Naujas svetimų finansų nusavinimo ir pataškymo fondas?

PODCAST S01E04 foloveriai skrolina apatyn ir faindina paklikinimui įeneiblintą linką su skrynšotu.

Kartais į bevykstančių ir, atrodytų, nesusietų tarpusavyje veiksmų politikoje visumą norisi pažvelgti iš šalies ir, skirtingai nuo kokio banko kotletinių ekonomistų™, pabandyti sugaudyti jų logiką ir kontekstą.

Ir todėl man pasirodė įdomus pagalbos verslui įstatymų paketas, apie kurį pranešė finansų ministerija gegužės 6 dieną – jūs gi žinote, kad “pagalba verslui“ iš esmės nieko nereiškia, kuomet nenurodomas konkretus gavėjas: ar tai būtų darbuotojas, ar tai būtų darbdavys, ar tai būtų vartotojai, kurie už gautus pinigus, talonus ar vaučerius patys balsuotų, kuriam verslui už ką ir kiek atiduoti – verslas, kaip privati organizacinė sukurtų produktų ir lėšų mainų bei perskirstymo sistema, juk išties visada yra tik apie žmones.

Todėl kaskart išgirdę tą valdžios pažadą ką nors duoti verslui, paklauskite šių kostiumuotų šarikovų™: kam konkrečiai duosim ir iš ko atėmę?

* * *

Papudruoto lavonėlio™ zombiai (3/3): ką daryti – taip apibendrinant neįdomią temą

Pensijos, panašu, yra viena neįdomiausių ekonomikos ir politikos temų lietuviams (praeita dalis yra čia).

Gal netgi ne dėl neblėstančio tautinio optimizmo (sic!), kad viskas kažkaip savaime išsispręs, kai jau ateis laikas jas gauti, kiek dėl abuojo susitaikymo, jog gerai niekada nebuvo, nėra, tai ir nebus.

Aišku, ta nelabai šviesi ateitis pensijoje kiek aktualesnė tiems, kurie be valdžios malonės neišgyvens, nes senatvės pašalpa (kitaip – pensija) tebus vieninteliu tuomet pajamų šaltiniu, kada iš darbo užmokesčio prisidurti nepavyks. Juk patys suprantate, kad policinėje valstybėje privačios apsaugos paslaugų nelabai reikia, ir sargais tuomet gali dirbti visokie pensininkai, kuriems vis tiek nesimiega – gi kuo mažiau policinės valstybės, tuo daugiau poreikio profesionaliems apsaugos darbuotojams, ir pensininkai, “galintys pasėdėti naktį“, yra nekokybiški bei neturintys paklausos.

Na, dar dabartiniai hipsteriai tikisi, kad pensijoje galės frylancinti iš kodingo, aha.

Papudruoto lavonėlio™ zombiai (2/3): propaganda apie propagandą

Tai jau nuo vakar, prisipažinkite, labai laukėte antrosios Merlizono baleto dalies.

Tad ir sulaukėte, ir čia atrodys, kad daug teksto, nes aš išties komentuosiu prof. dr. Romo Lazutkos interviu lrytas.lt apie pensijos propagandą (nuoroda į originalą čia), todėl originalios citatos raidžių skaičių taip drastiškai padidino.

Papudruoto lavonėlio™ zombiai (1/3): įžanga į vaiko kišenpinigius

Gal atsitraukime nuo tų gatvinių lentelių ir visokių susietų aistrų, kurie moralizuotojai yra moralesni už moralesnius.

Nes aš išties nežinau, ką blogiau skaityti – delfius ar komtiesas visokias, – bet kad išties nelabai yra kitos kokybiškos žiniasklaidos Lietuvoje, todėl tenka žiūrėti išties tuos bulvarinius leidinius ar, kaip dabar įprasta, jau internetinius portalus, kurie turi paprastai didžiausią auditoriją, nes propagandos, naratyvo ir netikrų naujienų sklaida juose ir daro didžiausią poveikį ar įtaką bei žalą skaitytojų protams. Tų pačių, kurie po to balsuoja rinkimuose ir lemia šitos šalies ateitį.

Apie pensijas ir draudimus su fondais

Priežastis, kodėl atskyriau atgal Punkonomics nuo savo tinklaraščio SkipperLTU, ne tik tame, kad aš čia (arba ten), o jūs ten (arba čia), todėl man mažiau rūpi Lietuvos reikalai. Priežastis dar ir tame, kad aš nebenoriu nieko rašyti apie paliktą Lietuvą. Nes labai gero nieko iš esmės nebematau iš šalies (gal galite parodyti, kaip klystu, prašau?), o rašyti tik politinę kritiką, nuo kurios niekas Tėvynėje nesikeičia (manęs nei spaudoje, nei portaluose nerasite), tik dar daugiau žmonių praregi ir paskui manęs klausia, kaip jiems mažiau skausmingai emigruoti, irgi man nesinori.

Tačiau šį įrašą, skirtą Lietuvai ir konkrečiai jos pensijų ateičiai, nes viešumoje vėl prasidėjo eiliniai bergždi debatai dėl Sodros reformos (pencinykai – našie vsio, kaip rašė lietuviškos socialdemokratijos klasikas iš Kaišiadorių), kuriuos aš išties pavadinsiu melu ir propaganda bei manipuliavimu žmonių neišprusimu ir jausmais tokioje jautrioje temoje, aš dar šįkart įdedu, nes diskusijose Facebook keliskart buvau paprašytas sudėlioti nuosekliau, ir tą pažadėjau padaryti. Geriau būčiau nežadėjęs, nes dabar tenka vykdyti, o tiesa žemiau nepatiks, perspėju.

Ramsės faraonizacija (3/3)

(Pradžia – čia)

(Ne)svarstymai dėl PIFų

Vairuojant vakar per radiją pranešė, kad ši savaitė yra paskutinė apsispręsti dėl savo taupymo pensijos labui, bet iš tiesų paskutinė diena bus pirmadienis, gruodžio 2-oji. Kadangi jau keletas klausėte asmeniškai, ką galvoju, tai atsakau visiems, kurie ir neklausė, ir kuriems iš tiesų kaip katukams šįryt tos pensijos yra dzin.

Prašau mano nuomonės čia nelaikyti raginimu ar finansiniu konsultavimu – visai nenoriu senatvėje sulaukti tarpuvartėje kurio nors su netikėtu pasiūlymu pirkti plytgalį (nes jau visos plytos pensininku būdami gal nepakelsit) ar perskaičiuoti mano protezus (prosenelis tokius nakčiai į stiklinę pasimerkdavęs – manau, kad labai praktiška, ir nereikia šepetuku daug brūžinti, ir retkarčiais indaplovėje galima perskalbti, bet aš įsisvajojau).

Ką čia spręsti, nesuprantu?

Patriotinis investavimas

Sako, kad kelias į pragarą gerais norais grįstas. Arba dar tie pragaro kelininkai po to mėgsta teisintis: norėjom kaip geriau, o gavosi kaip visad.

Aš iškart deklaruoju, kad ne tik per praeitus rinkimus balsavau už TS-LKD, bet ir reitinguose aukščiau iškėliau Kęstutį Masiulį bei, dabar bandau prisiminti, kad gal ir Jurgį Razmą (ar vis tik Dainių Kreivį?). Ir juokitės juokitės… bet per ateinančius, panašu, balsuosiu įprastai – už tą pačią TS-LKD, nors ačiada LS atžvilgiu mano simpatijų nei pridėjo, nei labai taip jau ir atėmė.

Bet ne apie tuos didvyrius kalba, o apie du mano rinktus politikus, genamus patriotinio (kaip konservatoriams, nors ir persivadinusiems krikdemais, priguli) polėkio: va imti ir įpareigoti PIFus dalį savo lėšų privaloma tvarka investuoti į Lietuvos įmonių (reikia suprasti, tų įmonių, kurios listinguotos yra OMX-NASDAQ Vilniaus biržoje) akcijas.

Sodra su lapine kepure

Žinote, kas bendro tarp pencinykų vadės Grasildos ir save profesoriumi tituluojančio apsimetėlio ekonomisto Povilo?

Abu yra šventai tikri, nes “paskaičiavo ir žino“. Ir nors kuolą ant galvos tašyk – žino, nors tu ką!

Naujasis Rūpintojėlis

Kas sakė, kad jaunimas iš Lietuvos emigruoja, nes čia jam užkirsti keliai daryti karjerą? Jaunimui – vis dar visi keliai atviri!

Nes kaip kitaip galima teigti, pažiūrėjus, kas neseniai, po užtrukusių ir ne visuomet objektyviai reikalingo laiko techniniams atrankos sprendimams vykdyti tąsymųsi, buvo paskirtas Sodros vadovu. Kažkoks, ir gūglas čia bejėgiškai trūkčioja pečiais, susigėdęs žiūri į kamputį bei kosčioja į kumštuką, Mindaugas Sinkevičius. Trisdešimt vienerių metų amžiaus – formaliai dar 4 metai iki nebus laikomas “jaunimu“.