Tai kur ta krizė?

Anądien bendravome su apžvalgininku Romu “Grumpy Dzūku“ Sadausku, ir kad jis prieš metus iš manęs, grįžusio iš emigracijos, ėmė tuomet interviu, tai jam pajuokavau, kad aš kur tik atsidurčiau su savo verslo planais – taip tik pyst, ir krizė pareina: ar baigus mokyklą subyrėjo LSSR; ar po sovietų armijos grįžus, kaip ir žadėjau joje zampolitui, subyrėjo galutinai SSRS; ar man atėjus į taupkasę (LTB) ją nupirko skandinavo-estai ir padarė Hansabank (iš akcijų, įsigytų kaip darbuotojas, aš visai neprastai užsidirbau, beje – ar jau galiu vadintis finansiniu vanagiūkščiu, žaidžiančiu krizių metais?); ar vos tik nuskridau į JAV – taip ten ir 9/11 teroristinis aktas (ša, turiu alibi… nors buvau visai šalia, prisipažinsiu: Kartuvių kelias Virdžinijoje JAV sostinės priemiestyje pakeliui link Pentagono); ar vos tik išėjau iš Gosdepo į verslą – taip atėjo Didžioji Recesija; ar kai emigravau į JK, taip va ten jums ir Brexit.

Tai man grįžus į tėvynę, tai ko dar gero galima laukti?

* * *

Tik eilinės krizės, aišku!

Dyki pinigai šaliai

– Kysa, kam tau pinigai? Tu gi neturi fantazijos! – sakė Didysis Kombinatorius™ Ostapas Suleimanas Berta-Marija Bender-bėjus Zadunaiskis (upė tokia, ne kalnas) Ilja Ilfo (Илья Арнольдович Файнзильберг – nukankintas NKVD 1937 metais) ir Jevgenijaus Petrovo (Евгений Петрович Катаев – kaip karo korespondentas žuvo 1942 metais sudužus lėktuvui, grįžtančiam iš Sevastopolio fronto) romane “12 kėdžių“. Įsižeidęs, kad negaus pinigų pašvaistymui, Kysa perpjovė gerklę užmigusiam Ostapui.

Ir dabar taip nesuradau youtube, nes gal net neįkelta, senos laidos Vakaras su Marijonu iš LNK, kur jo svečiu buvo Viktor Uspaskich. Pastarasis Marijonui nuoširdžiai (kaip jis visada moka) atsakė, kad jei, Marijonai, turėtum tu tą meleoną, tai vis tiek nesugebėtum jį tinkamai panaudoti, tai ir iššvaistytum – lygiai taip pat, ką tą banaliai kaskart padaro visokių loterijų laimėtojai, netikėtai praturtėję, ir kuriems net Olifėja nemokamai (!) siūlo asmeninių finansų konsultantą pasiimti ir paklausyti patarimo.

Mokykloje (1): einamieji klausimai ir išsamūs atsakymai

Kadangi įrašų publikavimas rugsėjį aprimo, tai kyla skaitytojams natūralus klausimas: kas gi nutiko šio tinklaraščio autoriui?

Pirmiausia, tai noriu padėkoti visiems rėmėjams, kurie peipalino ir ne tik – pirmasis etapas įvykdytas sėkmingai, ir aš dabar jau persikėliau į Lietuvą. Tiesa, dar gitaros, knygos ir kai kurie asmeniniai daiktai nepersikraustė, bet laukia supakuoti parvežimo.

Provincijos tuštėjimo dėsnis

Įraše apie Londone besipučiantį būsto kainų burbulą parašiau, kad Lietuvoje “vyrauja išsunkiančios institucijos vietoje atvirų prie negailestingo provincijos tuštėjimo dėsnio, rodančio ne proporcinius kiekybinius pokyčius, bet disproporcinius kokybinius“ – ir skaitytojas Gediminas Sinkūnas (ar Šinkūnas?) perklausė, o ką turiu omenyje?

Maniau, kad rašiau jau įraše Išsunkiančių institucijų provincija apie tai, tačiau klydau, todėl trumpai paaiškinu tą dėsnį, kuris turėtų būti savaitme suprantamas, bet, deja, įsivaizduojamas kaip tik neteisingai.

Naujoji Lietuvos sostinė

Jeigu jūs manęs paklaustumėt, kur iš tiesų derėtų būti Lietuvos sostinei, tai jau tikrai ne Baltarusijos pasienyje per 30 km iki Europos Sąjungos rytinės ribos, nors ir šalia geografinio Europos centro.

Mano galva, tai geriausia būtų, kad keltume sostinę į Klaipėdą – kaip ir dera Baltijos valstybei, kurių sostinės ir yra prie šios jūros.