ir paburbėjęs, kad verčiau Sinn Fein susitelktų į savo žmonių regiono ekonomines ir socialines problemas – ką jis pats pristatė ir Jos Didenybei savo programoje, kur akcentuojamas britų žmonių gerovės išlaikymas prie esamos ekonominės krizės bei visokie kiti Brexit privalumai (net jei jie ir yra vis labiau tik menami).
(Tęsinys, o pradžia – čia)
* * *
Ir jei jums, dabar skaitant aukščiau apie IRA, taip staiga pradėjo per jau suformuotą makaulėse naratyvų matricą pjauti kažkokiu deja vu “tas jausmas“ ir dėl karo Ukrainoje, kad klišės ir naratyviniai standartai kažkaip vėl iškilo MI-6 stiliumi copy/paste (net iki tipiškų britų uniforminių sagų pačių ukrainiečių uniformose!), tai tame nėra nieko nuostabaus – juk šioji slavų šalis yra britų elito, kurių frontmenu dabar vis dar skeryčiojasi Labradurnius, geopolitinis projektas.
(Tęsinys, o pradžia – čia)
* * *
O dabar grįšiu irgi į pernai metus – taip maždaug į balandžio 11-tąją ar keliomis dienomis anksčiau, kai norėjau išsisaugoti šiam dabar jūsų jau skaitomam įrašui tezes, dabar tiek papildytas platesniu kontekstu apie tai, kas ten išties vyko tuomet ir vyksta šių dienų mums aktualiame kontekste.
Ir apie ką privačiai mes tada padiskutavome su “tikroje“ Airijoje gyvenančiu jau čia anksčiau paminėtu Senojo Testamento žinovu Tomu, taip Lietuvos Nepriklausomybės pradžioje savo pareigą tėvynei atlikusiu ne žodžiais ir šūkiais, kaip dabartiniams mūsų patriotėliams būdinga, o karine tarnyba tuomet dar motodesantiniame Geležiniame Vilke (t.y. “konkurencinėje firmoje“ man, kaip iš SKAT operatyvinio būrio, tapusio vėliau YPT ir pasekoje mūsų SOP Aitvaras).
(Tęsinys, o pradžia – čia)
* * *
Pasakyti, kad tokia “meilė ir taika“ nebuvo abipusė, tai faktiškai sumeluoti.
O tuo jūs ir taip esate gausiai ir kasdien čia šeriami, kaip jau pradžioje įrašo paminėjau, taip dar užtektinai ir mūsų iš žiniasklaidos virtusioje tik masinėje propagandoje, kur jau gerą dešimtmetį yra mirusi toji žurnalistika su savo buvusiais faktų patikrinimais (“jei mama sako, kad tave myli, tai būtinai vis tiek pasitikrink!“) bei “nu davaj išklausykime kitą pusę, ką toji turi pasakyti“ – “nežmonių“ nuomonė yra a priori tik neteisinga.
Pas mus apie tai gal net ir nerašo bei nekalba (jau gi sakiau, lietuviškų portalų tapo nebeįmanoma skaityti, kaip gerokai anksčiau tas nutikę su televizija) – ir ne todėl, kad toli tas Europos užkampio britiškasis užkampis aname krašte nuo mūsų.
Bet kad pagal užsakymą ukroisterikuojančiai propagandinei šunaujai nebuvo suformuluota ši užduotis dabar sutartinai amsėti bei klišomis klišėmis paremtas melagienas į smegenis lemingams siautulingu domkratu apie tai lieti. Tik jei jau ketveri metai aš tame amžino rudens ir juodojo pelėsio krašte negyvenu, tai nereiškia, kad tos jų dūzgės manęs nebedūzgina – ypač, kai ne tik mano Patreon rėmėjų yra dar ir iš ten (apie ką truputį žemiau).
Kaip bebūtų, bet gal viena meškos nulaipiota ausimi vis tik girdėjote, kad prieš savaitę Šiaurės Airijoje nacionalistinė Sinn Fein (t.y. “mes patys“, jei taip gėliškai – ša, husarai, L, o ne J!) partija laimėjo daugiausia vietų vietos, atsiprašant už tautologiją, parlamente, pasiimdama 27 iš 90.
Sveiki sulaukę per pandemijos karantinus atidėtosios ir dabar jau atlaisvintosios šiemet 32-osios Kovo 11-osios.
Jei dabar į šitą klausimą jums kilo pirmiausia mintis apie gerbiamąjį Profesorių ir nerinktąjį Prezidentą Vytautą “Tatą“ Landsbergį, save vadinusį muzikologu (matyt, dėl taip vadinamo “akademinio parazitavimo“ M. K. Čiurlionio asmenybės ir kūrybos eksploatavime, nors šunauja iš kirmėlyno amsi, kad vis tik jis dėstęs konservatorijoje, kur nebuvo rengiami būsimieji konservatorių šaikos pakalikai, mokslinį komunizmą, į kurį privalu ir anuomet buvo tikėti, kaip ir dabar į propagandą, lygiai taip pat melagingai vadinamą “mokslu“, nors marksizmas politinėje ekonomikoje yra viena iš liberalizmo atšakų, kai šiuolaikiniai “liberalai“, vadinantys save laisvėnais ar progresyviaisiais, tai aršesni neo-marksistai už patį Karlą), tai va jums, kaip landsbergistas ir megztųjų berečių kapitonas (© Audrius Bačiulis) pasakysiu, kad esate, tamstos, vatnykais, kremlinais ir visokiais antivalstybiniais šliaužiančio sąmokslo elementais iš penktosios kolonos!
Ne, aš apie tą kitą Vytautą – irgi taip nekarūnuotą, kaip ir nerinktą prezidentu (sic!), bet irgi de facto buvusį valstybės galva, dar anos imperinės Lietuvos karalių, pramintą ne amžininkų, o propagandistais padirbėjusių 500-tojo jubiliejaus proga tarpukario istorikų mums tuo Didžiuoju.
Nes, matau, tas vis dar skladuky užsivoliojusių karališkų palaikų “identifikavimo“ klausimas kiek užsitęsė.
* * * Skaityti pilną įrašą »
Šiandien sueina 30 metų, kai Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba nubalsavo atkurianti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, ir nuo tos Kovo 11-tos Lietuva daugiau nebe tarybinė (nors tarybos, o ne istoriškai seimeliai, vis dar likę savivaldybėse, kai pati Aukščiausioji Taryba persivadino vėl į Seimą), ir nebe socialistinė (nors ir vėl atgimė tas eufemizmu vadinamas “gerovės valstybės“ mitas, o liberalizmas, sietas su laisve veikti individui visuomenėje bei versle, tampa keiksmažodžiu).
O aš jus sveikinu ta proga sulaukus Kovo 11-osios trisdešimtmečio!
Nes man – tai yra šventė ir svarbi diena, nors ją ir pasitikau Maskvoje čebatyne, kur pakliuvau tikrai ne savo noru (savo noru tai aš nuėjau Parlamento jau ginti iškart po Medininkų užpuolimo kitą rytą 1991 metais), bet nuoširdžiai tiek sabotavau “tarnavimą“ SSRSui, kad lietuvis (sic!) seržantas išgrūdo mane ir dar 7 tokius kaip aš “anarchistus“ pirmai progai pasitaikius į Komi ASSR (taip, aš prisižiūrėjęs Šiaurės pašvaistės, jei klausiate), o ten jau mes, po mano agitacinės ir motyvacinės kalbos Vendengos stotyje vos išlipus, dėjome galutinai linksmakočius ant visos tarnybos ir viso saldafoniško bei sovietinio marazmo in corpore (smagiai sužlugdydami ir referendumą dėl SSRS, po ko kai kas buvo patąsytas osobistų iš KGB…), kad jei ne tuo metu vykusi Perestroika, tai mus būtų buvę paprasčiau iškart nušauti kaip Brisių už kampo.
O va ką per šį laiką pavyko pasiekti mūsų šaliai ir Lietuvos valstybei?
* * * Skaityti pilną įrašą »
Keverzonės kreida ant grindinio 
Naujausi komentarai