You are currently browsing the tag archive for the ‘valstybės saugumas’ tag.
Labai tikiuosi, kad šitas mūsų sorošėkų šaikos išprotėjusių savižudžių kompradorų karo su Rusija sukeltas eskalavimas ir siekis perkelti jau į Lietuvos teritoriją ne tik išsikvėpė, bet pagaliau nors kuriam laikui ir apsiramins, gal taip net ir pagaliau sulaukus oficialaus EK “leidimo“ nebepuldinėti tranzitinių krovinių iš Rusijos į Rusiją.
Jūs juk tikrai mylite Lietuvą?
Ir mylite gal ne mažiau už Marijoną, kuris apie tai dainuoja, tiesa?
Ir aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Ar mylit ją jūs?Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Aš tikrai myliu Lietuvą
Tik ar mylit ją jūs?
Atsakykite tuomet labai nuoširdžiai pradžiai sau, prašau, už ką balsuosite per rinkimus:
Jei dabar į šitą klausimą jums kilo pirmiausia mintis apie gerbiamąjį Profesorių ir nerinktąjį Prezidentą Vytautą “Tatą“ Landsbergį, save vadinusį muzikologu (matyt, dėl taip vadinamo “akademinio parazitavimo“ M. K. Čiurlionio asmenybės ir kūrybos eksploatavime, nors šunauja iš kirmėlyno amsi, kad vis tik jis dėstęs konservatorijoje, kur nebuvo rengiami būsimieji konservatorių šaikos pakalikai, mokslinį komunizmą, į kurį privalu ir anuomet buvo tikėti, kaip ir dabar į propagandą, lygiai taip pat melagingai vadinamą “mokslu“, nors marksizmas politinėje ekonomikoje yra viena iš liberalizmo atšakų, kai šiuolaikiniai “liberalai“, vadinantys save laisvėnais ar progresyviaisiais, tai aršesni neo-marksistai už patį Karlą), tai va jums, kaip landsbergistas ir megztųjų berečių kapitonas (© Audrius Bačiulis) pasakysiu, kad esate, tamstos, vatnykais, kremlinais ir visokiais antivalstybiniais šliaužiančio sąmokslo elementais iš penktosios kolonos!
Ne, aš apie tą kitą Vytautą – irgi taip nekarūnuotą, kaip ir nerinktą prezidentu (sic!), bet irgi de facto buvusį valstybės galva, dar anos imperinės Lietuvos karalių, pramintą ne amžininkų, o propagandistais padirbėjusių 500-tojo jubiliejaus proga tarpukario istorikų mums tuo Didžiuoju.
Nes, matau, tas vis dar skladuky užsivoliojusių karališkų palaikų “identifikavimo“ klausimas kiek užsitęsė.
* * * Skaityti pilną įrašą »
Niekur trečioji dalis apie Lietuvos vadybos kokybę nedingo – ji yra parašyta ir, kaip suplanuota, publikuojama reguliarųjį pirmadienį (pirmoji dalis buvo čia). Kantrybės, mielieji mano.
O šią savaitę už tai ir vėl (!) gaunate bonus įrašą, nes šios savaitės pradžiai nutiko labai įdomus įvykis, laikinai visus atitraukęs net nuo koronaviruso panikos – naftos kaina staiga nukrito 30%.
Nors cukermaninis minčių plovimo fabrikėlis ir toliau stumia orvelizmą į mases per savo matricos FB, eilinį kartą mane ir vėl blokuodamas savaitei, nes kažkokiam progresyvistpalaikiui nepatinka vokiečių kalbos ironiškai pacituota patarlė apie darbą ir laisvę komentare, atsakant, kad geriau tie kinai man detalių bankrutavusiam 2011 metais švedų lėktuvui pagamintų, kad iš jankių 2013 metais juos perpirko (tiesa, aparatas vis tik pagamintas buvo suomių italams), bet čia kol kas juk galite skaityti, ir aš čia galiu rašyti tiek, kad ir perskaityti jau neįstengsite.
Kas iškart suponuoja klausimą, o tai kada pagaliau paleisiu verčiau Youtube kanalą, užuot senamadiškai dėliojęs eilutes kringeliais.
Apsikask tu po pernykščiais lapais! – sako vienas iš lietuviškų nedraugo pasiuntimo už akiračio būdų, o aš šiurenu jau demisezoniniais batais auksaspalvius klevų lapus po Vilniaus grindinį (#šimašeu!) ir galvoju, kai toks gražus tas sezoninis intarpas rudenį, vadinamas bobų vasara pas mus, o indėniška – anapus Atlanto, tai va tuomet pats sveikiausias dalykas yra “neskaityti bolševikinių laikraščių“, anot profesoriaus Preobraženskio iš Michailo Bulgakovo romano “Šuns širdis“ patarimo jo kolegai daktarui Blumentaliui.
Šiandien ir aš esu KGBistas, prisipažįstu.
Jei paklaustumėte lietuvių, koks geriausias visų laikų mūsų aktorius, tai bemaž be konkurencijos būtų paminėtas Donatas Banionis. Ir jei infokaro metu reikėtų apdergti dar vieną lietuvių nacionalinį pasididžiavimą (žydšaudžiai, banditai-partizanai, alkoholikų ir savižudžių tauta, vagių parlamentas ir vyriausybė – tik vardink!), tai Donatas Banionis tam tinka kaip niekas kitas, ir vien todėl, kad jau miręs, ir jo dabar nepriversi teisintis, kaip ten ta jo pavardė ranka prirašyta prie sąrašo KGB informatorių.
Jei jau paklausite, kaip aš vertinu naujojo VSD vadovo kandidatūrą, tai pasakysiu, kad jo, kaip profesionalaus kariškio ir žmogaus, aš niekaip nevertinu. Laikas ir jo darbas parodys, kiek toks sprendimas yra teisingas ir savalaikis.
Dėl pagrobto estų saugumiečio, aišku, savaitgalį jokios analitikos ar konkretesnės informacijos nerasi, tai va belieka tik mano spekuliacijos šia tema. Nelabai kuo pagrįstos, perspėju, nes tai, ką žmonės vadina “intuicija“, paprastai yra patirtis, praktika ir įgūdžiai, bet grįžtam prie esto, nei Valensina sulčių ir Kazbegi 1881 vaisvandenių pardavimo analizės.
Jo žūtis tapo vienu iš lūžių Lietuvos demokratiniame virsme. Deja, kaip dabar tenka konstatuoti, esminio persilaužimo į gerą taip ir nesulaukėm (gal kad laukėm, o ne veikėm?).
Maža to, nei jo žūties priežastis oficialiai įvardinta, nei jo atminimas tinkamai pagerbtas, kaip ir našlė menkai tesulaukė bent žmogiškojo (ką jau ten apie valstybišką kalbėti) atjautimo.
O juk vien jo dėka VSD dabar turėtų būti pasitikima labiausiai iš viso institucijų, kai ta pati VSD išsižada savo darbuotojo (apie kokį lojalumą ir draugo petį tuomet kalba, ką?).
Simboliška, kad tragiškai sutapo datos. O gal ir nesutapo, o taip ir buvo sumanyta. Kad primintų, quo vadis?
Septyneri metai jau, ponai.
Nuotrauka paimta iš jo draugo paskyros FB – tolimesnis užmiršti neleidžiantis tekstas čia.
Keverzonės kreida ant grindinio 
Naujausi komentarai