Kaip sostinėje užsidirbti iš dumblo

PODCAST S01E16 – youtube bei teksto apačioje!

---

Aš nemanau, kad labai įdėmiai progresyviųjų partija sostinės savivaldybėje skaito įžvalgas mano tinklaraštyje, bet toks įspūdis gali susidaryti, kad bent jau rugpjūčio 9d. įrašą perskaitė arba perklausė.

Priminsiu, kad tuomet rašiau apie pasidalintą viešųjų pirkimų rinką, ir kas nutinka “kaubojams“, kurie pabando į ją įlįsti, numušdami kainą ir pasiūlydami tą patį, ko reikia valdininkams, klaidingai vadinamais valstybe, tik gal kiek geriau ir netgi būtinai pigiau, nes viešuosiuose pirkimuose itin svabus žemiausios kainos už kokibe™ kriterijus.

Tiesą sakant, pirkėjams ir rinkoje tas svarbu, bet tema dabar ne apie marketingą ir pardavimus, o vieną tokį konkursą, kur irgi laimėjo “kaubojus“, ir dabar jau nebežinau, ar juoktis, ar pradėti kažkaip verkti.

Bet taip iš pradžių.

* * *

Smėlio karjerų generolai

PODCAST S01E09 – teksto apačioje!

---

Yra tokio pavadinimo 1971 metų socialistinis amerikiečių režisieriaus Hall Barlett filmas pagal Jorge Amato knygą, kurioje, tiesa, tik kapitonai, o ne generolai – pasakojimas apie varguolių gaujas iš Brazilijos lūšnynų, kurį propagandos tikslais ir sovietai mielai prasuko per savo kinoteatrų ekranus tiek, kad šis išsireiškimas išliko tautosakoje, nors finale savaip pašaipiai interpretuotas.

Pilietinio karo nuojauta, arba – apie ką juodos riaušės ten ir čia?

PODCAST S01E07 klausymui – eiti į apačią ir spausti ant klipo vaizdo.

---

Praeitame įraše aš užsiminiau apie establišmento vidaus kovą dėl valdžios ir įtakos – tada perėjau link vietinių aktualijų, kuomet STT sulaikė dviejų lobistinių organizuotų susivienijimų neorganizuotus lobistus, ir kas iš to gausis ateityje.

Tačiau pasaulyje užsitęsė vyksmas ir klyksmas dėl JAV kilusių juodaodžių riaušių, pradžioje susijusių su netyčiniu sulaikomo devyniskart teisto juodaodžio nužudymu, policijos pareigūnui panaudojus perteklinę jėgą prieš besipriešinantį ir už jį gerokai fiziškai stipresnį įtariamąjį.

VilNews (1): meriškai mekiškas PR, skelbimai be algų, ubagų ir alaus diena

Rašydavau anksčiau LondoNews, tai kol ten vėl negrįžau (taip, buvęs kolega rimtai kalbina, bet ten jau nebe ta šalis, į kurią aš atvykau 2015-aisiais, tai laikykite mane dviese, kol nesugalvojau čia į viską spjauti ir sugrįžti!), aš o bet tačiau kadangi pagalvojau, kad tuo lengvu formatu derėtų ir vietines jums naujienas pakomentuoti. Juolab, artėja savaitgalis, o pirmadienį jau ir bus trečioji dalis apie pensijas – ir kas jums iš to.

Tai va aš taip žiūriu, kad smagioji paskutinioji liepos savaitė persimeta į pirmąją rugpjūčio su remarkiškai fokyšku™ “a visks normalej lėtūvos fronty“:

Kai Taryba tarybinė ir tarnybinė

Ačiūdie, jau pusmetį esu emigravęs, o jums ne tik dr. Aušra Maldeikienė, bet ir Jis nebepadės.

Nes jums, baudžiauninkai, nereikia laisvės, kuri reiškia viešųjų interesų derinimą taikia institucija, kuri vadinama taip paniekinamai politika.

Vilniaus mero rinkimai 2015m.

Pirmąkart mero rinkimai šalyje yra tiesioginiai, nors į savivaldos Tarybą (nesuprantu, kodėl Aukščiausioji Taryba tapo Seimu, bet savivaldos tarybos vis dar tarybinės, o ne pavieto seimeliai?) vis tiek rinksime sąrašu, tai tiek ir naudos šiame taip vadinamame demokratizavime, kad pataikaujama masių užgaidai išsirinkti kokį gražuolį vadu, o anie Taryboje, suprask, tai ir taip likę kiaulės prie loviuko (Didysis Lovys Seime, aišku, bet ten ir kiaulės yra respublikinio mastelio).

Nesutinku, kad savivaldai nereikia politinės partijų kovos, bet per tuos keletą dešimtmečių politinės partijos provincijose tapo efektyviomis vietinėmis išsunkiančiomis institucijomis, kas ketveri metai kaip duokle atsidėkojančios savo centrinei nomenklatūrai, nes parūpina reikiamus balsus į Seimą. Miestuose gi tai nesuveikia, tad ir išrenkami tuomet jau tik liberalai su krikdemais.

Ko noriu iš Vilniaus mero

Aš iš Vilniaus mero daug nenoriu.

Jei Herakliui reikėjo atlikti tuziną žygių ir darbų, tai man sostinės meras Herakliu būti neprivalo – pakaks ir 5, kiek ant rankos pirštų (nebent esate stalius), tad lengviau skaičiuoti:

Mušk savus, kad priešai išsigąstų?

Jei būčiau dr Mantas Adomėnas, tai sakyčiau: ir priešų nereikia, kai turiu tokius draugus, pasistengusius ištriūbyti apie nesėkmę TV debatuose su Zuoku, kuriam ir pirkti nereikia prielankumo iš dešiniųjų, kai tie patys šaudosi sau į kojas (smalsu, ar jau Remigijus Šimašius išmoko graužti šulinio dangčius?), o po to verks, kaip mero rinkimus Vilniuje ir vėl prapils.

Prapils koks konkrečiai Mantas ar Remigijus, aišku, o ne jie bendrai – tie, kurie balsuoja ir kurie nuomonę, kas laimėtojas, formuoja (net jei ji teisinga, tai dera rinkimų štabui ją palaikyti ir paieškoti sprendimų, kad į viešumą akis badančios klaidos nelįstų, o ne spardyti gulintį).

Blėnys-4

Kaip penki pirštai – blėnys glaustai:

• 1)

Vilniaus oro uostas yra nedraugiškas ir nesvetingas – jei vaikas norėtų pažiūrėti į lėktuvus, tą jis galėtų padaryti tik dėdulės Protingas Chamas FB, nes pro kitur taip architektūriškai ir interjeriškai padaryta, kad jokių lėktuvų atvykusiems iš miesto nesimato (o Lituanica maketas nuo 10 Lt banknoto yra netikras, kaip buvo pastebėta).

Vilniaus kaimo vieškelių problemos

Vat kodėl šitoje šalyje viskas nuo kojų ant galvos pastatyta, kur pirštu nebestum?!

Pastato aplinkkelį, kad nebūtų spūsčių per miestą, tai apmokestina, o palieka nemokamą važiavimą per ten, kur jų vengė. Rezultatas gi turėjo būti tokiu atveju net durnam iškart aiškus – laisvas aplinkkelis (puiku, kiek erdvės, greičio ir galimybių policijai pasipinigauti!), o spūstys kaip buvo, taip ir toliau yra: sunkvežimiai, pirdūnkiemių ir papijoniškių gyventojai – visi ir toliau važinėja kaip įpratę, nors lengvieji ir neapmokestinami (rašiau jau apie spūstį prie Gerosios Vilties žiedo).