You are currently browsing the tag archive for the ‘patarimai’ tag.
Aš suprantu, kad šaipytis iš gyvenimo nuskriaustų yra negerai, nepaisant to, kad glušą ir bažnyčioj muša, sakoma. Ir suprantu, kad sovietinio agropromo prichvatizuotojams dabartinės rusiškos ir antirusiškos prekybos sankcijos yra skaudus smūgis ne tik pelnams, bet ir bendrai jau gresia bankrotu, nes per tiek laiko taip ir neišmoko gyventi Europoje, o ne Rusyno pakraštyje, atsainiai iškišdami tiek mūsų pirkėjams savo greitai gendančią antrarūšę produkciją, tiek ir grūsdami ją į besotę gazodoleriais aptekusių, bet dirbti taip ir neišmokusių, barbarų rinką.
Iš čia ir desperatiški bandymai kažkaip keisti tą prastėjančią įmonių vidaus situaciją, ir tame tarpe noras gauti stebuklingų visų galų specialistų už žemesnę, nei rinkos kainą. Na, jei jau praeitą kartą nagrinėjau peckelių skelbimą, tai čia, panašu, gal ir ta pati įmonė (skelbime nebuvo nurodyta, ir šįkart jau ieško per agentūrą), kurią pavadinkime tiesiog Mėslita, nors iki originalios ir netraukia.
Tad tęsiam darbo skelbimų skaitymą?
Dabar jau taip įprasta, kad prie laiško prisegdami savo CV dar papildote jį savotišku lydraščiu, kurį HR specialistai įvardinę kaip motyvacinį laišką.
Paprastai anksčiau toks laiškas būdavęs labai paprastu: labadiena, va čia į tą jūsų skelbimą, žiū, mano cė vė, ačiūpačiū, visogero. Ir to tikrai pakakdavę – vis tiek pokalbiui iš CV įspūdžio kviesdavęsi.
Tema apie dvi kainų strategijas, skaičiuojant nuo pasiūlos (tą daugmaž visi supranta: prie savikainos pridedi savo antkainį ir parduodi; arba ne) arba nuo paklausos (kada reikia palįsti po kliento nustatoma jo pirkimo kaina), sukėlė, kaip matau, ne tik susidomėjimą, bet ir klausimą dėl pastarosios skaičiavimo – nesuprasta, kaip ten tas Petras tam Antanui suskaičiavo.
Kęstutis, antai, netgi bemaž pripažįsta, kad esąs maniakas, nes niekaip neatstoja, neva, aš ne taip suskaičiavau. Nuraminsiu – ne gal, o iš tiesų jis maniakas.
Aš džiaugiuosi ir dėkoju visiems komentatoriams čia bei G+ ir FB, kad atsiliepė taip gyvai į mano straipsnį apie dvi kainų strategijas. Ko gero, iš to gimtų keletas dar naujų temų, o šįkart – štai pagal šį atsiliepimą.
Saulius Stunžėnas rašė FB komentare:
Tikras marketingo ekspertas (Lietuvoje tokių dar nemačiau) kartu su pardavėju, yra sėkmingo verslo esmė. Jei žmogus užimdamas tokias pareigas to nesuvokia, nu jis ir vertas pardavimų vadybininko pavadinimo.
Nelabai suprantu, nematau vertės ir prasmės analizuoti pardavimus ir prekių kainodarą iš verslininko pusės. Vat analizuoti tokius dalykus iš klientu pusės, kodėl jie perką tą ar ana prekę už tą ar ana kainą, kaip jie ją pirks rytoj, kodėl ir kaip keisis kliento požiūris ir elgesys su tą prekę ir jos kainą ir t.t. ir pan., man yra daug įdomiau ir manau tikrai daug vertingiau.
Paprastai apie pardavimus kaip verslą pašaipiai “kupi-prodaj“ (iš rus. pirk-parduok) atsiliepia tie, kurie ir savęs kaip darbuotojo nesugeba geriau parduoti ir tenkinasi žemiau vidutinės rinkoje mokamos algos jo profesijai. Nes, anot tokių šmaiktašiknių, gi proto didelio nereikia, kad parduotum brangiau, nei pirkai – tiesiog užsidėk savo 100 proc. (ar du šimtus, ką jau čia…) antkainį ir turtėk be didesnių pastangų ar sąžinės graužaties.
Bet mes šįkart susirinkom ne šaipytis ir net ne aiškintis, kodėl tie šmaikštuoliai nusišneka. Aš verčiau pasidalinsiu dvejomis skirtingomis kainos nustatymo strategijomis, jei esate perpardavėjas, didmenininkas arba tarpininkas (na, grubiai tariant, tas perku-parduodu komersantas, nes ne kiekvienas tarpininkas yra didmenininku, bet tema ne apie tai).
Tiesiog iš to, ką šiek tiek išmanau, tad svajojantiems ar pradedantiems verslą patarimai pravers, nes šių strategijų niekur universitetuose taip paprastai nemoko, kaip ir pavadinimus pagal jų principus daviau aš (čia ne kad giriuosi, o kad dėl šaltinių nepriekabiautų labiau akademinio stiliaus tekstų mano tinklaraštyje norintys).
Baikite čia kikenti iš dvasingų dalykų, bo jei ne Šv. Dvasia, tai Toras su kūju ateis (mačiau filmuose rodo, tai tikrai tiesa) ir kaaaaaip vožtels per makaules!
Jei rimtai, aš karate (ir šiaip kovos menuose) kai kuriuos “mistinius“ dalykus aiškinu pragmatiškais europietiškais: tarkime, toji visuotinė energija ki/qi, kuria vien taiči ir aikido remiasi (o ir karate – kiai), gali būti paprastai paaiškinta kaip inercijos vektoriai, dinamika bei tinkama struktūra ir valdomi raumenų susitraukimai. Parodai, paaiškini, žmogus išmoksta – ir valdo jis tą ki, kad gražu žiūrėti!
Publikuota įmonės paskyroje Facebook
Anądien atkreipiau dėmesį, kad paprastai iš aukšto į komerciją žiūri tie, kurie joje nieko nesupranta. Ar tiksliau, jiems taip atrodo, kad nėra ten nieko sudėtingo: perku-parduodu, pelną-investuoju, ikrus-ėdu.
Paprastai jie dar entuziastingai daro bangą prie socialinės verslo misijos ir darbdavių dekalogų [kaip prof. Boguslavas Gruževskis], o viskas jiems susiveda į reikalavimus oraus pragyvenimo ir kuo legvesnio ir trumpesnio darbo, o ne tų pačių ikrų, kuriuos gi taip lengva užsidirbti, valgymą. Dar tinka filosofiškai [kaip dr Leonidas Donskis] rąžyti putnias rankeles, dejuojant dėl matematikos egzamino, nes komercijai, suprask, ir aritmetikos ant pirštų pakanka.
Bet aš ne apie tai. Skaityti pilną įrašą »
Publikuota 2012-10-12 facebook:
Jau antrą produktą iš panosės nugvelbia, dammit.
Kadangi derėtis pradėjau pirmiau, tai žinau sąlygas, kuriomis susitarta. Kartais mane tai stebina, kaip ir dejonės “man mažai algos moka“ – o tai kam samdaisi už “mažai“?
Parašiau socialiniame tinkle, tai pakartosiu čia, idant nenusimestų ir būtų aiški platesnė mintis, kai tarstelėsiu: “neverbuokite manęs į savo tikėjimo žodžio bažnyčias“.
* * * skaityti deklaraciją
Keverzonės kreida ant grindinio 
Naujausi komentarai