Apie prokremlišką FB

Pasitaiko, kad kai jau sugalvoji, kad neberašysi, nes jau kone treji metai tuoj, kai aš išvykęs, ir paremigruoti realiai nėra jokių galimybių, nepaisant dabar Seime svarstomo prof. Kęstučio Masiulio pateikiamo Grįžimo [koordinavimo] įstatymo, ir kad prasmingiau tuomet išties daugiau dėmesio skirti mano kitam tinklaraščiui Seiikan, kuris irgi lietuviškas (vis dar), tai va pačios aplinkybės priverčia rašyti, net jei tos aplinkybės, vardu Facebook, realiai nušalina nuo galimybės ką nors publikuoti ir netgi spausti, kad patinka, mane trims paroms.

Ir nebūčiau parašęs, jei ne keletas sutapimų.

Dar pradėjau gilintis, ir pasidarė dar įdomiau. Nors dabar daugumai jūsų atrodys, kad išsigalvoju. Tik kad sakoma, jei vieną kartą, tai atsitiktinumas, jei dukart – tai sutapimas, o jei triskart – tai vis tik sistema. Ir čia buvo trečias kartas, kaip matau, ir sutapimai liečia irgi dar bent tris kitus žmones.

Bet apie viską iš pradžių.

Truputis patriotinio dekonstravimo

Visada žavėjausi profesoriumi Vytautu “Tata“ Landsbergiu – dėl jo gebėjimo vesti tautą į kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Tiesa, jam kartu su Adolfu “Vanagu“ Ramanausku abiems toli iki tikro Lietuvos Didvyrio™, su ginklu gynusio tėvynę nuo okupantų, Gedimino “Melagėlio“ Kirkilo, bet čia juk kita tema.

Nes tema čia gi bus apie patriotizmą. Ir kai pastarasis apsimelavęs bei apsivogęs šunsnukis patriotizmo kažkaip neprideda, tai tenka va jau ir pirmąjam dėti taip kalbos apie dergimą ir visokias bjaurastis, tarsi šiojo būtų maža. Ir dėti belieka tik patriotiškos kalbos, nes nei sprendimų, kaip tą keisti, nei netgi įsitikinimo, kad tą išvis dar galima pakeisti. Tada belieka apeliuoti į sąmoningumą vardan bendrojo gėrio, bent jau užčiaupiant nepatenkintųjų koseres, ir ačiūdie, kad ne jėga.

Profesoriaus tekstas lakoniškas, glaustas ir labai imlus (vos 172 žodis!) – kas yra dar vienas žavingas jo, kaip politinio lyderio iki grabo lentos, kad ir kokį titulą ten bandytų vieni tarsi memorialinę lentą prie žmogaus-paminklo prisriegti, o kiti trūks-plyš atšriubuoti su atsišriubavusiais savo pamėkliškų protelių varžtukais, būdo bruožas.

Leisiu sau cituoti iš Lietuvos Žinių ir tą jo tekstą dekonstruoti kuo trumpiau, ir gal jums kada gyvenime tie principai pravers (motyvuojant chebrą eiti kitai chebrai malkų pakrauti ar per rinkimus tautai nacionalines idėjas stumiant, ką aš žinau, kokie blėnys jums į galvą šaus?):

Nebekareivis pakeleivis

Kol Lietuvoje buvo šauktinių kariuomenė, kaip koks doras Izraelio pilietis, aš paprastai paveždavau kareivius, stabdančius pakeleivingas mašinas. Kada pasidarė samdoma tarnyba, stabdančių jau ir nebeliko.

Du straipsniai apie padilusią Lietuvos monetą

Kartais ir mūsų subulvarėjusioje purvasklaidoje galima rasti perliukų, kuriuos, atrodytų, keistu būdu kas pabarsto kiaulėms. Kiaulės juos įtrypia į purvą – joms jų ir nereikia, jei išties. O leidėjai… na, jie irgi turi ekomominį išskaičiavimą, nes vis jų periodikai vienu ar dviem pirkėjais bei skaitytojais padidėja. Ir taip – vėl iki kito karto.

Šįkart – du straipsniai, kurie, mano galva, yra ne tik įdomūs, bet ir naudingi ne vien pažintine prasme.

Apie brudą Brode

Publikuota gyvžurnalyje 2008-03-20

* * *

Neketinau labai jau Kovo 11-os proga Gedimino prospektu pramarširavusių plikagalvių tema plėstis ar išvis čia rašyti, juolab, kad jau ir taip pripostringavau keliuose LJ komentaruose, ką apie tai manau. Ir už maumazą geriau šia tema irgi nepasakysiu, ypač, turint omeny, paskutinį tą sakinį.