Lenkų Konstitucinio Tribunolo verdiktas – ir mums?

Godžių, šykščių ir pavydžių šalyje, kur per daug svetimų pinigų ir per mažai nuosavo proto, yra labai sunku suprasti kitąkart net mūsų artimiausių kaimynų, susietų ne tik geografija, bet ir istorija, priimamų sprendimų logiką.

Gal todėl ir sunku, kad kaimynai turi kitokias neuronų jungtis smegenyse, ir todėl jie dabar yra tik kaimynais, o ne bendros abiejų tautų respublikos bendrapiliečiais.

Koks šalies elitas – tokia ir valstybės ateitis?

Įrašas su tinklalaide (podcast S02E26) publikuotas Patreon nuo 2021-04-26:

---

Prisipažinkite, dešinę ranką pridėję prie širdies: jums, kaip pilietiškiems ir patriotiškiems savo tėvynės demokratiškos valdžios jūsų atstovų rinkėjams bei mokesčių į klaidingai vadinamos valstybės iždą mokėtojams, labai neretai juk kyla toks įtarimas, kad jus kažkaip kažkokiu būdu tie mūsų politikai vis tik apgaudinėja, ir jums dėl to gal net sukyla ir visiškai pelnytas pasipiktinimas, o kaip gi čia taip nutinka.

Aš neduosiu čia dabar instrukcijos, kaip jie tą padaro, tai ir jūs taip pat galite padaryti jiems ar kitiems. Bet gal padėsiu prasklaidyti tą miglą, jums į akis pučiamą, ir kas paprastai pavadinama gaslighting. Nes ne apie politinio manipuliavimo metodologiją čia kalbu, tačiau dabar padėsiu patiems suprasti, kodėl taip vyksta ir kaip nutinka.

Žvelkime tiesiai ir giliau – tas šalies politinis elitas yra toks, koks jis yra… dar ir kitose šalyse.

O kas po pandemijos?

“Čiuožk ten, kur ripka bus, o ne kur ji buvo“

– Wayne “The Great One“ Gretzky, legendinis 20 metų NHL pražaidęs rezultatyviausias ir čempionų Stanley taurę 4 kartus pelnęs kanadietis.

* * *

Sakote, dabar vėl gąsdinsiu dar karantinui nesibaigus, kaip visi mirsime, ir džiugina, kad ne aš vienas?

Ne.

Bet pradžiuginsiu, kad prasukus laikrodžius valanda pirmyn į vasaros laiką, tai karantinas gi ta valanda sutrumpėjo (no pun intended)! Valio!

Tarpurinkiminė rezultatų apžvalga ir napalmas ant abiejų Lietuvos žurnalistikos namų (pagal Bardą)

Anksti ryte išlėkiau į bendrą lenkų ir lietuvių jaunimo mainų projektą “Dviejų kultūrų veidrodyje“ Bartoszyce Rytprūsiuose Lenkijoje, tai jums taip ir nespėjau parašyti, ką aš galvoju apie pirmo turo prezidentinių rinkimų rezultatus.

O per savaitę jau viskas susikratė, pirminė euforija aprimo, ir dabar jau žvelgiama į ateinantį sekmadienį, ir todėl iš esmės vienu tarpiniu antrojo turo įrašu rašau apie abu įvykius.

O jūs balsuojate per PayPal, ir aš jums už tai dėkoju.

* * *

Du pasai ir vienas referendumas

Jau penktadienį, kada jūs skaitėte mano įrašą apie pedagogikos išskaidrinimą, pagaliau Vyriausioji Rinkimų Komisija patvirtino galutinį sąrašą pretendentų į kandidatus į prezidentus, perėjusių į kandidatų į prezidentus lygą, ir todėl jau bus galima ir čia aptarti jų visų netinkamumą darbui, kaip tą dariau per praeitus rinkimus.

Nes – o tai ko ten kalbėti apie tinkamumą, apie ką jie ir patys pakalba, nes jei nemanytų, kad yra geriausiai tinkami, tai gal išvis nekandidatuotų.

Nebent koks jedinstvininkas pan tovarišč Waldemar Tomaszewski, kuriam rinkimai yra kaip kaimo klebonui pamokslai parapijos davatkėlėms apie šunkeliais velniop nuėjusį jaunimą, tuo iš jų entuziazmo pasimelsti už šias nevidonų sielas po to susirenkant po euriuką kitą jei ne teslai, tai bent jau mersiukui.

Truputis patriotinio dekonstravimo

Visada žavėjausi profesoriumi Vytautu “Tata“ Landsbergiu – dėl jo gebėjimo vesti tautą į kovą dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Tiesa, jam kartu su Adolfu “Vanagu“ Ramanausku abiems toli iki tikro Lietuvos Didvyrio™, su ginklu gynusio tėvynę nuo okupantų, Gedimino “Melagėlio“ Kirkilo, bet čia juk kita tema.

Nes tema čia gi bus apie patriotizmą. Ir kai pastarasis apsimelavęs bei apsivogęs šunsnukis patriotizmo kažkaip neprideda, tai tenka va jau ir pirmąjam dėti taip kalbos apie dergimą ir visokias bjaurastis, tarsi šiojo būtų maža. Ir dėti belieka tik patriotiškos kalbos, nes nei sprendimų, kaip tą keisti, nei netgi įsitikinimo, kad tą išvis dar galima pakeisti. Tada belieka apeliuoti į sąmoningumą vardan bendrojo gėrio, bent jau užčiaupiant nepatenkintųjų koseres, ir ačiūdie, kad ne jėga.

Profesoriaus tekstas lakoniškas, glaustas ir labai imlus (vos 172 žodis!) – kas yra dar vienas žavingas jo, kaip politinio lyderio iki grabo lentos, kad ir kokį titulą ten bandytų vieni tarsi memorialinę lentą prie žmogaus-paminklo prisriegti, o kiti trūks-plyš atšriubuoti su atsišriubavusiais savo pamėkliškų protelių varžtukais, būdo bruožas.

Leisiu sau cituoti iš Lietuvos Žinių ir tą jo tekstą dekonstruoti kuo trumpiau, ir gal jums kada gyvenime tie principai pravers (motyvuojant chebrą eiti kitai chebrai malkų pakrauti ar per rinkimus tautai nacionalines idėjas stumiant, ką aš žinau, kokie blėnys jums į galvą šaus?):

Apie jus, mus ir politikus

Žinot, man truputį kainavo pastangų ir užtruko laiko, kol išmokau atskirti, kur yra pas mane arba pas mus, suprask, čia, Londone arba Jungtinėje Karalystėje, ir kur yra jau nebe mano, pas jus arba jūsų.

Vieno dalyko, tiesa, dar neišmokau, tai nebesidomėti Lietuvos reikalais. Vis dar kartais skauda ar yra apmaudu, kad jums ten nelabai sekasi kažkas, ir kad man vis dar norisi, nepaisant to, kad išvykau, jog Tėvynėje būtų geriau, nors pas jus grįžti nebeketinu.

Tai kas dabar bus?

Jei įdėmiai perskaitėte mano įrašą apie tai, kad esame pafrontės valstybė, tai tuomet dar tikiuosi, kad skaitėte ir tai, ką rašau nuo 2007 metų apie karybą čia, ir tuomet galime kalbėtis toliau, ką turime aplink mus ir čia, ir ko iš viso to dar galime sulaukti.

Aš iš tiesų esu optimistas, kada sakau, kad turime maždaug 3 metus iki Rusijos atviros agresijos prieš mus (mūsų Prezidentė gi veikiau priešingai – jaučia grėsmę jau šiandien).

Vakarų forpostas

Papasakojus apie AK, tai dabar belieka tik pakalbėti, o kur mes patys gyvename?

Kada sakai angliškai, kad Lietuva yra Frontier of the West, tai skamba gražiai, drąsiai ir kilniai – suprask, esame toks civilizacijos pakraštys, besiribojantis su barbarų žemėmis.

Gi posakis pafrontės valstybė skamba jau ne taip šauniai, o ir drąsos neprideda, ar ne?

Kariuomenės partijos

Andrius Mazuronis, tas pats, kurio tėvas Valentinas iš ministrų persikraustė į europarlamentarus, šią savaitę pasitraukė iš gimtosios totoškių frakcijos Seime.

Atrodytų, artėja rinkimai, tai politikai pradeda įprastinį sezoninį partijų išsipardavimą ir savo kailių pardavinėjimą perspektyvesnėms šutvėms. Bet juk ne Mazuronio atveju, kuomet tėvas yra antras žmogus partijoje, o gal netgi ir pirmas, nors lakūnas galvoja kitaip.