Apie sorošėkus

Jūs juk tikrai mylite Lietuvą?

Ir mylite gal ne mažiau už Marijoną, kuris apie tai dainuoja, tiesa?

Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?

Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Tik ar mylit ją jūs?

Atsakykite tuomet labai nuoširdžiai pradžiai sau, prašau, už ką balsuosite per rinkimus:

Kaip mažuma būna “dauguma“

Gal baikite sapaliones apie “daugumos valią“ – jos tinka šiuo metu tik piktybinėms kvankoms, kurios turi valdžioje faktinę mažumą, tačiau dergiasi tarsi išties turėtų tą įsivaizduojamą daugumą.

Teisybės dėlei pasakius, jei ne tas toksiškas (koks madingas žodis, kuris faktiškai reiškia asmens socialinę ir psichologinę disfunkciją, artėjančią elgsena jau prie realios psichinės negalios, apibrėžiamos kaip sociopatija) šitos bobiausybės elgesys, taip visiškai atitinkantis jas (t.y. “bobos“ gali būti ir vyriškos lyties) išrinkusius tokius pačius šios gobšios, šykščios ir pavydžios tautos rinkėjus, linkusius irgi taip ne mažiau meluoti ir apgaudinėti, niekinant ir tyčiojantis iš socialiai žemesnių už save visuomenės atstovų, tai gal ir galima būtų taip atsainiai išvis ranka numoti, turint gyvenime ir kitų įdomesnių užsiėmimų.

Nes mažuma tarsi dauguma valdo visur, ne tik Lietuvoje.

* * *

Apie Ukrainą – ir mus pačius (5/5): už Kijevą, vyrai! ©

(Pradžia – čia)

---

Ukrainiečiai praeidinėjo ir vis dar praeina lygiai tuos pačius procesus, kaip ir mes – skirtumas tėra tik gerokai įvairesnė etnosų (mentaliteto arba bendrų socialinių instinktų) gausa vienoje bendrinėje tautoje toje didelėje teritorijoje ir tuo pačiu gerokai gausesni nacionaliniai aktyvai (ir sunkioji bei technologinė pramonė ten buvo geriau išvystyta, ir ten žemės yra gerokai derlingesnės bei klimatas palankesnis).

O ir jie išties bandė tą visą savo oligarchinę korupcijos sistemą pas save pakeisti – du maidanai yra irgi apie tai.

Apie Ukrainą – ir mus pačius (4/5): valdžia už bananus ar bananų valstybė? ©

(Pradžia – čia)

---

Šiaip sprendimai visuomenės mastu, apie ką esu rašęs ir anksčiau ne kartą, yra iš esmės du:

• išorinis – tai karas ir šalies okupacija, kuri jėga taip permaltų visą establišmentą pagal atėjūnams parankias visuomenės sistemos normas ir principus, sukuriant naujus socialinius liftus ir atrankos sistemą pagal kitus meritokratinius kriterijus;
• vidinis – tai revoliucija, jei dalis elito susiformavę yra pagal kitus smegenų selekcijos principus ir jiems reikia tą establišmentą patiems jėga permalti vardan “pokyčių po pokyčių“, sukuriant naujus socialinius liftus ir atrankos sistemą pagal kitus meritokratinius kriterijus.

Ir ne, be to prievaizdo “šlubo vokiečio su lazda“ – joks formalus įstojimas į jokias europines sąjungas savaime persiauklėti ar performatuoti sociumą neveikia.

Apie Ukrainą – ir mus pačius (3/5): o dirbs – Puškinas? © [nepolitkorektiškas!]

(Pradžia – čia)

---

Bet tuomet kyla natūralus klausimas ne tik Tomui, jei jau kalbam apie pasikartojančius teritorinius socialinius algoritmus – o tai koks tam yra sprendimas?

Na, be to, kur organizmą per galvą patrumpinama, aišku.

Apie Ukrainą – ir mus pačius (2/5): godumas yra gėris ©

(Pradžia – čia)

---

Tomas tuomet liūdnai konstatavo, kad čia jau tokia “teritorinė algoritminė būsena, ir tu jos nepramuši?“

Bet aš kiek patikslinsiu: išties yra ne teritorinė, bet kultūrinė ir socialinė aplinka, kuri formuoja ten gyvenančių žmonių taip vadinamus socialinius instinktus iki 7-8 metų, o paskui jau – ir jų moralę iki lytinės brandos pradžios, ką aš apie mūsiškių einamąją valdžią tą jau rašiau štai čia (Amoralios valdžios moralinė dilema).

Ir kitokie ukrainiečiai nebūtų jau ukrainiečiais – pamąstykite apie tai minutę.

Apie Ukrainą – ir mus pačius (1/5): visos sesės yra broliai ©

Mielas mano Patreon rėmėjas Tomas iš Airijos, turintis keistą muzikinį skonį ir pomėgį cituoti Senąjį Testamentą, tai ir vėl man pasakys, kad esu nuobodyla – nes o kam jam taip antrąkart iš esmės tą patį skaityti, kai jau asmeninėse žinutėse gavo išsamius atsakymus į šiuos jį sudominančius klausimus?

Bet kadangi aš ir vėl į galą rašydamas jam pats iš savęs pasišaipiau, kad čia taip eilinį kartą savo tinklaraščio vertą straipsnį surašau, tai po to dar ir pagalvojau, kad ir jums, švento Piziaus nedorėliai, šykštintys jei ne abonentinio mokesčio ten, tai bent atsiliepimų prie įrašo čia, išplėsta toji tema gali irgi pasirodyti įdomi, nors ir visiškai ne pagal įprastinį skleidžiamą propagandinį naratyvą apie tą rusėnų tautą, savo tautiniais simboliais pasiėmusią mūsų Abiejų Tautų Respublikai priešiškas švediškos dinastijos vėliavos spalvas bei mūsų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Gediminaičių Stulpus, bizantiškais ornamentais paverstus Trizūbcu.

* * *

Ne apie malūnėlius

Man sako, kad aš šiek tiek atsilikęs nuo Lietuvos aktualijų, ir ypač tų, kurios sukasi socialiniuose tinkluose. Tai ir gerai – aš ne tik prieš keletą metų išėjau iš G+, bet ir FB dabar iš savo smartfono išsitryniau, kad galvos nekvaršintų ir nestabdytų kitų appsų.

Ir, juolab, kad Lietuva gyvena dviem valandom anksčiau Britanijos, ir dar aš dažniausiai blakutinėju naktimis, dieną parpdamas, tai mano dėmesys sunkiai išties sinchronizuojasi su jūsų tuo metu vykstančiais debatais netgi FB, kuriame, pasirodo, aš rugsėjo 15 dieną švenčiu formaliai kaip ir septynerių metų sukaktį (sveikinimai gal man, o gal ir Cukriniam Morkui, turinčiam sąraŠe vienu lemingu ir sąskaitoje vienu nuliuku daugiau – tas atvejis, kai šiaip nulis išties tampa svarbiu nuliu, ir apie ką tekstas žemiau).

Tad taip jau sutapo, kad Jurgos Lago įrašą pastebėjau jau gerokai išpurslojus emocijoms.

Provincijos tuštėjimo dėsnis

Įraše apie Londone besipučiantį būsto kainų burbulą parašiau, kad Lietuvoje “vyrauja išsunkiančios institucijos vietoje atvirų prie negailestingo provincijos tuštėjimo dėsnio, rodančio ne proporcinius kiekybinius pokyčius, bet disproporcinius kokybinius“ – ir skaitytojas Gediminas Sinkūnas (ar Šinkūnas?) perklausė, o ką turiu omenyje?

Maniau, kad rašiau jau įraše Išsunkiančių institucijų provincija apie tai, tačiau klydau, todėl trumpai paaiškinu tą dėsnį, kuris turėtų būti savaitme suprantamas, bet, deja, įsivaizduojamas kaip tik neteisingai.

Prie ruso buvo pigiau

Dvyliktoje klasėje mane istorijos mokytoja išmetė iš pamokų. Ne šiaip pamokos, o pamokų, įskaitant ir jos vedamas dar visuomenės mokslo pamokas.

Tuomet nuėjau į biblioteką ir pasiėmiau Aleksandro Kazancevo sci-fi romaną “Fajetai“ – keturios knygos po dvi dalis ir kone tuziną skyrių kiekviename. Dabar tiek teksto neskaitoma, o tuomet nebuvo išmaniųjų telefonų, kad murksočiau kur koridoriuje ir naršyčiau po internetą ar socialinius tinklus. Nebuvo išmaniųjų, interneto ir feisbukų. Bet turėjau begales laiko. Sąjūdis įsikūrė tik man mokyklą baigus 1988m.