Darkart apie galvos panaudos apmokestinimą

PODCAST S01E23 vis dar (sic!) youtube bei nuoroda į tai – šio teksto apačioje!

Eilinį kartą, o prieš rinkimus visada tokie kartai padažnėja iš valdančiųjų pusės, kad ir kokie ten valdžioje bebūtų, rinkosi Trišalė Taryba, kuri neatstovauja didesnės dalies dirbančiųjų bei smulkaus ir vidutinio verslo (SVV), aptarti tarpusavyje privalomos minimalios algos kėlimo būtinybės beigi galimybės.

Pilietinio karo nuojauta, arba – apie ką juodos riaušės ten ir čia?

PODCAST S01E07 klausymui – eiti į apačią ir spausti ant klipo vaizdo.

---

Praeitame įraše aš užsiminiau apie establišmento vidaus kovą dėl valdžios ir įtakos – tada perėjau link vietinių aktualijų, kuomet STT sulaikė dviejų lobistinių organizuotų susivienijimų neorganizuotus lobistus, ir kas iš to gausis ateityje.

Tačiau pasaulyje užsitęsė vyksmas ir klyksmas dėl JAV kilusių juodaodžių riaušių, pradžioje susijusių su netyčiniu sulaikomo devyniskart teisto juodaodžio nužudymu, policijos pareigūnui panaudojus perteklinę jėgą prieš besipriešinantį ir už jį gerokai fiziškai stipresnį įtariamąjį.

Ideologija už 200 eurų

PODCAST S01E01 – teksto apačioje!

---

Praeitos savaitės labiausiai aptarinėta ir sukėlusi daugiausiai aistrų buvo kartu ir labai banali visos Lietuvos vidaus politiką, ekonomiką ir finansus apibūdinanti naujiena, verta vos 200 eurų.

Taip, valdantieji pažadėjo, o save vadinanti opozicija, išskyrus aštuntuką priešgynų (kaip antai: nacionaliniu saugumu bei vaikais, o ne seneliais dabar susirūpinęs jaunasis tėvelis Arvydas, dar Nielsen su Čmilyte, ir ta kita, kaip gi ji, na, kur irgi už liberalus, bet ne ta liberale vadinama, kuri ne konservatorių partijoje, bet pakeičia rinkimams neįgalų šių lyderį – šiedu, beje, nebalsavo prieš; ir dar kažkas, ko niekas nebepamena, tai ir aš negūglinsiu), kiek Seime bei kišeninėje žiniasklaidoje dėl akių ir būsimų rinkėjų ausų artistiškai papypavo, bet vis tiek neužginčino šito “neteisingo padalinimo“ balsuodami, kad pensininkams, pridėjus diskusijų eigoje dar porą socialiai pažeidžiamų grupių, kurie negautų kitų jokių korona-kompensacijų, būtų rugpjūtį išmokėta po 200 eurų premijos prie jau jų turimų reguliarių Sodros išmokų, vadinamų pensijomis.

Papudruoto lavonėlio™ zombiai (3/3): ką daryti – taip apibendrinant neįdomią temą

Pensijos, panašu, yra viena neįdomiausių ekonomikos ir politikos temų lietuviams (praeita dalis yra čia).

Gal netgi ne dėl neblėstančio tautinio optimizmo (sic!), kad viskas kažkaip savaime išsispręs, kai jau ateis laikas jas gauti, kiek dėl abuojo susitaikymo, jog gerai niekada nebuvo, nėra, tai ir nebus.

Aišku, ta nelabai šviesi ateitis pensijoje kiek aktualesnė tiems, kurie be valdžios malonės neišgyvens, nes senatvės pašalpa (kitaip – pensija) tebus vieninteliu tuomet pajamų šaltiniu, kada iš darbo užmokesčio prisidurti nepavyks. Juk patys suprantate, kad policinėje valstybėje privačios apsaugos paslaugų nelabai reikia, ir sargais tuomet gali dirbti visokie pensininkai, kuriems vis tiek nesimiega – gi kuo mažiau policinės valstybės, tuo daugiau poreikio profesionaliems apsaugos darbuotojams, ir pensininkai, “galintys pasėdėti naktį“, yra nekokybiški bei neturintys paklausos.

Na, dar dabartiniai hipsteriai tikisi, kad pensijoje galės frylancinti iš kodingo, aha.

Papudruoto lavonėlio™ zombiai (2/3): propaganda apie propagandą

Tai jau nuo vakar, prisipažinkite, labai laukėte antrosios Merlizono baleto dalies.

Tad ir sulaukėte, ir čia atrodys, kad daug teksto, nes aš išties komentuosiu prof. dr. Romo Lazutkos interviu lrytas.lt apie pensijos propagandą (nuoroda į originalą čia), todėl originalios citatos raidžių skaičių taip drastiškai padidino.

Papudruoto lavonėlio™ zombiai (1/3): įžanga į vaiko kišenpinigius

Gal atsitraukime nuo tų gatvinių lentelių ir visokių susietų aistrų, kurie moralizuotojai yra moralesni už moralesnius.

Nes aš išties nežinau, ką blogiau skaityti – delfius ar komtiesas visokias, – bet kad išties nelabai yra kitos kokybiškos žiniasklaidos Lietuvoje, todėl tenka žiūrėti išties tuos bulvarinius leidinius ar, kaip dabar įprasta, jau internetinius portalus, kurie turi paprastai didžiausią auditoriją, nes propagandos, naratyvo ir netikrų naujienų sklaida juose ir daro didžiausią poveikį ar įtaką bei žalą skaitytojų protams. Tų pačių, kurie po to balsuoja rinkimuose ir lemia šitos šalies ateitį.

Pratęsiant pokalbį dėl samdos piguvos (3/3): Lietuva – skurdo spąstuose savo noru?

Pirma dalis yra čia (spausti), o antra dalis čia (spausti), tačiau ši gali būti ir trečioji (arba ketvirtoji ar penktoji, kalbant apie nusipiginusius lietuvius, kurie gal ir nėra tiek pigūs vietiniam verslui), ir išvis atskira tema.

Išties ją ir pradėjau pirmiau anų dviejų, tačiau išsirutuliojo jos užbaigimas po anų dviejų, tai skaitykite kaip trečiąją, ir ne paskutiniąją dar, deja.

* * *

Apie pensijas ir draudimus su fondais

Priežastis, kodėl atskyriau atgal Punkonomics nuo savo tinklaraščio SkipperLTU, ne tik tame, kad aš čia (arba ten), o jūs ten (arba čia), todėl man mažiau rūpi Lietuvos reikalai. Priežastis dar ir tame, kad aš nebenoriu nieko rašyti apie paliktą Lietuvą. Nes labai gero nieko iš esmės nebematau iš šalies (gal galite parodyti, kaip klystu, prašau?), o rašyti tik politinę kritiką, nuo kurios niekas Tėvynėje nesikeičia (manęs nei spaudoje, nei portaluose nerasite), tik dar daugiau žmonių praregi ir paskui manęs klausia, kaip jiems mažiau skausmingai emigruoti, irgi man nesinori.

Tačiau šį įrašą, skirtą Lietuvai ir konkrečiai jos pensijų ateičiai, nes viešumoje vėl prasidėjo eiliniai bergždi debatai dėl Sodros reformos (pencinykai – našie vsio, kaip rašė lietuviškos socialdemokratijos klasikas iš Kaišiadorių), kuriuos aš išties pavadinsiu melu ir propaganda bei manipuliavimu žmonių neišprusimu ir jausmais tokioje jautrioje temoje, aš dar šįkart įdedu, nes diskusijose Facebook keliskart buvau paprašytas sudėlioti nuosekliau, ir tą pažadėjau padaryti. Geriau būčiau nežadėjęs, nes dabar tenka vykdyti, o tiesa žemiau nepatiks, perspėju.

Apie Sodros lubas

Už Sodros lubas agituojančius reikėtų mušti kaip atvėsaites su sysais. Nes peza nesuprasdami, apie ką peza. O jei supranta, tada mušti dera dar skaudžiau, metodiškai ir užtikrintai.

Ar moralu dirbti už pašalpą?

Bolševikų vadas Leninas sako kalbą proletarams:
– Kai mūsų revoliucija nugalės, visi dirbs po 8 valandas per dieną ir 5 dienas per savaitę!
– Valio!… – džiūgauja minia.
– O po to visi dirbs po 7 valandas per dieną ir 4 dienas per savaitę!
– Valio!!… – minia toliau džiaugsmingai ploja.
– O dar po to visi dirbs 3 valandas per dieną ir 2 dienas per savaitę!
– Valioooooo!!! – minia iš džiaugsmo kraustosi iš proto.
O Leninas pasisuka į greta stovintį Gorkį ir sako:
– Na, ką, Maksimičiau, aš ir sakiau? Gi nei velnio tie rupūžės dirbti nenori!

* * *

Šį anekdotą prisiminiau, kai spaudoje išgarsėjusio Lietuvos Bedarbio Nr.1 apsimetėlis klonas Zenonas Zebkinas paliko dar 2013 metų rugpjūtį komentarą pas mane FB (kopijuoju, paryškinta mano):