Prognozės 2022-iesiems (1/4) ir kas išsipildė 2021-aisiais: JAV geopolitika

Dėl prasirgto COVID-19 truputį vėluoju, nes smegenys vis dar įsijungia darbui nepakankamai ilgai ir tvariai (sic!), tad šį išplėstinį įrašą, kuris 2022-01-11 publikuotas iš anksto ir visa apimtimi iškart mano paskyroje Patreon, aš čia irgi taip komponavau po gabaliuką, retkarčiais pasidalindamas viena ar kita savo įžvalga privačiose žinutėse su draugais.

Vis tik, kaip bežiūrėsim, o jau tradiciškai čia man dabar metas apžvelgti savo politekonominius horoskopus pernykštes prognozes, ko buvo galima tikėtis pasaulyje, visų pirma – JAV, nepamirštant ir mylimos JK, kuri jau metai kaip išsibreksitino velniop iš Europos Sąjungos, kaip ir, be abejo, kas gi taip nutiko ir kas tikėtina šioje brangioje aukštomis kainomis bei žemomis pajamomis tėvynėje Lietuvoje.

Taigi, žiūrim, kaip sekėsi nuspėti prieš metus tuos mano įžiūrėtus trendus, ir ką jų tęstinumas žada mums 2022-aisiais:

* * *

Abiturientų matematinis antirekordas

Trys milijonai matematikos trenerių šalyje verkia šiandien, kad trečdalis vaikučių neišlaikė egzamino.

Sakyčiau, dar daug išlaikė, sprendžiant iš užduočių sudarinėtojų nesugebėjimo suformuoti klausimų, matematikos politizavimo nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo pradžios (gi prie ruso ne taip uždavinius užrašydavę, aha) bei visokių donskių daugiamečio jau priverkimo, kad matematikos egzaminas žlugdo asmenybes ir jį reikia panaikinti.

Verslumo pasekmės nelaiminčioje politikoje (1)

PODCAST S01E10 – teksto apačioje!

---

Turiu aš tokį ne tiek pomėgį (hobio prasme), kiek daugiau įprotį domėtis verslo sėkmės istorijomis.

Aišku, kiekvienas tą darantis turi savus hipotalamo stimuliantus, ir mūsų tautai pripaišomas džiugesys dėl sudegusio kaimyno tvartuko, ar pastipusios jo karvutės, istorijos eigoje evoliucionavo į savais motyvais paremtą svetimų turtų ir pinigų auditavimo atrakcioną.

Nors tas mano domėjimasis yra greičiau susijęs su mano akademiniu išsilavinimu (tarptautinio verslo ekonomika ir vadyba) bei turėta patirtimi privataus verslo administravime pagal įgytą KTU ir dešimtukui apsigintą pasaulinio lygio vadybos klasiko Vytauto Andriaus Graičiūno vardo katedroje šios Alma Mater diplomą, nepaisant to, kad kone didesnę gyvenimo dalį aš išties paskyriau fizinio ir asmens saugumo bei tyrimų, kaip ir teisėsaugos spec. tarnybų veiklos koordinavimo vardan tos ir dar pasaulio šerifo labui problemoms spręsti.

Šioje vietoje galėtų būti tikslinė jūsų įmonės reklama arba darbo pasiūlymas man, nes į STT agentus tirti viešųjų pirkimų sukčiavimų ir piktnaudžiavimų manęs praeitą mėnesį nepriėmė, bet šį mano tinklaraštį skaitanti bei dabar ir podcast klausanti auditorija yra ne tie, kurie tokiais komerciniais ar dalykiniais klausimais su manimi susisiektų.

Pašalpinė ekonomika (1/3): įžanga į pereinamąją fazę

Kaip žmogus pozityvus ir optimistas (ša, bambekliai, ko čia žvengiate dabar?!), tai praeitą savaitę linksminausi stebėdamas upes ir marias jau priverkusius Lietuvos viarslinykus™, kaip jiems dabar reikia paramos pašalpos iš valstybės, ir kurie kažkaip dabar “pamiršo“, kaip jie niekindami pašalpiniais vadino visus tuos proletarus (samdomus darbuotojus), kurie, suprask, neužsikoučinę plušėti pas juos, tokius neprilygstamus verslo guru bei darbdavystės dievus, už pusę minimalkės (čia tikra istorija apie vieną balionų šalies tamošių, kuris dievagojosi, kad pas jį minimumo niekas negauna, nes… jis buvo pats pričiuptas ieškantis darbuotojų už pusę, tai juk kaip ir nemelavo, a’ ne-a?), jau nekalbant apie tai, kad tas visas pašalpines lervas reikia nuvaryti už tas pašalpas atidirbti.

Tai, kas yra klaikiai ironiška, jau reikia visiems susimesti ir dabar duoti šitam vargšiukui viarslui. Kadangi šis “visuomenės ir ekonomikos geradaris“ juk užsiima labdaringa (sic!) veikla, neleisdamas taip tiems nevykėliams išstipti badu.

Darbdaviai gi jie. Darbą duoda, nu.

Ką jūs, nevykėliai, nesugebantys net emigruoti “silkių uodegų skusti bei viščiukų galvų sukinėti“, be jų sėkmingos sėkmės™ ir pavydėtino (!) verslumo įžvalgų darytumėt išvis?!

Kiek kokybiška Lietuvos vadyba? (2/3): UABų Lietuva™

Palikime tą mūsų Psichočernobylio™ žiniasklaidos ir politikierių sukeltą tarp jų vertų paikų skaitytojų ir rinkėjų isteriją dėl coronaviruso ir karas-maras-badas eilinio šaršališko būtinumo kruopų atsargų užsipirkimų, ir grįžkime prie svarbesnės ir reikšmingesnės Lietuvos ateičiai temos – ir klausimo, kaip pagal pirmoje dalyje parinktą ir pakomentuotą statistiką, tuomet vertintume Lietuvos ūkio vadybos kokybę?

Juk kalbant apie kokybę, realiai reikėtų dar pradžioje sutarti, ir kokiais kiekybiniais rodikliais ji apibrėžiama. Aukščiau paėmiau keletą jų iš statistikos, tačiau jūs beskaitydami mano komentarus prie skaičių, tikiu, priėmėte su didele doze skepticizmo ir nepatiklumo, net jei jie sušildo mūsų savimeilę, kad mūsų vadyba pagal juos geresnė už rusiškąją (dar smagu palyginti vidaus prekybą, bet šiam rodikliui geriau pasilikti kitą temą).

O jei aš dar jums pasakyčiau, kad kokybė per se gamtoje, kaip ir ekonomikoje bei versle, išvis net neegzistuoja?

Gal jau gana tokio švietimo?

Praeitoje temoje “Kai automobilis – ne transportas“ skaitytojas Petras, užsiminus apie FB vykusią diskusiją, nuliūdo negalėjęs sudalyvauti, tai kodėl gi dalies tos diskusijos teiginių dabar neperkėlus į šią atskirą temą, kaip anoje ir užsiminiau?

Juolab, va ir proga yra – šiandien prasidėjo mano paskutinioji savaitė mokykloje.

Taip, mokytoja, pernai parašiusi prašymą pratęsti jos atostogas iki vaikui sueis dveji, ir vėl šiemet per tarptautinę linksmybių darbe dieną persigalvojo, nes labai pasiilgo mylimo darbo mylimoje mokykloje su mylimais mokiniais, kurie jos irgi be galo, reikia manyti, pasiilgę pareinant. Tad aš ir vėl esu atviras jūsų darbo bei verslo pasiūlymams ir avantiūroms, kaip jau aukščiau minėtoje temoje parašiau.

Konferencijoje apie švietimo mitų dekonstravimą

Ne visai tas Youtube formatas, kurį norėčiau padaryti, bet tiems, kurie nepratę jau skaityti, o nori vaizdą matyti, galite pažiūrėti mano pasisakymą konferencijoje Seime apie švietimo mitus ir jų dekonstravimą.

Kadangi nesu pedagogas per se, tai pagalvojau, negi aš mokysiu gerokai labiau mokytus mokytojus apie mokymą?

Žaiskite – nereikia jums skaityti

Prasideda mokinukams eilinės atostogos, ir kol dar aš pavaduojantis anglų kalbos mokytojas provincijos mokykloje, tol tų atostogų cikliškai teikiamais privalumais irgi naudojuosi.

Ne, tai ne tai, ką pagalvojote, kad ir man atostogos – kai įrašas publikuojamas, aš riedu link Vievio (sic!) į seminarą su kolegomis, ir tai yra mano darbo dalis, nes mokytojai neturi atostogų, o užimtumo (projektinės veiklos ar privalomojo kvalifikacijos kėlimo) jiems prigalvoja visi vadovaujantys bei kontroliuojantys organai (įskaitant ir tokius, kuriais dauginasi primatai).

Ir, ko gero, tame yra sovietmečio paveldo mūsų mentaliteto ir Darbo Kodekso problema, kad algos skaičiuojamos mėnesiui, o ne paskaičiuojamos metams kaip įprasta Vakaruose, todėl ir atsiranda visokie nesusipratimai su kontaktinėmis ir nekontaktinėmis valandomis ir “trečių kišenių“ apmokėjimais, o koks nutėkštas prezimentas™ Buratinas peza, kad tie mokytojai pusę dienos gi išvis nedirba, o lemingai kinkuoja pritariamai galvutėmis, kad taip taip, jie dar ir atostogų antai kiek daug turi, aha.

Kaip bebūtų, atsirado vis tik mano dyko laiko šiam įrašui ir jo temai – apie skaitymą, ir kaip baisu, kad vaikai dabar nebeskaito: kas kaltas, ką daryti, ir kam išvis reikia skaityti, jei jau kaltų neradome, o ką daryti dėl to nežinome.

O gal ir daryti nieko net nebereikia, nes juk visi ir taip šiais laikais raštingi?

Tik kad raides mokykloje išmoko, tai dar ne faktas, kad jie moka be gramatinių klaidų parašyti žodžius ir iš jų kažkokią rišlią mintį su tariniu ir veiksniu sudėlioti, kaip dar ir tame faktas, kad ne visi jau geba mano tekstus perskaityti, nes tekstai čia yra kaip plačiajuostis internetas, daugiakanalė transliacija ar lygiagretus elektros schemos jungimas vietoje nususinto portaluose naratyve nuoseklaus, kur, vienai lemputei perdegus, visa grandinė nebeveikia.

Tačiau ir vėl aš čia hiperbolizuotomis alegorijomis nuo generalinio kurso laviruotėse į vėją nuklystu, ar ne?

Darkart apie antrąją biudžeto išlaidų eilutę

Jums pasisekė, kad aš pasiėmiau (kaip neimsi, kai iš kroksų griūni, nors kroksų ir neavi?) nedarbingumą šios savaitės galui – pradrybsojęs paslikas trečiadienį, o ketvirtadienį kiek atkutęs jau ir padirbėjęs prie lenkų ir lietuvių projekto Dviejų kultūrų veidrodyje, kuriam verčiau lenkų (sic!) pjesę Eglė, Žalčių karalienė arba Šiurpilio legenda, kur neabejotinai įdomiausias personažas yra Vyras-Dievas (taip, jo vardas Žaltys, o šaukinys Zilvin) tame kontekste, kad moterys Lietuvoje jau šiemet mini 100 metų jubiliejų, kai turi teisę balsuoti (palyginimui: Lenkijoje ir glušių karalystėje metais anksčiau, o Laisvų ir Drąsių Žemėje – metais vėliau už mus), tai gavau progą parašyti jums savaitgaliui dar vieną skaitinį dalinai praeita liberalizmo ir švietimo tema.

Tiesiog mano FB skaitytoja Skirma Serbentė pašiepė manyje tūnančio anarchisto, apsimetančio liberalu, pareiškimus – cituoju originalą:

Metų top-2018: įvykiai, žmonės, reiškiniai Lietuvoje ir pasaulyje

Prieš septynerius metus buvau sudaręs gana smagų svarbių įvykių, reiškinių bei žmonių sąrašą, tai, pagalvojau, kodėl gi to nepadarius šiemet?

Tiesa, nominacijas irgi sau va imsiu ir pakeisiu, ir išvardinsiu tik trejetuką (nes daug vežimu veža, sakoma), kuris man atrodo įdomiausias ir pagal šio tinklaraščio esmines temas – vidaus politiką, ekonomiką bei verslą ir pasaulinę politiką: