You are currently browsing the tag archive for the ‘sunkmetis’ tag.
Apie ką adventiniu (t.y. prieškalėdiniu – paaiškinu vietos šiaudiniams katalikams, kap tę mažum juos yr da pavadinęs vienas vyskupas iš Suvalkijos) rašyti, jei ne apie pasaulinę krizę?
Neskubėkite dabar iš siaubo čia man išsilakstyti, net jei pradėjote vartoti tiktokeršos ekonominius stimuliatorius Seimui nespėjus dar jų įteisinti, nes jums mauruliai pripi…ešę blėnių, kad Lietuvos ekonominio vystymosi rodikliai jiems (sic!) rodo tik nuostabybišką pakilimą aukštyn, skirtingai nuo to, kaip akiplėšiškai naglosaksai apiplėšdinėja šitą senutėlę Europą (o mes – nebe ES?), neturinčią jokių išteklių, jokių inovacijų ir paskatų inžinieriniam mokslui (juk vadovais renka gimdymo organo specialistes uršules, o profesinės kompetencijos apibrėžiamos šlapinimosi poza – buriuotojai supras), ir gyvenusią iš kolonialinio paveldo bei rentų, kurias sunešdavę begėdiškai vogę iš savo biudžeto Rusijos oligarchai ir visokie “kūrybiškieji“ libedrylos.
Įžangai dabar nekukliai pacituosiu save:
Klausimas atrodo tikrai keistas, ir ne tik todėl, kad jau ne tik aš primenu apie
pareinančią p**ęateinančią krizę, bet ir establišmento pyarščikai, prisistatantys bankų ekonomistais, pradeda atsargiai bėdavotis. Tai jų darbas yra ne makroekonominė analizė, o propaganda,[…>
Atrodo, kad rašiau vakar, nes kalbu apie dabar?
Tai va ir ne!
Nuoroda į PODCAST S02E07 yra teksto apačioje:
Kadangi liberaliai konservatyviame paikumo lenktyniavime, kuris ministras, sveikatos ar vidaus reikalų, pasiūlys dar daugiau karantino, laimėjo vapsinčios kalgotkės™ Gedimino 11 versija “tęskime dar mėnesiui iki pavasario, bet po dviejų savaičių peržiūrėsime ir vėl nieko nenuspręsime (nes esame profesionalesni už mūsų kritikuotus buvusius prieš tai profesionalus)“, tai dar vienas, bet šįkart pažintinis ir istorine prasme, įrašas apie stagfliaciją, ir kaip su ja buvo jau tvarkomasi, bei kokius rezultatus tie veiksmai davė, tikrai nepakenks.
Nuoroda į PODCAST S02E06 yra tekso apačioje:
Turiu nuojautą, kad tuoj vienas bankinis propagandistas, save klaidingai vadinantis ekonomistu, neteks darbo.
O kažkaip gaila jau būtų, ir ne todėl, kad šiame nuolatinio gerbūvio kilimo šėlsme tokiu vienu jomarko pupų dėde su nutąsytu akordeonu mūsų pramogai mažiau pataps (ir patikslinus – visa toji gerovė juk irgi kyla tai tik establišmente esančiam 10-čiai procentų, o jūs, runkeliai, tai čia kuo dėti?).
Bet kad ir su darbais dabar sunku, kai net apie viską pagalvojusios™ toji vyriausiojo apAčių, bet tikrai ne apačiŲ, genties vado pareigas ėjusi čingačgukė, jankių kaubojų paprastai vadinama sutrumpintai PMC (t.y. professional managerial class), atleista iš to Lietuvos mažmeninės prekybos rinkos monopolinio dildinimo per tas 51-vieno visai taip ir ne pilko atspalvio linksmybes su šantažais iš savo kūnsargio (kad ir ką tai dabar bereikštų, išdykėliai jūs…), kone metus užtruko, kol vėl darbą galėjo susirasti, nors ir tas gautas dabar vadovavimas humanitarinei dar nepribaigtųjų pagelbėjimo organizacijai Lietuvoje jau pramuša savo ironija naujas ribas profesinės vadybos istorijoje.
“- Bačiulėjate ne dienom, bet valandom!“ – pakomentavo mano nuomonę dėl prezimento Buratino pareiškimo apie verslo tvarumą mėnesio karantino sąlygomis žurnalistas Romas “Grumpy Dzūkas“ Sadauskas.
Nes jau gerokai anksčiau apžvalgininkas Audrius Bačiulis vis gyrė alkoministrą Hitlerygą, kas yra savotiškai ironiška, kada vienas yra užrišęs alkoholikas, o kitas teiraujasi savo sekėjų, kame blogis gerti konjaką rytais (turint omeny pasakymą iš kino filmo “Brilijantinė ranka“, kad rytais šampaną geria tik aristokratai bei degeneratai).
Apie ką aš?
Kai rašiau apie pašalpinę ekonomiką, priverstas paaiškinti, kas yra ekonomikoje tie trys ekonominiai agentai, ir kad “parama verslui“ turi atsakyti tiksliai, kuriems konkrečiai žmonėms, darbdaviams ar darbuotojams, kokia pašalpa skiriama, nes po ta dūmų uždanga, pridengdami fantominius veikėjus, visi kostiumuoti šarikovai™ buvo labai greiti svetimus pinigus saviems padalinti, tai perspėjau: saugokite savo kišenes ir stebėkite valdžios rankutes.
Bet tik oplia ir fokus-mokus – kai jau pinigai iš jūsų kišenės perskirstyti kovai su koronaviruso karantino pasekmėms ekonomikai švelninti į… stambaus kapitalo aruodus!
Net mirktelėti nespėjote, tiesa?
Jis prisikėlė, tai ir jums džiugesio daugiau po Velykų!
Jei tekstą skaitote, tai reiškia, kad gyvi, ir jums gyvenimas tęsiasi, net jei yra užšaldytas karantine. Ir tikiuosi, kad ir tai praeis, kaip ir viskas praeina (turiu omeny karantiną – gyvenkite ilgai ir laimingai!).
Rusų poetas, kuris yra, kaip jie sako, viskas jų kalboje, literatūroje ir poezijoje, Aleksandras Puškinas 1830 metais užsuko mėnesiukui į Boldino susitvarkyti asmeninių finansų reikalų (užstatyti už skolas dvarą), o užstrigo dėl antrosios choleros pandemijos, per rusų kareivius, parnešusius iš Azijos žygių, net trims, per kuriuos užbaigė 7 metus rašytą ir jo paties įvardintą kaip geriausia jo poema, “Eugenijų Oneginą“, išbandė dar ir prozą, susituokė su Nataša Gončiarova, ir dar tuo pačiu prirašė krūvą eilėraščių ir net parašė panegeriką, kas jam nebuvo būdinga, Rusijos imperatoriui carui Mykolui I, kuris ryžtingai kovojo prieš epidemiją (priemonės nelabai skyrėsi ir nuo dabar mūsų Vyriausybės priimtų) ir netgi cholerinius maištus (karantinu bei jo sukeltomis ekonominėmis problemomis ir tuomet žmonės nebuvo patenkinti), kurių vienas peraugo ir į mūsų 1830-1831 metų sukilimą, po ko rusų kareivių užnešta cholera išplito ir po Europą, o 1832 metais Didžioji Britanija formalizavo sienos kirtimo patikras uostuose, ir šios procedūros nuo to laiko yra iš esmės visame pasaulyje (anglai irgi turėjo choleros maištus, kuriuos teko malšinti dragūnams).
Kaip žmogus pozityvus ir optimistas (ša, bambekliai, ko čia žvengiate dabar?!), tai praeitą savaitę linksminausi stebėdamas upes ir marias jau priverkusius Lietuvos viarslinykus™, kaip jiems dabar reikia paramos pašalpos iš valstybės, ir kurie kažkaip dabar “pamiršo“, kaip jie niekindami pašalpiniais vadino visus tuos proletarus (samdomus darbuotojus), kurie, suprask, neužsikoučinę plušėti pas juos, tokius neprilygstamus verslo guru bei darbdavystės dievus, už pusę minimalkės (čia tikra istorija apie vieną balionų šalies tamošių, kuris dievagojosi, kad pas jį minimumo niekas negauna, nes… jis buvo pats pričiuptas ieškantis darbuotojų už pusę, tai juk kaip ir nemelavo, a’ ne-a?), jau nekalbant apie tai, kad tas visas pašalpines lervas reikia nuvaryti už tas pašalpas atidirbti.
Tai, kas yra klaikiai ironiška, jau reikia visiems susimesti ir dabar duoti šitam vargšiukui viarslui. Kadangi šis “visuomenės ir ekonomikos geradaris“ juk užsiima labdaringa (sic!) veikla, neleisdamas taip tiems nevykėliams išstipti badu.
Darbdaviai gi jie. Darbą duoda, nu.
Ką jūs, nevykėliai, nesugebantys net emigruoti “silkių uodegų skusti bei viščiukų galvų sukinėti“, be jų sėkmingos sėkmės™ ir pavydėtino (!) verslumo įžvalgų darytumėt išvis?! Skaityti pilną įrašą »
Berašant tris pirmas mano šių metų “horoskopų“ dalis, kilo poreikis vis tik atskirai parašyti apie Lietuvos ekonomikos prognozes šiemet.
Ir va pradėjus kompiliuoti šį tekstą supratau, kad pasakyti galima gerokai daugiau, nei išeina sutalpinti netgi man į vieną tinklaraščio įrašą. Ir iš čia kilo tuomet klausimas, ar iškart sudėlioti brošiūrą pdf formatu atsispausdinimui su daug spalvotų paveiksliukų ir lentelių su skaičiukais bei mano komentarų prie jų, ar tiesiog nubrėžti tendencijas, kas galėtų įvykti, taip per daug jūsų neapkraunant statistika ir makroekonominiais rodikliais teiginiams iliustruoti.
Anądien bendravome su apžvalgininku Romu “Grumpy Dzūku“ Sadausku, ir kad jis prieš metus iš manęs, grįžusio iš emigracijos, ėmė tuomet interviu, tai jam pajuokavau, kad aš kur tik atsidurčiau su savo verslo planais – taip tik pyst, ir krizė pareina: ar baigus mokyklą subyrėjo LSSR; ar po sovietų armijos grįžus, kaip ir žadėjau joje zampolitui, subyrėjo galutinai SSRS; ar man atėjus į taupkasę (LTB) ją nupirko skandinavo-estai ir padarė Hansabank (iš akcijų, įsigytų kaip darbuotojas, aš visai neprastai užsidirbau, beje – ar jau galiu vadintis finansiniu vanagiūkščiu, žaidžiančiu krizių metais?); ar vos tik nuskridau į JAV – taip ten ir 9/11 teroristinis aktas (ša, turiu alibi… nors buvau visai šalia, prisipažinsiu: Kartuvių kelias Virdžinijoje JAV sostinės priemiestyje pakeliui link Pentagono); ar vos tik išėjau iš Gosdepo į verslą – taip atėjo Didžioji Recesija; ar kai emigravau į JK, taip va ten jums ir Brexit.
Tai man grįžus į tėvynę, tai ko dar gero galima laukti?
* * *
Tik eilinės krizės, aišku! Skaityti pilną įrašą »
Keverzonės kreida ant grindinio 
Naujausi komentarai