You are currently browsing the tag archive for the ‘politika’ tag.
Jei pats niekur nevažiuoji, tai pas tave atvažiuos – ar kaip ten toje musulmonų patarlėje apie kalną ir Pranašą?
Perkeliu ir čia savo įrašą praeito sekmadienio iš Facebook, kuris šiam momentui sulaukė 99 komentarų, juo savo paskyrose pasidalino 196 skaitytojai, reagavo savo pritarimais 548 skaitytojai, Seimo narys Laurynas Kaščiūnas kreipėsi laišku į generalinį komisarą su klausimu, o Seimo narys Arvydas Ališauskas ketina iškelti šį klausimą artimiausiame Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje. Jau nekalbant apie gautą žurnalistų ir doros valios žmonių bei teisininkų palaikymą.
Mano nuoširdus ačiū jums!
Nes tik viešumas gali čia padėti – ne tik man ar tiems dar keliolikai opozicionierių, tapusių “nusikalsti linkusiais asmenimis“, bet ir bendrai apsisaugojimui nuo teisėsaugos institucijų virsmo į represines ir išsaugojimo mūsų konstitucinių laisvių (pagal įspėjimą – susirinkimų ir protestų laisvės, pagal vėliau sekusius pareiškimus, nepagrįstus jokiais oficialiais dokumentais, tai – ir žodžio laisvės).
Šią savaitę mokykloje (ir namie po jos, aišku) jaučiausi taip, tarsi kažkas svarbaus praeina pro šalį gyvenime, ir aš nesu to dalimi.
Taip, aš kalbu apie ketvirtą savaitę užsitęsusį kad ir itališką, bet mūsų mokytojų streiką, ir antrą savaitę Švietimo ir Mokslo ministerijoje, nors ir kultūringai besistengiančius nepažeisti jokios ne tik baudžiamosios, bet ir administracinės teisės, kiurksančius paromis “aršesnius“ pedagogus.
Trys mokytojų profsąjungos pasikeisdamos sukūrė permanentinį streiką permanentinei švietimo reformai – kai vieni mokytojai pavargsta gerti kavutę mokytojų kambariuose, vaizduodami itališką streiką mokinių džiaugsmui ir tėvų burbėjimui, tai kitą savaitę, žiū, jau kiti nusprendžia atsipūsti nuo privalomosios programos dėstymo, padūsaudami dėl to, kad vis tiek teks tą programą praeiti, ir ačiūdie, kad šita ministerė pratęsė mokslo metus iki liepos, tai kaip ir tas ant to, anot buvusios finansų ministerės, dabartinės seimūnės ir būsimos kandidatės į prezidentus.
O kas, jei aš jums pasakysiu, jog po švietimo ministerio Gintaro Steponavičiaus, įvedusio studentų krepšelius aukštąjame moksle, dabartinė švietimo ministerė Jurgita Petrauskienė, inicijavusi etatinį apmokėjimą viduriniame moksle, yra geriausi (!) švietimo ministrai per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį šiai dienai?
Apsikask tu po pernykščiais lapais! – sako vienas iš lietuviškų nedraugo pasiuntimo už akiračio būdų, o aš šiurenu jau demisezoniniais batais auksaspalvius klevų lapus po Vilniaus grindinį (#šimašeu!) ir galvoju, kai toks gražus tas sezoninis intarpas rudenį, vadinamas bobų vasara pas mus, o indėniška – anapus Atlanto, tai va tuomet pats sveikiausias dalykas yra “neskaityti bolševikinių laikraščių“, anot profesoriaus Preobraženskio iš Michailo Bulgakovo romano “Šuns širdis“ patarimo jo kolegai daktarui Blumentaliui.
“Oi, užsičiaupk, Borisai, dėl dievo meilės!“ – maždaug taip pasakė kantrybę praradę per išplėstinį G-7 susitikimą dėl Sirijos Italijoje Vokietijos ir Prancūzijos šalių užsienio reikalų ministrai Labradurniui Borisui (angl. Boris “Labradoodle“ Johnson) į jo iniciatyvą įvesti daugiau sankcijų Rusijai.
Man, kaip 1991 metų Parlamento gynėjui be medalio, tai dėl Vytauto “Tatos“ Landsbergio visada viskas aišku: arba gerai, arba nieko.
Šiandien traukiate prie urnų išmesti savo balsus.
Balsą turėti visada gerai – kam jį mėtyti, ir dar į urnas? Kai kurie tai net ne į urnas, bet vokelius iš anksto sukišote, tarsi balsas būtų kyšis. Arba sveikinimo atvirutė – kuo daugiau prisveikini, tuo daugiau po to solianizantui sveikintis visą kadenciją iš aukšto su mielais rinkėjais. Iki kito karto. Kai vėl mėtysite balsus į urnas arba kišite į vokelius.
Tiesą sakant, tai viena iš istorijų, kurios nebenoriu daugiau sekti ir gilintis.
Neslėpsiu, Eligijui spaudęs esu ranką ir gyvai viename iš buriuotojiškų renginių, kada jis pristatinėjo Romo knygą, o aš replikavau savo ruoštu iš salės (kad po renginio poniai Puteikienei pasakiau, nežinodamas, kas ji tokia, kad Naglis yra psichopatas, tai čia kita istorija).
Šiandien pirmoji naujojo mano miesto mero darbo diena. Po kelių kadencijų konservatoriaus Boris Johnson, Londonas vėl gavo darbietį.
Ankstesnis iki Boriso meras Ken Livingston buvo negatyvo genijus, sakęs, kad “jei kas savaitę pakartum po bankininką, tai bankai imtų dirbti geriau“ (suprask, dorai ir paprasto žmogaus™ naudai). O ir dabar pastarasis skandalas, kada reikalaujama šį jau parlamentarą išmesti iš partijos už netikslų (kaip jis ir jo brolis sako – neteisingai suprastą žurnalistų, o brolis yra ne Butkevičius, jei ką) ir antisemitiniu bei Hitleriui simpatizuojantį pareiškimą, Darbo partijai gero nieko perspektyvoje rinkimuose nežada.
Lietuvoje kalafiorgeitas įvyko. Tikras kalafiorlyksas. Gi kalafiorai pabrango, ir netgi labai.
Keverzonės kreida ant grindinio 
Naujausi komentarai